Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. K., Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M. ir I. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-507-571/2018 pagal ieškovų A. M. ir I. M. ieškinį atsakovei E. M., trečiajam asmeniui Kauno miesto 28-ojo notarų biuro notarui M. V. dėl sandorio dalies nuginčijimo bei nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės veiksmai įsigyjant žemės sklypą atitiko ieškovo valią, kadangi byloje surinkti įrodymai rodo priešingai: liudytojais apklausti buvę žemės sklypo savininkai nurodo supratę, jog žemės sklypą ketina įsigyti apeliantas su atsakove kartu, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino, jog tiesiogiai bendravo su apeliantu dėl sutarties sudarymo sąlygų. Todėl akivaizdu, kad atsakovė siekė sudaryti įspūdį, jog ji kartu su apeliantu įsigis ginčo žemės sklypą.

Apeliantas pats nesidomėjo sandorio sudarymo sąlygomis, su pardavėjais nebendravo, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti sudaromos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties turinio, kuriame apeliantas ir atsakovė tampa ginčo objekto – žemės sklypo bendrasavininkais. Priešingai, nei nustatė teismas, nėra byloje įrodyta, kad dėl sandorio įforminimo su notaru susitarė būtent ieškovas, todėl teismo sprendimas yra paremtas tik prielaidomis.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turėjo galimybę apie sudarytą sandorį pasitikrinti nekilnojamojo turto duomenų bazėje savo darbo vietoje, kai pateikta ieškovo pareigybinė instrukcija nepatvirtina, kad ieškovas tokią funkciją ir galimybę turėjo.

Teismas vienašališkai remdamasis atsakovės pozicija, nesivadovavo apeliantų poziciją patvirtinančiais bylos duomenimis – faktinėmis sandorio sudarymo aplinkybėmis, sudaryto įgaliojimo turiniu, liudytojų parodymais, kurie patvirtina, jog apeliantas įgaliojimu pavedė atsakovei sudaryti sutartį, kurios sudarymo sąlygomis būtent dėl to nesidomėjo. Tuo pasinaudojusi atsakovė, sudarė sandorį priešingą apelianto interesams, neišvengė savo asmeninio interesų konflikto su apelianto interesais, įgydama ½ dalį ginčo žemės sklypo, o taip pat neinformavo apelianto apie sutarties sudarymo procesą, nepateikė sudarytos sutarties taip pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.760 straipsnyje įtvirtintų įgaliotinio pareigų reikalavimus.

Priešingai nei nurodo teismas, egzistavo kita priežastis dėl kurios atsakovė buvo atvežta į ginčo žemės sklypą susitikti su apeliantu ir jų abiejų tėvais. Susitikimo metu su atsakove bandyta susitarti, jog ši įsileistų tėvą į jai tėvo padovanotą sodybą, leistų iš jos pasiimti daiktus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pasiūlymą dėl jo nuosavybes teise priklausančiame žemės sklype jėgainių statymo gavo 2016 m., kuomet į jį kreipėsi verslininkas dėl žemės nuomos vėjo jėgainių statybai. Todėl akivaizdu, kad 2012 m. tarp šalių ginčo dėl žemės sklypo nevyko, o apeliantas 2012 m. nežinojo, jog ½ ginčo žemės sklypo dalies priklauso atsakovei. Šią aplinkybę patvirtina dar ir tai, jog apeliantas 2016 m. kreipėsi į notarą, jog jam būtų išduotas sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dublikatas, kadangi atsakovė ne kartą atsisakė apeliantui ją perduoti.

Byloje nustatyta, kad ginčo sklypu ir po jo įsigijimo, naudojosi tik apeliantas, kuris nesuprato, kad yra ½ dalies sklypo savininkas, nes dirbo visą sklypą ir mokėjo žemės mokesčius. Apeliantas laikė save viso ginčo sklypo savininku. Šias aplinkybes patvirtina ir 2017-06 NMA raštas, kuriame nurodyta, kad visą ginčo žemės sklypą 2011-2017 deklaravo apeliantas. Apeliantas, turėdamas daugiau žemės sklypų, kiekvienais metais gauna pranešimus iš inspekcijos apie mokėtiną bendrą žemės mokesčio sumą, todėl iš šių duomenų jis neturėjo galimybės spręsti apie tai, kad jis moka būtent tik už ½ ginčo sklypo dalį.

Nors atsakovė įrodinėjo, kad ieškovas jai už būtent šios žemės sklypo dalį mokėjo nuomos mokestį, pačios nuomos sutarties nėra pateikusi į bylą. Pateikti mokėjimo pavedimai buvo skirti ne nuomos mokesčiui apmokėti, o už sodybos langus ir namo remontą, ką patvirtino ir liudytojas A. M.. Apeliantas mokėjimo paskirtyje nurodė, kad moka už žemės nuomą, nes mokėjimą atliko iš savo ūkininko sąskaitos (iš kurios galimi mokėjimai, susiję tik su ūkininko veikla). Apeliantas ir atsakovė nebuvo sudariusi nuomos sutarties dėl ginčo žemės sklypo bei NMA nėra ginčo sklypo deklaravęs, kaip nuomojamo.

Apelianto sumokėjimo faktas už visą ginčo sklypą patvirtina, jog apeliantas nė neketino pirkti pusę ginčo žemės sklypo, turėjo pakankamai piniginių lėšų sumokėti už visą sklypo plotą, nuolatos jame dirbo, todėl siekė tapti ginčo žemės sklypo savininku, o ne bendrasavininku su atsakove.

Iš pateiktų sąskaitos išrašų aišku, jog atsakovė yra skolinga apeliantui, o ne priešingai. Per 2007 m. - 2010 m. apeliantas atsakovei sumokėjo 104 637 Lt, o atsakovė apeliantui – 73 951 Lt. Iš šių aplinkybių taip pat vienareikšmiškai akivaizdu, jog apeliantas neturi skolinių įsipareigojimų atsakovės atžvilgiu, todėl neturėjo intereso pirkti kartu su atsakove ½ žemės sklypo. Pirmos instancijos teismas nepagristai sprendime nurodė, kad atsakovė, gavusi iš apelianto pinigus, atsiskaitė už apelianto kurą, kitus jam atliktus darbus, ar atliko kitus mokėjimus už apeliantą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas buvo skolingas atsakovei už avis. Liudytojas A. M. nurodė, kad jis visą ūkį ir avis paliko atsakovei, tačiau ir tai padaręs, avis ir toliau prižiūrėjo, jas šėrė ir t. t. Be, to dalis ūkio (kurį visą paliko atsakovei) turėjo priklausyti ir kitiems liudytojo A. M. vaikams (įskaitant ir apeliantą). Todėl apeliantas ir neprivalėjo mokėti už avis atsakovei. Apeliantas, suprasdamas, kad atsakovė yra jo sesuo, siekė įsiskolinimų klausimus išspręsti gražiuoju, todėl ir nesikreipė į teismą.

Kiti bylos duomenys patvirtina atsakovės poziciją, kad šalys susitarė bendrai įsigyti ginčo žemės sklypą. Abiejų šalių elgesys po sandorio sudarymo (susirašinėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas) patikimai liudija, kad abi šalys save laikė ginčo žemės sklypo bendraturčiais.

Vien aplinkybė ar A. M. 2011-2017 m. laikotarpiu buvo pateikęs ginčo sklypo ar jo dalies nuomos sutartis, ar nebuvo to padaręs, savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad A. M. 2011-2017 m. laikotarpiu nedeklaravo ginčo sklypo kaip nuosavo. Tai, kad nuosavybė buvo nedeklaruota, patvirtina Nacionalinės mokėjimo agentūros pateikti rašytiniai įrodymai.

Liudytojų parodymai vertintini kaip netiesioginiai įrodymai, kurie labiau patvirtino atsakovės poziciją, o ne ieškovų. Šie liudytojų parodymai teismo buvo vertinami įrodymų viseto kontekste ir jie nedisonuoja nei su įrodymų visetu, nei su esmine teismo sprendimo išvada, kad atsakovė veikė jai suteikto 2007 m. kovo 29 d. įgaliojimo ribose, nepažeisdama apelianto A. M. interesų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Ieškovai siekia nuginčyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio dalį, kuria atsakovė, veikdama kaip ieškovų įgaliotinė, ½ nekilnojamojo turto įgijo savo asmeninėn nuosavybėn, ieškovams teigiant, kad toks sandoris yra priešingas įgaliotojo interesams, neatitinkantis įgaliotojo tikrosios valios, kadangi ieškovai sandoriu siekė įgyti visą turtą, o ne ½ jos dalį, todėl toks sandoris yra neteisėtas, jo pasekmėje be teisėto pagrindo gautas turtas turi būti grąžintas ieškovams. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį nenustatęs sandorio negaliojimo pagrindų. Su tokiu sprendimu nesutinka ieškovai, iš kurių apeliacinio skundo argumentų matyti, kad skundas teikiamas iš esmės nesutinkant tik pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų vertinimu (CPK 185 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 29 d. įgaliojimu ieškovas A. M. be kita ko įgaliojo atsakovę E. M. savo nuožiūra aptartomis sąlygomis nupirkti ar bet kuriuo kitu įstatymams neprieštaraujančiu būdu įgyti ieškovo vardu (asmeninės nuosavybės teise) nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jos aptarta kaina, sąlygomis ir nuožiūra, gauti dokumentus iš visų įstaigų ir organizacijų, reikalingus turto nupirkimui, pateikti dokumentus, sumokėti pinigus, sudaryti ir pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei priėmimo-perdavimo dokumentus, įregistruoti šią sutartį ir priėmimo-perdavimo dokumentus valstybės įmonės Registrų centre, gauti pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, kitus nuosavybės teisę liudijančius dokumentus (elektroninės bylos 1 t. b. l. 13-16). 2010 m. rugsėjo 9 d. Kauno miesto 28-ojo notarų biure buvo patvirtina tarp atsakovės, veikiančios asmeniškai ir kaip A. M. atstovės pagal 2007 m. kovo 29 d. įgaliojimą ir S. N., R. N., L. N. sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria S. N., R. N., L. N. pardavė, o E. M. asmeninės nuosavybės teise ir A. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pirko 12 ha ploto po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos 1 t. b. l. 6-12). Šios sutarties kainą (32 400 Lt) pardavėjams sumokėjo ieškovas 2010 m. rugsėjo 10 d. iš savo atsiskaitomosios sąskaitos lygiomis dalimis (t. y. kiekvienam po 10 800 Lt) (elektroninės bylos 1 t. b. l. 18). Apie sandorio sudarymą VĮ Registrų centrui pranešė atsakovė (elektroninės bylos 1 t. b. l. 158, 2 t. b. l. 81, 82-85). Žemės sklypą 2011-2017 metų laikotarpiu naudojo ir Nacionalinei mokėjimų agentūrai deklaravo ieškovas (elektroninės bylos 1 t. b. l. 117).

Dėl sandorio nuginčijimo pagrindų

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl per atstovą sudaryto pirkimo pardavimo sandorio dalies teisėtumo ieškovams teigiant, kad atstovaujamojo interesas buvo įsigyti visą žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ne tik jo dalį. Ieškinys reiškiamas CK 1.80 straipsnio pagrindu (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), nurodant CK 6.760 straipsnio 1, 3, 5 dalis (įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotoju interesais, privalo įgaliotojui suteikti visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą, visą, ką gavo vykdydamas pavedimą, perduoti įgaliotojui).

Pažymėtina, kad sandorius asmenys turi teisę sudaryti asmeniškai arba per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai; paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo (CK 2.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Esant atstovavimo santykiams, atstovas privalo elgtis sąžiningai, veikti pagal įgaliojimus, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013).

Esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo sandoris nagrinėjamoje byloje yra sudarytas per atstovą, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl tokio sandorio (jo dalies) pripažinimo negaliojančiu, būtina taikyti specialiąją teisės normą – CK 2.135 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau tik tuomet, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo arba turėjo žinoti. Nors bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir nenurodė, kad nagrinėjant šalių ginčą taikytina CK 2.133 straipsnio 1 dalis, šia teisės norma iš esmės ir vadovavosi, nes kitų aplinkybių nustatinėjimo kontekste netiesiogiai nurodė, jog atsakovei įgaliojimu nebuvo draudžiama nupirkti bet kokį turtą už jos sutartą kainą ir sąlygomis, toks sandoris neprieštaravo ieškovo valiai ir interesams, kadangi visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina labiau tikėtina išvadą, kad šalys ketino turtą įsigyti lygiomis dalimis, apie jokį interesų konfliktą turto pardavėjai nežinojo ir negalėjo žinoti, kadangi jie patvirtino, kad suprato, jog turtas bus įsigyjamas tiek ieškovo, tiek atsakovo lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su padarytomis išvadomis.

Dėl CK 2.135 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuota teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009). Aplinkybes apie sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą turi įrodyti tą teigiantis asmuo (šiuo atveju ieškovai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti apie tai, kad atsakovė jai atstovaujamojo įgaliojimu suteiktų teisių nepažeidė. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į įgaliojimo turinį (žr. nutarties 9 punktą), kuris buvo išduotas ne konkrečiam sandoriui dėl konkretaus nekilnojamojo turto pirkimo, tačiau nustatant tik abstrakčias teises tuo apibrėžiant įgaliotinio veikimo ribas, t. y. savo nuožiūra aptartomis sąlygomis nupirkti ar bet kuriuo kitu įstatymams neprieštaraujančiu būdu įgyti ieškovo vardu turtą, jos aptarta kaina, sąlygomis ir nuožiūra, sudaryti ir pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei priėmimo-perdavimo dokumentus, įregistruoti šią sutartį ir priėmimo-perdavimo dokumentus valstybės įmonės Registrų centre, gauti pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre ir kt. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė, sudarydama sandorį dėl ne viso, o dalies nekilnojamojo turto pirkimo, nepažeidė jai įgaliojimu suteiktų teisių, taigi byloje nėra nustatyta antra CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymui būtina teisiškai reikšminga aplinkybė (atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises).

Tačiau įgaliojimo, kaip tokio, buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis formaliai, vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. CK 6.760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Atstovo pareiga veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam būdu ir draudimas atlikti veiksmus savo naudai konstatuoti ir formuojant teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008; 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2008; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2004; ir kt.). Disponavimo savo nuožiūra ieškovės turtu ir turtinėmis teisėmis įgaliotiniui suteikimas nereiškia, jog tokia įgalinimų apimtis suteikia įgaliotinio teisę veikiant įgaliotojo vardu vadovautis absoliučiai nevaržomo elgesio laisvės principu, jog išnyksta pagrindas vykdyti tokias esmines įgaliotinio pareigas kaip bendradarbiavimas su įgaliotoju, informacijos perdavimas, ataskaitos teikimas, veiksmų suderinimas su įgaliotoju ir pan. Be to, įgaliotojo interesų pažeidimas galimas ir veikiant įgaliojimo ribose, t. y. neviršijant įgaliojimų suteiktų įgalinimų apimties bei turinio, bet nesilaikant arba pažeidžiant kitas įgaliotinio pareigas įgaliotojui.

Byloje nustatyta, ir dėl to nėra ginčo, kad ieškovas ir atsakovė bendromis pastangomis ir darbu vykdė žemės ūkio veiklą, nuomojosi, panaudos sutarčių pagrindu valdė žemės ūkio paskirties žemę, gavo paramą šiai veiklai vystyti, turėjo (įgijo) tam reikiamą techniką, priemones, bendrai mokėjo už degalus žemės ūkio veiklai, lizingo įmokas už techniką ir kt. Ieškovo ūkis buvo įkurtas 2007 metais, iškart po to atsakovei buvo išduotas įgaliojimas, skirtas tvarkyti ieškovo reikalus, susijusius su ūkiu, kai ieškovas būdavo išvykęs, ar kai dirbdavo savo tiesioginį darbą Vilniuje. Taigi, šalis siejo draugiški pasitikėjimo santykiai, kurie pašlijo, šalių teigimu dėl tiksliai nenustatytų priežasčių 2012 metais (kaip šalys teigia, dėl nesutarimų, susijusių su ketinimu statyti vėjo jėgaines, su šalių tėvo sodybos padovanojimu atsakovei ir kt.). Tai, kad ieškovo valia buvo žemės sklypą įsigyti pusiau kartu su atsakove patvirtina ne tik atsakovė savo paaiškinimais, tačiau ir apklaustas liudytoju žemės sklypo pardavėjas R. N., kuris patvirtino, kad iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo žemę nuomojosi ieškovas kartu su atsakove, parduodant žemę suprato, kad ją įgis ieškovas ir atsakovė dalimis. Liudytojai S. N. ir L. N. taip pat iš esmės patvirtino nurodytas aplinkybes. Tai, kad žemės sklypą ketino pirkti pusiau, patvirtino ir liudytoju apklaustas L. B.. Ieškovų teiginio apie tai, kad ieškovas žemės sklypą dirbo vienas neneigia ieškovė, tačiau teiginio, kad ir įsigyti visą žemės sklypą ieškovas ketino vienas, daugiau jokie įrodymai nepatvirtina. Tai, kad už žemės sklypo pirkimą visa suma buvo pervesta pardavėjams būtent iš ieškovo sąskaitos, visų įrodymų kontekste taip pat neįrodo ieškovų teiginių, kadangi, kaip jau aptarta, tiek ieškovas, tiek atsakovė, už vykdytą veiklą ūkyje 2008-2012 metais mokėjo bendrai, kartais iš ieškovo, kartais iš atsakovės sąskaitos, todėl vien tik ši aplinkybė neleidžia vertinti ieškovo teiginio, jog sklypą jis ketino pirkti vienas, kaip įrodyto (CPK 178 straipsnis). Nurodyti duomenys sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad byloje nebuvo nustatytas atsakovės, kaip atstovo, sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams ir valiai. Tai, kad tretieji asmenys (turto pardavėjai) žinojo ar turėjo žinoti apie galimą interesų konfliktą, kaip nustatyta iš byloje apklaustų šių asmenų liudytojais parodymų, taip pat nenustatyta.

Taigi, įgydama ieškovų vardu pusę žemės sklypo, tuo tarpu kitą pusę - sau asmeniškai, atsakovė veikė teisėtai, suderinusi savo veiksmus su ieškovu, ir kaip nustatyta byloje - atstovaujamojo interesais, o tai, kad ieškovo valia dėl tarp šalių vėliau pasikeitusių tarpusavio santykių pakito, negali būti pagrindas teisėtai sudaryto ir galiojančio sandorio naikinti. Apeliaciniame skunde iš esmės nepateikta jokių svarių argumentų ar faktinių duomenų, galinčių pagrįsti ieškovų teiginius. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad skunde nėra reikšmingų argumentų, sudarančių pagrindą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimui konstatuoti, nei teismo padarytoms išvadoms paneigti.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovų apeliacinį skundą atmesti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, konstatavus, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, paliekamas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinį skundą sudarančių argumentų, kadangi jie neturi įtakos apeliacine tvarka peržiūrimo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurių dydis (100 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų dydžių (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš ieškovų A. M. a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. M. a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) po 50 eurų atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.