Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1132-232/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobrava“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Brackley“, A. A. Š., Ukrainos Respublikos bendrovei OOO „Avstrija-Kapital“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas turėjo spręsti teismingumo klausimą vadovaujantis Sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą ir ieškinį apelianto atžvilgiu palikti nenagrinėtu (CPK 782 str.) Apeliantas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje neturintis nei gyvenamosios vietos, nei turto. Sutarties 8.4 punkte šalys susitarė dėl taikytos teisės, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau Sutartyje neišreikšta aiški šalių valia dėl ginčų (bylų) teismingumo. Teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 33 straipsnio 1 dalimi, nes šioje byloje teismingumą imperatyviai reglamentuoja tarptautinė sutartis. Nepaisant to, kad apeliantas Sutartimi įsipareigojo atsakyti solidariai su UAB „Brackley“, tačiau tokia atsakomybės forma negali pakeisti imperatyviųjų civilinio proceso teisės normų, nustatančių teismų kompetenciją spręsti tarp šalių iškilusius ginčus. Apeliantas neprivalo atsakyti kaip laiduotojas, nes jo prievolė yra pasibaigusi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas išreiškė valią laiduoti už UAB „Brackley“ didesne apimtimi nei tai numato Sutartis ir 2008 m. kovo 27 d. susitarimas. Kritiškai turi būti vertinami ieškovės iniciatyva apklausto liudytojo paaiškinimai, nes nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šis asmuo kaip nors būtų susijęs su Sutarties ir minėto susitarimo dokumentų pasirašymu ar bendravęs su apeliantu. Be to, liudytojas negalėjo tiksliai paaiškinti, kas pasirašydavo už UAB „Brackley“ ir laiduotojus, kaip buvo gautos faksimilės iš kitų sutarties šalių. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliantas sudarė 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. gruodžio 23 d. ir 2009 d. kovo 19 d. susitarimus.Teismas nustatė, kad Sutartimi UAB „Brackley“ suteikta 100 000 JAV dolerių paskola, grąžinimo terminas 2008 m. balandžio 1 d., UAB „Brackley“ įsipareigojo mokėti 8,75 proc. metines palūkanas. Apelianto teigimu, už tokios apimties prievolę jis ir laidavo. Teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. kovo 27 d. susitarimu šalys pratęsė paskolos gražinimo terminą iki 2008 m. balandžio 15 d. Apelianto teigimu, už šį UAB „Brackley“ prievolės pasikeitimą jis taip pat laidavo asmeniškai pasirašydamas minėtą Susitarimą. 2008 m. balandžio 15 d. ir vėlesni susitarimai lėmė prievolės, už kurią laidavo apeliantas pasirašydamas Sutartį ir 2008 m. kovo 27 d. susitarimą, padidėjimą beveik 4 kartus, didėjo mokėtinų palūkanų dydis nuo 8,75 proc. iki 15 proc., be to, nukeltas skolos grąžinimo terminas daugiau nei metams nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 1 d. Tokie pasikeitimai be laiduotojo žinios padidino jo atsakomybę, paskolos grąžinimo termino atidėjimas padidino pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymo tikimybę. Todėl teismas turėjo konstatuoti, kad apelianto laidavimo prievolė pagal Sutartį ir 2008 m. kovo 27 d. susitarimą pasibaigė (CK 6.87 str. 4 d.), o to nepadaręs, pažeidė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad civilinė byla apelianto atžvilgiu nagrinėtina Vilniaus apygardos teisme. Iš Sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalies ir CPK 787 straipsnio 2 dalies matyti, kad šalys nagrinėjamu atveju galėjo susitarti dėl konkrečios valstybės (Lietuvos arba Baltarusijos Respublikų) teismų kompetencijos (išimtinės teismų kompetencijos nagrinėjamu atveju nėra), ką jos Sutarties 8.4 punktu ir padarė, t. y. kad visi ginčai, kylantys iš Sutarties, bus nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę ir įstatymus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Sutartis ir visi kiti susitarimai sudaryti visų šalių, įskaitant ir apeliantą. Apeliantas, teigdamas, kad 2008 m. kovo 27 d., 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. gruodžio 28 d., 2009 m. kovo 19 d. susitarimuose yra suklastoti jo parašai, turėjo pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Kiti atsakovai nepateikė pareiškimų dėl galimai suklastotų jų parašų, neišreiškė abejonių dėl dokumentų tikrumo ir dokumentų sudarymo aplinkybių, nepaneigė ir nepalaikė apelianto minčių dėl to, kad jis tariamai nedalyvavo Susitarimų sudaryme. Susitarimai buvo sudaromi Sutarties 8.1 punkte nurodyta tvarka, įskaitant jų sudarymą naudojantis faksimilėmis, faksu ir kitomis leistinomis priemonėmis. Byloje surinkta daugiau nei pakankamai skirtingų patikimų, leistinų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas sudarė Sutartį ir visus susitarimus, šiuos dokumentus pasirašė, jie yra sudaryti, galiojantys bei teisėti sandoriai, pagal kuriuos apelianto kaip laiduotojo atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė. Apeliantas 2013 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje tik suabejojo pasirašęs 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimą, o ne teigė apie jo suklastojimą. Ekspertizės akte nekonstatuoti ir nepatvirtinti apelianto teiginiai, kad jo parašai dokumentuose suklastoti ar kad jie yra netikri, ar ne jo. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad dalį dokumentų neabejotinai pasirašė apeliantas. Ieškovė pateikė 2008 m. gruodžio 23 d. Susitarimo originalą su tikru ir autentišku apelianto parašu. Šis susitarimas patvirtina, kad visi atsakovai yra solidariai atsakingi pagal Sutartį ieškovei ir turi tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Apelianto argumentai dėl to, kad prievolė baigėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes apeliantas sudarė ir pasirašė Sutartį ir susitarimus, sutiko su tokiais pakeitimais ir jų niekada neginčijo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 14 d. Paskolos sutartimi UAB „Unimodus“ suteikė 100 000 JAV dolerių paskolą UAB „Brackley“ (Sutartis), grąžinimo terminas 2008 m. balandžio 1 d., kuris 2008 m. kovo 27 d. susitarimu pratęstas iki 2008 m. balandžio 15 d. Minėta Sutartimi atsakovai A. A. Š. ir OOO „Avstria-Kapital“ laidavo paskolos davėjui už UAB „Brackley“ įsipareigojimus. 2008 m. kovo 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Unimodus“ reikalavimą perleido ieškovei UAB „Autobrava“. Šalys 2008 m. balandžio 15 d. susitarimu taip pat susitarė dėl 60 000 JAV dolerių paskolos, 2008 m. gegužės 30 d. susitarimu – dėl 240 000 JAV dolerių paskolos, kurio pagrindu 2008 m. birželio 2 d. suteikta 180 000 JAV dolerių ir 2008 m. birželio 12 d. – 35 000 JAV dolerių paskolos dalis. Iš viso atsakovei UAB „Brackley“ suteikta 375 000 JAV dolerių paskola. Minėtais susitarimais bei 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. gruodžio 23 d. bei 2009 m. kovo 19 d. susitarimais šalys galutinį paskolos grąžinimo terminą numatė 2009 m. birželio 1 d. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 602 458 JAV dolerių (375 000 JAV dolerių skolos, 37 500 JAV dolerių delspinigių, 189 958 JAV dolerių palūkanų) priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 375 000 JAV dolerių paskolos, 174 311,28 JAV dolerių palūkanų bei 37 500 JAV dolerių delspinigių. Atsakovas A. A. Š. (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu grindžia iš esmės šiais motyvais: 1) byla jo atžvilgiu neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, 2) apelianto kaip laiduotojo prievolė yra pasibaigusi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

Dėl bylos apelianto atžvilgiu teismingumo

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas reiškia solidarų reikalavimą atsakovų daugetui bei į tai, kad pagrindinio skolininko (paskolos gavėjo) registracijos vieta yra Lietuvoje, sprendė, kad ieškovė pagrįstai ieškinį pareiškė pagal pagrindinio skolininko UAB „Brackley“ buvimo vietą (CPK 29 str.). Apelianto teigimu, jis yra Baltarusijos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje neturintis nei gyvenamosios vietos, nei turto, todėl teismas turėjo spręsti teismingumo klausimą vadovaujantis Sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą.

Civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumas Lietuvos teismams nustatomas atsižvelgiant į tai, ar Lietuva ir užsienio valstybė, su kuria yra susijęs ginčas, yra sudariusios tarptautinę dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011). Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos santykius reglamentuoja Sutartis dėl teisinės pagalbos, kurios 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta civilinių bylų teismingumą reglamentuojanti taisyklė, kad civilines bylas kompetentingas nagrinėti tos susitariančios valstybės teismas, kurioje yra atsakovo gyvenamoji vieta, nebent ši sutartis numato kitaip. Susitariančiųjų šalių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui (Sutarties dėl teisinės pagalbos 20 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju Sutarties 8.4 punktu šalys susitarė, kad Sutarčiai galioja Lietuvos Respublikos teisė, o visi ginčai ir kiti šioje sutartyje nereglamentuoti sutarties vykdymo kausimai sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Taigi, neabejotina, kad šalys susitarė dėl tarp jų kilusių ginčų išsprendimui taikytinos teisės, tačiau teismingumo klausimai Sutartyje nėra aptarti, kas iš esmės suponuotų išvadą, kad iš Sutarties kilusiam ginčui turėtų būti taikoma Sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalyje numatyta teismingumo taisyklė – pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Tačiau vien ši aplinkybė teismų praktikoje nevertinama izoliuotai nuo viso bylos konteksto. Teismų praktikoje, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje (publikuota „Teismų praktika“ Nr. 14, 2001 m.), nurodyta, kad jeigu vienas iš atsakovų yra Lietuvoje, o kitas – užsienio valstybėje, ieškovo teisė pasirinkti teismą ribojama tarptautinio teismingumo taisyklėmis, ir ieškovas gali rinktis vienos iš dviejų ar daugiau valstybių teismą tik tada, jeigu byla yra teisminga visų valstybių teismams. Visų reikalavimų nagrinėjimas vienoje valstybėje tokiu atveju yra galimas tada, jeigu visi jie yra pakankamai glaudžiai susiję ir konkrečios valstybės teismas turi jurisdikciją visų jų atžvilgiu. Tokiu atveju nepakanka tik formaliai konstatuoti faktą, kad atsakovai yra skirtingose valstybėse, o būtina analizuoti ir reikalavimų kiekvieno iš jų atžvilgiu pobūdį siekiant nustatyti, ar visi tie reikalavimai yra vienodo pobūdžio, vienodos rūšies ir ar jie visi yra teismingi Lietuvos teismams. Jeigu vienas iš reikalavimų yra pagrindinis, o kiti - papildomi, pavyzdžiui, kai yra reiškiamas reikalavimas pagrindiniam skolininkui, o šalia reikalavimas – asmeniui, kurio civilinė atsakomybė yra subsidiari, tai bylos teismingumą lemia pagrindinio, o ne šalutinio reikalavimo teismingumas. Jeigu pagrindinis reikalavimas Lietuvos teismui neteismingas, tai visų reikalavimų Lietuvos teismai negali nagrinėti. Tokiu atveju Lietuvos teismas gali nagrinėti tik tą reikalavimą, kuris jam teismingas.

Nagrinėjamu atveju reikalavimai yra kildinami iš paskolos teisinių santykių ir solidarus reikalavimas pareikštas keliems atsakovams – pagrindiniam skolininkui atsakovui UAB „Brackley“, kurio buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, ir laiduotojams inter alia apeliantui, kurio gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje. Taigi, apeliantui kaip laiduotojui reiškiamas reikalavimas laikytinas šalutiniu, nes laidavimas yra tik pagrindinės prievolės užtikrinimas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas teisminės praktikos taisykles, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumą lemia pagrindinio reikalavimo teismingumas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareikštas ieškinys ir byla apelianto atžvilgiu turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme (CPK 27 str. 1 p., 29 str.).

Dėl apelianto kaip laiduotojo prievolės

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką, spręstina dėl apelianto prievolės pagal Sutartį ir vėliau sudarytus susitarimus egzistavimo. Apelianto teigimu, jo kaip laiduotojo prievolė ieškovei yra pasibaigusi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes byloje neįrodyta, kad apeliantas išreiškė valią laiduoti už UAB „Brackley“ didesne apimtimi nei tai numato Sutartis ir 2008 m. kovo 27 d. susitarimas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis sudarė 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. gruodžio 23 d. ir 2009 d. kovo 19 d. susitarimus. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris šiuos argumentus atmetė ir konstatavo šalių susitarimą dėl laidavimo galiojimo iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo.

CK 6.87 straipsnyje nustatyta, kad laidavimas kaip papildoma, šalutinė prievolė pagal bendrąją taisyklę baigiasi kartu su pagrindine prievole, nepriklausomai nuo to, koks pagrindinės prievolės pabaigos pagrindas, tačiau sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau už pagrindinę prievolę. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, nurodančioje, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Cilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantas pripažįsta, jog buvo išreiškęs valią laiduoti už UAB „Brackley“ ne didesne apimtimi nei numato Sutartis ir 2008 m. kovo 27 d. susitarimas, t. y. 100 000 JAV dolerių, paskolos grąžinimo terminą pratęsiant iki 2008 m. balandžio 15 d., ir neigia vėlesnių susitarimų pasirašymą. Tačiau iš byloje esančių Susitarimų matyti, kad visi jie pasirašyti šalių: paskolos davėjo, paskolos gavėjo bei laiduotojų inter alia apelianto. Nors apeliantas ir teigia, kad 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. gruodžio 28 d., 2009 m. kovo 19 d. susitarimų nepasirašė, juose jo parašai suklastoti, tačiau šį argumentą teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laiko neįrodytu. Visų pirma, Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktoje rašysenos ekspertizėje nekonstatuoti ir nepatvirtinti apelianto teiginiai dėl jo parašų suklastojimo. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad 2008 m. kovo 27 d. susitarimą, kurio tikrumą iki tol apeliantas taip pat ginčijo, pasirašė apeliantas (t. 2, b.l. 104-107). Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktas 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimo originalas su apelianto parašu (t. 2, b.l. 19-21), kurio tikrumas, kaip minėta, nenuginčytas bei nepaneigtas. Antra, kiti atsakovai neginčijo bei nekėlė susitarimuose esančių savo parašų tikrumo, nereiškė abejonių dėl susitarimų sudarymo aplinkybių bei nenurodė aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie apelianto nedalyvavimą susitarimų pasirašymuose. Todėl pripažintina, kad Sutartis ir susitarimai, kurie laikytini neatskiriama Sutarties dalimi, sudaryti ir pasirašyti visų šalių inter alia apelianto, kas savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad susitarimams, kuriais buvo keičiamas laidavimu užtikrintos prievolės dydis bei pratęsiamas bendras paskolos grąžinimo terminas, buvo gautas ir apelianto kaip laiduotojo sutikimas. Priešingi apelianto argumentai laikytini neįrodytais (CPK 12 str., 178 str.).

Sutarties 7.1 punktu laiduotojai RAB „Avstrija-Kapital“ ir apeliantas įsipareigojo tapti atsakingais paskolos davėjui (ieškovei) pagal Sutartį, jeigu paskolos gavėjas (UAB „Brackley“) neįvykdytų savo įsipareigojimų. Taip pat šalys sutarė, kad laiduotojai, jeigu paskolos gavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų, tampa atsakingais tokiu pat mastu kaip ir paskolos gavėjas, įskaitant palūkanų, netesybų apmokėjimą ir nuostolių padengimą, t. y. laiduotojai ir paskolos gavėjas tampa atsakingais paskolos davėjo atžvilgiu kaip bendraskoliai, o atsakomybė, susijusi su laidavimu, baigia galioti, baigus galioti laidavime numatytam įsipareigojimui (Sutarties 7.2 p., 7.4 p.). Todėl atsakovei UAB „Brackley“ kaip paskolos gavėjai neginčijant prievolės ieškovei grąžinti 375 000 JAV dolerių (t. 1, b.l. 166), o apeliantui kaip laiduotojui įsipareigojus solidariai atsakyti visa apimtimi už paskolos gavėjo neįvykdytas prievoles, negalima sutikti su apeliantu, kad jo prievolė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu yra pasibaigusi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti iš apelianto 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme priteisimo (t. 2, b.l. 236-237). Į bylą pateikti duomenys, kad advokatų kontorai prašoma priteisti suma yra apmokėta (t. 2, b.l. 238, 239). Tačiau CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nei bylos sudėtingumas, jos apimtis, nei advokato darbo bei laiko sąnaudos nelemia būtinumo vadovautis maksimaliu galiojančių rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu (1,3 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio – šiuo atveju 714,5 Eur – šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių)). Todėl iš apelianto priteistina ieškovei suma mažintina iki 600 Eur (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. bandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobrava“ iš apelianto A. A. Š. 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.