Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. M. ieškinį atsakovams valstybės įmonei Turto bankas ir R. M. dėl turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė savo ieškinį palaikė ir paaiškino, kad 1982 m. ji su vaikais paliko savo vyrą, nes šis gėrė, smurtavo, ir atvyko gyventi į Joniškio rajoną. Sutuoktinis nežinojo, kur jie išvyko. Sutuoktinis niekada pas juos nesilankė ir susisiekęs nebuvo, ryšių nepalaikė. Kolūkyje ji dirbo sandėlininke. Prasidėjus privatizacijai, pradėjo dalinti čekius, leido iš kolūkio nusipirkti sandėlį, išsipirkti namus ir dalijo po 3 ha žemės. Už turtą mokėjo čekiais ir grynaisiais, kiek pinigų trūko – skolinosi. Už gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais mokėjo savo, dukters ir sūnaus investiciniais čekiais. Žino, kad investiciniai čekiai yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, tačiau sutuoktinis nežinojo nei apie jiems suteiktą būstą, nei apie galimybę jį išpirkti, niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl įgyto ar valdomo turto. Santuokos nenutraukė, nes bijojo savo sutuoktinio, jis gyveno savo gyvenimą pas seserį. Turto pirkimui grynųjų pinigų gavo, nes augino kiaules, kurias parduodavo žmonėms, turėjo kelias karves. 1000 rublių buvo pasiskolinusi iš savo brolio, kurį neseniai palaidojo. Visą turtą pirko sau ir vaikams. Sutartys buvo sudarytos su ja asmeniškai. Tris žemės ūkio paskirties žemės sklypus įsigijo vienu metu, mokėjo investiciniais čekiais ir grynaisiais pinigais. Sutuoktinis nieko neprisidėjo įsigyjant turtą.

Atsakovės valstybės įmonės Turto bankas atstovas į teismo posėdį neatvyko, yra atsakovės prašymas bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant, todėl byla nagrinėta atsakovės valstybės įmonės Turto bankas atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis, ieškovės, jos atstovo, atsakovės paaiškinimais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Pasvalio rajono civilinės metrikacijos skyriuje ieškovė Z. M. (iki santuokos – N.) sudarė santuoką su A. J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) (santuokos akto įrašas Nr. 144) (b. l. 4). Gyvendami santuokoje sutuoktiniai susilaukė dviejų vaikų – R. M., gim. (duomenys neskelbtini)., kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir R. M., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 50), kuri šioje byloje yra atsakovė. Iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos, registravimo kortelės kopijos ir namų ūkio knygos kopijos matyti, kad ieškovė viena su vaikais R. M. ir R. M. 1982 m. liepos 9 d. iš (duomenys neskelbtini), atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), ieškovė kolūkyje įsidarbino sandėlininke. Ieškovės sutuoktinis A. J. M. į (duomenys neskelbtini), kartu gyventi neatvyko, su šeima čia niekada negyveno ir bendro ūkio su ieškove nevedė (b. l. 26-28). Ieškovės sutuoktinis A. J. M. mirė (duomenys neskelbtini) Biržuose (b. l. 5). Jis daugiau vaikų neturėjo (b. l. 50). Testamentų registro išrašas patvirtina, kad testamentų registre nėra įregistruotų A. J. M. sudarytų testamentų, jo palikimo priėmimo ar atsisakymo faktų (b. l. 25).

Santuokai nepasibaigus ir esant nenutrauktai, vykstant privatizacijos procesams, 1992 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą I-1374 Nr. 3224 ieškovė iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) kolūkio įsigijo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (4 straipsnio 2 dalis). 1992 m. balandžio 23 d. Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akte nurodyta, kad parduodamame name registruoti 3 šeimos nariai (b. l. 8). Tai patvirtina, kad vykstant namo pirkimo procedūroms, A. J. M. šiame name negyveno. Už namą buvo mokėta 26832 rublių, iš kurių 3272 rublių buvo sumokėta grynais pinigais, o 23560 rublių – valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), kurie buvo nurašyti iš ieškovės Z. M. ir jos dukters atsakovės R. M. investicinių sąskaitų (b. l. 10). 1994 m. spalio 4 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P47/94-0153 ieškovė tuo pačiu adresu po statiniais valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis už 23,31 Lt išsipirko 0,1876 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 12).

Iš Asmeninio ūkio žemės paženklinimo akto matyti, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu Z. M. suteikta asmeninio ūkio žemė – 3 sklypai žemės ūkio paskirties žemės jos asmeniniam ūkiui. Ieškovė 1997 m. sausio 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P47/97-0104 už 158,24 Lt iš valstybės nusipirko jos asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus – 1,8400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,8400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,2690 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). 1996 m. gegužės 13 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 399-v ieškovei buvo perleistas pastatas – degalų sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini). Visas aukščiau paminėtas nekilnojamasis turtas vienos ieškovės vardu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (b. l. 17-24). Duomenų, kad būtų sudarytas susitarimas tarp ieškovės ir jos sutuoktinio A. J. M., kokiomis sąlygomis turtas bus įgyjamas, byloje nėra. Ieškovė siekia, kad paminėtas turtas, nors jos įgytas esant santuokoje su A. J. M., būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe.

Ginčo turtą nuosavybės teise ieškovė įgijo nuo 1992 m. iki 1997 m., t. y. jos ir A. J. M. santuokos metu. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija reiškia, kad po Z. M. bei A. J. M. santuokos sudarymo (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)) iki santuokos pasibaigimo ((duomenys neskelbtini), mirus A. J. M.) ieškovės vardu įgytas turtas laikomas jos bei A. J. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje sutuoktinio įgytas turtas pripažįstamas jo asmenine nuosavybe, jeigu buvo įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas ir tą turtą įgyjant buvo aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Byloje nustatyta, kad už visą ieškovės vardu įgytą turtą ieškovė mokėjo grynaisiais pinigais bei valstybinėmis vienkartinės išmokomis, t. y. investiciniais čekiais, skirtais jai ir jos dukteriai R. M.. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo (1991 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija Nr. I-1146) 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausančią nuo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška. Taigi ieškovė, panaudodama jai ir jos kartu gyvenančiai dukteriai skirtas valstybines vienkartines išmokas (investicinius čekius), įgijo ginčo namą su statiniais ir žemės sklypus. Kaip nurodė ieškovė, grynųjų pinigų ginčo turtui nusipirkti ji įgijo pardavusi savo užaugintus gyvulius, pinigų skolinosi iš artimųjų. Atsakovė taip pat patvirtino faktą, kad ginčo turtas ieškovės buvo įgytas ieškovei skirtomis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) ir mokant grynaisiais bei pridedant atsakovės vienkartines išmokas (investicinius čekius). Byloje nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) neprisidėjo, duomenų, jog prisidėjo grynaisiais pinigais byloje taip pat nėra. Jis iki minėto turto įsigijimo daugiau nei 10 metų šeimoje negyveno, bendro ūkio su ieškove nevedė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų savo lėšomis, darbu ar kitu būdu prisidėjęs prie minėto turto įsigijimo, priežiūros ar išlaikymo. Ieškovė turtą valdė ir naudojo tik asmeniškai, iš asmeninių lėšų mokėjo mokesčius ir rinkliavas (b. l. 15). Įvertinus aptartas aplinkybes, atsisakymas pripažinti, kad ginčo turtas buvo įgytas panaudojus asmenines ieškovės ir jos dukters lėšas, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Teismas sprendžia, kad, nors apie tai nenurodyta viešajame registre, tačiau buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Ji, gyvendama viena su vaikais, pati savo vardu inicijavo ir sudarė sandorius įgyti privatizuojamą turtą, įgyvendino visas pirkėjos teises ir vykdė pareigas. Kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovė, turtas privatizuotas tik ieškovės ir jos vaikų, kuriuos ieškovė laikė savo šeima, asmeniniams poreikiams tenkinti, ieškovė visada save laikė vienintele turto savininke, sutuoktinio seniai nelaikė šeimos nariu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės sutuoktinis būtų reiškęs pretenzijas dėl turto priklausymo ieškovei ar jo naudojimo ar per maždaug dvidešimt metų nuo turto įgijimo būtų kreipęsis į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įrašas nekilnojamojo turto registre, vertinant įrodinėjimo aspektu, yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Taigi, šiuo atveju santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) negali būti taikoma, nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Remiantis kasacinio teismo praktika šiuo atveju vertintini byloje surinkti įrodymai ir nustatomos faktinės aplinkybės (susijusios, pavyzdžiui (tačiau neapsiribojant), su turto paieška ir pirkimu, turto pirminio įrengimo mastu ir vėlesniu pritaikymu gyventi, šalių ketinimais apsigyventi ir (arba) gyvenimu jame, eksploatavimu, jo paskirtimi, šalių tikraisiais ketinimais ir kt.) ir taip išsiaiškinama, ar šis turtas buvo įgytas bendrai su ieškovės sutuoktiniu A. J. M., o ne ieškovės asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė R. M. patvirtino, kad jos tėvų – ieškovės ir A. J. M. – ryšiai visiškai nutrūko nuo 1982 m., kai šeima, palikusį tėvą dėl jo netinkamo gyvenimo būdo ir smurtinio elgesio, atsikraustė gyventi į Joniškio r. Tėvas vaikams išlaikymo neteikė, šeimos nelankė, daugiau vaikų neturėjo, vedė kitą ūkį, apie jiems suteiktą gyvenamąjį būstą, jų gyvenamosios vietos kolūkio turto privatizavimą bei ieškovės teises įgyti privatizuojamą turtą nežinojo. Kaip nurodė ieškovė, sutuoktiniai laikė, kad jų bendras ūkis nebesieja, todėl visą turtą jie įgijo asmeninių poreikių tenkinimui ir asmeninės nuosavybės teise.

Įvertinęs bylos medžiagą, ieškovės ir jos atstovo, atsakovės R. M. paaiškinimus teismo posėdyje, teismas turi pagrindo manyti, kad ieškovė Z. M. santuokos su A. J. M. metu, ginčo turtą įsigijo už savo asmenines lėšas, turėdama tikslą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, todėl vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, ieškinys tenkintinas, pripažintina, jog ginčo turtas priklauso Z. M. asmeninės nuosavybės teise.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Ieškovei, vadovaujantis 2018 m. balandžio 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimu Nr. 2.5.(NTP-2)-18-T-1072-7681 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (su 2018 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTO-2)-18-P-1072-12460 pakeitimu), teikiama antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pripažinimo asmenine nuosavybe, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pirmosios instancijos teisme, atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. spalio 4 d. pažymą Nr. (2.19)NTP-7-5889 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų“ antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 139,75 Eur advokato užmokestis.

Teismas vertina, kad tik ieškovės aplaidumas sąlygojo ieškinio atsiradimą, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš atsakovių nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo. Teismas vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 5 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį (atsakovės niekaip nepažeidė ieškovės teisių ir teisėtų interesų) ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (ieškove laiku nenutraukė santuokos su savo sutuoktiniu), sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei iš atsakovių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad šis nekilnojamasis turtas priklauso Z. M., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise:

- gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais – lauko virtuve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įgytas 1992 m. gegužės 19 d. Pirkimo- pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 (notarinio registro Nr. 2-28) pagrindu;

- 0,1876 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1994 m. spalio 4 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P47/97-0153 pagrindu;

- Degalų sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1996 m. gegužės 13 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 399-v pagrindu;

- 1,8400 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Trumpaitėlių k., Rudiškių sen., Joniškio r., įgytas 1997 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P47/97-0104 pagrindu;

- 0,8400 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1997 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P47/97-0104 pagrindu;

- 0,2690 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1997 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P47/97-0104 pagrindu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.