Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant ieškovei M. S. ir jos atstovui advokatui Jonui Zenevičiui, atsakovo E. S. globėjui V. S. ir jo atstovui advokatui Georgijui Gromovui, institucijos, teikiančios išvadą, atstovui Žilvinui Struckui, vie­šame teismo posėdyje iš­nagrinėjęs civilinę bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui E. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra, todėl ji nustatytina su ieškove. Tačiau išlaikyti savo nepilnametį sūnų atsakovas neturi jokių galimybių dėl savo itin sunkios turtinės padėties, todėl išlaikymo vaikui priteisimas iš atsakovo neįmanomas, nes tai iš esmės pablogintų ir darytų esminę žalą pačiam atsakovui.

Šios teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Iš Gimimo liudijimo matyti, kad ieškovė ir atsakovas yra jų sūnaus N. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai (1 t, b. l. 7). Iš santuokos liudijimo matyti, kad ieškovė ir atsakovas yra susituokę (b. l. 8). Iš šalių paaiškinimų, iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-06-19 sprendimo (1 t, b. l. 28-30) ir 2015-08-10 nutarties (1 t, b. l. 16-18), iš medicinos dokumentų išrašo (1 t, b. l. 43) matyti, kad ieškovė ir atsakovas kartu negyvena, nes atsakovas yra neveiksnus, jam nustatyta globa ir jo globėju paskirtas jo tėvas, o nuo 2014-02-21 atsakovas guli (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Šie įrodymai patvirtina, kad nepilnamečio N. S. tėvai gyvena atskirai, vaiko tėvas yra pripažintas neveiksniu, ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su vaiko motina M. S..

Nors ieškovė prašo priteisti išlaikymą jų vaikui iš atsakovo, tačiau ji pati pripažįsta atsakovo globėjo nurodytą faktą, kad atsakovas dėl savo turtinės padėties neturi galimybės mokėti išlaikymą vaikui. Ieškovė patvirtino, kad išlaikymą vaikui ji nori gauti iš Vaikų išlaikymo fondo, o ne iš atsakovo, kuris jo negali mokėti, todėl ir kreipėsi į teismą.

Konstatuojant reikšmingas ginčo išsprendimui aplinkybes pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 187 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą, o 2 dalis numato, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Atitinkamai CPK 182 straipsnio 5 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais CPK 187 straipsnio nustatyta tvarka.

Šiuo atveju ieškovės pripažinimas fakto, kad atsakovas neturi galimybės išlaikyti jų vaiką atitinka bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl teismas pripažįsta nustatytu faktą, kad atsakovas dėl itin sunkios savo turtinės padėties negali išlaikyti savo vaiko. Minėti įrodymai - Alytaus rajono apdylinės teismo 2013-06-19 sprendimas pripažinti atsakovą neveiksniu (1 t, b. l. 28-30) ir 2015-08-10 nutartis nustatyti jam globą ir paskirti globėją (1 t, b. l. 16-18), patvirtina, kad atsakovas yra neveiksnus ir pats disponuoti savo turtu ir gaunamomis pajamomis negali. Atsakovo E. S. neįgaliojo pažymėjimas (1 t, b. l. 9) ir darbingumo lygio pažyma (1 t, b. l. 10) patvirtina, kad jis yra visiškai nedarbingas (darbingumas 0 %). Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodros) duomenų matyti, kad atsakovas E. S. jokių pensijų, kompensacijų ir pašalpų iš šio fondo negauna (2 t, b. l. 15-16). Iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės para­mos skyriaus 2016-03-22 pažymos apie pajamas (1 t, b. l. 46) ir teismui pateiktų duome­nų (1 t, b. l. 50) matyti, kad šiuo metu slaugos išlaidų tikslinė kompen­­­sacija atsakovui nemokama, nes jis nuo 2015-05-29 guli slaugos ligoninėje, todėl šiuo metu jo pajamų, gaunamų iš socialinių išmokų, suma yra tik 121,50 Eur (9,50 Eur + 112 Eur). VĮ „Registrų centras“ duomenys (1 t, b. l. 25) ir VĮ „Regitra“ duomenys (1 t, b. l. 26) patvirtina, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto ir automobilių. Tuo tarpu atsakovo globėjas V. S. paaiškino ir pateikė paskaičiavimą (1 t, b. l. 48), kad atsakovo E. S. slaugos išlaidos per mėnesį sudaro apie 400 Eur. Ieškovė šios sumos ir atsakovo poreikių neginčija.

Šie įrodymai patvirtina, kad atsakovas jokio turto neturi, jo pajamos yra tik socialinių išmokų forma gaunama 121,50 Eur suma, nors jo paties būtinų poreikių patenkinimui reikalinga beveik keturis kartus didesnė suma. Todėl atsakovo turtinė padėtis akivaizdžiai yra itin sunki, jis pats yra neveiksnus ir visiškai nedarbingas, todėl būdamas pats remiamas valstybės ir išlaikomas jo globėjo, jis neturi jokios galimybės išlaikyti savo vaiką.

Abu vaiko tėvai privalo išlaikyti savo vaikus, tačiau išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai (Civilinio kodekso (toliau CK) 3.192 str. 1, 2 d.). Įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Taigi, pagrindiniai priteistino vaiko išlaikymo dydį lemiantys kriterijai, įtvirtinti CK, yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis (CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalys). Šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo papratai privalo vadovautis teismas. Tačiau tuo atveju, kai sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą gali būti paliesti ir pačių tėvų interesai, dėl priteisto išlaikymo gali sumažėti ar padidėti jų patenkinimas, turi būti randama protinga pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų interesų, prioritetiškai atsižvelgiant į vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-216/2006).

Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad vaikui reikalingas didesnis išlaikymas nei gali užtikrinti viena ieškovė, tačiau atsakovo globėjas ir jo atstovas pagrįstai teigia, jog nėra antrosios išlaikymo priteisimui būtinos sąlygos - atsakovo galimybės išlaikymą teikti. Nors teismų praktikoje dominuoja nuostata, kad sunki tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas atleisti tėvus nuo pareigos išlaikyti savo vaikus, tačiau tokia nuostata nėra ir negali būti absoliuti.

Visų pirma pažymėtina, kad aiškindamas nuostatą, jog tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, gaunamos minimalios mėnesinės pajamos, ar netgi jų neturėjimas, negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo klausimą, Lietuvos Aukščiausias Teismas pabrėžia, jog į tėvų turtinę padėtį neatsižvelgiama tais atvejais, kai tėvai į sunkią turtinę padėtį patenka dėl savo nerūpestingo elgesio (nuolatinio girtavimo, turto švaistymo, neieškojimo darbo ir kt.), dėl ko jie ir negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-469/2006). Tačiau Kasacinis teismas nėra nurodęs, kad sunki turtinė tėvų padėtis, į kurią jie patenka nepriklausomai nuo jų valios, turi būti ignoruojama ir išlaikymas turi būti priteisiamas visais be išimties atvejais, remiantis vien tik prioritetiniu vaiko interesų gynimo principu. Nei įstatymas, nei teismų praktika nedraudžia išimtiniais atvejais pareigą išlaikyti vaiką perkelti vienam iš tėvų, jeigu kitas tėvas objektyviai ir nepriklausomai nuo jo valios visiškai neturi galimybės vykdyti savo pareigą išlaikyti vaiką (CK 3.27 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad visais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, tačiau išimtiniais atvejais gali būti pateisinamas ir netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas išlaikant vaiką, jeigu tai nepriklauso nuo tėvų valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-259/2004). Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymi, kad teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-1017/2003; Nr. 3K-3-231/2004; Nr. 3K-3-5/2004, Nr. 3K-3-286/2004; Nr.3K-3-77/2008). Be to, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-303/2008)

Atsižvelgiant į nurodytus įstatymo ir teismų praktikoje suformuotus išlaikymo priteisimo kriterijus pabrėžtina, kad sprendžiant išlaikymo priteisimo vaikui klausimą prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas nors ir neabejotinai svarbus ir gintinas, tačiau negali būti ignoruojamos ir tėvo, iš kurio reikalaujama išlaikymo, objektyvios galimybės išlaikyti savo vaiką. Išlaikymas negali būti priteisiamas iš atsakovo šioje byloje kai yra visiškai akivaizdu, jog jis savo vaiko išlaikyti negali nei dabartiniu metu, nei galės tą padaryti artimiausioje ateityje. Atsakovas visiškai negali pasirūpinti savimi ir pats turi būti išlaikomas. Dėl visiškos negalios jis ne tik neturi pakankamų pajamų vaikui išlaikyti, bet ir negali bei negalės gauti jų artimesnėje ateityje. Vienintelės šiuo metu jam mokamos išmokos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą (3 straipsnis) yra tokios pajamos, iš kurių išieškoti pagal įstatymą iš viso negalima (CPK 739 straipsnio 6 punktas), net jeigu išlaikymas ir būtų priteistas. Pats faktas, kad atsakovas yra remiamas valstybės pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą ir tokios jo gaunamos pajamos yra įstatymu apsaugotos nuo priverstinio išieškojimo reiškia, kad jam pačiam reikalinga valstybės parama, todėl išlaikyti kitus asmenis jis šiuo metu negali. O atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra ir neveiksnus ir komos būklėje, akivaizdu, kad jis, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, neturi ir jokių galimybių pagerinti savo turtinės padėties, kad galėtų išlaikyti savo vaiką.

Šioje byloje susiklostė išskirtinės aplinkybės kuomet viešą interesą gina abi šalys. Tiek vaiko interesai gauti išlaikymą, tiek neveiksnaus, visiškai nedarbingo ir komos būsenoje esančio atsakovo interesai į jo būtinų poreikių patenkinimą yra gintinas viešasis interesas. Todėl šioje byloje vaiko interesų prioriteto principas nėra lemiamas. Šiuo atveju tiek vaiko, tiek neveiksnaus ir visiškai neįgalaus jo tėvo interesai turi būti užtikrinami vienu metu ir negali būti varžomi ar ribojami vienas kito sąskaita. Ieškovė, būdama atsakovo sutuoktine ir jų vaiko motina, tokioje situacijoje pagal savo galimybes turi perimti ir vaiko tėvo pareigą išlaikyti vaiką, jeigu šis to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (CK 3.27 straipsnio 2 dalis). Esminės CK 3.27 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių tarpusavio pareigos įpareigoja sutuoktinius būti vienas kitam lojaliais ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 2 dalis). Todėl ieškovė turi pareigą rūpintis abiem savo šeimos nariais – tiek vaiku, tiek paramos reikalingu sutuoktiniu. Tačiau išlaikymo vaikui reikalavimas iš vaiko tėvo, kurį atsakovė kaip savo sutuoktinį taip pati turi remti ne tik moraliai, bet ir materialiai, nepadės užtikrinti abiejų jos šeimos narių poreikių patenkinimo, nes tokiu būdu vienam, savimi negalinčiam pasirūpinti jos šeimos nariui, reikalingos lėšos bus atimamos iš kito. Tokiu atveju atsakovas, kurio poreikių ir taip nepatenkina jam mokamos socialinės išmokos, atsidurs dar blogesnėje padėtyje, kuri ir taip yra itin sudėtinga. Šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad ieškovė, skirtingai nei atsakovas, yra sveika ir darbinga, todėl nors ir neturi darbo, bet gali jį susirasti ir dirbti. Skirtingai nei atsakovas ji bent jau turi galimybę labiau užtikrinti vaiko poreikius ir nėra varžoma tokių aplinkybių, kurios nepriklausomai nuo jos valios neleistų jai gauti didesnių pajamų. Todėl išlaikymo priteisimas iš atsakovo tokioje situacijoje, kurioje jis neturi jokių galimybių ne tik dabar išlaikyti savo vaiką, bet ir negali tokios situacijos pakeisti, neatitiktų ir teisingumo protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Nors ieškovė teigia, kad išlaikymą ji nori faktiškai gauti ne iš atsakovo, kuris jo negali mokėti, o iš Vaikų išlaikymo fondo, tačiau tokiu pagrindu išlaikymas negali būti priteisiamas, nes tai būtų įstatymų nesilaikymas. Sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimą vadovaujamasi ne Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau Įstatymas) nuostatomis, o minėtomis CK 3.192 straipsnyje įtvirtintomis vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo nuostatomis. Išlaikymas iš Vaikų išlaikymo fondo yra mokamas tik tada kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi jau nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad pirmiausiai turi būti sprendžiama ar išlaikymą vaikui iš konkretaus tėvo konkrečiu atveju priteisti galima, o ne kaip tokį sprendimą reikės vykdyti ir kieno lėšomis vaikas bus išlaikomas. Kadangi išlaikymą vaikui priteisti galima tik tada, kai tėvas objektyviai galėtų jį teikti, tai jo negalima priteisti tik dėl to, kad vietoj neturinčio galimybės mokėti išlaikymą tėvo jį mokėtų valstybė. Išlaikymo priteisimas tokiu pagrindu ir tokiais argumentas būtų CK 3.192 straipsnyje įtvirtintų nuostatų pažeidimas. Ieškovė turi teisę pretenduoti į valstybės paramą, mokamą iš kitų šaltinių, o ne iš Vaikų išlaikymo fondo, nes pastarojo išmokėtos sumos vis tiek liktų atsakovo įsiskolinimu šiam fondui (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Tai reikštų, kad toks ginčo išsprendimo rezultatas, kokio siekia ieškovė, iš esmės ir būtų išlaikymo priteisimas iš atsakovo, nes išlaikymo įsiskolinimas, kurio atsakovas neturi galimybės mokėti, kauptųsi iki vaiko pilnametystės.

Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovą atstovaujantis jo globėjas naudojosi valstybės garantuojama antrine teisine pagalba ir įstatymo yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei (1 t, b. l. 20-21, 2, b. l. 3), o savo bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, tai bylinėjimosi išlaidos šioje byloje iš šalių nepriteisiamos nei viena kitai, nei valstybei.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 259 str., 262 str. 2 d., 268 str., 285 str. ir 286 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti nepilnamečio N. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gyve­namąją vietą su motina M. S., a. k. (duomenys neskelbtini)

Ieškinio dalį dėl išlaikymo N. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisimo iš E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atmesti.

Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.