- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- eI3-778-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02553-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- V. N.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.2Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka ir terminai
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo tėvo J. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), turėtą žemę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Pareiškėjas nurodo, jog jis yra vienintelis pretendentas pagal įstatymą į savo tėvo J. N. turtą. Paaiškina, jog turėdamas neginčijamus įrodymus apie tėvo J. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę ir šiai žemei esant laisvai, pareiškėjas 2019 m. gruodžio 20 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. N. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajono savivaldybėje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyrius 2020 m. sausio 29 d. raštu Nr. 46SD-309-(14.46.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, jog įstatyme nustatytais terminais pareiškėjas prašymo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo tėvo J. N. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Trakų rajono savivaldybės teritorijoje bei nuosavybės teisės ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų ir pilietybę patvirtinančio dokumento Trakų skyriui nepateikė. Tuo pačiu pažymėjo, jog dėl praleisto termino prašymui pateikti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo pareiškėjas gali kreiptis į teismą.
Prašyme pareiškėjas nurodo, jog egzistavo svarbios priežastys ir kliūtys, dėl kurių dar esant gyvam pareiškėjo tėvui nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Paaiškina, kad pareiškėjo tėvas buvo palikęs gimtąjį kraštą ir pabėgo į kitą Lietuvos kraštą, nes turėjo išvengti tremties į Sibirą, buvo patyręs sovietinių represinių struktūrų kankinimą, apie 4 mėnesius praleido kalėjime, o iš jo grįžo apdegintomis kojomis, basas. Po šių įvykių ir patirtų išgyvenimų pareiškėjo tėvas pasitraukė į Žemaitiją. Pareiškėjas pažymi, jog jo tėvas niekada nekalbėdavo apie turėtą žemę.
Pareiškėjas nurodo, jog pareiškėjo tėvas buvo neraštingas, nesuprato, kad jis gali atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę arba pavesti tai padaryti savo vaikams. Paaiškina, jog pareiškėjas yra jauniausias vaikas šeimoje, jo tėvui mirus, pareiškėjas gyveno atskirai. Todėl anuomet pareiškėjo šeimoje apie tėvo turėtą žemę nebuvo kalbama.
Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti įgyvendintas socialinis teisingumas, įvertinta, kad buvo tikros ir realios kliūtys, kodėl laiku nebuvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas akcentuoja, jog tą aplinkybę, jog pareiškėjo tėvas buvo neraštingas patvirtinta išlikusi 1942 m. gyventojų surašymo pažyma, kurioje pažymima, kad pareiškėjo tėvas neraštingas. Pažymi, jog Klaipėdoje apsigyveno apie 1950 m., tėvas nuo to laiko paliko gimtinę ir nepalaikė jokių ryšių su Trakų apskritimi. Pareiškėjo teigimu, jo tėvas buvo ligoniu, apdegintomis kojomis, bijojo kelti klausimą dėl žemės susigrąžinimo, ji pernelyg buvo paveikę trėmimai į Sibirą, todėl jis dėl nurodomų priežasčių tiesiog norėjo pamiršti, jog turėjo žemės ūkį. Apie tai, kad tėvas turėjo laisvos žemės pareiškėjas nurodo sužinojęs atsitiktinai iš savo pusseserės 2019 m. pabaigoje. Nuo sužinojimo momento, pareiškėjas teigia pradėjęs aktyviau ieškoti duomenų apie tėvo turėtą žemę archyvo įstaigose. Pareiškėjas pažymi, jog dėl šalyje paskelbtos COVID-19 situacijos užtruko duomenų gavimas iš archyvų, dėl savo amžiaus ir priklausymo rizikos grupei pareiškėjas negalėjo aktyviau ieškoti papildomų įrodymų dėl tėvo turėtos žemės bei aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė skundo argumentus ir prašė pareiškėjo prašymą patenkinti.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjo tėvas buvo užsiminęs jam apie turimą žemę, tačiau detaliau apie tai, kurioje vietoje ir kiek konkrečiai žemės turi pareiškėjo tėvas nebuvo pasisakęs galimai dėl patirtų išgyvenimų (patirtų represinių veiksmų, neraštingumo, buvimo kalėjime ir pan.). Taip pat pažymėjo, jog apie tėvo turimą žemę sužinojo iš pusseserės, kuri ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis į žemėtvarkos institucijas dėl nuosavybės teisių į tėvo žemę atkūrimo. Pasikreipus į minėtas institucijas, pareiškėjui pasiūlė susirasti advokatą ir kreiptis į teismą dėl praleisto termino nuosavybės teisėms atkurti atnaujinimo.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, jog terminas nuosavybės teisėms atkurti į žemę praleistas dėl svarbių priežasčių. Ir nors praėjo ganėtinai nemažas laikotarpis nuosavybės teisėms atkurti, tačiau remdamasi pareiškėjo teismo posėdžiu metu teismui pateiktais paaiškinimais dėl pareiškėjo tėvo sudėtingos situacijos, t.y. patirtų represinių veiksmų, neraštingumo, buvimo kalėjime, nurodė, kad tikėtina, jog dėl šių priežasčių pareiškėjo tėvas niekada nepasisakydavo dėl turimos žemės. Apie tėvo turimą žemę nieko nežinojo ne tik pareiškėjas, bet ir kiti šeimos nariai (pareiškėjo seserys ir vyriausiasis brolis). Pareiškėjo atstovė laikosi pozicijos, jog vadovaujantis socialinio teisingumo, protingumo kriterijais, esant pareiškėjo tėvo žemei laisvai ir nenukenčiant niekieno interesams, pareiškėjui galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) su pareiškėjo prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog visos pareiškėjo prašyme išvardintos priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą nuosavybės teisėms atkurti ir dokumentams pateikti, negali būti laikomos svarbiomis ir pateisinančiomis Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą. Cituodamas Atkūrimo įstatymo, Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką nurodo, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog svarbiomis aplinkybėmis terminui atnaujinti laikytinos tokios aplinkybės, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios. Taip pat nurodo, jog vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo svarbu nustatyta: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą; kokius veiksmus atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas prašyme nurodo vienintelę aplinkybę, dėl kurios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais terminais nepateikė prašymo bei dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, t.y. apie tai, kad tėvas turėjo laisvos, dirvonuojančios ir niekam nereikalingos žemės pareiškėjas atsitiktinai sužinojo iš savo pusseserės 2019 m. pabaigoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymi, jog nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo. Pažymi, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, t.y. nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pats būtų domėjęsis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo tėvo turima nuosavybe, tačiau ši informacija pareiškėjui nebuvo neprieinama.
Trečiasis suinteresuotas asmuo, įvertinęs galiojančių teisės aktų nuostatas bei teismų formuojamą praktiką, mano, kad pareiškėjas prašyme nenurodė svarbių priežasčių, kurių įtakojamas praleido Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą dokumentams pateikti, todėl pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovas nurodė, jog nei pareiškėjo pateiktame prašyme, nei teismo posėdžio metu nei iš pareiškėjo, nei iš jo atstovės neišgirdo termino praleidimo svarbių priežasčių. Pažymėjo, jog pareiškėjo tėvas mirė (duomenys neskelbtini) m., o prašymus pareiškėjas galėjo pateikti atitinkamai iki 2004 m. kovo ir balandžio mėn. Nuo pareiškėjo tėvo mirties praėjo devyneri metai, bet taip ir liko neaišku, kodėl prašymas ir dokumentai iki nustatyto termino nebuvo pateikti. Tarnybos atstovas akcentavo ir tai, kad pareiškėjo ir pareiškėjo atstovės nurodomos priežastys yra siejamos išimtinai su pareiškėjo tėvu, bet ne su pareiškėju, todėl jos negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Pridūrė, jog pagal teismų formuojamą praktiką, nežinojimas nėra svarbi priežastis praleistam terminui atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Remiantis byloje surinktais rašytiniais duomenimis ir proceso dalyvių žodiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjo tėvas J. N. (žr. gimimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo tėvas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) d. (žr., Gyventojų registro 2020 m. kovo 12 d. pažymą apie asmens duomenis, mirties liudijimą). Pateikti duomenys iš archyvo apie pareiškėjo tėvo turėtą žemę (žr. Sklypo priėmimo sutartis).
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 20 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvo J. N. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).
Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2020 m. sausio 29 d. raštu Nr. 46SD-309-(14.46.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėją informavo apie tai, kad įstatymų nustatytais terminais pareiškėjas prašymo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo tėvo J. N. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų ir pilietybę patvirtinančio dokumento Tarnybos Trakų skyriui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas pateiktas po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, paliko ji nenagrinėtu. Taip pat pareiškėjui išaiškino, kad dėl praleisto termino prašymui pateikti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo pareiškėjas gali kreiptis į teismą.
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog praleido terminą prašymui pateikti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, 2020 m. liepos 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui ir dokumentams pateikti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodomą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiais, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo – pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodomi piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka) 12 punkte išvardijami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, t.y. išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybės patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkio sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. pateikti prašymą su papildomais dokumentais įgaliotai valstybės institucijai.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems įstatyme nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas (ne) svarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas, gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010). Taip pat teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi, Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinami ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių, kurias įvertinti palikta teismo prerogatyvai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-387/2013).
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2019). Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016).
Pagal teismų praktiką terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino prašymo atkurti nuosavybės teises, taip pat iki įstatymu nustatyto termino dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, įrodančių, kad J. N., yra pareiškėjo tėvas. Pažymėtina, jog ginčo dėl to, kad J. N. yra pareiškėjo tėvas, nėra. Šią aplinkybę patvirtina byloje kartu su prašymu pateiktas giminystės ryšį su savininku patvirtinantis dokumentas, t.y. gimimo liudijimas. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjas yra laikomas pretendentu pagal įstatymą į J. N. priklausiusią žemę. Ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas iki įstatyme nustatyto termino nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, nėra.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo. Pareiškėjas teismo prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems pareiškėjo giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku pateikti. Pareiškėjas nurodo, jog terminą praleido dėl tėvo neraštingumo (neišsilavinimo), jo trėmimo į Sibirą, buvimo kalėjime, represinių veiksmų panaudojimo jo atžvilgiu, nežinojimo apie tėvo turimą žemę, pareiškėjo išvykimo į Norvegiją, pablogėjusios sveikatos.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens išsilavinimo (raštingumo) lygis, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes laikoma, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-782-492/2017). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas terminas. Vertinant pareiškėjo prašyme ir teismo posėdžio metu nurodytas priežastis: pareiškėjo tėvo išsilavinimo stoka (neraštingumas), jo trėmimas į Sibirą, buvimas kalėjime, represinių veiksmų panaudojimas, nežinojimas apie tėvo turimą žemę, pareiškėjo išvykimas į Norvegiją ir pablogėjusi sveikata, negali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, kurioms buvus, pareiškėjas praleido įstatyme nustatytus terminus prašymui ir dokumentams pateikti. Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, kuriai esant turėtų būti atnaujinamas terminas. Svarbu akcentuoti ir tai, kad nors pareiškėjas teismui pateiktame prašyme nurodė, jog nežinojo apie tėvui priklausiusią žemę, teismo posėdžio metu paaiškėjo bylos nagrinėjimui svarbi aplinkybė, jog vis tik pareiškėjo tėvas buvo užsiminęs pareiškėjui apie turimą žemę, nedetalizuodamas su žeme susijusių aplinkybių (kur konkrečiai randasi žemė ir pan.). Tačiau net ir nepaisant šio pareiškėjo kontrargumento prašyme pateiktam teiginiui, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis visų pirma dėl to, kad dalis prašyme ir teismo posėdžio metu nurodytų priežasčių nėra tiesiogiai susijusios su pareiškėju (išimtinai tik su pareiškėjo tėvu), ir visų antra, išdėstytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti laikomomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas negalėjo įtakoti. Pabrėžtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, jog pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai, siekdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1899-1062/2019).
Paminėtina, jog svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, nepripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Todėl atsižvelgusi į tai, jog terminas prašymui ir dokumentams pateikti praleistas ganėtinai ilgą laikotarpį, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, proceso dalyvių teismo posėdyje teiktus žodinius paaiškinimus, ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija nenustatė, jog pareiškėjas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo tėvui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistavo objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastis, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įstatymu nustatytais terminais pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų. Taigi, pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastis nevertintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.