- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-37-516/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- S.R.
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“
- Advokatai
- Svetlana Pronina
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski
dalyvaujant ieškovui S.R.
atsakovo atstovui M.S.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo S.R. ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S.R. 2009-10-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atnaujinti praleistą senaties terminą, priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 17 247 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. spalio 25 d. su atsakovu pasirašė Transporto priemonių savanoriškojo draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis). Ieškovas 2007 m. lapkričio 29 d. pakliuvo į eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas ieškovo automobilis ir buvo padaryta 16 967 Lt žala automobiliui bei 280 Lt ieškovas išleido už remonto darbų vertinimą. Atsakovas buvo kreipęsis į prokuratūrą dėl galimai imituoto autoįvykio, tačiau ikiteisminis tyrimas 2008 m. spalio 10 d. buvo nutrauktas. Ieškovo teigimu, kadangi atsakovas neišmoka draudimo išmokos, ji turi būti priteistina iš atsakovo. Senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių, nes nuolat susirašinėjo su atsakovu, stengėsi ginčą išspręsti taikiai ir terminas buvo nutrūkęs dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas priteisė ieškovui S. R. iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 14 008 Lt draudimo išmokos žalai atlyginti, 280 Lt netiesioginių nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 811,88 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad iš atsakovo 2008 m. sausio 24 d. rašto „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ matyti, kad atsakovas spręs žalos atlyginimo klausimą, kai bus priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas dar nebuvo priėmęs galutinio sprendimo dėl išmokos mokėjimo. Ieškovas, kaip ikiteisminio tyrimo dalyvis, žinojo apie ikiteisminio tyrimo medžiagą, todėl turėjo pagrindo manyti, kad atsakovas nagrinės klausimą dėl žalos atlyginimo po ikiteisminio tyrimo atlikimo. Taigi dviprasmiška paties atsakovo pozicija leido ieškovui manyti, kad klausimas dėl išmokos mokėjimo bus sprendžiamas pasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Teismas pažymėjo, jog klausimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo galutinai išspręstas 2008 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Vyriausiojo prokuroro nutarimu. Taigi tik nuo šio momento skaičiuotinas terminas ieškiniui pateikti, todėl ieškinio senaties terminas tęsėsi iki 2009 m. gruodžio 8 d. Ieškinys pareikštas 2009 m. spalio 7 d., todėl teismo teigimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Dėl draudimo išmokos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovo pateikta specialisto išvada yra pagrįsta, teisinga ir neabejotina. Iš ieškovo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo byloje matyti, kad ieškovas nurodė, jog buvo slidu. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos rašto matyti, kad buvo apie minus 2-3 laipsnius šalčio, sniego dangos storis siekė apie 1 cm. Taigi teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad buvo slidu. Atsakovo specialisto skaičiavimai paremti tuo, kad asfalto danga buvo šlapia ir skaičiavimai atlikti remiantis sukibimo koeficientu 0,50, tačiau teismo nuomone, akivaizdu, jog esant neigiamai oro temperatūrai vanduo sušąla į ledą, todėl kelio danga galėjo būti apledėjusi arba pasidengusi 1cm sniego danga. Be to, iš specialisto padarytos įvykio schemos matyti, kad skaičiavimai atlikti ieškovo transporto priemonei judant 65 laipsniu kampu iš šalutinio kelio ir automobilio padėtys po susidūrimo paskaičiuotos atsižvelgiant į tokią judėjimo kryptį ir kelio dangą. Tačiau iš to paties specialisto darytų foto nuotraukų matyti, kad šalutinis kelias link sankryžos artėja galimai 65 laipsnių kampu, tačiau prieš sankryžą šalutinis kelias ir jo žymėjimas užsisuka ir šalutinis kelias su pagrindiniu susikerta beveik stačiu kampu, t. y. beveik 90 laipsnių kampu. Teismo teigimu, šis faktas patvirtina, kad specialistas neteisingai nustatė automobilių judėjimo kryptį ir rėmėsi nepagrįstu teiginiu, kad esant tokiam įvažiavimo kampui ieškovo automobilio padėtis prieštarauja įprastinei judėjimo krypčiai ir ieškovo automobilis turėjo būti pasisukęs kur kas didesniu kampu į kairę Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvada remiasi neteisingais esminiais pirminiais duomenimis (kelio danga buvo slidi dėl pašalimo, įvažiavimo į pagrindinį kelią kampas artimas stačiam, todėl ir susidūrimas kampas faktiškai buvo statesnis), teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tikėti pateiktos išvados teisingumu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog iš sutarties matyti, kad atsakovas draudėsi nuo A draudimo rizikos, t. y. eismo įvykio, kuriame dalyvavo bent viena transporto priemonė ir dėl to buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė, t. y. įvykis yra draudiminis. Iš byloje pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad įvykis buvo ir dėl įvykio administracinėje byloje kaltu pripažintas ieškovas. Autoįvykio metu dalyvavo dvi transporto priemonės ir dėl to buvo apgadinta apdrausta ieškovo transporto priemonė. Atsakovas atsisakymą mokėti išmoką kitais atsikirtimais neginčijo, todėl teismas laikė nustatytą faktą, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką yra pagrįstas.
Teismas taip pat nurodė, jog ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti 16 967 Lt transporto priemonės atkuriamąją vertę įvertinus detalių nusidėvėjimą su PVM. Atsakovas šią sumą ginčijo remdamasis tuo, kad nebuvo išskaičiuota 250 Lt frančizė, kad nepagrįstai įskaičiuotas PVM ir nėra išskaičiuota antra draudimo įmokos dalis – 937 Lt.
Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika konstatavo, jog PVM priteisiamas tik tuomet, kai asmuo nėra PVM mokėtojas ir jis šiuos nuostolius realiai patiria arba patirs, o kai automobilis neremontuojamas – PVM nepriteisiamas. Kadangi automobilis nebuvo suremontuotas ir žalos dydį ieškovas grindžia tik vertintojo ataskaita, o automobilį parduoda dalimis, todėl PVM negali būti įskaičiuojamas ir jis atimtinas iš ieškovo reikalaujamos draudimo išmokos.
Iš Sutarties matyti, kad šalys sutarė dėl 250 Lt išskaitos, kuri pagal Sutarties taisyklių 6.4 punktą yra išskaitoma iš draudimo išmokos, todėl ši suma taip pat atimtina iš draudimo išmokos sumos.
Teismas taip pat nustatė, jog autoįvykis įvyko 2007 m. lapkričio 29 d., o antroji įmoka turėjo būti atlikta 2008 m. balandžio 25 d. Taigi draudžiamasis įvykis įvyko galiojant draudimo Sutarčiai, todėl atsakovas privalėjo mokėti draudimo išmoką. Teismo nuomone, atsakovo reikalavimas sumokėti antrąją draudimo įmoką nepagrįstas. Įstatymas nustato, kad jei draudiminis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką, kurios mokėjimo terminas suėjęs, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą sumą į draudimo išmoką. Kaip jau minėta, ginčo dėl pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo ir Sutarties įsigaliojimo, nėra. Reikalavimas dėl antrosios draudimo įmokos yra savarankiškas atsakovo reikalavimas ir nei įstatymas, nei Sutartis nenumato jos išskaičiavimo iš draudimo išmokos, todėl teismas būtų galėjęs nagrinėti šį reikalavimą, jei atsakovas tokį būtų pareiškęs CPK nustatyta tvarka. Teisė reikšti reikalavimus yra subjektyvi asmens teisė, kurią asmuo gali ginti arba gali neginti teisme ar kitu teisėtu būdu. Kadangi atsakovas nėra pareiškęs priešieškinio šioje byloje, t. y. šiuo metu nėra nusprendęs savo teisę ginti teisme, todėl teismas plačiau nenagrinėja ir nepasisako dėl antrosios draudimo įmokos sumokėjimo ar jos įskaičiavimo į draudimo išmokos sumą. Šis sprendimas neužkerta kelio atsakovui kreiptis į teismą su savarankišku ieškiniu dėl antrosios draudimo įmokos priteisimo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 14 008 Lt (detalių vertė be PVM 14 258- (frančizė) 250 = 14 008) draudiminės išmokos.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti 280 Lt išlaidų už transporto priemonės vertinimo ataskaitą, nes atlikta ataskaita parodė kokia žala padaryta. Teismas, remdamasis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu konstatavo, jog išlaidos, turėtos iki bylos iškėlimo žalai įvertinti, yra sudėtinė nuostolių dalis. Kadangi atsakovas nesumokėjo ieškovui priklausančios draudimo išmokos, žalos dydį nustatė atlikta ataskaita, kuri buvo ieškovo pagrindas kreiptis į teismą, todėl žalos nustatymas buvo būtinas ir protingas. Taigi teismas ieškovo turėtus 280 Lt netiesioginius nuostolius priteisė iš atsakovo.
Apeliaciniu skundu atsakovas AAS „Gjendisige Baltic“ Lietuvos filialas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
remiantis CK 1.127 str. 1 d. laikytina, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2008-01-24, t.y. nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar galėjo suprasti, kad jo teisė yra pažeista, nes ieškovui draudikas nurodė, kad įvykis yra pripažintas nedraudiminiu, draudimo išmoka nebus mokama. Apelianto nuomone ikiteisminio tyrimo pradėjimas negali būti laikomas pagrindu neleidžiančiu ieškovui ginti savo pažeistas teises. Draudėjas kreipėsi į tesimą su reikalavimu draudimo kompanijai 2009 m. lapkričio mėn. Tokiu būdu ieškovas net 10 mėnesių praleido ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 7 d. dėl draudimo išmokos apeliantas pažymi, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl specialisto išvadų. Teigia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas siekdamas užtikrinti tinkamą draudimo įstatymo 82 str. 3 d. reikalavimo įgyvendinimą, kreipėsi į nepriklausomą specialistą. Specialisto išvada patvirtino faktinę aplinkybę, kad įvykis yra nedraudžiamasis ir draudimo įmonė neturi teisės mokėti draudimo išmokos. Specialisto išvadoje yra nustatyta, jog automobilis Mercedes Benz kontakto metu nejudėjo. Tuo tarpu ieškovas pranešime apie įvykį nurodė, kad jis važiuodamas susidūrė su Mitsubischi Sigma. Be to, specialisto išvadoje yra nustatyta, kad automobilių padėtys, užfiksuotos eismo įvykio vietos schemoje, neatitinka objektyvių duomenų, t.y. tokios, kaip tai užfiksuota, automobilių padėtys techniniu požiūriu yra negalimos (jei po susidūrimo automobiliai judėtų veikiami inercijos ir įprastų važiavimui apkrovų). Taigi minėta išvada patvirtina, jog ieškovo nurodytos eismo įvykio aplinkybės yra melagingos, t.y. ieškovas siekė apgaule gauti draudimo išmoką. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad šie paaiškinimai patvirtina aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl eismo įvykio aplinkybių yra nepagrįstos ir neteisingos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S.R. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ieškinio senaties apeliantas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog terminas ieškiniui pateikti skaičiuotinas nuo 2008-12-08.
Dėl draudimo išmokos nurodo, jog jau ikiteisminio tyrimo pareigūnai patikrino visas aplinkybes, susijusias su autoįvykio mechanizmu ir nustatė, kad jokio autoįvykio inscenizavimo nebuvo. Todėl nepriklausomai nuo to, kokia buvo asfalto danga (šlapia ar slidi), nors akivaizdu, kad buvo slidu, konstatuotina, kad draudiminis įvykis buvo ir pagal draudimo sutartį yra pagrindas išmokėti ieškovui dėl draudiminio įvykio atsiradusią žalą. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teisme buvo laikytasi įrodymų vertinimo taisyklių, todėl teismo išvados dėl 2007-11-29 autoįvykio yra pagrįstos įrodymais. Teismas visapusiškai įvertino faktines aplinkybes, byloje dalyvavusių asmenų parodymus, todėl pirmosios instancijos teismo ginčijamas sprendimas turi būti paliktas galioti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose, kurias šiuo atveju apibrėžia argumentai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios bei dėl netinkamo įrodymų vertinimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Byloje nustatytos aplinkybės.
2007 m. spalio 25 d. Sutartimi ieškovas S.R. apdraudė savo transporto priemonę savanoriškuoju (Kasko) draudimu (b. l. 23). 2007 m. gruodžio 3 d. Nutarimu Nr. E 868649 Administracinio teisės pažeidimo byloje ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą dėl autoįvykio, įvykusio 2007 m. lapkričio 29 d., t. y. kad ieškovas, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės, įvyko susidūrimas ir buvo sugadintos abi transporto priemonės (b. l. 25-26). Ieškovas 2007 m. lapkričio 30 d. informavo atsakovą apie buvusį autoįvykį (b. l. 8). Atsakovas 2007 m. gruodžio 27 d. raštu (b. l. 9) informavo ieškovą, kad atliekama eismo įvykio ekspertizė ir apie priimtus sprendimus ir tyrimo eigą ieškovas bus informuotas papildomai. Atsakovas 2008 m. sausio 23 d. raštu (b. l. 9-10) informavo ieškovą, jog remiantis atlikta ekspertize neturi pagrindo išmokėti draudimo išmokos. 2008 m. vasario 11 d. raštu (b. l. 11-12) atsakovas pakartotinai parnešė ieškovui, kad remiantis atlikta ekspertize, Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių (Nr. 014) 4.1.1 str. ir Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 82 str. 3 d., neturi pagrindo išmokėti draudimo išmoką. Analogiško turinio raštas ieškovui buvo išsiųstas ir 2009 m. kovo 31 d. į pastarojo 2009-03-24 užklausimą (b. l. 13-14). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. spalio 10 d. nutarimu (b. l. 15-17) nutraukė ikiteisminį tyrimą.
Dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu.
Atsakovas draudimo išmoką ieškovui atsisakė mokėti Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 014 (b.l. 80-92) 4.1.1 pagrindu, kuris numato, kad įvykis laikomas nedraudiminiu ir draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokos, jei suklastojami duomenys apie įvykį ar jo padarinius arba kitais būdais siekiama neteisėtai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti (b.l. 11-14). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas” Šilalės filialas v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aviacijos paslaugų centras“ v. UAB „BTA draudimas“ (procesinių teisių perėmėjas – AAS „BTA“), bylos Nr. 3K-3-427/2011). Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Dėl to ypač svarbu, kad ne tik sudarant sutartį, bet ir ją vykdant, šalys viena kitai atskleistų visą reikšmingą informaciją, o įvykus draudiminiam įvykiui- išsamiai ir sąžiningai pateiktų informaciją apie įvykį, dėl jo kilusias pasekmes. Šias draudėjo pareigas numato Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi įvykio metu) 82 str. 1 d.. To paties starispnio 2 d. numato draudiko pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudiminio įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti.
Byloje nustatyta, kad draudikas (atsakovas), prieš atsisakydamas ieškovui išmokėti draudimo išmoką, kreipėsi į specialistą- dr. V.M. įmonę ,,Impulsana“, prašydamas atsakyti, ar automobilių Mersedes Benz (duomenys neskelbtini) ir Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai yra tarpusavyje suderinami; ar eismo įvykio dalyvių nurodytos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu yra pagrįstos ir logiškos. Atsakydamas į šiuos klausimus, specialistas nurodė, kad atrp automobilių įvyko betarpiškas kontaktas, kurio metu automobilis Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) priekinės dalies kaire puse smūginiai kontaktavo su automobilio Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono detalėmis, sprendžiant pagal objektyvius duomenis (sugadinimų ir pėdsakų pobūdis bei išsidėstymas) šis kontaktas buvo statinis (kontakto metu automobilis Mersedes Benz (duomenys neskelbtini) nejudėjo). Automobilio Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) greitis susidūrimo metu buvo 40-45 km/h. Esminiai automobilio Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai nepaaiškinami nustatytu automobilių susidūrimo mechanizmu; automobilis Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini) iki susidūrimo turėjo nedidelius dešinės pusės durelių sugadinimus, o dešinės pusės sparno ir užpakalinio dešinio statramsčio deformacijos susidarymo priežastis gali būti nustatyta papildomai ištyrus automobilį tam tikromis sąlygomis. Taip pat nurodė, kad automobilių padėtys, užfiksuotos Eismo įvykio vietos Schemoje, neatitinka objektyvius duomenis (automobilių sugadinimų pobūdį ir intensyvumą, pėdsakų pobūdį ir išsidėstymą), t.y. tokios kaip užfiksuota automobilių padėtys techniniu požiūriu yra negalimos (jei po susidūrimo automobiliai judėtų veikiami inercijos ir įprastų važiavimui apkrovų. Automobilio Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo nurodyta aplinkybė- kad jis nematė pagrindiniu keliu artėjančios transporto priemonės, duotomis eismo įvykio sąlygomis įvertinta kaip nelogiška ir nepagrįsta; automobilio Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini) judėjimo per sankryžą trajektorija (kad susidūrimo metu šio automobilio padėtis atitiktų tarpusavio padėtis, pavaizduotas išvados 3,5 pav.), prieštarauja įprastai transporto priemonių važiavimo duotoje sankryžoje trajektorijai.
Remiantis Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 82 str. 3 d., draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu bei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Nagrinėjamu atveju draudikas ėmėsi veiksmų, siekdamas įsitikinti draudiminio įvykio buvimu, o specialistui nustačius eismo įvykio dalyvių paaiškinimų neatitikimą objektyvaus pobūdžio duomenims, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, kurio metu buvo surinkta papildomų duomenų (eismo įvykio dalyvių paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių, duomenys apie oro sąlygas).
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovo pateikta specialisto išvada negali būti vertinama kaip eksperto išvada Civilinio proceso kodekso 216 str. prasme, tačiau tokio pobūdžio įrodymas teismų praktikoje vertinamas kaip rašytinis įrodymas (Civilinio proceso kodekso 197 str. 1 d.), kadangi jame yra duomenų, apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Civilinio proceso kodekso 177 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad vertindamas šį rašytinį įrodymą, pirmosios instancijos teismas pasisakė ir tokiais aspektais, kurie reikalauja specialių žinių technikos, trasologijos srityse, t.y. išėjo už konkretaus įrodymo, jame nurodytų aplinkybių teisinio vertinimo ribų.
Būtent, remdamasis ieškovo parodymais ikiteisminiame tyrime, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos raštu, teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad buvo slidu. Atsakovo specialisto skaičiavimai paremti tuo, kad asfalto danga buvo šlapia ir skaičiavimai atlikti remiantis sukibimo koeficientu 0,50, tačiau akivaizdu, jog esant neigiamai oro temperatūrai vanduo sušąla į ledą (CPK 182 str. 1 d. 1 p.), todėl kelio danga galėjo būti apledėjusi arba pasidengusi 1cm sniego danga. Šie teismo argumentai leidžia spręsti, jog esant slidžiai kelio dangai, automobilio sukibimo su asfalto danga koeficientas būtų kitoks ir atitinkamai, galimai kitokios būtų transporto priemonių padėtys po eismo įvykio.
Visų pirma, pažymėtina, jog remiantis argumentu, kad esant neigiamai oro temperatūrai, vanduo sušąla į ledą, padaryta išvada, kad kelio danga turėjo būti slidi, nėra besąlygiškai pagrįsta. Ji būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad kelio danga prieš temperatūrai nukrentant žemiau nulio, buvo šlapia; kelio dangai esant sausai, neigiama oro temperatūra nesąlygoja asfalto dangos besąlyginio slidumo; antra, išvada, kad esant 1 cm. storio sniego dangai, tokia pat sniego danga turėjo būti ir eismo įvykio metu įvykio vietoje, taip pat negali būti vertinama kaip besąlygiškai teisinga, kadangi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymoje nurodyta, kad lapkričio 28 d. 23 val.- lapkričio 29 d. 02 val. kritulių nebuvo; taigi, galėjo būti, kad kelio danga apskritai nebuvo apsnigta arba galėjo būti nuvalyta, sniegas galėjo būti ir nutirpęs, jeigu snigo anksčiau. Pažymėtina, kad eismo įvykio dalyviai (ieškovas) ikiteisminiame tyrime buvo nurodęs, kad buvo pašalę, kelias buvo slidus, bet nesnigo ( ikiteism. tyr. b.l. 61), o kita dalyvė M.L. nurodė, kad snigo ( ikiteism. tyr. b.l. 60), nors tai prieštarauja hidrometeorologijos tarnybos pateiktiems duomenims. Taigi, aptarti bylos įrodymai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad yra įrodyta aplinkybė, jog kelio danga eismo įvykio metu iš tiesų buvo slidi ir kad dėl to specialisto išvadoje atlikti skaičiavimai, grindžiami sukibimo koeficientu 0,5 yra neteisingi.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti iškilusias abejones dėl teismo argumentų vertinant specialisto išvadą, pagrįstumo, paskyrė byloje transporto trasologinę ekspertizę, kurios metu eismo įvykio modeliavimas buvo atliktas remiantis sukibimo koeficientu 0,4 (laikantis pozicijos, kad kelio danga buvo slidi) ir rezultatas gautas iš esmės tas pats- eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis tiek transporto priemonių sugadinimų pobūdis, tiek jų padėtys po įvykio vairuotojų nurodytų aplinkybių, važiavimo greičių neatitinka.
Pirmosios instancijos teismas taip pat specialisto išvada nesirėmė ir dėl to, kad jo skaičiavimai atlikti ieškovo transporto priemonei judant 65 laipsniu kampu iš šalutinio kelio ir automobilio padėtys po susidūrimo paskaičiuotos atsižvelgiant į tokią judėjimo kryptį ir kelio dangą, tuo tarpu remdamasis to paties specialisto darytomis fotonuotraukomis teismas nurodė, kad šalutinis kelias link sankryžos artėja galimai 65 laipsnių kampu, tačiau prieš sankryžą šalutinis kelias ir jo žymėjimas užsisuka ir šalutinis kelias su pagrindiniu susikerta beveik stačiu kampu, t. y. beveik 90 laipsnių kampu. Šis faktas, teismo nuomone, patvirtina, kad specialistas neteisingai nustatė automobilių judėjimo kryptį ir rėmėsi nepagrįstu teiginiu, kad esant tokiam įvažiavimo kampui ieškovo automobilio padėtis prieštarauja įprastinei judėjimo krypčiai ir ieškovo automobilis turėjo būti pasisukęs kur kas didesniu kampu į kairę. Teismo išvada dėl kelio žymėjimo esminio pokyčio sankryžoje negali būti pripažinta pagrįsta: (duomenys neskelbtini) gatvėje kryptimi link (duomenys neskelbtini) centro (ta kryptimi važiavo automobilis Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini)) už sankryžos judėjimui skirtos dvi eismo juostos, todėl sukančio iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kairę automobilio Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini)posūkio kampas priklausė nuo to, į kurią juostą (pirmąją ar antrąją) jis ketino įsukti. Kadangi (duomenys neskelbtini)gatvėje, kuria atvažiavo automobilis Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) prieš sankryžą judėti tiesiai buvo skirta tik pirmoji eismo juosta (antroji skirta sukti į kairę, į (duomenys neskelbtini) gatvę), o susidūrimas įvyko sankryžoje, ekspertas, atlikdamas skaičiavimus ir modeliuodamas transporto priemonių padėtis eismo įvykio metu bei jų judėjimo trajektorijas po susidūrimo, darė prielaidą, kad būtent taip ir judėjo automobilis Mitsubishi Sigma v/n (duomenys neskelbtini) ir kad susidūrimas įvyko būtent pirmojoje eismo juostoje. Vadinasi, automobilio Mersedes Benz S420 v/n (duomenys neskelbtini) posūkio kampas sankryžoje neturėjo būti artimas 90 laipsnių, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, o galėjo labiau atitikti būtent pačios sankryžos posūkio kampą- apie 65 laipsnius. Taigi, ir šiuo aspektu teismo išvada dėl specialisto išvadoje nurodytais neteisingais esminiais pirminiais duomenimis, nėra pagrįsta.
Tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte pateikta iš esmė vienoda išvada- kad pagal automobilių tarpusavio kontakto vietą, sugadinimų pobūdį automobilio Mersedes Benz padėtis kelio atžvilgiu buvo tokia, kad jis nebūtų galėjęs atlikti posūkio į kairę, t.y. jo nurodyta važiavimo kryptimi. Tuo tarpu iš įvykio schemos, fotografijų, sankryžos schemos akivaizdu, kad sankryža yra trišalė, todėl ieškovo automobilis negalėjo per sankryžą judėti tiesiai. Eksperto išvada yra iš esmės analogiška specialisto nurodytiems duomenims ir ji yra kategoriška- automobiliai Mersedes Benz S420 ir Mitsubishi Sigma negalėjo susidurti ir sustoti eismo įvykio vietos schemoje nurodytose padėtyse vairuotojų nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis (eksperto išvados 4 punktas) ir kad prieš pat susidūrimą automobilis Mersedes Benz S420 stovėjo arba judėjo labai nedideliu greičiu (eksperto išvados 5 punktas).
Pažymėtinas ir ieškovo paaiškinimų dėl jo važiavimo greičio nenuoseklumas- ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė važiavęs 40-50 km/h. greičiu ( ikiteism. tyr. b.l. 62), apie sumažintą prieš sankryžą greitį nebuvo užsiminęs, tačiau teisme jau nurodė pastarąją aplinkybę, motyvuodamas tuo, esą jis buvo nurodęs, kad tokiu greičiu (40-50) važiavo (duomenys neskelbtini) gatve. Tačiau jo parodymuose aiškiai užfiksuota kitaip- kad jis iš šalutinės (duomenys neskelbtini)gatvės apie 40-50 km/h greičiu išvažiavo į pagrindinę (duomenys neskelbtini) gatvę. Taigi, vėlesni paaiškinimai, siekiant juos priderinti prie specialisto išvados, su kuria susipažino vėliau, negu davė aptariamus parodymus, negali būti vertinami kaip atitinkantys tiesą ir teismas jais nesiremia.
Pažymėtina ir tai, kad kritikuodamas ekspertizės aktą bei eksperto išvadas, ieškovas nurodo tokią aplinkybę kaip neteisingus sankryžos duomenis, paimtus iš ,,maps.lt“ duomenų bazės, nes esą sankryža buvo remontuojama ir dabartiniai duomenys skiriasi nuo buvusių eismo įvykio metu. Dėl šio argumento teismas pastebi, kad jokių įrodymų apie sankryžos pokyčius ieškovas nepateikė. Be to, eksperto analizuota sankryžos schema yra visiškai analogiška tai, kuria vadovavosi specialistas V.M. ir kurią jis pats išmatavo po eismo įvykio- ( ikiteism. tyr. b.l. 44, ekspertizės akto 2 lapas, 1 pav.- eismo įvykio vietos mastelinis planas. )
Remiantis Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju draudikas įrodė, kad yra aplinkybės, numatytos Draudimo sutartyje (draudimo taisyklių 4.1.1 punkte), atleidžiančios jį nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, kadangi yra įrodyta, kad draudėjas pateikė akivaizdžiai neteisingus duomenis apie eismo įvykio aplinkybes ir šio įvykio pasekmes, todėl avarija, nors įprastai pagal draudimo sutartį toks įvykis ir būtų draudiminis, šiuo atveju nelaikytina draudiminiu įvykiu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo įrodymų vertinimo (Civilinio proceso kodekso 185 str., 329 str. 1 d.), priimant naują sprendimą- ieškinį atmesti (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.).
Konstatavęs, kad ieškovo teisė nėra pažeista, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl teismo sprendimo ir apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, kadangi ieškinio senaties taikymas aktualus tik tuo atveju, jeigu ginčijama teisė yra pažeista; pripažintina, jog ši aplinkybė įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nagrinėjamu atveju neturi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, iš ieškovo apeliantui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos- žyminis mokestis bei ekspertizės atlikimo išlaidos (avansinio užstato permoka apeliantui grąžintina iš teismo specialiosios sąskaitos) (Civilinio proceso kodekso 93 str.). Taip pat, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis, kurio mokėjimas paduodant ieškinį buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 3 p., 84, 92, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui iš ieškovo S.R. 429 Lt (keturis šimtus dvidešimt devynis litus ) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą ir 1153,02 Lt (tūkstantį šimtą penkiasdešimt tris litus 2 centus) ekspertizės atlikimo išlaidų.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo S.R. 467 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio ir 11,10 Lt (vienuolika litų dešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui (atsiskaitomoji sąskaita LT (duomenys neskelbtini)) iš Vilniaus apygardos teismo specialiosios sąskaitos 1346,98 Lt (tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt šešis litus 98 centus) užstato už ekspertizę permoką (2011-03-09 mokėjimo nurodymas).