- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-358-230/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-13113-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Nijolia Indreikienė (pran.)
- Ieškovas
- D. R.
- Atsakovas
- D. G.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Žalioji fėja“, uždaroji akcinė bendrovė „G4IT“
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 118.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-50-475/2012 pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovui D. G., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Žalioji fėja“ dėl sumokėtos skolos ir palūkanų priteisimo bei pagal atsakovo D. G. priešieškinį ieškovui D. R., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Žalioji fėja“, uždaroji akcinė bendrovė „G4IT“ dėl paskolos sutarties nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 11 666,67 Lt skolos ir 3 000 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 14 666,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo iki pilno sumos išieškojimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis vienas asmeniškai grąžino kreditoriui UAB „G4IT“ visą pagal 2009-04-29 tikslinę paskolos sutartį Nr. 2009/04/29 paimtą 35 000 Lt paskolą ir 9 000 Lt palūkanas, nors pagal paskolos sutartį skolininku buvo ne tik ieškovas, bet ir atsakovas D. G. bei UAB „Žalioji fėja“. Prašo iš atsakovo priteisti 1/3 dalį sumų, kurias jis pagal 2009-04-29 paskolos sutartį Nr. 2009/04/29 sumokėjo kreditoriui UAB „G4IT“, t. y. 11 666,67 Lt skolos ir 3 000 Lt palūkanų.
Atsakovas D. G. priešieškiniu teismo prašė pripažinti tikslinės paskolos sutartį Nr. 2009/04/29, sudarytą 2009-04-29 tarp UAB „G4IT“, UAB „Žalioji fėja“, D. R. bei D. G., iš dalies negaliojančia nustatant, kad D. G. nėra paskolos gavėjas ir neturi įsipareigojimų pagal šią sutartį. Nurodė, kad 2009 m. jis dirbo UAB „Žalioji fėja“ vadybininku, įmonės savininku buvo ieškovas, kurio iniciatyva ir buvo sudaryta paskolos sutartis transporto priemonių įsigijimui. Paskola buvo pervesta į ieškovo sąskaitą. Todėl 2009-04-29 paskolos sutartis faktiškai buvo sudaryta tarp UAB „G4IT“ ir D. R., kuris disponavo visa gauta paskolos suma ir naudojosi gautais pinigais savo nuožiūra bei vėliau grąžino paskolą kreditoriui. Atsakovas buvo priverstas pasirašyti sutartį, kadangi D. R. buvo jo darbdavys. Nurodė, kad pasitikėjo ieškovu ir sutiko pasirašyti sutartį, bet jokių pinigų pagal ją negavo. Sutartis iš dalies pripažintina negaliojančia, nes atsakovas nebuvo sutarties dalyvis, pinigų negavo ir faktiškai negali būti laikomas ginčo sutarties šalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, piešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino paskolos sutartį Nr. 2009/04/29, sudarytą 2009-04-29 tarp UAB „G4IT“, UAB „Žalioji fėja“, D. R. bei D. G., iš dalies negaliojančia nustatant, kad D. G. nėra paskolos gavėjas. Kitoje dalyje priešieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo valstybei 65 Lt išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, 142 Lt žyminio mokesčio, 1 480 Lt už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-04-29 buvo sudaryta tikslinės paskolos sutartis Nr. 2009/04/29, kuria UAB „G4IT“ suteikė 35 000 Lt paskolą UAB „Žalioji fėja“, D. G. ir D. R.. Sutarties 1.5 p. paskolos gavėjai įsipareigojo iki 2010-02-22 grąžinti paskolą pagal Sutarties 2.1 p. nustatytą tvarką. Sutarties 3.1 p. paskolos gavėjai įsipareigojo už naudojimąsi paskola mokėti paskolos davėjui 24 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos dalies. Sutarties 1.4 p. buvo nustatyta, kad paskola bus naudojama išimtinai joje nurodytu tikslu – transporto priemonėms įsigyti. Sutarties 1.2 p. buvo susitarta, kad paskolos suma bus pervesta į D. R. banko sąskaitą. Sutarties sudarymo metu ieškovas buvo UAB „Žalioji fėja“ direktorius, o atsakovas šios įmonės darbuotojas. Paskola nebuvo grąžinta sutartyje numatyta tvarka, todėl paskolos davėjas paskaičiavo 9 269,14 Lt sutartinių palūkanų. Ieškovas pilnai atsiskaitė su UAB „G4IT“, grąžinęs paskolos sumą ir 9 269,14 Lt sutartinių palūkanų. Teismas nustatė, kad šalys procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu neteisingai nurodė sumokėtų sutartinių palūkanų dydį 9 000 Lt, nes pagal pateiktus įrodymus ieškovas faktiškai sumokėjo 9 269,14 Lt palūkanų. Teismas nurodė, kad UAB „G4IT“ paskolos sumą 2009-04-29 pervedė į ieškovo sąskaitą, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad paskolos suma būtų paskirstyta visiems trims paskolos gavėjams, ir kokia paskolos dalis buvo panaudota jos tikslinei paskirčiai, t.y. transporto priemonių pirkimui. Teismas įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas buvo bendrovės, kurios direktorius buvo ieškovas (ir vienintelis akcininkas), darbuotojas, ieškovo paaiškinimus, jog paskolos buvo imamos atsakovo įsipareigojimams padengti, laikė abejotinais, o atsakovo paaiškinimus laikė labiau tikėtinais. Teismas, įvertinęs visų paskolos gavėjų paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kaip buvo panaudota paskolos suma ir kaip elgėsi ieškovas bei kiti paskolų gavėjai vykdydami paskolos sutartis, sprendė, kad labiau tikėtina, jog sutarties sudarymo momentu ieškovo tikslas buvo gauti paskolos sumą, o kiti du paskolos gavėjai pasirašė sutartį kaip laiduotojai, o laidavimas baigiasi tuo pat metu, kaip ir jo užtikrinama prievolė. Faktiškai paskolos gavėjas buvo tik ieškovas. Teismas, konstatavęs, kad atsakovas pagal sutartį nelaikytinas paskolos gavėju, sprendė, kad nėra pagrindo regreso tvarka priteisti iš jo, kaip solidaraus skolininko, jam tenkančią paskolos dalį su palūkanomis, todėl ieškinį atmetė ir iš dalies tenkino priešieškinį. Kadangi paskola grąžinta, likusioje dalyje priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinio dalyje bylą nutraukti. Nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidus procesinės teisės normas, dėl ko neteisingai išspręsta byla, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs priešieškinį ir pripažinęs, kad atsakovas D. G. nebuvo 2009-04-29 paskolos sutarties šalimi (paskolos gavėju), paneigė įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2194-584/2012 pagal ieškovo UAB „G4IT‘ ieškinį atsakovams D. G., UAB „Žalioji fėja“ ir D. R. dėl skolos priteisimo, visuotinį privalomumą ir tuo pažeidė CPK 18 straipsnį. Šiuo teismo sprendimu nustatyta, kad 2009-04-29 paskolos sutarties pagrindu atsakovams D. G., UAB „Žalioji fėja“ ir D. R. buvo suteikta 35 000 Lt paskola su 24 proc. metinių palūkanų norma ir 10 proc. metinių delspinigių dydžiu. Sprendimu ieškovo (paskolos davėjo) UAB „G4IT“ ieškinys patenkintas visiškai ir ieškovui UAB „G4IT“ priteista solidariai iš atsakovų D. G., D. R. ir UAB „Žalioji fėja“ prašoma suma. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 29 d. sprendimą už akių, todėl jis priimtinas apeliacinės instancijos teisme. Esant įsiteisėjusiam sprendimui už akių, kuriuo solidariai iš atsakovų D. G., D. R. ir UAB „Žalioji fėja“ yra priteista skola pagal 2009-04-29 paskolos sutartį, teismas be pagrindo nagrinėjo priešieškinį šioje byloje dėl 2009-04-29 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovo D. G. atžvilgiu, kadangi abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, teismas sprendė tą patį ginčą dėl D. G. atsakomybės pagal tą pačią paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti priešieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tačiau jis, iš naujo vertinęs paskolos suteikimo aplinkybes, paskolos panaudojimą, faktiškai revizavo kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tai, kad sprendimas buvo priimtas už akių nepaneigia šio sprendimo privalomumo. Atsakovas turėjo inicijuoti proceso atnaujinimą išnagrinėtoje byloje, bet ne reikšti savarankišką reikalavimą kitoje byloje, pateikdamas priešieškinį.
2) Kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės, jeigu jos sudarė įrodinėjimo dalyką, yra prejudiciniai faktai ir pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą jų nebereikia įrodinėti. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį kitoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai negali būti ginčijami ar iš naujo nustatinėjami, šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali iš naujo teisme tuo pačiu pagrindu pareikšti tų pačių reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti kitoje byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodytų nuostatų nesilaikė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog skundo argumentai dėl procesinės tesiės normų pažeidimo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktiškai paskolos gavėjas buvo ieškovas, todėl atsakovas pagal paskolos sutartį nelaikytinas paskolos gavėju ir nėra pagrindo regreso tvarka priteisti iš jo, kaip solidaraus skolininko, jam tenkančią paskolos dalį su palūkanomis. Nesutikdamas su ieškovo argumentais, kad teismas turėjo atsisakyti priimti priešieškinį, nurodo, kad CK 6.9 straipsnio 1 dalis numato, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ką kita nenumato įstatymai ar sutartis. Kadangi skolininkas, įvykdęs visą prievolę, įgyja kreditoriaus teises (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), kiti bendraskoliai, kuriems pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę gintis nuo minėto skolininko reikalavimų visais atsikirtimais, kuriuos jie būtų galėję panaudoti prieš kreditorių atsirandant reikalavimo teisei (CK 6.9 straipsnio 4 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovo priešieškinį ir tirdamas bei vertindamas surinktus įrodymus, procesinės teisės normų nepažeidė. Nesutikdamas su skundo argumentais dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto bei CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo, nurodo, kad prejudicinių faktų taisyklė yra tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus civilinėje byloje, rungimosi nuostatomis. Kauno miesto apylinkės teismo 2011-02-24 sprendime už akių konstatuota, kad buvo atliktas tik formalus pateiktų įrodymų vertinimas, netirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Be to, kiekvienu atveju teismas, aiškindamas ir taikydamas aptartą proceso teisės normą, kaip ir bet kurio įstatymo aiškinimo ir taikymo atveju, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu. Todėl apeliaciniame skunde sąvoka „prejudiciniai faktai“ yra interpretuojama netinkamai. Be to, LAT Senatas atkreipė dėmesį, kad prejudiciniais faktais nelaikytini: 1) teismo nutartys (išskyrus apeliacinio teismo nutartis, kuriomis išsprendžiamos bylos), 2) teismo sprendimai už akių, 3) teismo įsakymai. Šie dokumentai vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad ieškovas, kaip solidarus skolininkas pagal sutartį, vienas ją įvykdė, todėl kreipėsi į teismą prašydamas iš kito solidaraus skolininko priteisti regreso tvarka 1/3 sumų ir palūkanų. Taigi, Kauno miesto apylinkės teismui apie 2011-11-16 priimtą sprendimą už akių buvo žinoma, teismas buvo su juo susipažinęs ir įvertinęs, todėl apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti D. R. pateikiamus įrodymus ir todėl pažeidė procesinės teisės normas, yra visiškai nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, susijusias su viešo intereso gynimu (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto už akių, ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties nuorašus (b. l. 142-144), kuriuos prašo priimti ir prijungti prie bylos, kadangi pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti. Tačiau pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 23 d. ir 2012 m. kovo 29 d. posėdžių protokolų duomenys (b. l. 55-57, 64-65) patvirtina, kad ieškovas teikė teismo įsakymo, o ne sprendimo už akių nuorašą, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatęs, kad teismo įsakymas buvo panaikintas. Kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo kalbama ir apie priimtą sprendimą už akių, kurį ieškovas dabar teikia su apeliaciniu skundu ir juo grindžia savo apeliacinį skundą, šis įrodymas priimtinas į bylą (CPK 314 straipsnis).
Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto už akių, prejudicinės reikšmės ir ginčų tapatumo
Byloje nustatyta, kad 2009-04-29 buvo sudaryta tikslinės paskolos sutartis Nr. 2009/04/29, kuria UAB „G4IT“ suteikė UAB „Žalioji fėja“, D. G. ir D. R. 35 000 Lt paskolą, kurią paskolos gavėjai įsipareigojo grąžinti iki 2010-02-22, paskolos gavėjai taip pat įsipareigojo už naudojimąsi paskola mokėti paskolos davėjui 24 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos dalies. Paskolos suma buvo pervesta į ieškovo (D. R.) sąskaitą. Ieškovas grąžino paskolą ir sumokėjo sutartines palūkanas, todėl pareiškė regresinį reikalavimą atsakovui, kaip solidariam skolininkui.
Apelianto nuomone, atsakovo pareikštas priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia negalėjo būti priimtas, kadangi įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2194-584/2011, ieškovui UAB „G4IT“ buvo priteista iš atsakovų D. G., D. R. ir UAB „Žalioji fėja“ solidariai skola ir palūkanos pagal tą pačią 2009 m. balandžio 29 d. tikslinės paskolos sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti priešieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu arba vėliau bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tokiu būdu ieškovas iš esmės teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas tapatus ginčas. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 293 straipsnio 3 punkte, numatančiame bylos nutraukimo pagrindą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas, kai įsiteisėja, sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje, ir sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010).
Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.
Įvertinus nurodytas aplinkybes išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas yra skirtingi. Išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „G4IT“ ieškinį buvo reikalaujama priteisti likusią skolą iš solidarių skolininkų, remiantis šalių 2009-04-29 sudaryta tiksline paskolos sutartimi ir šalių šia sutartimi prisiimtais įsipareigojimais. Nagrinėjamoje byloje atsakovas - bendraskolis D. G. yra pareiškęs priešieškinį kitam bendraskoliui - ieškovui D. R. bei kitoms paskolos sutarties šalims, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančia nurodytą paskolos sutartį, nustatant, kad D. G. nėra paskolos gavėjas. Atsakovas priešieškinį grindė aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog jis paskolos nėra gavęs, todėl negali būti paskolos gavėju. Šios aplinkybės paneigia, kad išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas yra tapatūs. Todėl atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 293 straipsnio 3 punkto taikymu, kaip nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo jokio pagrindo taikyti šių procesinių teisės normų reikalavimų.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo už akių prejudicinės galios ir šiuo sprendimu nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių faktų reikšmės, kadangi abiejose bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovo D. G. atsakomybės pagal 2009 m. balandžio 29 d. paskolos sutartį. CPK 182 straipsnio 2 punkte numatyta, kad ntreikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas teisės normas, yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007, 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. Kiekvienu atveju teismas, aiškindamas ir taikydamas aptartą proceso teisės normą, kaip ir bet kurio įstatymo aiškinimo ir taikymo atveju, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą – užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010).
Atsižvelgiant į tai, būtų galima sutikti su apelianto argumentu, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių jau yra nustatytas atsakovo D. G. atsakomybės pagal nurodytą paskolos sutartį faktas. Tačiau prejudicinių faktų taisyklė yra tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus. Todėl atsižvelgiant į sprendimo už akių priėmimo specifiką, kai tokiu atveju byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai, o teismas atlieka tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), prejudicinių faktų taisyklė sprendimams už akių neturėtų būti taikoma. Šie dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo apeliacinio skundo argumentai atmestini, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovui paduodant apeliacinį skundą teismo nutartimi jam buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies - 240 Lt sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (b. l. 147). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo priteistina valstybei atidėto mokėtino žyminio mokesčio dalis - 240 Lt (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 240 Lt atidėto žyminio mokesčio.