Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. J. atskirąjį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovei Z. G. dėl garbės ir orumo gynimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį, apeliantas (ieškovas) J. J. prašo nutartį panaikinti. Atskirajame skunde teigiama, kad teismas pažeidė procesines teisės normas ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, LR Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (LR Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas, bylos Nr. 38/06).

Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2009).

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-152/2009).

Teismas, įvertinęs ieškovo patikslinto ieškinio turinį, kitą bylos medžiagą ir atsižvelgdamas į skundžiamo procesinio sprendimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo ieškovo galimybes ginti galbūt pažeistas teises ieškovo pasirinktu būdu (šiuo atveju – pateikiant ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo), išaiškinęs jam teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes, preliminariai įvertindamas tik vieną galbūt atsakovės išsakytą žodį ir nurodydamas, kad atsakovė galbūt pavartojo ieškovo atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, o ne paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį, kadangi teismas neanalizavo ir nevertino, ar paskleisti duomenys galėjo pažeminti ieškovo garbę ir orumą (CK 2.24 str. 1 d.), buvo žeidžiančio pobūdžio, galėjo turėti neigiamą poveikį ieškovui, taip pat suformuoti neigiamą nuomonę apie jį ir pan.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimas ir neturtinės žalos atlyginimas kyla iš to paties materialinio teisinio santykio, tačiau yra savarankiški garbės ir orumo gynimo būdai, todėl gali būti taikomi tiek kartu, tiek atskirai.

Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinį netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, formaliai aiškino CK 2.24 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog byla buvo išspręsta teisingai.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.