Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Edvardui Sungailai,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 483-109724.

Skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija, nepatikrinusi duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei ignoruodama jai žinomą faktinę situaciją, priėmė sprendimą išieškoti baudą už tariamus administracinius nusižengimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad UAB „Daisana“ laikinai nevykdo veiklos, negauna pajamų, joje negali būti darbuotojų, o jis pats yra atleistas iš direktoriaus pareigų ir negauna jokių su bendrove susijusių pajamų. Nepaisant to, Inspekcija, tenkindama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos apsaugos departamentas) reikalavimus, skundžiamu 2025 m. liepos 25 d. sprendimu nusprendė išieškoti baudas iš pareiškėjo asmeninio turto, t. y. senatvės pensijos, be to, nurodė netikslią išieškomą sumą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Aplinkos apsaugos departamentas, žinodamas apie bendrovės neveikimą ir tai, jog pareiškėjas negauna pajamų, vis tiek surašė administracinių nusižengimų protokolus ir skyrė baudas, tarsi bendrovė vykdytų veiklą. Nurodo, kad šiuos dokumentus skundė ir atsisakė pasirašyti, tačiau Aplinkos apsaugos departamentas vis tiek inicijavo baudų išieškojimą per Inspekciją. Be to, pareiškėjas teigia, kad jam, kaip nedirbančiam senatvės pensininkui su negalia, nebuvo tinkamai įteikti administracinių nusižengimų protokolai ar nutarimai.

Pareiškėjo vertinimu, viešojo administravimo subjektai pažeidė teisės aktus, ignoravo teisės aktų hierarchiją ir netinkamai taikė teisės normas, susijusias su aplinkos monitoringu, nepagrįstai reikalaudami vykdyti pareigas, kurios galimos tik veiklą vykdančiam ūkio subjektui. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad objektyviai neįmanoma vykdyti reikalavimų (pvz., atlikti monitoringą, kai veikla nevykdoma ir duomenys yra nuliniai), ir kad net Aplinkos apsaugos agentūra tokių ataskaitų nereikalavo. Dėl šių veiksmų pareiškėjas nurodo patyręs tiek turtinę žalą (iš jo pensijos išieškota 289,99 Eur, taip pat 171,08 Eur antstolio išlaidų, iš viso 461,07 Eur), tiek neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, emocine įtampa, depresija, pažeminimu ir pasitikėjimo valstybės institucijomis praradimu.

Atsakovė Inspekcija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime bei teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, jog ne teismo tvarka priimtų nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą gali vertinti tik teismas, todėl Inspekcija neturi nei teisės, nei pareigos vertinti kitų institucijų (šiuo atveju – Aplinkos apsaugos departamento) priimtų nutarimų. Inspekcija paaiškina, kad baudų už administracinius nusižengimus vykdymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), pagal kurį bauda turi būti sumokėta per nustatytą terminą, o jos nesumokėjus mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ), įgyja teisę ją priverstinai išieškoti. Informaciją apie paskirtas baudas Inspekcija gauna iš administracinių nusižengimų registro, už duomenų pateikimą ir procesinių dokumentų įteikimą atsako pažeidimą užfiksavusi institucija – šiuo atveju Aplinkos apsaugos departamentas.

Atsakovė nurodo, kad Inspekcija tik administruoja kitų institucijų paskirtas baudas ir, joms nesumokėjus, inicijuoja priverstinį išieškojimą, taip pat papildomai informuoja asmenis per „Mano VMI“ sistemą, kurioje dokumentų įkėlimo data laikoma jų įteikimo momentu. Pareiškėjui buvo paskirtos dvi baudos (170 Eur ir 120 Eur), apie jas jis buvo informuotas per „Mano VMI“, o dalis sumos buvo įskaityta iš ankstesnės įmokos, todėl likusi mokėtina suma sudarė 289,99 Eur. Kadangi baudos laiku nebuvo sumokėtos ir duomenų apie jų apskundimą iš administracinių nusižengimų registro negauta, Inspekcija 2025 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą išieškoti šią sumą iš turto ir perdavė jį vykdyti antstoliui.

Atsakovė taip pat pažymi, kad Panevėžio apylinkės teismas civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas skundė antstolio veiksmus, buvo konstatavęs, jog baudų išieškojimo perdavimas antstoliui ir antstolio veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti. Be to, pabrėžiama, kad pranešimų apie baudas įteikimas ar jų perskaitymas nėra būtina sąlyga priverstiniam išieškojimui, kadangi pakanka to, kad bauda nebuvo sumokėta per įstatyme nustatytą terminą. Apibendrindama šias aplinkybes, atsakovė teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 483-109724, kuriuo pradėtos išieškoti laiku nesumokėtos baudos už administracinius nusižengimus iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Aplinkos apsaugos departamentas 2025 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. AM-AAD-ANR_P-1040-2025 pareiškėjui paskyrė 170 Eur baudą už administracinį nusižengimą, kurios sumokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2025 m. birželio 18 d. Taip pat 2025 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. AM-AAD-ANR_P-1083-2025 pareiškėjui paskirta dar viena – 120 Eur – bauda, kurios sumokėjimo terminas buvo iki 2025 m. birželio 20 d. Duomenys apie šias paskirtas baudas buvo perduoti

Pareiškėjas per įstatyme nustatytus terminus paskirtų baudų nesumokėjo, todėl Inspekcija 2025 m. birželio 19 d. atliko dalinį įskaitymą iš pareiškėjo anksčiau sumokėtos 15 Eur įmokos, įskaitydama 0,01 Eur į 170 Eur baudos prievolę, po ko likusi šios baudos suma sudarė 169,99 Eur. Kadangi abi baudos nebuvo sumokėtos, todėl 2025 m. birželio 25 d. pareiškėjui per elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“ buvo pateiktas pranešimas apie nesumokėtas baudas, kurių bendra suma sudarė 289,99 Eur (169,99 Eur ir 120 Eur), apie šį pranešimą informuojant ir pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu.

Kadangi iš administracinių nusižengimų registro nebuvo gauta informacijos apie minėtų nutarimų apskundimą, todėl, pasibaigus baudų sumokėjimo terminams ir joms likus nesumokėtoms, Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ nuostatomis, 2025 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 483-109724 išieškoti 289,99 Eur laiku nesumokėtas baudas iš pareiškėjo turto. Informacija apie šį sprendimą 2025 m. liepos 26 d. buvo paskelbta pareiškėjo paskyroje „Mano VMI“.

Minėtas sprendimas 2025 m. rugpjūčio 13 d. buvo perduotas vykdyti antstoliui Egidijui Smagurauskui, kuris pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Pareiškėjas, nesutikdamas su išieškojimu, kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą dėl antstolio veiksmų, tačiau teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-13348-1250/2025 konstatavo, kad baudų perdavimas išieškojimui ir antstolio veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 483-109724, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2025 m. liepos 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad ginčuose dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo nėra sprendžiami klausimai dėl pačios mokestinės prievolės dydžio ar pagrįstumo. Tokiose bylose vertinama tik tai, ar mokesčių administratorius, vykdydamas priverstinį išieškojimą, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir nepažeidė mokesčių mokėtojo teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013; 2015 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-683-575/2015).

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 punktą mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Šios pareigos nevykdymo atveju mokesčių administratoriui suteikta teisė taikyti priverstinio išieškojimo priemones (MAĮ 33 straipsnio 8 punktas). Administracinių nusižengimų bylose paskirtų baudų vykdymas yra reglamentuojamas tiek MAĮ, tiek ANK nuostatomis.

ANK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paskirtą baudą privalo sumokėti per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo dienos, o nutarimą apskundus – per keturiasdešimt dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Šio termino nesilaikymas sukelia teisines pasekmes, kadangi pagal MAĮ 105 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti nesumokėtą baudą kitą dieną po minėto termino pabaigos. MAĮ 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ANK nustatyta tvarka priimti nutarimai skirti baudas vykdomi priverstinai laikantis ANK 676 straipsnyje įtvirtintų procedūrų. Pagal ANK 676 straipsnio 1 dalį, jeigu bauda per nustatytą terminą nesumokama, nutarimas skirti baudą perduodamas vykdyti priverstine tvarka, o pagal to paties straipsnio 2 dalį baudą priverstinai išieško antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka.

Mokesčių administratoriaus veiksmai grindžiami administracinių nusižengimų registro duomenimis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų registro įstatymu ir ANK nuostatomis, duomenis apie administracinius nusižengimus registre pateikia pažeidimą užfiksavusi institucija, o mokesčių administratorius šiuos duomenis naudoja baudų administravimui ir išieškojimui vykdyti. Be to, MAĮ reglamentuoja mokėjimų vykdymo ir įskaitymo tvarką. Pagal MAĮ 83 straipsnį mokesčiai ir su jais susijusios sumos laikomi sumokėtais jų įskaitymo į mokesčių administratoriaus sąskaitą momentu, o pagal MAĮ 84 straipsnį sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą arba, jo nenurodžius, – mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. MAĮ 87 straipsnio 1 dalis numato, kad permokos gali būti įskaitomos mokestinėms nepriemokoms padengti, o ši tvarka detalizuojama įskaitymo taisyklėse.

Apibendrinant pažymėtina, kad teisinis reguliavimas aiškiai nustato mokesčių mokėtojo pareigą laiku sumokėti paskirtas baudas, o jų nesumokėjus – mokesčių administratoriaus teisę ir pareigą inicijuoti priverstinį išieškojimą, kuris vykdomas laikantis ANK ir CPK nustatytos tvarkos. Ginčuose dėl tokio išieškojimo vertinamas ne pačios prievolės pagrįstumas, bet mokesčių administratoriaus veiksmų atitiktis teisės aktų reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai iš esmės yra nukreipti ne į paties Inspekcijos priimto sprendimo dėl priverstinio išieškojimo teisėtumą, bet į Aplinkos apsaugos departamento priimtų nutarimų, kuriais jam paskirtos baudos už administracinius nusižengimus, pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas skunde detaliai dėsto aplinkybes, susijusias su UAB „Daisana“ veiklos nevykdymu, savo, kaip fizinio asmens, statusu, pajamų negavimu bei, jo vertinimu, nepagrįstu administracinių nusižengimų protokolų surašymu ir baudų paskyrimu. Tačiau tokio pobūdžio argumentai nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas. Kaip jau minėta, pagal ANK nuostatas, institucijos ar pareigūno priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas tik teismine tvarka, nagrinėjant skundą dėl tokio nutarimo. Tai reiškia, kad tik teismas, o ne kita viešojo administravimo institucija, turi įgaliojimus vertinti, ar administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas pagrįstai, ar tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, ar teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos ir ar pagrįstai paskirta administracinė nuobauda.

Tuo tarpu mokesčių administratorius, t. y. Inspekcija, vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, nėra įgaliota peržiūrėti ar kvestionuoti kitų institucijų priimtų nutarimų teisėtumo ar pagrįstumo. Priešingai, atsakovė veikia remdamasi oficialiais administracinių nusižengimų registro duomenimis, kurie laikomi teisingais ir galiojančiais tol, kol nėra panaikinti ar pakeisti teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia teisinė konstrukcija užtikrina viešojo administravimo subjektų funkcijų atribojimą ir teisinį aiškumą, kadangi kiekviena institucija veikia savo kompetencijos ribose. Dėl šios priežasties pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie galimai neteisėtus Aplinkos apsaugos departamento veiksmus, netinkamą teisės aktų taikymą, faktinių aplinkybių neįvertinimą ar jo, kaip asmens, faktinę situaciją (nedirbimas, pajamų negavimas, bendrovės neveikimas ir pan.) galėtų būti reikšmingos tik ginčijant pačius nutarimus administracinio nusižengimo bylose, tačiau jos neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Inspekcijos veiksmų, susijusių su jau paskirtų ir galiojančių baudų priverstiniu išieškojimu. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ginčijęs minėtus Aplinkos apsaugos departamento nutarimus įstatymų nustatyta tvarka ir kad šie nutarimai būtų panaikinti ar pripažinti neteisėtais. Priešingai, nagrinėjamu laikotarpiu jie buvo galiojantys ir vykdytini, todėl mokesčių administratorius turėjo pareigą imtis įstatymuose nustatytų veiksmų dėl jų vykdymo užtikrinimo. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjo argumentai, susiję su paskirtų baudų nepagrįstumu ar neteisėtumu, nagrinėjamoje byloje negali būti vertinami, nes jie peržengia šio ginčo ribas ir nepatenka į Inspekcijos kompetencijos sritį.

Taip pat pažymėtina, jog esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pareiškėjas per įstatymų nustatytus terminus jam paskirtų baudų už administracinius nusižengimus nesumokėjo, o duomenų apie šių nutarimų apskundimą kompetentingoms institucijoms nebuvo gauta. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos pradėti priverstinį išieškojimą. Kaip jau nustatyta byloje, pareiškėjui Aplinkos apsaugos departamento nutarimais buvo paskirtos dvi baudos, kurioms buvo nustatyti konkretūs sumokėjimo terminai. ANK aiškiai įtvirtina imperatyvią pareigą administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui per nustatytą laikotarpį įvykdyti jam paskirtą piniginę prievolę. Šios pareigos įvykdymas nėra siejamas su papildomomis sąlygomis ar subjektyviu asmens vertinimu dėl paskirtos baudos pagrįstumo, t. y. iki tol, kol nutarimas nėra panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jis laikomas galiojančiu ir privalomu vykdyti.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs paskirtas baudas per ANK 675 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Byloje nustatyta, kad pasibaigus šiam terminui baudos liko nesumokėtos, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teisės aktų nustatyta tvarka apskundęs nutarimus dėl baudų skyrimo. Atitinkamai, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui ir nesant duomenų apie apskundimą, susidarė įstatyme numatytos prielaidos taikyti priverstinio vykdymo mechanizmą. Pagal MAĮ 105 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti baudą įgyja kitą dieną po to, kai pasibaigia jos savanoriško sumokėjimo terminas. Ši teisė atsiranda tiesiogiai iš įstatymo ir nėra siejama su papildomu diskreciniu vertinimu ar individualių aplinkybių analizavimu. Kitaip tariant, nustačius dvi būtinas sąlygas – baudos nesumokėjimą per nustatytą terminą ir galiojančio nutarimo egzistavimą – mokesčių administratorius ne tik įgyja teisę, bet ir pareigą imtis veiksmų užtikrinant viešųjų pajamų surinkimą.

Pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratorius, vykdydamas baudų administravimą, remiasi administracinių nusižengimų registro duomenimis, o būtent šių duomenų pagrindu sprendžiama dėl prievolės egzistavimo, jos dydžio ir vykdymo būdo. Kol registre esantys duomenys nėra pakeisti ar panaikinti, tol mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo jų ignoruoti ar savarankiškai vertinti jų teisingumo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas paskirtų baudų nesumokėjo, o duomenų apie jų apskundimą nebuvo gauta, konstatuotina, jog Inspekcija, vadovaudamasi ANK ir MAĮ nuostatomis, pagrįstai įgijo teisę pradėti priverstinį išieškojimą. Šiuo aspektu mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo nulemti įstatyme aiškiai nustatytų sąlygų ir negali būti laikomi savavališkais ar nepagrįstais.

Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl neva netinkamo informavimo apie paskirtas baudas ir jų nesumokėjimą nepagrindžia ginčijamo sprendimo neteisėtumo. Iš bylos duomenų matyti, kad informacija apie pareiškėjui paskirtas baudas bei vėlesnius su jų administravimu susijusius veiksmus buvo pateikta per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninių paslaugų sistemą „Mano VMI“. Ši sistema yra oficiali ir teisės aktuose įtvirtinta mokesčių administratoriaus bei mokesčių mokėtojų tarpusavio komunikavimo priemonė, užtikrinanti operatyvų ir patikimą informacijos pateikimą. Svarbu pabrėžti, kad asmuo, registruodamasis ir naudodamasis „Mano VMI“ sistema, patvirtina, jog yra susipažinęs su jos naudojimo taisyklėmis ir sutinka su jose nustatyta dokumentų įteikimo tvarka. Pagal šias taisykles dokumentai laikomi įteiktais nuo jų įkėlimo į mokesčių mokėtojo paskyrą momento, nepriklausomai nuo to, ar asmuo faktiškai su jais susipažino. Tokia teisinė konstrukcija yra grindžiama siekiu užtikrinti teisinį aiškumą, proceso operatyvumą ir išvengti situacijų, kai dokumentų įteikimas būtų vilkinamas dėl subjektyvių priežasčių.

Pažymėtina, kad apie paskelbtus pranešimus „Mano VMI“ sistemoje pareiškėjas papildomai buvo informuotas jo paties nurodytu elektroninio pašto adresu. Taigi mokesčių administratorius ėmėsi papildomų informavimo priemonių, kurios dar labiau sustiprino prielaidą, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę sužinoti apie jam tenkančias prievoles ir jų vykdymo terminus. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiga užtikrinti kontaktinių duomenų teisingumą ir jų aktualumą tenka pačiam mokesčių mokėtojui, todėl galimos neigiamos pasekmės, susijusios su tuo, kad asmuo nesusipažino su jam pateikta informacija dėl savo paties neveikimo ar nepakankamo rūpestingumo, negali būti perkeliamos mokesčių administratoriui.

Teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas dokumentų įteikimas vertinamas pagal tai, ar buvo laikytasi teisės aktuose nustatytos įteikimo tvarkos, o ne pagal tai, ar asmuo faktiškai susipažino su dokumento turiniu. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui teisėmis ir paneigtų viešojo administravimo proceso efektyvumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Inspekcija tinkamai įvykdė pareigą informuoti pareiškėją apie paskirtas baudas ir jų nesumokėjimo pasekmes, laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos.

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą svarbu įvertinti Inspekcijos veiklos pobūdį bei jos atliekamų funkcijų apimtį administracinių nusižengimų baudų vykdymo procese. Inspekcija šiuo atveju veikė kaip vykdymo proceso dalyvis, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs administruoti kitų institucijų paskirtas pinigines prievoles ir užtikrinti jų įvykdymą. Tai reiškia, kad Inspekcijos funkcija šiuo aspektu yra techninio-administracinio pobūdžio, kadangi ji nėra baudą skirianti ar faktines aplinkybes nustatanti institucija, tačiau vykdo jau priimtų ir galiojančių sprendimų įgyvendinimą. Tokia funkcijų diferenciacija yra esminė viešojo administravimo sistemos dalis, užtikrinanti institucijų kompetencijų aiškumą ir veiklos nuoseklumą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Inspekcija veikė remdamasi administracinių nusižengimų registro duomenimis, kuriuose buvo fiksuota pareiškėjui paskirtų baudų egzistavimas, jų dydis bei sumokėjimo terminai. Šie duomenys sudarė pakankamą ir teisėtą pagrindą pradėti vykdymo procedūras. Jokių kitų duomenų, leidžiančių abejoti registro įrašų teisingumu ar jų galiojimu, byloje nenustatyta. Be to, sprendimo perduoti vykdyti priverstinį išieškojimą antstoliui priėmimas atitinka įstatymuose nustatytą privalomąją procedūrą, taikomą tais atvejais, kai piniginė prievolė nėra įvykdoma savanoriškai. Antstolio įtraukimas į vykdymo procesą nėra savarankiškas ar diskrecinis pasirinkimas, bet įstatyme numatyta privaloma vykdymo stadija, užtikrinanti valstybės reikalavimų realizavimą.

Reikšminga ir tai, kad Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-13348-1250/2025 jau įvertino su tuo pačiu išieškojimu susijusius antstolio veiksmus ir konstatavo jų teisėtumą bei pagrįstumą. Nors šios bylos dalykas formaliai skiriasi, tačiau tokia teismo išvada patvirtina, kad vykdymo procesas buvo inicijuotas ir vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, nepažeidžiant pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas atitinka teisėtumo kriterijus. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats priverstinio išieškojimo institutas yra skirtas užtikrinti, jog valstybės nustatytos piniginės prievolės nebūtų deklaratyvios ir būtų realiai įvykdomos, todėl vien aplinkybė, kad išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjo turtą ar pajamas, savaime negali būti laikoma jo teisių pažeidimu, jei tokie veiksmai atlikti laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, teismo vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Inspekcija pagrįstai priėmė sprendimą pradėti išieškoti laiku nesumokėtų baudų už administracinius nusižengimus iš turto, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.