Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovų I. U. ir S. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. e2-1021-153/2015 taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo klausimas.

Ieškovas L. B. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis: 2014 m. liepos 3 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto / patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų G. Č., J. Č., S. U. ir I. U.; 2014 m. birželio 30 d. transporto priemonės Lexus RX 330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių J. Č. ir I. C.; 2014 m. birželio 30 d. transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų G. Č. ir Ž. S., bei taikyti dvišalę restituciją.

Pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti perleisti tretiesiems asmenims žemės sklypą ir butą / patalpą, taip pat uždrausti perleisti, valdyti, naudoti automobilius Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lexus RX330, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas nurodė, kad bylos nagrinėjimo eigoje ginčo turtas gali būti perleistas, dėl ko restitucija natūra būtų negalima.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovo prašymus tenkino.

Įvertinęs pareikšto ieškinio pagrįstumą, teismas pripažino jį esant preliminariai pagrįstą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko restitucija natūra taptų negalima. Remdamasis tuo, teismas sprendė esant pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovai I. U. ir S. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovo prašymas ir areštuotas atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas.

Skunde teigiama, kad apeliantai ieškinyje įvardijami kaip tretieji asmenys. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik atsakovais traukiamiems asmenims. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės negali tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių. Jeigu byloje būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jis galėtų būti tenkinamas tik prieš atsakovus Gintarą ir J. Č., tačiau ne prieš apeliantus.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas L. B. prašo skundą atmesti. Atsikertant į atskirojo skundo argumentus nurodoma, kad apeliantai, sudarydami ginčo sandorius, buvo nesąžiningi, nes žinojo, jog jie pažeis atsakovų Gintaro ir J. Č. kreditorių teises. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina pareikštų reikalavimų įvykdymą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nagrinėjamas nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones prieš asmenis, ieškiniu patrauktus dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, teisėtumo klausimas (CPK 320, 338 straipsnis).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis de jure užtikrinami byloje pareikšti materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai. Kadangi įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo pareiga tenka atsakovui, t. y. asmeniui dėl kurio teisių ir pareigų tiesiogiai pasisakoma sprendime, laikinosios apsaugos priemonės pagal bendrą taisyklę negali būti taikomos asmenims, kuriems byloje nėra reiškiami jokie materialieji teisiniai reikalavimai (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 266 straipsnis).

Nustatyta, kad reikšdamas actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 3 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto / patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. Č., J. Č., S. U. ir I. U., ir taikyti dvišalę restituciją, ieškovas L. B. apeliantų procesinę padėtį nurodė kaip trečiųjų asmenų. Gavęs tokį ieškinį pirmosios instancijos teismas, prieš spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo imti procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog būtų pašalinti ieškinio trūkumai, t. y. patikslinta apeliantų procesinė padėtis. Poreikį atlikti pastarąjį procesinį veiksmą suponuoja trečiųjų asmenų procesinis statusas. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesiogiai tarp šalių (ieškovo ir atsakovo) atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Tretieji asmenys byloje dalyvauja, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, t. y. tikėtino regresinio ieškinio pareiškimo ateityje ar teisių ir pareigų su viena iš bylos šalių pasikeitimo. Taigi tretiesiems asmenims tiesiogiai byloje jokie materialieji teisiniai reikalavimai nėra reiškiami, taip pat jie nėra atsakingi už ieškovui palankaus įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą. Akcentuotina, kad, sprendžiant dėl dvišalio sandorio panaikinimo, abu sandorio dalyviai turi būti patraukti byloje šalimis, nes įtraukus į bylos nagrinėjimą šalimi tik vieną dalyvį, šis įgyja ne tik procesinių teisių prasme nepagrįstą pranašumą prieš kitą sutarties šalį, kuri nebūdama bylos šalimi negali pati savarankiškai spręsti dėl ginčo objekto, bet kartu iškyla ir materialiojo teisinio pobūdžio kliūtis įvykdyti teismo sprendimą (CPK 41 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnis).

Nustatęs, kad prašomo pripažinti negaliojančiu dvišalio sandorio vienas šalis ieškovas traukia atsakovais, o kitas - trečiaisiais asmenimis, kaip prieš tai minėta, teismas turėjo išaiškinti ieškovui, kad visi šie asmenys turi būti traukiami atsakovais ir pasiūlyti ieškovui nukreipti reikalavimą tinkamoms šalims (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 45 straipsnis). Ieškovui neištaisius šio trūkumo, teismas turėjo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis savarankiškus materialiuosius teisinius reikalavimus dėl nurodytos 2014 m. liepos 3 d. sutarties, sudarytos tarp G. Č., J. Č., S. U. ir I. U., nuginčijimo actio Pauliana pagrindu pareiškė trys atskiri ieškovai: V. M., L. B. ir L. R. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pagal jų ieškinius užvestos bylos Kauno apygardos teismo pirmininko 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi buvo sujungtos. Kartu buvo išspręsta ir apeliantų procesinės padėties, apibrėžtos L. B. ieškinyje, problema, t. y. jie de jure patraukti atsakovais. Nors apeliantų procesinės padėties neapibrėžtumo klausimas buvo išspręstas po Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo, tai nelemia teismo procesinio sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones neteisėtumo. Iš esmės teisėta ir pagrįsta teismo nutartis negali būti naikinama vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Apeliantai nekvestionuoja to, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų įvykdymo užtikrinimu, taip pat neneigia jų taikymo būtinybės. Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra formalūs ir neteikia pagrindo konstatuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės klausimas buvo išspręstas iš esmės neteisingai.

Esant aptartoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, atskirasis skundas negali būti tenkinamas. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.