Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui A. G. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, prašė priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnums N. G. (gimusiam (duomenys neskelbtini)) ir P. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) po 200 Eur kas mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės, indeksuojant išlaikymą Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ir 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 1 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos; išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad N. G., gimęs (duomenys neskelbtini), ir P. G., gimęs (duomenys neskelbtini), yra bendri ieškovės S. K. ir atsakovo A. G. vaikai. Ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir vedė bendrą iki 2021 m. birželio 26 d.

9. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo po 200 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui išlaikyti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, taip pat išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovė įrodinėjo, kad, nutrūkus bendram ginčo šalių gyvenimui, atsakovas nepakankamai prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsakovas sutiko su dalimi ieškovės reikalavimo: pripažino, kad jam tenka pareiga prisidėti prie bendrų vaikų išlaikymo, tačiau dėl prastos turtinės padėties prašė priteisti mažesnį išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį: priteisė iš atsakovo kiekvienam vaikui išlaikyti po 200 Eur per mėnesį, taip pat priteisė 1 207,10 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 birželio 26 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos (2021 m. spalio 25 d.). Atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo sumažinti priteisto išlaikymo dydį iki 150 Eur kiekvienam vaikui, taip pat išlaikymą priteisti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir nepriteisti išlaikymo įsiskolinimo. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia savo prasta turtine padėtimi, teigia, jog ieškovė neįrodė vaikų poreikių, be to, nurodo, jog su ieškove buvo sudaręs susitarimą, pagal kurį teikė tam tikro dydžio išlaikymą vaikams, todėl išlaikymo įsiskolinimas priteistas nepagrįstai.

10. Kolegija visų pirma įvertins teismo priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas kyla iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis) ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis); užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau geranoriškai to padaryti nepavykus išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis).

11. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas patenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių ir profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Nurodyti kriterijai taikomi vadovaujantis CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.

12. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio, pirma įvertino jų poreikius. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šiems poreikiams patenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dviejų sūnų poreikiams patenkinti kas mėnesį turi būti skiriama ne mažesnė nei 800 Eur suma (kiekvienam vaikui po 400 Eur). Tokį poreikį ieškovė detalizavo pateikdama paaiškinimus dėl išleidžiamų sumų, t. y. kad jų penkių asmenų šeima už buto nuomą kiekvieną mėnesį moka po 230 Eur, taip pat moka komunalinius mokesčius (kiekvienam vaikui tenkanti būsto išlaikymo išlaidų dalis sudaro apie 70 Eur); kiekvieno vaiko darželis kainuoja apie 55 Eur, apie 50 Eur skiriama kiekvieno būreliams (kiekvienas iš vaikų lanko po du būrelius – muzikos ir „Lego“); ieškovės skaičiavimais, vieno vaiko maistui per mėnesį būtina skirti apie 140 Eur; po 100 Eur išleidžia kiekvieno vaiko rūbams, kanceliarinėms priemonėms (ši suma kinta priklausomai nuo sezono); vaikų vaistams (vitaminams) reikia skirti apie 25 Eur; be to, kartais atsiranda ir nenumatytų išlaidų, pavyzdžiui, vizitams pas gydytojus ir pan. (pavyzdžiui, vienas iš sūnų turi specialųjį poreikį – (duomenys neskelbtini), reikia lankytis pas psichologą, šis sutrikimas yra konstatuotas medikų).

14. Nors atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja ieškovės nurodytą vaikų poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų dydį, tačiau, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius, tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 22 punktas). Taigi, jeigu tėvas (motina) įrodinėja, jog vaiko poreikiams per mėnesį užtenka ne didesnės nei minimalioji mėnesinė alga sumos, tokios sumos pagrįstumo įrodinėjimo pareiga neturėtų būti apsunkinta, nes detalus vaiko poreikiams patenkinti reikalingos sumos pagrindimas rašytiniais įrodymais dažnai yra objektyviai neįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, jog kiekvieno vaiko poreikiams patenkinti reikalinga mažesnė suma nei minimalioji mėnesio alga, kuri bylos nagrinėjimo metu, atskaičius mokesčius, sudarė apie 534 Eur (bylos nagrinėjamo apeliacine tvarka metu minimalioji mėnesio alga yra dar didesnė – nuo 2023 m. sausio 1 d. sudaro apie 633 Eur, atskaičius mokesčius), taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė įrodė sūnų poreikiams patenkinti reikalingos sumos dydžio pagrįstumą.

15. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog, priklausomai nuo atitinkamo mėnesio konkrečių vaiko poreikių, metų laiko ar kitų objektyvių aplinkybių, atitinkamos rūšies išlaidų dydis gali kisti, t. y. mažėti arba didėti. Be to, įvertintina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu prekių ir paslaugų kainos šalyje didėjo, todėl tai neabejotinai padidino ir vaikams išlaikyti reikalingų lėšų sumą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovės pateiktą išlaidų pagrindimą, atsižvelgiant į vaikų amžių, prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kiekvienam nepilnamečiam sūnui išlaikyti per mėnesį reikia apie 400 Eur. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas tik abstrakčiai teigia, jog teismo nustatyta suma vaiko poreikiams patenkinti yra nepagrįsta, tačiau neįrodinėja konkrečių ieškovės nurodytų sumų konkrečiam poreikiui pagrįstumo. Tai, jog priteista suma viršija atsakovo pajamas, nesudaro pagrindo vertinti teismo nustatytos sumos kaip nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas įvertino šiuo metu egzistuojančius būtinuosius vaikų poreikius ir jiems patenkinti reikalingą sumą. Tėvai turi dėti maksimalias pastangas, kad šie vaikų poreikiai būtų patenkinti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo nustatyta poreikių kiekvienam vaikui suma yra mažesnė nei minimalioji mėnesio alga, kuri, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, taikytina kaip orientacinis kriterijus. Tai, kad šeimoje auga du vaikai, taigi bendra suma vaikų poreikiams patenkinti per mėnesį sudaro nemažą sumą, nepaneigia konkretaus vaiko individualių būtinųjų poreikių fakto. Nurodytų argumentų pagrindu kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytą sumą, reikalingą kiekvieno vaiko poreikiams patenkinti, laiko protinga ir pagrįsta, užtikrinančia būtinųjų vaikų poreikių patenkinimą.

16. Kolegija taip pat sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo įvertintas išlaikymo proporcingumas tėvų turtinei padėčiai. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė šiuo metu nedirba, kadangi augina dar vieną mažametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), jos mėnesio pajamas sudaro 290 Eur išmoka už vaiko priežiūrą. Iki vaiko priežiūros atostogų ieškovė dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), jos darbo užmokestis per mėnesį siekdavo apie 650–700 Eur. Ieškovė, be transporto priemonės, jokio kito registruotino turto neturi. Šiuo metu ieškovė gyvena nuomojamame bute, už jo nuomą moka po 230 Eur per mėnesį, taip pat papildomai moka komunalinius mokesčius. Ieškovė jokių įsiskolinimų neturi, taip pat nurodė esanti sveikata ir darbinga, jos profesija – pardavėja konsultantė. Šiuo metu ieškovė gyvena su nauju draugu, jo pajamos siekia apie 2 000 Eur, tačiau pajamos priklauso nuo sezono, kadangi draugas užsiima gyvulininkyste ir augalininkyste. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo metu ieškovės finansinė padėtis yra pakankamai sudėtinga. Papildomai tai patvirtina ir tas faktas, kad dėl sunkios turtinės padėties ieškovė šioje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu buvo atleista nuo 100 proc. bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, jai teikiama antrinė teisinė pagalba.

17. Kaip nustatyta byloje, atsakovas šiuo metu nedirba, teismo posėdžio metu paaiškino, kad Užimtumo tarnyboje nėra užsiregistravęs, nes darbo ieškosi savarankiškai, nėra įgijęs jokios profesijos ar išsilavinimo (baigė tik 10 klasių). Nors teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad yra darbingas, tačiau paaiškino ir tai, kad patyrė akies traumą, sunkiai mato, dėl šios priežasties vairuotoju nelabai galėtų dirbti, atsakovas vartoja vaistus, jiems išleidžia apie 20 Eur. Atsakovas turi registruotino turto – automobilio priekabą ir 1920 m. statybos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismui atsakovas paaiškino, kad gyvenamąjį namą jam padovanojo dėdė, jo vertė – apie 5 000 Eur, namas yra avarinės būklės, ten nėra galimybių gyventi, todėl atsakovas šiuo metu gyvena pas seserį, kadangi jokių pajamų negauna, jam padeda šeimos nariai. Jokių kitų išlaikytinių šiuo metu atsakovas neturi.

18. Įvertinus nurodytus faktinius duomenis apie šalių turtinę padėtį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abiejų tėvų turtinė padėtis iš esmės yra panaši. Nors ieškovė šiuo metu gauna reguliarias mėnesio pajamas (vaiko priežiūros išmokas), yra sukūrusi kitą faktinę šeimą, jai finansiškai padeda naujas gyvenimo partneris, tačiau ieškovė, be dviejų jos ir atsakovo sūnų, augina dar vieną mažametį sūnų, užtikrina visų vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, o mažamečiams vaikams gyvenant kartu su ieškove jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, kiek tai susiję su nepertraukiama kasdiene vaikų priežiūra, rūpinimusi, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas iš skyriumi gyvenančio tėvo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo lygių tėvų teisių ir pareigų proporcijos ir vienam iš tėvų nustatyti didesnę teiktino išlaikymo dalį.

19. Nors atsakovas nurodo, jog jo turtinė padėtis yra sunki ir priteisto išlaikymo dydis, įvertinus ją, yra neproporcingas, tačiau kolegija pažymi, jog, nustatant priteistino išlaikymo dydį, taip pat įvertintinos kiekvieno iš tėvų pastangos ir galimybės užtikrinti, kad vaikams būtų sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Tėvai privalo iš anksto įvertinti savo pasirengimą tinkamai pasirūpinti vaikais. Tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Atsakovas privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad teiktų vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą, kad būtų užtikrinti ne tik minimalūs būtinieji vaikų poreikiai, bet taip pat vaikams būtų sudarytos sąlygos visapusiškai augti ir vystytis, tobulėti kaip asmenybėms. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų riboto darbingumo, nedarbingas ar turėtų rimtų sveikatos problemų. Atsakovo faktinė turtinė padėtis, nededant pakankamų pastangų ją pagerinti, sugeneruoti pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti, nesant jokių objektyvių tam kliūčių, nepateisina netinkamo pareigos išlaikyti sūnus vykdymo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tas faktas, kad šiuo metu atsakovas nedirba ir negauna pajamų, savaime nepripažintas priežastimi teikti vaikams netinkamo dydžio išlaikymą ir (ar) perkelti didesnę išlaikymo naštą vaikų mamai.

20. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė lėšų, būtinų vaikams išlaikyti, dydį, paskirstė jas proporcingai pagal abiejų tėvų turtinę padėtį ir priteisė iš atsakovo kiekvienam nepilnamečiam vaikui išlaikyti po 200 Eur (400 Eur x 1/2) kas mėnesį. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, prioritetinės vaikų teisių apsaugos ir gynimo principu, abejones vertindama vaikų naudai, įvertinusi vaiko tėvų turtinę padėtį, priteistino išlaikymo dydžio proporcingumą tėvų turtinei padėčiai, atsakovo galimybes teikti išlaikymą, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas turi dėti pakankamas pastangas pagerinti savo turtinę padėtį, kad teiktų vaikams jiems reikalingo dydžio išlaikymą, kolegija pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteistą išlaikymo sumą laiko pagrįsta ir protinga, užtikrinančia vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą, galimybes jiems augti kiek įmanoma sveikesnėje ir visavertiškesnėje aplinkoje, sudarančia sąlygas vaikams visapusiškai vystytis kaip asmenybėms, padedančia integruotis į visuomenę, proporcinga tėvų turtinei padėčiai.

21. Atsakovas taip pat ginčija teismo sprendimo dalį, kuria nurodyto dydžio išlaikymas priteistas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2021 m. spalio 25 d. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino tarp šalių pasirašyto susitarimo, pagal kurį atsakovas gerano­riškai sutiko savo abiem vaikams kas mėnesį mokėti po 130 Eur išlaikymo, su tuo sutiko ir pati ieškovė, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kad nurodytos sumos buvo realiai mo­kamos ir sumokėtos. Tuo paties susitarimo pagrindu atsakovas ginčija ir teismo sprendimo dalį dėl įsiskolinimo priteisimo; atsakovo teigimu, įsiskolinimo nėra, nes atsakovas savo vaikams mokėjo išlaikymą po 130 Eur per mėnesį.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas nutrūko 2021 m. birželio 26 d., nuo tada iki 2021 m. rugsėjo 13 d. atsakovas jokio išlaikymo nepilnamečiams vaikams neteikė. Atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl šios įsiskolinimo laikotarpio dalies apeliaciniame skunde neginčija, o savo nesutikimą su teismo priteistu įsiskolinimu iš esmės grindžia 2021 m. rugsėjo 13 d. susitarimu. Pirmosios instancijos teismas įvertino šį rašytinį įrodymą ir nurodė, jog 2021 m. rugsėjo 13 d. šalys susitarė, kad atsakovas teiks išlaikymą, mokėdamas kiekvienam vaikui po 130 Eur kas mėnesį; į bylą pateikti mokėjimo kvitai, patvirtinantys, kad atsakovas laikėsi 2021 m. rugsėjo 13 d. pasirašyto susitarimo, mokėdamas kiekvienam vaikui per mėnesį po 130 Eur; ieškovė teismo posėdyje šių aplinkybių neginčijo. Atsakovas skunde iš esmės laikosi pozicijos, jog teikė vaikams išlaikymą šio susitarimo pagrindu, todėl teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant išlaikymo įsiskolinimą ir neteisingai nustatė išlaikymo priteisimo momentą. Siekiant įvertinti šios atsakovo pozicijos pagrįstumą, esminę reikšmę turi ta aplinkybė, nuo kada vaikas įgyja teisę į tam tikro dydžio išlaikymą.

23. CK 3.200 straipsnyje numatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Turtinės vaiko teisės į išlaikymą prielaida egzistuoja jau kreipimosi į teismą metu, o teismo sprendimu tokia teisė tik patvirtinama. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog vaikų poreikiams patenkinti būtina suma sudaro po 400 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, patvirtino vaikų teisę į nurodyto dydžio išlaikymą, kuri egzistavo jau kreipimosi į teismą metu, todėl pagrįstai išlaikymo mokėjimo pradžios momentą nustatė vadovaudamasis bendrąja CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta taisykle – išlaikymą priteisė nuo ieškovės kreipimosi į teismą momento. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šalių susitarimas dėl mažesnio išlaikymo dydžio, teismui konstatavus, jog realiai vaikų būtiniesiems poreikiams patenkinti buvo reikalingos didesnės sumos, vertintinas kaip susitarimas, neužtikrinantis vaikų interesų ir teisės būti tinkamai išlaikomiems, ir neatleidžia per mažą išlaikymą teikiančio tėvo nuo tinkamo išlaikymo pareigos vykdymo. Tėvai privalo užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas priteistino išlaikymo dydį, teismas nėra saistomas tėvų susitarimų, kuriais tokios sąlygos neužtikrinamos. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodyto susitarimo pagrindu sumokėtas sumas įvertino nustatydamas priteistino įsiskolinimo dydį.

24. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinųjų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė teisminio proceso metu įrodinėjo, kad vieno vaiko išlaikymui būtina skirti 400 Eur per mėnesį, todėl atsakovas turi (turėjo) prisidėti kas mėnesį sumokėdamas po 200 Eur kiekvienam vaikui. Teismas tokius ieškovės argumentus pripažino pagrįstais ir teisėtais, todėl apskaičiavo ir priteisė išlaikymo įsiskolinimą nuo 2021 m. birželio 26 d. (kai šalys pradėjo gyventi skyriumi) iki 2021 m. spalio 25 d. (kreipimosi į teismą momento). Atsakovas teismo nustatytų vaiko poreikių nenuginčijo, įrodymų, jog visiškai išlaikė vaikus, nepateikė, o tas faktas, jog šalių tarpusavio susitarimo pagrindu nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. iki kreipimosi į teismą momento atsakovas teikė vaikams dalį išlaikymo, teismo buvo įvertintas apskaičiuojant išlaikymo įsiskolinimo dydį. Kolegija pažymi, jog, tai, kad šalių sudarytu susitarimu dėl išlaikymo dydžio vaikų interesai nebuvo tinkamai atstovaujami, rodo ir tas faktas, kad praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui po susitarimo sudarymo ieškovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, taigi iš esmės nepripažino, jog atsakovo teikiama išlaikymo dalis patenkina būtinuosius vaikų poreikius.

26. Nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas tiek priteisto išlaikymo ir jo įsiskolinimo dydžio, tiek išlaikymo priteisimo momento ir laikotarpio, už kurį priteistas išlaikymo įsiskolinimas, aspektais.

27. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pagrindo pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

29. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas. Ieškovė duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.