- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-382-209-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-19385-2009-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Audronės Kartanienė, Artūras Pažarskis
- Nukentėjusysis
- J. R. B.
- Kaltinamasis
- G. V. B.
- Advokatai
- Violeta Mikutavičienė
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Jonas Ivanauskas NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-382-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-01-3-00025-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2.; (S).
2012 m. gegužės 7 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo nukentėjusiojo J. R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, nukentėjusiojo J. R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. V. B. kaltintas tuo, kad jis, piktybiškai keršydamas už tai, kad jų motina M. B. testamentu J. R. B., o ne broliui (G. V. B.) paliko butą (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą sužlugdyti J. R. B. įmonės UAB „U.“ veiklą, diskredituoti įmonės vardą, šmeiždamas, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą tvirtindamas, kad J. R. B. G. V. B. nemokėjo darbo užmokesčio, nesuteikė kasmetinių atostogų, kad ant algalapių neva G. V. parašai suklastoti, apšmeižė jį, kad dalį darbo užmokesčio mokėdavo vokeliuose. Tikslu toliau žlugdyti J. R. B. ir bendrovę, kreipėsi į teismą prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant įmonės pinigines lėšas bei nekilnojamąjį turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas nukentėjusysis J. R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-649-111/2011 ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti G. V. B. kaltu ir nuteisti pagal BK 154 str. ir iš G. V. B. J. R. B. naudai priteisti 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti bei 3630 Lt. advokato paslaugoms apmokėti ir nurodo, kad jis yra vienintelis UAB „U.” savininkas, akcininkas bei direktorius. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2-351- 638/2010 G. V. B. ieškinys buvo pilnai atmestas. Lietuvos teismo ekspertizės centre (2010 09 01 ekspertizės aktas Nr. 11-1148 (10)) ekspertize nustatyta, kad ir prašyme išleisti eilinių apmokamų atostogų, ir UAB „U.” darbo užmokesčio žiniaraščiuose pasirašė G. V. B.. Aplinkybė, kad parašai yra jo, apelianto įsitikinimu, G.V. B. buvo puikiai žinoma, tačiau jis vis dėl to kreipėsi į teismą, nors ir žinodamas, kad jo ieškinio reikalavimai nepagrįsti ir melagingi. Tai patvirtina, kad G.V. B. paskleidė būtent apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis dalį atlyginimo, pažeisdamas įstatymus, mokėdavo vokeliais, kad klastojo jo parašus, algalapius, o ši tikrovės neatitinkanti informacija pakirto pasitikėjimą apeliantu kitų asmenų akyse ir tuo pačiu jo vadovaujamos įmonės veikla, kas sukėlė jam kaip fiziniam asmeniui bei jam priklausančiai įmonei sunkias pasekmes - G.V. B. prašymu teismui areštavus UAB „U.“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ši informacija internetinėje erdvėje pasklido į viešumą, bankas atsisakė, ryšium su vykstančiais teismais, duoti paskolą verslui vykdyti, dėl ko privalėjo imti paskolas iš privačių asmenų, areštavus UAB „U.“ turtą jis negalėjo vykdyti autorinių sutarčių sąlygų, t.y. apmokėti už paslaugas autoriams pagal apeliaciniame skunde įvardintas 8 2005-2010 m. autorines sutartis, o pagal 2010 01 07 autorinę sutartį Nr. 2010/01 buvo priverstas atsiskaityti bent dalinai, nes autorius ruošėsi teikti ieškinį teismui dėl priverstinio atlygio išieškojimo (pridedamos autorinės sutartys, pažyma, kad 2009 - 2010 metais autoriams nebuvo išmokėti pinigai). Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pareiškėjas ir kreipėsi į teismą kaip fizinis asmuo, t.y. J. R. B.. Jo, kaip fizinio asmens, vardas yra neatsiejamas nuo UAB „U.” vardo, kadangi visi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turintys sąsajų su UAB „U.” žino, kad UAB „U.” atstovauja vienas žmogus – apeliantas, todėl tik jis vienintelis nukentėjo dėl nusikalstamos G.V. B. veikos. Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis netinkamai pagrįstas teisės normomis ir turi būti panaikintas. Teismas netinkamai vertino išteisintojo veiką konstatuodamas, kad jis sąžiningai klydo ir tai šalina jo atsakomybę. G.V. B. ne kartą teigė jam ir apelianto sūnui, kad jis, keršydamas, kad po jų motinos mirties jos turtą paveldėjo apeliantas, sužlugdys jį kai fizinį asmenį, kaip UAB „U.” savininką ir vadovą, ką apšmeiždamas jį sąmoningai ir padarė. G.V. B. pilnai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėjo, t.y. suprato, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios jį bei pakertančios visų pasitikėjimą juo, puikiai žinojo ir suvokė, kad jo kaltinimai yra melagingi ir neatitinkantys tiesos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas nukentėjusysis J. R. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis G. V. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005).
Šiuo atveju, kaip matyti iš pačio 2011-03-23 skundo privataus kaltinimo tvarka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, minėtu skundu prašoma pripažinti UAB „U.“ nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad UAB „U.“ nėra žmogus, todėl nėra nepripažintina nukentėjusiuoju ir paskleidime apie ją žinių neatitinkančių tikrovės ir galinčių paniekinti ar pažeminti nebus nusikaltimo sudėties (būtinų nusikalstamos veikos požymių). Kaip matyti iš 2011-07-25 patikslinto skundo privataus kaltinimo tvarka (b.l. 56-59), jame prašoma pripažinti J. R. B. nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu.
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-492/2005) turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai pasakytina tik apie realias abejones, iškylančias aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.
Šmeižimo atveju paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, tačiau, šiuo atveju, duomenų, neginčijamai patvirtinančių G. V. B. kaltę padarius BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nėra. Priešingai, byloje yra jo kaltę paneigiančių duomenų: pirmosios instancijos teismo posėdyje G. V. B. paaiškino, kad (b.l 130-131) kiekvieno žmogaus teisė kreiptis į teismą, jis tą ir padarė, tačiau niekur direktoriaus, kaip privataus asmens nekaltino. Jis nieko negali įrodyti, nes jam per penkis metus buvo pakištas pundas didžiausias popierių, kuriuos pasirašė pasitikėdamas, viską nežiūrėdamas. Jis buvo tikras, kad bylą išloš, o išėjo atvirkščiai. Jis niekur jo nešmeižė, nei spaudoje, nei per televiziją, nei giminėms, nei autoriams, niekam jis nesakė, kad yra bylinėjamasi su juo. Jeigu jis suklydo duodamas jį į teismą, tai suklydo sąžiningai, bet ne tyčia. Kas liečia mokėjimą vokeliuose, tai taip ir buvo, tačiau įrodyti negali, yra tik liudytojai, kurie matė kaip jam buvo duodami pinigai. Jis kiek jam atnešdavo dokumentų, tiek pasirašydavo, net nežiūrėdamas ant ko pasirašo. Jis bylinėjosi su UAB „U.“, o ne fiziniu asmeniu. Kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2010-04-21 nutarties, kuria skirta byloje (proceso Nr. 2-05-3-19385-2009-7) rašysenos ekspertizė, būtent G. V. B. 2010-03-25 posėdyje prašė skirti byloje rašysenos ekspertizę ir ekspertui užduoti klausimus ar nurodytuose dokumentuose šalia G. V. B. pavardės pasirašė G. V. B. ar kitas asmuo ir ar pavardę „G. V. B.“ nurodytuose prašymuose dėl atostogų suteikimo rašė G. V. B. ar kitas asmuo, kas parodo, kad jis nemanė, kad minėtuose dokumentuose yra jo parašai ir minėtas prašymas būtų nelogiškas žinant, kad ekspertizė nepatvirtins išteisintojo teiginius. Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad duomenų, neginčijamai patvirtinančių G. V. B. kaltę padarius BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nėra. Šiuo atveju, nėra būdų pašalinti abejones dėl G. V. B. kaltės.
Pažymėtina, kad jeigu J. R. B. patyrė dėl G. V. B. veiksmų nuostolių, jis gali viską apskaičiuoti ir pateikęs dėl nuostolių įrodymus, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.
Apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamas nuosprendis netinkamai pagrįstas teisės normomis ir turi būti panaikintas, atsižvelgus į išdėstytą, nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentas, kad G.V. B. ne kartą teigė jam ir apelianto sūnui, kad jis, keršydamas, kad po jų motinos mirties jos turtą paveldėjo apeliantas, sužlugdys jį kai fizinį asmenį, kaip UAB „U.” savininką ir vadovą, ką apšmeiždamas jį sąmoningai ir padarė, nėra pagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimo metu tokie parodymai duoti nebuvo, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyviai nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo. Be to, minėtame teiginyje apie išteisintojo neva grasinimus nėra nurodyta, kad tai bus bandoma padaryti neteisėtomis priemonėmis, šmeižiant ir būtent kaip šmeižiant, todėl, net įrodžius minėtą teiginį, nebūtų pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį. Apelianto teiginys, kad G.V. B. pilnai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėjo, t.y. suprato, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios jį bei pakertančios visų pasitikėjimą juo, puikiai žinojo ir suvokė, kad jo kaltinimai yra melagingi ir neatitinkantys tiesos, nėra pakankamai argumentuotas, o atsižvelgus į aptartas aplinkybes, nepagrįstas.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį dėl skundo motyvų nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiojo J. R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.