Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-01-30 · Administracinė byla Nr. A-1485-492/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-30
Bylos Nr.
A-1485-492/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00141-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Virginija Volskienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Pareiškėjas
J. B.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1485-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00141-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. B. (J. B.) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigė, jog buvo kalinamas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto 3,6 kv. m asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto. Kai kuriose kamerose buvo grybelio ir pelėsio židiniai, kamerų sienos ištrupėjusios, nuo jų byrėjo dažai bei tinkas. Neužsidarinėjo kameroje esantys langai, todėl žiemą ne kartą buvo peršalęs. Elektros instaliacija buvo netvarkinga, elektros laidai neizoliuoti. Apšvietimas kameroje buvo netinkamas, buvo sunku skaityti arba rašyti, dėl to pareiškėjui galbūt sutriko regėjimas. Naktinio apšvietimo lempa šviesdavo per ryškiai, nes nebuvo jos gaubto, ir trukdydavo miegoti. Kai kuriose kamerose buvo „tupimas“ sanitarinis mazgas, juo naudojantis paskausdavo kojas. Sanitarinis mazgas buvo atviras, todėl kameroje nuolat buvo juntamas blogas kvapas. Nebuvo pakabų rūbams susikabinti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs daug išgyvenimų, tokios gyvenimo sąlygos žeidė jo garbę ir orumą, pašlijo sveikata, tapo irzlus, galbūt sutriko regėjimas.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta kabelinė televizija. Teigė, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkelia juos į laisvesnes kameras.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos.

6. Lukiškių TI-K teigė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio.

7. Atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodė, kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

8. Lukiškių TI-K nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Nurodė, kad šiuo atveju nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 1 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu kalėjo nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 12 d. ir nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2016 m. sausio 6 d. (b. l. 31–32). Atsižvelgęs į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 23–25), teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 103,5 dienos pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę, o atsižvelgęs į tai, kad iš esmės visą šį laikotarpį (102,5 dienos) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 2,46 kv. m iki 2,95 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, teismas konstatavo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

12. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, konstatavo, jog nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 399, kurioje tualetas buvo įrengtas grindyse („tupimas“ sanitarinis mazgas) teismas, pripažino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. sausio 5 d. buvo kalinamas, pažeidžiant HN 76:2010 21 punkto reikalavimus ir nurodė, jog, tai, kad minėtu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) nenustatė sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

13. Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 3 d. – 2016 m. sausio 6 d. kameros Nr. 399, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. sausio 5 d., būklė neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimų (nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienos dažų) (b. l. 135–140), todėl pripažino, kad Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. spalio 30 d. pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamos kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. sausio 5 d., būklės, jų įrengimo bei apšvietimo teismas nepripažino pagrįstais.

14. Atsižvelgęs į pažeidimų mąstą, trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, ir kitus kriterijus, teismas pareiškėjui priteisė 1 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepimas

16. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėti valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 103,5 dienos pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę, iš kurių 102,5 dienos pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto, todėl konstatavęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, taip pat pripažinęs, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. sausio 5 d. buvo laikomas kameroje, kurioje tualetas buvo įrengtas grindyse, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

21. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

22. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ir nustatė, kad paminėta pareiškėjo teisė buvo pažeista 103,5 paros, iš kurių 102,5 paros pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teismo nustatytų pažeidimų iš esmės neginčija ir nepateikia jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.

23. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Atsižvelgdama į pažeidžiamų asmenų, t. y. nuteistųjų ir suimtųjų, grupės padidintą teisių ir įstatymų saugomų interesų apsaugos poreikį, taip pat siekdama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju peržengia apeliacinio skundo ribas ir pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų tais klausimais, kurie neatitinka aktualios teismų praktikos bylose dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje nenustatytas pažeidimas dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl atviro sanitarinio mazgo, nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, konstatavo, jog šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

28. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

30. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis, išskyrus posto Nr. 7 kamerose Nr. 252–257, posto Nr. 23 kamerose Nr. 386–395, posto Nr. 25 kamerose Nr. 406–417, posto Nr. 26 kamerose Nr. 418–426 (b. l. 38). Iš nurodytų kamerų, ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d.) pareiškėjas 9 paras buvo laikomas kameroje Nr. 386 (nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d., b. l. 23–25). Byloje nustatyta, kad iš viso ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 12 d. ir nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2016 m. sausio 6 d. (b. l. 23–25; 31–32), t. y., iš viso 332 paras. Taigi, konstatuotina, kad 323 (332-9=323) paras buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu.

31. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

32. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRamūnas GadliauskasVirginija Volskienė