Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1128/2014 pagal pareiškėjo R. B. prekybos įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. prekybos įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. B. prekybos įmonė su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. ATK2-99/13 (toliau – ir Nutarimas).

Nurodė, kad skundžiamu Nutarimu atsakovas pareiškėjui už Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktų pažeidimus paskyrė 10 000 Lt dydžio ekonominę sankciją už tai, kad pareiškėjas savo patalpose, t. y. įmonės parduotuvėje laikė tabako gaminius – 8 pakelius cigarečių „Minsk Capital“ be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų; be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių ir kurių ženklinimas neatitinka įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako ženklinimo reikalavimų. Iš esmės sankcija pareiškėjui paskirta dėl to, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskirties VPK Mažeikių rajono PK) pareigūnai 2013 m. gegužės 8 d. vykdydami patikrinimą parduotuvėje, pardavėjos J. G. asmeninėje rankinėje, kuri buvo parduotuvės pagalbinėse patalpose, rado 8 pakelius cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Pažymėjo, kad Lietuvos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549 patvirtintų taisyklių „Dėl ūkio subjektų patikrinimo atlikimo“ (toliau – ir Patikrinimo atlikimo taisyklės) yra nustatyta, kokio turinio patikrinimą turi teisę atlikti policijos pareigūnai ir kokius subjektus tikrinti, tačiau jose bei pavedime tikrinti nėra nustatyta, kad pareigūnai turi teisę tikrinti fizinius asmenis bei atlikti jų asmeninių daiktų kratą. Todėl pareigūnų veiksmai, tikrinant asmeninę pardavėjos rankinę, buvo neteisėti, o skundžiamas Nutarimas negali būti teisėtas, nes paremtas neteisėtai atliktų veiksmų metu gautais duomenimis. Pats atsakovas jokių veiksmų neatliko, rėmėsi jam Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK pareigūnų pateiktais duomenimis, todėl faktinės aplinkybės buvo įvertintos netinkamai. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad pardavėjos rankinėje buvo rasti 8 pakeliai cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, tačiau rankinė buvo ne prekybos salėje ir ne prekybos patalpoje, o pagalbinėse parduotuvės patalpose prie kitų pardavėjos asmeninių daiktų, pagal byloje surinktą medžiagą, rasti tabako gaminiai negali būti laikomi priklausantys pareiškėjui. Išvados, kad tabako gaminiai priklauso pareiškėjui ir jis juos laikė prekybos tikslais, padarytos pažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principus. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų pardavėjos paaiškinimus dėl tabako gaminių įsigijimo asmeniniams poreikiams, pareigūnai ir atsakovas neturėjo, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad tabako gaminiai buvo laikomi prekybos tikslais. Tokiais tabako gaminiais, kurie buvo rasti pardavėjos rankinėje, pareiškėjo parduotuvėje nebuvo prekiaujama. Pažymėjo, kad pardavėja buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 163² straipsnio 1 dalį už tai, kad savo rankinėje laikė 8 pakelius cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė yra 62,80 Lt. Taip pat nurodė, kad du atskiri subjektai vienu metu negali būti baudžiami už tų pačių 8 pakelių cigarečių laikymą, nes tuo pačiu metu neteisėtai laikančiu tabako gaminius gali būti pripažintas tik vienas subjektas – arba pardavėjas, arba juridinis asmuo. Kadangi pardavėja už tai jau yra nubausta, pareiškėjas negali būti baudžiama už tą patį. Nesutiko su Nutarime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės ir sprendžiami teisiniai klausimai buvo skirtingi. Ginčijamame Nutarime nėra nei vienos bylos, kuri galėtų būti pripažintina precedentu nagrinėjamai situacijai. Taip pat pažymėjo, kad teisėje galioja principas, jog teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, nepriekaištingas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios. Šiuo atveju sankcija paskirta įstatymą aiškinant ir taikant akivaizdžiai neteisingai, nes pareiškėjas pažeidimo nepadarė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 99–104) pareiškėjo R. B. prekybos įmonės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas vertino, jog yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas: pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, turėtojas (b. l. 65). Byloje nustatyta, kad Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK 2013 m. gegužės 8 d. pavedimu buvo atliktas planinis R. B. prekybos įmonės (parduotuvės „Rytas“) patikrinimas, kurio metu parduotuvėje buvo rasti 8 pakeliai cigarečių „Minsk Capital“, paženklinti baltarusiškomis banderolėmis. Parduotuvės ir sandėlių patalpos yra sujungtos, pašaliniai asmenys į parduotuvę patekti negali (b. l. 42-43). Byloje taip pat nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarimu J. G. pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² straipsnio 1 dalyje, jai paskirta 100 Lt bauda su 8 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ konfiskavimu (b. l. 70–71). Byloje ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad J. G. rankinėje, kuri buvo parduotuvės pagalbinėse patalpose, buvo rasti tabako gaminiai – 8 pakeliai cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas padaręs TKĮ 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktuose nustatytus pažeidimus, atitinkamai Departamento Nutarimas, kuriuo pareiškėjai už minėtus TKĮ pažeidimus paskirta ekonominė sankcija – 10 000 Lt bauda, yra teisėtas ir pagrįstas.

Skundo teiginius, kad patikrinimą atlikę policijos pareigūnai neturėjo kompetencijos ir teisės, tikrindami pareiškėjo parduotuvę, reikalauti pateikti patikrinimui darbuotojos asmeninių daiktų, iš esmės atlikti jos kratą, teismas vertino, kaip pagrįstus: kaip matyti tiek iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 42, 43), tiek iš pardavėjos J. G. paaiškinimo (b. l. 50–51), cigaretės buvo rastos pardavėjai pareigūnų prašymu leidus apžiūrėti jos rankinę, kuri buvo parduotuvės patalpose, todėl nėra galima teigti policijos pareigūnus vykdžius asmens apžiūrą ar daiktų patikrinimą ATPK 268 straipsnio prasme. Teismas rėmėsi Patikrinimo atlikimo taisyklių 31 punktu. Nepagrįstais laikyti ir skundo teiginiai, kad du atskiri subjektai negali būti pripažinti kaltais ir baudžiami už tų pačių cigarečių laikymą: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Atsakydamas į skundo teiginius dėl pareiškėjo darbuotojo padaryto pažeidimo, dėl jo, t. y. įmonės, kaltės, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Pažymėta, jog aplinkybė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės darbuotojo asmeninėje rankinėje rastus cigarečių pakelius įmonė laikė „prekybos tikslais“ nėra reikšminga: akcizinių prekių laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) AKĮ taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo faktą (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Tuo pačiu pažymėta, jog skundo teiginiai, kad atsakovas negalėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant skundus bylose dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų, nėra pagrįsti: taikydamas TKĮ bylose dėl ekonominių sankcijų skyrimo, atsakovas, atsižvelgdamas į ginčo faktines aplinkybes, gali atsižvelgti į teismų praktikoje suformuotus aiškinimus nagrinėjant bylas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo, kuris daugeliu atveju iš esmės analogiškai reguliuoja prekybą kitos rūšies akcizinėmis prekėmis ir atsakomybę už jo pažeidimus, pažeidimų, tuo pačiu – elgdamasis korektiškai ir sąžiningai – ir nurodyti savo administraciniame akte minėtus teismų sprendimus, nors jie ir neturi precedento galios nagrinėjamu atveju.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo R. B. prekybos įmonės apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo R. B. prekybos įmonės skundą tenkinti ir panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. ATP2-99/13.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą).

Teismas pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuoti institucija, turi pažeidimą neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006; 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Departamentas, nepateikė įrodymų, neabejotinai patvirtinančių tai, kad laikydama 8 pakelius cigarečių savo rankinėje, esančioje ne parduotuvės prekybos salėje, o pagalbinėse patalpose, į kurias gali patekti personalas, ne pirkėjai, pardavėja veikė juridinio asmens naudai ar jo interesais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjui Nutarimu paskirta ekonominė sankcija – 10 000 Lt bauda. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą ir teisinį reglamentavimą, vien objektyvaus fakto (8 pakelių cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis radimas pareiškėjo parduotuvės patalpose, pardavėjos rankinėje, buvusioje pagalbinėse patalpose), nustatymo nepakanka tam, kad būtų konstatuotas pareiškėjo padarytas minėtų teisės normų pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa). Departamentas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad rasti tabako gaminiai susiję su pareiškėjo vykdoma veikla. Nutarime nepagrįstai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir sprendimais bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios, todėl tai nelaikytina argumentais, įrodymais pagrindžiančiais tai, jog pareiškėjas pagrįstai patrauktas atsakomybėn už aptariamus TKĮ pažeidimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokiomis aplinkybėmis kokios susiklostė šioje byloje: 8 pakelius cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis radus pareiškėjo darbuotojos rankinėje, buvusioje ne prekybos salėje, o pagalbinėse parduotuvės patalpose, jos neslepiant, pardavėjai pačiai leidus pareigūnams ją patikrinti, nesant duomenų, kad įsigydama ir laikydama cigaretes pardavėja veikė pareiškėjo interesais, nesant pardavimo fakto, atsižvelgiant į rastų cigarečių kiekį, už šį pažeidimą taikytinos sankcijos dydį, nesant įrodymų, jog nors dalį objektyviosios pažeidimo pusės veiksmų atliko pareiškėjas ar tai buvo daroma jo vardu ar interesais, o priešingas išvadas grindžiant tik spėjimais ir prielaidomis, konstatuotina, jog Departamento Nutarimas, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė aptariamas TKĮ nuostatas ir už tai jam skirta 10 000 Lt bauda, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

IV.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (spaudas ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1128/2014, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Prašyme nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A525-1128/2014 iškilo Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktų aiškinimo ir taikymo problematika, kurią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, Departamento nuomone, išsprendė netinkamai, kas ir nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, LVAT aiškindamas minėtas Tabako kontrolės įstatymo nuostatas nukrypo nuo šio teismo formuojamos praktikos.

Pažymi, kad Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktai įmonėms draudžia parduoti, laikyti, gabenti tabako gaminius be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių, jeigu tabako gaminių ženklinimas neatitinka Lietuvoje galiojančių tabako gaminių ženklinimo reikalavimų. Taigi užtenka nustatyti, kad tokie tabako gaminiai laikomi pareiškėjo prekybos vietoje (įskaitant administracines, pagalbines, sandėliavimo ar pan. patalpas), kad būtų konstatuotas minėtų Tabako kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimas. Tabako kontrolės įstatyme nėra numatyta išimčių, kad tokiems laikomiems tabako gaminiams pagalbinės patalpose nebūtų taikomi Tabako kontrolės įstatymo reikalavimai. Atvirkščiai Tabako kontrolės įstatymas draudžia bet kokį tokių tabako gaminių laikymą prekybos vietoje, įskaitant visas pareiškėjo patalpas. Tą ne kartą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., panašaus pobūdžio byloje dėl alkoholinio gėrimo butelio, kuris buvo laikomas spintelėje tarp asmeninių daiktų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012 vertino, kad nors pareiškėjas nurodo, kad aptariamas butelis buvo rastas ne prekybai skirtoje kavinės dalyje, o virtuvėje, tarp asmeniniu daiktų, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo traktuoti, jog aptariama kavinės dalis nelaikytina prekybos vieta Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) prasme. Teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės paties pažeidimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi, į tokių faktinių aplinkybių visumą gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl skirtinos sankcijos dydžio. Ūkio subjektams nustatytas draudimas parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus, taigi pati pažeidimo sudėtis yra formali. Ūkio subjektas turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ (šiuo atveju TKĮ) reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, kritiškai vertintinas šioje byloje pateiktas teismo argumentas, kad nebuvo nustatytas pardavimo faktas, todėl nėra pažeidimo sudėties. Atsakomybė pareiškėjui kyla vien už tokių tabako gaminių laikymą prekybos vietoje.

Vertinant teismo argumentą jog ginčijami tabako gaminiai yra pareiškėjo darbuotojos, svarbu vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad net ir įrodžius, kad toks faktas iš tikrųjų buvo, jis nepašalina bendrovės atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo (šiuo atveju Tabako kontrolės įstatymo) pažeidimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Todėl jo atsakomybei už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą. Į AKĮ pažeidimo priežastis, jei yra pagrindas, gali būti atsižvelgiama, skiriant ekonominę sankciją (LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-159/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011 konstatavo, kad „<...> pareiškėjas kaip juridinis asmuo yra atsakingas už nurodytų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami picerijos, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie minėtos picerijos darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti picerijos darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais“. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2009 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-678/2009.

Šiuo atveju teismo argumentas, kad nėra duomenų, kad įsigydama ir laikydama cigaretes pardavėja veikė pareiškėjo interesais, taip pat vertintinas kritiškai, nes pareiškėjo darbuotoja patikrinimo metu atliko savo tiesiogines pardavėjos pareigas ir funkcijas, veikė pareiškėjo vardu, todėl bet kokie atlikti veiksmai vertintini kaip veiksmai pareiškėjo vardu ir jo interesais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz. 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors, kaip teigia pareiškėjas, įmonė ar jos darbuotojai nebuvo neteisėtos veikos dalyviais ir nėra susiję su neteisėta tabako gaminių apyvarta, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, ekonominė sankcija buvo pritaikyta būtent už Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktuose numatytų draudimų nepaisymą, t. y. už tai, kad savo patalpose laikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius tabako gaminius, bet ne pardavė, gabeno ar importavo šiuos gaminius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami fiziniai asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011). LVAT yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotojai trečiasis asmuo perdavė saugoti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius tabako gaminius, nors ji apie tai ir nežinojo, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013). 2004 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-830/2004 (teismo nutartis dėl panašaus reguliavimo akcizinių prekių alkoholinių gėrimų) teismas pažymėjo, kad teisės normos nustato tokį draudimą nesiedamos jo su nuosavybės teisėmis į turtą (šiuo atveju į tabako gaminius), todėl šiuo nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokiu būdu tie tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi pareiškėjo parduotuvėje.

Prekybą vykdantys pareiškėjo darbuotojai veikia pareiškėjo įmonės vardu. Todėl pareiškėjo atsakomybei už Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktų reikalavimų pažeidimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje faktą. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė. Pareiškėjo pareiga yra užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi atitinkamų taisyklių. Pareiškėjui taikomos ekonominės sankcijos už tai, kad nepakankamai kontroliuoja ir apmoko savo darbuotojus, jeigu jie pažeidžia taisykles, reglamentuojančias, šiuo nagrinėjamu atveju, laikymą ir prekybą tabako gaminiais. Juridinio asmens kaltė nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo darbuotojus. Todėl kritiškai vertintini teismo teiginiai, kad tabako gaminiai priklauso pardavėjai, o pareiškėjas už tai nėra atsakingas ir tokiu atveju Departamentas neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu nustatė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimus. Ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų draudimų pažeidimą skiriamos įmonėms, t. y. pažeidimo subjektas yra būtent įmonė (žr., taip pat LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-l06/2011).

Tabako kontrolės įstatymas už šio įstatymo reikalavimų pažeidimą numato juridinių asmenų atsakomybę, taikomą šiame įstatyme nustatyta tvarka (Tabako kontrolės įstatymo 26 str.), bei fizinių asmenų atsakomybę Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka (Tabako kontrolės įstatymo 25 str.). Todėl už tą patį Tabako kontrolės įstatymo pažeidimą administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas fizinis ir juridinis asmuo, kiekvieno iš jų atsakomybės klausimai spendžiami atskirai ir vienas kito neįtakoja (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005).

Pareiškėjo atstovės – pardavėjos J. G., atžvilgiu priimtas nutarimas skirti 100 Lt baudą yra įsiteisėjęs, t. y. jame nurodytos faktinės aplinkybės, kad tabako gaminiai buvo laikomi pareiškėjo parduotuvės patalpose, yra neginčytinai nustatytos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodomąją galią turinčius duomenis, todėl vadovaujasi nepagrįstais ir subjektyviais argumentais bei motyvais, kurie pažeidžia teisinio tikrumo principus. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT 2009 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-258/2009 yra konstatavęs, kad teismas neturi įstatymo numatyto (ABTĮ nustatyto) pagrindo kvestionuoti minėtą trečiojo asmens nutarimą.

Departamento priimtas nutarimas neprieštarauja ir LVAT 2014 m. sausio 8 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A261-1906/2014, kuriame teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad už cigarečių be banderolių laikymą įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nubausti fiziniai asmenys, nesusiję su bendrove darbo ar pavedimo santykiais, padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai pripažintas padaręs Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktuose nustatytus pažeidimus. Bendrovė, kaip subjektas, užsiimantis licencijuojama veikla (mažmenine prekyba tabako gaminiais), turėjo užtikrinti, kad jam priklausančiose patalpose, kurias jis faktiškai naudoja komercinei veiklai, nebūtų laikomi tabako gaminiai neatitinkantys imperatyvioms įstatymo normoms nustatytų reikalavimų. Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad patalpose, kurios faktiškai buvo naudojamos kaip pareiškėjui priklausančios parduotuvės sandėliavimo patalpos, patikrinimo metu rasti cigarečių pakeliai be banderolių, neturintys jų įsigijimą ar gabenimą patvirtinančių dokumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ginčijamame nutarime minėtas aplinkybes vertino tinkamai bei pagrįstai nustatė Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktų pažeidimą. Panašiai buvo vertinamo aplinkybės LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2310/2011.

Teismo argumentai, jog nėra Tabako kontrolės įstatymo pažeidimo sudėties atsižvelgiant į rastų cigarečių kiekį, už šį pažeidimą taikytinos sankcijos dydį, prieštarauja ne tik Tabako kontrolės įstatymo nuostatoms, bet ir suformuotai teismų praktikai. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl nedidelės vertės tabako gaminių be įsigijimo dokumentų Pareiškėjui buvo taikytina sankcija nuo 1 000 Lt iki 3 000 Lt, tačiau dėl tokių tabako gaminių laikymo be Lietuvos Respublikos nustatyto specialaus pavyzdžio banderolių – taikytina ekonominė sankcija nuo 10 000 Lt iki 30 000 Lt, nepaisant tokių tabako gaminių kiekio ar vertės. Ekonominė sankcija negali būti panaikinama vien todėl, kad ji yra per didelė. Teismas turi teisę tokią paskirtą ekonominę sankciją atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sumažinti, bet ne minėtu pagrindu panaikinti Departamento priimtą nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Teismas, priimdamas 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1128/2014, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo, reguliuojančio ypatingą valstybinį režimą turinčius tabako gaminius, taikymo praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Departamento priimtas 2013 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. ATK2-99/13 taikyti ekonomines sankcijas pareiškėjui už Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punkto pažeidimus ir šių normų aiškinimas bei taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose ar net analogiškose bylose. Esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas.

Pareiškėjas R. B. prekybos įmonė atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime teigia, kad atsakovo nurodoma LVAT praktika nėra aktuali ir nėra teismo precedentas išnagrinėtai administracinei bylai. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas atliko kokią nors dalį objektyviosios pažeidimo pusės veiksmų, taip pat nėra įrodymų, jog pardavėja veikė ir atliko nurodytus veiksmus, veikdama pareiškėjo vardu ar interesais. Būtent šios bylos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo yra absoliučiai nepagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą jau citavo visa eilę LVAT išnagrinėtų administracinių bylų sprendimų ištraukų, dėl kurių LVAT Sprendime konstatavo, kad jos negali būti laikomos precedentais nagrinėtai administracinei bylai, nes faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi pagal ratio decidendi. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos tos pačios administracinės bylos, ir prašoma iš naujo pasisakyti dėl galimybės jomis remtis kaip precedentu išnagrinėtai administracinei bylai. Pareiškėjo nuomone, antrą kartą spręsti to paties teisinio ginčo, kurį jau išnagrinėjo LVAT priimdamas Sprendimą, teismas neturėtų.

Bet kuriuo atveju, pareiškėjas pažymi, kad atsakovo nurodytose ir prašyme cituojamose LVAT administracinėse bylose spręsti teisiniai klausimai buvo iš esmės skirtingi, jose nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos nuo šios administracinės bylos. Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS853-336/2012).

LVAT yra išaiškinęs, jog teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą.

Atsakovas akivaizdžiai netinkamai remiasi LVAT cituojamomis bylomis, nes cituojamose bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, taikyta teisės norma nėra ta pati, kuri taikytina nagrinėjamu atveju. Be to, visose atsakovo cituotose administracinėse bylose buvo nustatytas ne tik neteisėto laikymo, bet kartu ir pardavimo faktas. Atsakovas nenurodo nei vienos LVAT išnagrinėtos bylos, kurioje juridinio asmens darbuotojo asmeniniuose daiktuose rasti tabako gaminiai dėl tokio jų „laikymo“ užtrauktų juridiniam asmeniui atsakomybę pagal Tabako kontrolės įstatymo nuostatas ir dėl to būtų pagrindas taikyti juridiniam asmeniui ekonominę sankciją.

Atsakovo prašymas yra nepagrįstas, nes LVAT, priimdamas Sprendimą, nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir nepadarė jokio materialinės teisės normų pažeidimo, dėl ko reikėtų atnaujinti šios administracinės bylos nagrinėjimą. Atsakovo nesutikimas su teismo išvadomis neturėtų būti pagrindas atnaujinti įsiteisėjusiu, galutiniu ir neskundžiamu LVAT Sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4, 6 punktus, nukrypdamas nuo šio teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Departamento argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atsakovas, teigdamas, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nurodo eilę administracinių bylų, kai kurias iš jų atsakovas jau buvo paminėjęs ir jais rėmėsi pagrįsdamas savo poziciją pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Dėl minėtų procesinių sprendimų LVAT išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pasisakė, kad atsakovas jomis remiasi nepagrįstai, nes jų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas nevertino susiformavusios praktikos bylai aktualiais klausimais. Pažymėtina, jog nagrinėdamas bylą teismas teisės normas kiekvienu atveju taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste – taip teismas elgėsi ir nagrinėjamu atveju vertindamas byloje esančius įrodymus ir faktinę situaciją. Dėl kitų atsakovo prašyme nurodomų ir atskirai teismo sprendime nepaminėtų procesinių sprendimų pasakytina, kad dalis jų priimta taikant Alkoholio kontrolės įstatymą. LVAT yra pasisakęs, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokiose bylose, kuriose išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis bylomis, kuriose buvo taikomas Alkoholio kontrolės įstatymas, kaip precedentais išnagrinėtai bylai. Faktinės situacijos bylose, kuriose buvo nagrinėjami panašaus pobūdžio tabako kontrolės įstatymo pažeidimai, taip pat yra skirtingos. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jam nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją §61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją §51–58).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėjas taip pat prašo teismo atlyginti dėl atsakovo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, dar prašymas dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikiamas su jų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str.). Jokių dokumentų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo tokio prašymo nagrinėti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-457/2009, 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-296/2010). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo. ABTĮ šioje proceso stadijoje administracinės bylos proceso dalyviams, nepateikusiems prašymo atnaujinti procesą, nenumato pareigos privalomai teikti atsiliepimų, paaiškinimų, atsikirtimų ar kitų procesinių dokumentų, kuriuose išdėstoma pozicija ir argumentai proceso atnaujinimo klausimu. Šie procesiniai dokumentai nėra būtini ir privalomi. Dėl šios priežasties šiuos procesinius dokumentus rengiant patirtos išlaidos remiantis vyraujančia LVAT praktika nelaikytinos būtinomis ir privalomomis, dėl to neturi būti atlyginamos (žr. taip pat LVAT 2013 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-36/2013).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1128/2014 pagal pareiškėjo R. B. prekybos įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. prekybos įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.