Kauno apygardos teismo nutartis

2015-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-6-555/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-22
Bylos Nr.
2A-6-555/2015
Teisminio proceso Nr.
2-40-3-00633-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas, Dalė Burdulienė, Leonas Jachimavičius
Atsakovas
G. R.
Ieškovas
A. Č.
Kategorijos
  • 2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė
  • 3.4.1.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-6-555/2015Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00633-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.1; 3.4.1.10.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. R. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-139-876/2013 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui G. R. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11 839,67 Eur (40 880 Lt) skolos, 1 077,41 Eur (3 720,08 Lt) sutartinių delspinigių, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo patenkinimo, 193,76 Eur (669 Lt) žyminį mokestį ir 144,81 Eur (500 Lt) išlaidas už procesinių dokumentų rengimą. Nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. su atsakovu pasirašė susitarimą, kuriuo buvo konstatuota, jog atsakovas yra skolingas ieškovui 12 077,15 Eur (41 700 Lt) skolą, atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą dalimis, kas mėnesį sumokėdamas po 326,40 Eur (1 127 Lt). Pagal susitarimą visa skola turėjo būti sumokėta per 37 mėnesius, t. y. iki 2010 m. lapkričio 25 d., tačiau atsakovas sumokėjo tik 237,49 Eur (820 Lt). Ieškovas prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

2012 m. rugpjūčio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas visiškai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 14 d. galutiniu sprendimu 2012 m. rugpjūčio 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, papildomai priteisė iš atsakovo 63,72 Eur (220 Lt) bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir 3,85 Eur (13,30 Lt) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu susitarė dėl UAB „GINTALIS“, kurios steigėjai, sprendžiant iš 2007 m. rugpjūčio 14 d. susitarimo, jie buvo, finansinių išlaidų dengimo – sutarė dengti lygiomis dalimis, bet G. R. liko skolingas A. Č. 12 077,15 Eur (41 700 Lt) skolą. Sprendė, kad ginčo susitarimas atitinka CK 6.870 straipsnyje ir 6.871 straipsnyje paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus – susitarime aiškiai įvardinta, jog pinigus G. R. iš A. Č. pasiskolino, tai jis patvirtino savo parašu, taip pat ir tai, jog susitarimas atitinka jo valią, susitarimo prasmė ir pasekmės jam žinomos. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, susitarimo turinį, konstatavo, kad jame atsiskleidžia pagrindinis paskolos sutarties elementas – pinigų pagal sutartį perdavimo faktas, todėl darė išvadą, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir įrodytas. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad dėl draugiškų santykių bei pasitikėjimo jis buvo apgautas dėl susitarimo sąlygų. Pažymėjo, kad G. R. nesikreipė į teismą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu arba į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad būtų ištirtas pinigų prievartavimo faktas ir ieškovas būtų patrauktas atsakomybėn, priešingai – atsakovas netgi atliko keletą bankinių mokėjimo pavedimų į A. Č. sąskaitą, taip dar kartą pripažindamas susitarimą ir leidžiančių ieškovui daryti išvadą, jog paskolos grąžinimas, pervedus 237,49 Eur (820 Lt) į ieškovo sąskaitą, nurodant „paskola“, „pagal susitarimą“, tuo nesibaigė. Todėl, remiantis CK 1.79 straipsniu teismas laikė, jog iš dalies įvykdydamas sandorį G. R. jį patvirtino, užuot jį ginčijęs. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, kad jis faktiškai pinigų negavo arba gavo jų mažiau, negu nurodyta susitarime. Atsižvelgdamas į susitarimo sąlygos, į jų tarpusavio ryšį, susitarimo esmę ir tikslą bei jo sudarymo aplinkybes, teismas darė išvadą, jog paskoliniai santykiai dėl 12 077,15 Eur (41 700 Lt) tarp ieškovo ir atsakovo tikrai buvo. Teismas priimto preliminaraus sprendimo nekeitė, tik papildė dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir procesinių išlaidų valstybei priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. R. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, neįvertino ieškovo pateiktos informacijos dėl paskolos tikslo prieštaringumo, netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat, netinkamai taikė CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Nurodo, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – teismo nuomone, atsakovas turi įrodyti negavęs pinigų, t. y. įrodyti paskolos dalyko neperdavimą, tačiau pagal teismų praktiką, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui.

2) Pažymi, kad ieškovas nurodė, jog skolino grynuosius pinigus, o atsikirsdamas atsakovas – jog ieškovo finansinė padėtis neleido paskolinti tokio dydžio pinigų sumos, todėl teismas privalėjo įpareigoti ieškovą pagristi tokios sumos realumą, pateikiant banko išrašus ar sutartis, kurių pagrindų būtų gavęs panašią pinigų sumą, arba dokumentus, patvirtinančius tokios sumos išgryninimą kredito įstaigoje, kadangi išsilavinęs žmogus dideles pinigų sumas saugo bankuose arba kitose kredito įstaigose, tačiau teismas nesiėmė būtinų veiksmų, kad pinigų turėjimo bei perdavimo faktas būtų įrodytas. Mano, kad jog atsakovo atlikti keturi piniginiai mokėjimai negali būti laikomi paskolos sutarties pripažinimu.

3) Teismas, analizuodamas civilinės bylos medžiagą, atliktus mokėjimus vertino kaip paskolos grąžinimą, tačiau toks požiūris vertintinas kaip pernelyg formalus. Vien žodžių „paskola" arba „pagal susitarimą“ negalima vertinti kaip pinigų perdavimo fakto, kadangi pavedime nurodytą paskirtį „paskola“, lygiai taip pat galima traktuoti kaip pinigų paskolinimo faktą, o ne mokėjimą pagal paskolos sutartį. Taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad pinigai atsakovui buvo perduoti faktiškai, t. y. susitarime nebuvo užfiksuota pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto, o ieškovas jų perdavimo atsakovui neįrodė. Apelianto nuomone, darytina išvada, jog atsakovas negavo iš ieškovo susitarime nurodytos pinigų sumos, todėl šalių nesieja ir paskolos teisiniai santykiai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. Č. prašo jį atmesti ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą. Nurodo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas paskolintus pinigus gavo, tuo tarpu, siekdamas paneigti skolos faktą, turėjo vadovautis CPOK 178 straipsniu ir įrodyti, kad jis yra atsiskaitęs pilnai pagal nurodytą susitarimą, tačiau šias aplinkybes paneigiančių įrodymu į bylą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Byloje kilęs ginčas dėl skolos, kuri įforminta susitarimu, grąžinimo.

Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 600 Eur (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (CPK 6.870, 6.871 str.). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1, 2 d.). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1, 3 d.).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 str. 1, 3 d.). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodęs, kad susitarimą pasirašė suklaidintas ir įkalbėtas ieškovo ir, kad susitarimu buvo siekiama pasidalinti galimą bei tikėtiną bendrovių būsimą pelną, kadangi jis-atsakovas nusprendė trauktis iš įmonių veiklos, susitarimą ginčijo teisme CK pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nuspręsta, kad pagrindo šalių pasirašytą susitarimą pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį, nėra, be to tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovas (šios bylos apeliantas) nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad minėtu susitarimu šalys siekė patvirtinti ne tarp šalių susiklosčiusius skolinius santykius, o buvo siekiama pasidalinti būsimą bendrovės pelną bei įrodymų, pagrindžiančių, kad susitarimą pasirašė suklaidintas ar priverstas atsakovo (CPK 179 str. 3 d.).

CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią ir prejudicinę reikšmę. Teismo sprendimo prejudicija pasireiškia tuo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 str. 2 d.). Toks sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008).

Nesant ginčo dėl aplinkybės, jog susitarimą pasirašė abi šalys (ieškovas ir atsakovas) ir esant pateiktiems įrodymams, kurie paneigia atsakovo dėstomą poziciją, jog šalių iki ginčo susitarimo paskoliniai santykiai nesiejo, o ginčo sutartimi buvo įforminamas atsakovo ketinimas nedalyvauti bendrame su ieškovu versle, darytina išvada, jog labiau pagrįsta bei tikėtina yra ieškovo pozicija, jog ginčo susitarimas patvirtina tarpusavio skolą.

Įvertinant apeliaciniame skunde akcentuotiną aplinkybę, jog susitarime nėra atskirai aptartas paskolos dalyko – pinigų perdavimo atsakovui faktas, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu, pažymėdama, jog tokio įrašo nebuvimas sutartyse savaime nereiškia, jog pinigai nebuvo perduoti.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Praktikoje skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2014, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, kasacinio teismo išaiškinta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.

Iš byloje esančio šalių sudaryto susitarimo, su kuriuo susijęs nagrinėjamas ginčas, matyti, kad G. R. pripažino, kad yra skolingas A. Č. 12 077,15 Eur (41 700 Lt). Šiame susitarime yra nurodytas terminas iki kada skola turi būti sumokėta, nurodyta pirmosios skolos įmokos data, periodiniai mokėjimai, kokiu būdu skola turi būti sumokėta bei atskiru susitarimo punktu pažymima, kad susitarimas atitinka šalių valią (b. l. 21, 1t.). Susitarimo turinio – „šalys pripažįsta, kad G. R. skolingas A. Č. “ – aiškinimas, dalinis skolos grąžinimas bankiniuose dokumentuose nurodant, kad grąžinama paskola leidžia objektyviai teigti, jog atsakovas G. R. pripažino, kad susitarime nurodytą pinigų sumą gavo (CK 6.193 str.). Nagrinėjamos bylos atveju susitarime vartojama lingvistinė išraiška ,,šalys pripažįsta“, t. y. esamasis, bet ne būsimasis veiksmo laikas, susitarime aptartas ir skolinimosi terminas bei netesybų dydis, t. y. požymiai, būdingi būtent paskolos sutarčiai (teminuotumas bei atlygintinumas). Be to, aplinkybė, kad skolos dokumentas yra pas ieškovą, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių taip pat pripažįstami labiau patikimais, lyginat su atsakovo paaiškinimais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių sudarytos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 str.), tuo tarpu atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei teisingai sprendė, jog yra teisinis pagrindas dėl ieškovo teisių gynimo pagal byloje pateiktą skolos dokumentą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo atstovo pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalė BurdulienėLeonas JachimavičiusEgidijus Tamašauskas