Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-350-368/2015 pagal ieškovo bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo „Brigrantas“, atstovaujamo bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, ieškinį atsakovui A. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas BŽŪK „Brigrantas“, atstovaujamas bankroto administratorės UAB „Renavita“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. Š. 261 992,40 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi iškėlė ŽŪK „Brigrantas“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Renavita“, o atsakovą A. Š., kuris nuo bendrovės įsteigimo dienos buvo ŽŪK „Brigrantas“ administracijos vadovu, įpareigojo per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtam administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus.Atsakovas ir po daugelio bankroto administratoriaus raginimų bei teismo įpareigojimų neperdavė įmonės turto ir dokumentų, nurodydamas, kad jie yra perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių skyriui, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 261 992,40 Eur dydžio žalą, padarytą įmonei ir jos kreditoriams, kurią sudaro Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtintų BŽŪK „Brigrantas“ kreditorių finansinių reikalavimų suma.Ieškovo reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas laiku neinicijuota bankroto byla bei neįvykdytu įpareigojimu perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus jos dokumentus.Teigiama, kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - VMI) 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo matyti, kad viso už 2004-2007 laikotarpį ŽŪK „Brigrantas“ buvo paskaičiuota 238 817,77 Eur mokesčių, kuriuos įmonė turėjo sumokėti į valstybės biudžetą. Tuo tarpu pagal 2007 m. metų įmonės balansą, įmonės turtas 2007 m. gruodžio 31 d. sudarė 190 115 Eur. VMI bankroto administratorei pateikė prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą BŽŪK „Brigrantas“ bankroto byloje, 261 992,40 Eur sumai, iš kurio spręstina, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendime nurodyto dydžio skola ne tik kad nebuvo padengta, bet išaugo papildoma - 23 374,63 Eur suma. Šios aplinkybės, administratorės manymu, rodo, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, be to, nuo 2007 m. neteikė VĮ Registrų centras įmonės metinių finansinių ataskaitų. Administratorė taip pat pažymi, kad atsakovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra pripažintas kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo; Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi skyrė atsakovui baudą už turto ir dokumentų neperdavimą BŽŪK „Brigrantas“ administratorei, o 2014 m. liepos 9 d. nutartimi pripažino BŽŪK „Brigrantas“ bankrotą tyčiniu. Šios aplinkybės, ieškovo atstovės manymu, leidžia teigti, kad atsakovas ne tik, kad nevykdo jam kaip įmonės vadovui pavestos bendrovės veiklos organizavimo ir jos finansinės atskaitomybės parengimo pareigos, bet ir neišsaugojo įmonės turto, neužtikrino įmonės kreditorių teisių apsaugos laiku kreipdamasis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. Š. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra įrodytos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, o būtent viena iš jų – neteisėti atsakovo veiksmai. Atsakovas pažymėjo, kad reiškiamas reikalavimas atsakovui atlyginti nuostolius už juridinio asmens prievoles, prieštarauja imperatyvioms Kooperatinių bendrovių įstatymo normomis, nustatančiomis, kad kooperatinės bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos narių turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovui 23 374,63 Eur žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovo teiginiai, jog jau 2007 m. ŽŪK „Brigrantas“ buvo nemokus, o atsakovas, būdamas šios įmonės vadovu, žinojo apie įmonės finansinę padėtį, jos sunkumus, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, yra pagrįsti. Atsakovas sistemingai veikė priešingai įmonės ir jos kreditorių interesams, siekė nemokumo. Remiantis 2007 m. balanso duomenis, atsakovas jau 2007 m. turėjo kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau šių pareigų neatliko. Spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio teismas pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 31 d. ŽŪK „Brigrantas“ turtas sudarė 190 115 Eur, o įsipareigojimų suma vien tik VMI – 238 817,77 Eur, t.y. įsipareigojimai viršijo visą įmonės turtą. Remiantis VMI 2013 m. spalio 18 d. pateiktu raštu nustatyta, kad nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą, per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. spalio 18 d. ŽŪK „Brigrantas“ įsiskolinimas VMI padidėjo 23 374,63 Eur, todėl ieškovui iš atsakovo, dėl jo neįvykdytos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, priteistina atlyginti 23 374,63 Eur dydžio žala (išaugęs įsiskolinimas valstybės biudžetui). Ieškovas ieškinį taip pat grindžia turto neperdavimo bankroto administratoriui aplinkybe remdamasis paskutiniu pateiktu šios įmonės 2007 metų balansu. Teismas nusprendė, kad remtis minėtu balansu sprendžiant žalos atlyginimo klausimą iš atsakovo nėra pagrindo, nes nuo šio balanso sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo 2013 m. praėjo daugiau kaip penkeri metai.Pažymėtina, kad už 2005 m. vestą apgaulingą ŽŪK „Brigrantas“ buhalterinę apskaitą atsakovas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas teismo nuosprendžiu. Tai rodo, kad duomenys apie šios įmonės turtą ir pinigines lėšas minėtame balanse nėra tikslūs ir jais remtis nėra pagrindo, o ieškovas jokių kitų įrodymų apie įmonės turėtą turtą bankroto bylos iškėlimo dieną teismui nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad buvo praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams dėl žalos atlyginimo. VMI 2009 m. rugsėjo 17 d. sužinojo apie teisės pažeidimą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėjo būti pareikštas tik iki 2012 m. rugsėjo 17 d., tačiau dėl paties kreditoriaus kaltės ieškinys per šį laiką nebuvo paduotas. Ieškinio senaties terminų skaičiavimo nekeičia ir ta aplinkybė, kad VMI atstovauja bankroto administratorius.

15.2. Sprendime nurodoma, kad ŽŪK „Brigrantas“ nemokumas egzistavo jau 2007 m., tačiau kartu teigiama ir tai, kad 2007 m. įmonės balanse pateikti finansiniai duomenys nėra tikslūs ir jais remtis nėra pagrindo, tuo tarpu ieškovas kitų įrodymų apie įmonės turėtą turtą bankroto bylos iškėlimo dieną teismui nepateikė. Teismas negalėjo tinkamai įvertinti bendrovės nemokumo, kadangi šio klausimo neįvertino specialių žinių finansų ir buhalterijos srityje turintis ekspertas, o teismo vertinimas prilygsta samprotavimui ir yra prieštaringas.

15.3. Teismas neteisingai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, t.y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymą. Kadangi nebuvo nustatytas įmonės nemokumas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši pareiga atsakovui buvo neginčijamai kilusi.

15.4. Teismo sprendimu iš atsakovo priteista suma yra VMI įmonei už laiku nesumokėtą skolą apskaičiuoti delspinigiai, o ne įmonės patirta žala.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BŽŪK „Brigrantas“, atstovaujamas bankroto administratorės UAB „Renavita“, prašo atmesti atsakovo A. Š. apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai reikalauja taikyti ieškinio senatį, kadangi pirmosios instancijos teisme jis tokių reikalavimų nepateikė. Antra vertus, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos ir bankroto administratoriaus paskyrimo (kuomet buvo sužinota apie teisės pažeidimą) iki ieškinio pareiškimo nėra praėjęs senaties terminas, todėl dėl šios priežasties ieškinys negali būti atmestas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai ir objektyviai tyrė pateiktus įrodymus bei vadovavosi jų visetu, todėl nėra pagrindo teigti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Ekspertizės aktas ar specialisto išvada nėra būtinas įrodymas konstatuoti įmonės nemokumą.

17.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad neegzistuoja jo civilinės atsakomybės sąlygos. Juridinio asmens vadovo kaltė už įstatymais jam nustatytų pareigų neatlikimą yra preziumuojama, o juridinio asmens vadovas šios prezumpcijos nepaneigė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę BŽŪK „Brigrantas“ vadovui A. Š., dėl jo neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei įmonės turto ir dokumentų neperdavimo bankrutavusios įmonės administracijai, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų, kurie pripažino BŽŪK „Brigrantas“ bankrotą tyčiniu, o atsakovą A. Š. nuteisė dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, procesiniuose sprendimuose konstatuotomis aplinkybėmis, pripažino, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš sąlygų įmonės vadovo civilinei atsakomybei nurodytais pagrindais taikyti, yra neabejotinai įrodyta. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus apie įmonės finansinių įsipareigojimų ir turto santykį nuo 2007 m. metų iki 2013 m., kuomet įmonei buvo iškelta bankroto byla, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jau 2007 m. egzistavo pagrindai kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl įmonės įsipareigojimų sumą, kuri išaugo dėl atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2013 m., teismas vertino realia įmonės patirta žala ir priteisė ją atlyginti ieškovui.Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, mano, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei buvo kilusi jau 2007 m., kadangi patikimų tai patvirtinančių įrodymų, eksperto išvados, šiuo klausimu nėra, teismo priteista suma yra ne įmonės patirta žala, o delspinigiai dėl laiku nesumokėtų mokesčių valstybei, be to, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija vertina ir atskirai pasisako dėl kiekvieno iš šių atsakovų argumentų.

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų ir ieškinio senaties termino

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Kaip matyti iš atsakovo skundo, reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą jis grindžia nauju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nevertintu pagrindu, t. y. kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas reikalavimas pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio reikalavimų ginčijamu sprendimu nenagrinėjo, atsakovas neturi teisės prašyti pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu šiuo pagrindu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nors ir laikydamasi nuomonės, kad apeliantas negali skunde reikšti naujų reikalavimų, ir plačiau šiuo klausimu nepasisakydama pažymi, kad atsakovas šiuo atveju klaidingai ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su skolos VMI atsiradimo diena.Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šioje byloje keliamas žalos bankrutavusiai įmonei bei jos kreditoriams, atsiradusios dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, atlyginimo klausimas, ir šiam reikalavimui pateikti taikomas, kaip teisingai nurodė atsakovas, trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), tačiau jis skaičiuotinas ne nuo atskirų kreditorių sužinojimo apie galimą jų teisių pažeidimą, momento, bet nuo to momento, kai asmuo reiškiantis šį reikalavimą sužinojo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie įmonės bei kreditorių teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Šiuo atveju ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia ne įmonės kreditorius – VMI, bet visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus atstovaujantis bankroto administratorius, kuriam įstatymu pavesta imtis būtinų priemonių visų įmonės kreditorių teisėms apginti (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas).Administratoriui apie įmonei padarytą žalą tampa žinoma tik iškėlus įmonei bankroto bylą ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, tai visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Kadangi Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ŽŪK „Brigrantas“ ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsiteisėjo 2013 m. spalio 1 d., tuomet ir kilo administratoriui pareiga atlikti faktiškai (ne)perduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. Taigi, faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija išaiškina apeliantui, kad BŽŪK „Brigrantas“ administratorius 2014 m. vasario 24 d. pateikęs teismui reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl atsakovo atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu

Ieškiniu, kaip minėta, atsakovo civilinę atsakomybę taikyti buvo prašoma dviem pagrindais, sukėlusiais įmonei žalą: įmonės vadovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ir neperdavus paskirtam bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Ieškinio reikalavimai buvo tenkinti pirmuoju pagrindu, tačiau atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad pagrindai kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo egzistavo jau ir 2007 m., kadangi pats pirmosios instancijos teismas 2007 m. balanso duomenimis nesivadovavo, įmonės nemokumas eksperto išvada nepatvirtintas. Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis nuostato įmonės vadovo ar kito asmens (asmenų), įmonėje turinčio teisę priimti atitinkamą sprendimą, pareigą padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėtas ĮBĮ straipsnis apibrėžia asmenų, kuriems kyla atsakomybė už savalaikį įmonės bankroto bylos neinicijavimą, ratą. Teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek savininkui (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis) (akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d.). Atsakovas A. Š. ŽŪK „Brigrantas“ administracijos vadovu buvo nuo 2003 m. iki 2013 m. spalio 7 d. kuomet bendrovei buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 12-13). Juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų juridinio asmens atžvilgiu pažeidimas. Pasisakydama dėl atsakovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ŽŪK „Brigrantas“ iškėlimo nevykdymo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, jog už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Tai reiškia, jog nustatinėjant, ar atsakovas nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos, esminę reikšmę turi tai, ar pagal bylos faktines aplinkybes atsakovas šios pareigos vykdymo požiūriu veikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, įmonės ir jos kreditorių interesais. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad atsakovo, kaip kooperatyvo vadovo, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsirado jau 2007 m. Kalbant apie datą, su kuria ieškovo atstovas sieja vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimą, matyti, jog ji siejama su nurodytais metais, kadangi būtent 2007 m. kooperatyvo paskutiniame viešai paskelbtame balanse apskaityta turto vertė buvo nepakankama kooperatyvo turimiems įsipareigojimams įvykdyti.Nustatyta, kad VMI atlikusi ŽŪK „Brigrantas“ 2004 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpio mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kompleksinį patikrinimą, 2009 m. liepos 13 d. sprendimu konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu įmonė nesumokėjo 238 817,77 Eur mokesčių valstybei (b. l. 29-32). Tuo tarpu 2007 m. balanso duomenimis kooperatyvo turto vertė sudarė tik 190 115 Eur (b. l. 114). Nors VMI sprendimas dėl nurodytos sumos mokesčių valstybei nesumokėjimo buvo priimtas 2009 m., tačiau tai nepaneigia, kad atsakovui, kaip vadovui ir asmeniui atsakingam už mokesčių valstybei mokėjimą bei tinkamų finansinių dokumentų parengimą, buvo žinoma ir suprantama, kad kooperatyvas nuo 2004 m. nemoka (ar moka nepilnai) mokesčius valstybei ir kad įmonės skola valstybei kaupiasi. Šias aplinkybes bei tai, kad atsakovo veiksmai, susiję su kooperatyvo apskaitos tvarkymu, vedimu ir mokesčių mokėjimu, buvo atliekami sąmoningai, neginčytinai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-591/2016 buvo pripažintas kaltu dėl apgaulingo ŽŪK „Brigrantas“ apskaitos tvarkymo. A. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas atsakingas už ŽŪK „Brigrantas“ apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą bei jų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, apgaulingai tvarkė ŽŪK „Brigrantas“ apskaitą – pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, įpareigojančias į apskaitą privalomai įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, į apskaitą įrašė neįvykusias ūkines operacijas ir dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti ŽŪK „Brigrantas“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2005 metus. Šis kasacinio teismo procesinis sprendimas bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-800-357/2014, kuria ŽŪK „Brigrantas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, patvirtina, kad kooperatyvo, kuriam vadovavo atsakovas, veikla buvo organizuojama taip, kad dar labiau pablogintų kooperatyvo turtinę padėtį, apsunkintų kooperatyvo atsiskaitymą su kreditoriais. Paneigti šias aplinkybei bei kartu savo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš sąlygų vadovo civilinei atsakomybei kilti, kilo būtent atsakovui, tačiau jis šias konstatuotas aplinkybes paneigiančių aplinkybių nenurodė, įrodymų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Skundas grindžiamas iš esmės tik viena pagrindinių aplinkybių – sprendžiant dėl ŽŪK „Brigrantas“ bankroto bylos iškėlimo 2007 m. balansu nebuvo remtasi, juo nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vadovo neteisėtų veiksmų, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pareiga kelti kooperatyvo mokumo klausimą egzistavo jau 2007 m. Įstatymu pareiga įmonės vadovui ar savininkui inicijuoti įmonei bankroto bylą kyla tuomet, kai įmonė tampa nemoki, todėl teismui sprendžiančiam, ar įmonės vadovas ar savininkas šią pareigą pažeidė, svarbu įvertinti, ar asmens, kurio atsakomybės klausimas keliamas, vadovavimo įmonei laikotarpiu, buvo pagrindas įmonę pripažinti nemokia. Šiuo atveju aktuali yra nemokumo sąvoka, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme, kuriame nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kaip matyti iš nemokumo apibūdinimo ĮBĮ prasme, siekiant įvertinti įmonės finansinį stabilumą, teismas turi vertinti įmonės finansinius dokumentus už konkretų laikotarpį, atspindinčius įmonės turimo turto masę, bei jos santykį su pradelstais, vykdytinais įsipareigojimais. Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo įrodyta, kad pagal paskutinį viešai paskelbtą kooperatyvo balansą kooperatyvas 2007 m. turėjo turto 190 115 Eur sumai (b. l. 114), tuo tarpu vykdyti įsipareigojimai vien valstybei viršijo 231 696 Eur (b. l. 29-32), kas rodo jau 2007 m. kooperatyvą buvus nemokiu ĮBĮ įtvirtinta tvarka. Šios aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kooperatyvo nemokumo klausimą buvo būtina kelti jau 2007 m., ir ši pareiga imperatyviomis ĮBĮ nuostatomis nustatyta būtent kooperatyvo vadovui – atsakovui A. Š.. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2007 m. balanso duomenimis nesivadovavo kaip įrodymu įmonės patirtai žalai dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų nustatyti, kadangi kaip buvo nurodyta ir nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla ŽŪK „Brigrantas“, finansinėje ataskaitoje nurodyti duomenys apie kooperatyvo įsipareigojimus akivaizdžiai neatitiko realios kooperatyvo padėties, dėl aukščiau aptartų neteisėtų kooperatyvo vadovo veiksmų. Atsakovo nuomone, teismas, nesant neabejotinų įrodymų kooperatyvo nemokumui 2007 m. konstatuoti, turėjo skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi eksperto išvada – viena iš civiliniame procese leistinų rašytinių įrodinėjimo priemonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ekspertizė skiriama siekiant atsakyti į klausimus, kuriems reikia specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių visumą bei teismo kompetencija buvo pakankama spręsti byloje kilusį klausimą dėl įmonės nemokumo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas jokių įrodymų ar aplinkybių, kurios prieštarautų byloje esantiems įrodymams, o kartu ir keltų poreikį juos šalinant skirti ekspertizę - nepateikė, ekspertizės skirti neprašė, todėl jo argumentai, kad teismo išvados dėl įmonės nemokumo 2007 m. nepagrįstos, atmestini.Teisėjų kolegijos vertinant atsakovo skundo argumentus nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įrodė civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, preziumuojamos kaltės atsakovas nepaneigė, todėl konstatavęs, jog įmonės žalą sudaro skirtumas tarp 2007 m. valstybei mokėtinų ir ŽŪK „Brigrantas“ bankroto byloje VMI patvirtinto finansinio reikalavimo, ir tarp šios žalos atsiradimo bei neteisėtų ir kaltų vadovo veiksmų yra priežastinis ryšys, priteisė iš atsakovo ieškovei atlyginti 23 374,63 Eur sumą. Apeliaciniame skunde teismo priteistas žalos atlyginimas ginčijamas tik tuo pagrindu, jog priteista suma vertintina kaip VMI ieškovei už laiku nesumokėtus mokesčius apskaičiuota delspinigių suma, bet ne žala. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nereikšmingus ir nepaneigiančius teismo nustatyto žalos fakto ir dydžio. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Šiuo atveju iš atsakovo priteista suma yra VMI ieškovui už laiku nesumokėtus mokesčius valstybei apskaičiuoti delspinigiai, kurie laikytini minimaliais VMI patirtais neįrodinėtinais nuostoliais už laiku, dėl atsakovo kaltės, įmonės neįvykdytas mokestines prievoles valstybei. Šia suma padidėjo įmonės prievolės kreditoriams, todėl ji pagrįstai laikytina įmonės patirta žala.Kitais pagrindais atsakovui priteistos atlyginti žalos fakto ir dydžio neginčijus, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reguliuojančius civilinės atsakomybės įmonės vadovui dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytų pareigų nevykdymo, bei pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju įrodytos visos sąlygos BŽŪK „Brigrantas“ vadovo civilinei atsakomybei kilti. Apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo nesudaro, todėl jis paliekamas nepakeistu.Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jis patyrė atstovavimo išlaidas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nevertinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.