- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 1A-126-172-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-03-00077-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pavelas Frolovas (pirm.), Angelė Ikasalienė, Stasys Lemežis
- Nukentėjusysis
- P. T.
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Eglė Arlauskytė
Teisėjas R. Rainys Teisminio proceso Nr. 1-01-03-00077-2012-4
NUTARTIS
2013 m. sausio 31 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. – 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda; pagal BK 155 str. 1 d. – 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda.
Taip pat nuosprendžiu priteista iš V. S. 3000 Lt nukentėjusiajam P. T. neturtinei žalai atlyginti ir 963 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad apšmeižė asmenį per visuomenės informavimo priemonę ir viešai raštu užgauliai pažemino žmogų, t.y. jis, 2012-02-09 09.28 val. iš bute, esančiame Viršuliškių g. 55-45, Vilniuje, esančio kompiuterio, kurio IP 84.240.32.164, visuomenės informavimo priemonėje – interneto svetainėje URL adresu http://www.skundai.lt/darbdaviai, paskleidė apie UAB „A. C. S. Lietuva“ darbuotoją – transporto vadybininką P. T. tikrovės neatitinkančią informaciją, kad šis per savo gimtadienį su tarnybiniu automobiliu po oro uostą lakstė gerokai įkaušęs, galinčią pažeminti ar paniekinti P. T. ir taip jį apšmeižė.
Taip pat jis, 2012-02-09 09.28 val. iš bute, Viršuliškių g. 55-45, Vilniuje esančio kompiuterio, kurio IP 84.240.32.164, visuomenės informavimo priemonėje – interneto svetainėje URL adresu http://www.skundai.lt/darbdaviai, P. T. ir jam pavaldžius darbuotojus pavadino šiknalaižių kompanija ir subinlaižių chebryte ir taip užgauliai raštu pažemino P. T. ir jį įžeidė.
Šiais savo veiksmais V. S. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį ir jį išteisinti, arba sumažinti jam paskirtą bausmę ir nepriteisti iš viso arba priteisti mažesnę sumą nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo teigimu, nuosprendis turėtų būti panaikintas, kadangi priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, pažeisti nuosprendžių surašymui keliami reikalavimai.
V. S. nurodo, jog jis neneigia, jog internetiniame puslapyje parašė kaltinime nurodytą komentarą. Tai padarė įtakotas savo paties asmeninės patirties dirbant UAB „A. c. S.Lietuva“, siekdamas informuoti visuomenę apie tai, kad šioje įmonėje yra pažeidinėjamos darbuotojų teisės, jai vadovauja konfliktiški ir perdėtai ambicingi asmenys, kurie yra labiau linkę atsikratyti jiems „nepatogių“ ar nelojalių darbuotojų, užuot ėmėsi spręsti susidariusias problemas.
Apelianto nuomone, teismas turėtų pripažinti, kad privataus kaltintojo teisės į reputaciją apribojimas šiuo atveju buvo proporcingas jo siekto tikslo – ginti esamų ir būsimų UAB „A. c. S. Lietuva“ narių teisę į tinkamą, saugią ir sveiką darbinę aplinką – požiūriu.
Skunde teigiama, jog pats interneto tinklapis www.skundai.lt sukurtas turint tikslą sudaryti žmonėms galimybę išdėstyti negatyvius pastebėjimus apie įmonių veiklą, darbuotojų teisių pažeidimus, netinkamus darbo organizavimo pavyzdžius ir pan.. Tai vieša erdvė, kurioje pateikiamus pastebėjimus galima vertinti kaip viešą diskusiją apie vieno ar kito ūkio subjekto veikloje kylančias problemas. Tinklapio politika nedraudžia kritikuojamų įmonių atstovams pateikti savo kontrargumentus, paaiškinti susidariusias situacijas, priimtų sprendimų ar veiksmų motyvus ir pagrindus. V. S. teigia, jog suprasdamas tai, nors ir kiek „aštriais“ posakiais, tačiau savo nuomonę apie UAB „A. c. S. Lietuva“ ir jos vadovų požiūrį į darbuotojus ir elgesį su jais, išsakė būtent šiame tinklapyje.
Be to, tinklapio www.skundai.lt skiltyje „atsakomybės atribojimas“ (http://www.skundai.lt/darbdaviai/?act=disclaimcr) yra aiškiai nurodyta, kad „Interneto tinklalapio www.skundai.lt paskirtis – suteikti interneto vartotojams galimybę viešai paskelbti savo nuomonę, vertinimus bei atsiliepimus apie Lietuvos įmonių, institucijų ar privačių asmenų veiklą. Turinys, esantis tinklalapyje www.skundai.lt atspindi išimtinai tik publikacijos autoriaus nuomonę, vertinimus, požiūrį, įsitikinimus ir panašiai (...) Jums draudžiama skelbti publikacijas tinklalapyje www.skundai.lt arba skaityti tinklalapyje www.skundai.lt esantį turinį, jei Jūs nesutinkate su bent vienu iš aukščiau paminėtų punktų“. Taigi, V. S. teigimu, tiek jis, skelbdamas skundžiamą komentarą, tiek privatus kaltintojas, jį skaitydamas ir vertindamas, nebyliu sutikimu su keliamomis sąlygomis, įsipareigojo pripažinti, jog viskas, kas ten skelbiama yra ne kas kita, kaip publikacijos autoriaus (šiuo atveju jo) asmeninė nuomonė, vertinimas, požiūris, o jokiu būdu ne žinios, kaip teiginiai, kuriais kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Taip pat tai patvirtina ir tokios nuorodos, kaip „darau prielaidą“ bei šypsenos simbolių - :))), reiškiančių ironiją ir paties autoriaus – V. S. nerimtą bei nekategorišką požiūrį į išsakytas mintis naudojimas.
Šalies argumentai
V. S. teigia, jog pats matė, kad P. T. per savo gimtadienį spalio mėnesį (tiksliai dienos neatsimena) vartojo alkoholinius gėrimus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, vėliau jis sėdo į tarnybinį automobilį ir greitai pajudėjo iš vietos, net padangos sužviegė. Būtent dėl šio asmeninio potyrio jis ir darė išvadą, kad P. T. vairavo „būdamas įkaušęs“. V. S. teigia sąmoningai nevartojęs terminų „neblaivus“ ar „girtas“, kurie suponuotų buvus padarytą administracinį teisės pažeidimą – nesiima spręsti, ar tuo metu alkoholio koncentracija P. T. kraujyje viršijo leistiną 0,04 promilių ribą ar ne. Tiesiog jis išdėstė savo nuomonę dėl to, kad P. T. galėjo būti daugiau ar mažiau apsvaigęs nuo alkoholio ir vairavo neatsargiai, susiformavęs ją iš savo paties matytų ir patirtų aplinkybių. Paskleisdamas nuomonę apie tai, kad P. T. oro uosto teritorijoje galėjo vairuoti „ikaušęs“ jis nesuvokė, kad tokia jo išvada yra neteisinga. Priešingai ir tuomet, ir dabar yra įsitikinęs, kad ši žinia buvo visiškai teisinga. Dar daugiau, jis neturėjo jokio tikslo tuo pažeminti P. T. garbę ir orumą, tiesiog konstatavo savo paties matytą faktą. Net nustačius, kad tuomet D. T. vairavo visiškai blaivus, nebūtų galima konstatuoti jo suvokimo apie skleidžiamos informacijos neteisingumą – stebėto paties P. T. elgesio įtakoje jis galėjo tiesiog sąžiningai klysti. Todėl, jo veiksmuose nėra nei objektyviųjų nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. požymių visumos.
V. S. taip pat nurodo, kad dirbdamas UAB „A. c. S. Lietuva“ buvo ne kartą pareiškęs pastabų dėl, jo manymu, prasto darbo organizavimo, į kurias nebuvo atsižvelgta, priešingai – jis buvo „nustumtas“ į „nelojalių“ darbuotojų gretas. 2012 m. pradžioje jis stipriai susipjaustė ranką, žaizda buvo siuvama greitosios pagalbos ligoninėje. Pirmadienį, praėjus kelioms dienoms po traumos, paskambino P. T., paprašė leisti neatvykti į darbą, aiškino, kad jam skauda ranką ir negalės normaliai dirbti. Atsakydamas, P. T. jam nepaaiškino, kad jis gali kreiptis į medikus dėl nedarbingumo pažymėjimo, o tiesiog apšaukė aiškindamas, kad jis visiems įmonėje įsipykęs ir jam bus „forminama pravaikšta“. Antradienį, atvykęs į darbą, vėl buvo informuotas, kad jie „ras būdą jį atleisti pagal straipsnį“, dėl ko sutiko išeiti savo noru. Tik vėliau suprato, kad galėjo kreiptis į medikus dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, o įmonės vadovai tiesiog pasinaudojo susidariusia jam emociškai nepalankia situacija, atsikratydami juo, kaip neįtikusiu darbuotoju. Dėl to, V. S. teigimu, kilusio susijaudinimo būsenoje, dėstydamas savo požiūrį į įmonėje jam dirbant vykusius procesus, pripažįsta, kad nesusilaikė nuo „aštresnių“ posakių įmonės vadovų bei tų asmenų, kurie toleruoja jų nemoralų ir kartais galimai neteisėtą elgesį tiesiog bijodami netekti darbo, atžvilgiu, tačiau ne siekdamas įžeisti pareiškėją, o norėdamas sumotyvuoti esamus ir būsimus darbuotojus nesileisti išnaudojamiems ir netoleruoti jų pačių teisių pažeidimų. Dar daugiau, jo išsakyti epitetai buvo skirti ir adresuoti ne pareiškėjui, o tiems darbuotojams, kurie taikstosi su nenormalia darbo aplinka ir leidžiasi išnaudojami. Tai akivaizdžiai yra matyti iš pačios žinutės turinio – palinkėjimo sėkmės P. T. ir kitiems asmenims, kuriuos, pripažįsta, įvardino išties „griežtai“.
V. S. teigimu, jo paskelbtas komentaras yra tik jo nuomonė. Vien tai, kad P. T. laiko, jog jo išsakyta galimai įžeidžianti nuomonė buvo adresuota būtent jam, nereiškia kad išties jis turėjo tyčią įžeisti būtent jį asmeniškai. Kaip jau minėta, epitetus, kuriais apibūdino įmonės vadovams, tame tarpe ir pačiam P. T., padlaižiaujančius asmenis, jis adresavo sąmoningai šių asmenų nenurodydamas, taip kad nebūtų jokios galimybės juos identifikuoti. Tai, kad P. T. priėmė šiuos epitetus, kaip įžeidžiančius būtent jį, yra jo asmeninio vertinimo reikalas. V. S. teigia taip pavadinęs ne jį, o jam pavaldžius darbuotojus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 155 str. yra galima tik esant nukentėjusio asmens skundui, o nei vienas iš tų asmenų, kuriuos V. S. teigia turėjęs omenyje įvardindamas įžeidžiančiu terminu, su tokiu skundu nesikreipė. Šiuo atveju P. T. yra netinkamas pareiškėjas, o baudžiamasis procesas, nesant nukentėjusių asmenų skundų, apskritai negalimas, todėl teismo turėjo būti nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu.
Nuteistojo teigimu, teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu jo parodymai buvo atmesti, o P. T. laikyti teisingais. Vien tai, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie galėtų paneigti jo paaiškinimus teismui, nereiškia, kad jis sakė netiesą. Dėl jo darbo įmonėje jis jokių pastabų ar drausminių nuobaudų nėra gavęs.
V. S. mano, kad jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 37 str. nuostatos ir jo padarytos veikos turi būti pripažintos mažareikšmėmis. Apelianto teigimu, dėl jo padarytų veiksmų P. T. jokios neigiamos pasekmės neatsirado. Jis toliau dirba tose pačiose pareigose, o dauguma įmonės darbuotojų net nėra matę minėto komentaro ir nieko apie jį nežino.
Apelianto nuomone, teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Teigia, jog jis nuo pat pirmosios apklausos pripažino visas objektyviąsias jam inkriminuotų veikų aplinkybes, davė išsamius parodymus nieko nenuslėpdamas. Tai, kad ginčija tai, jog veikos, už kurias yra nuteistas, apskritai yra nusikalstamos, nereiškia, kad neprisipažįsta ir nesigaili jas padaręs. Todėl, teismas turėjo pripažinti šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia ir skirti mažesnes baudas.
Šalies argumentai
V. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusiajam būtų padaryta kokia nors reali žala, o neturtinės žalos buvimą konstatavo tik pasiremdamas deklaratyviu nukentėjusiojo teiginiu. Teismas visgi neturtinės žalos dydį sumažino nuo nukentėjusiojo nurodytos 5000 Lt sumos iki 3000 Lt, nors nuosprendyje net neužsiminė kokiais motyvais tai padarė ir kodėl laikė, kad nukentėjusiojo prašyta suma yra per didelė, o teismo priteista – tinkama. Nesant nuosprendyje nurodytų jokių neturtinės žalos būtent tokio dydžio nustatymo argumentų, negalima laikyti, kad tokio dydžio neturtinė žala yra priteista teisėtai ir pagrįstai. Nuteistojo nuomone, teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra savarankiškas asmens teisių gynimo būdas. Net tuo atveju, jei teismas laikytų, kad savo komentaru jis vis gi pažeidė privataus kaltintojo teises, atsižvelgdamas aukščiau išdėstytus argumentus, kad faktiškai pareiškėjo reputacijos realus faktinis sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys jokiais teismui pateiktais duomenimis nėra įrodytas, turėtų apsiriboti pažeidimo konstatavimu, ir jokių piniginių sumų ieškovo naudai nepriteisti.
Sprendžiant neturtinės žalos dydį, apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad jis atleistas iš UAB „A. c. S. Lietuva“, naujame darbe gaunu minimalią algą, todėl priteistos sumos niekaip negalėtų nukentėjusiajam išmokėti, juo labiau per teismo nustatytą terminą. Į šį argumentą prašo atsižvelgti ir svarstant paskirtos bausmės dydžio klausimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis P. T. ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino V. S. kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., paskyrė jam tinkamą bausmę bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą neturtinės žalos atlyginimo dalyje.
Nors V. S. neneigia parašęs kaltinime nurodytą komentarą, tačiau mano, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių. Šie apelianto teiginiai paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal šio straipsnio 2 dalį kyla tuomet, kai tikrovės neatitinkanti informacija paskleidžiama per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.
Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.
Nors V. S. teigia, jog pats matė, kad P. T. per savo gimtadienį spalio mėnesį vartojo alkoholinius gėrimus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, vėliau jis sėdo į tarnybinį automobilį ir greitai pajudėjo iš vietos, ir apie tai parašydamas internete norėjo išreikšti tik savo nuomonę, tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo priešingai. V. S. nenurodė tikslios datos, kada toks įvykis buvo, be to, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde V. S. nenurodė asmenų, kurie galėtų patvirtinti šią jo informaciją. V. S. taip pat nenurodė, kokius gėrimus P. T. vartojo ir kodėl jis manė, kad tai yra alkoholiniai gėrimai. Tuo tarpu apklausiamas apylinkės ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis P. T. patvirtino privataus kaltinimo skunde išdėstytas aplinkybes, kad darbo vietoje jis alkoholio niekada nevartojo, kadangi to neleidžia darbo specifika, be to, oro uosto vidinėje teritorijoje yra griežtas draudimas vartoti alkoholį (neleidžiama būti viršijant 0,0 promilių), o tam kad patekti į vidinę teritoriją reikia praeiti patikrą, kur stovi apsauga, kuriai likus menkiausiam įtarimui yra kviečiama policija, todėl patekti į vidinę oro uosto teritoriją neblaiviam neįmanoma. Taigi, kadangi ką P. T. vartojo V. S. nenurodė, jo neblaivumo netikrino, kitų duomenų, galinčių patvirtinti, kad P. T. darbo vietoje buvo neblaivus nėra, darytina išvada, kad V. S. parašydamas, jog P. T. „per savo gimtadienį su tarnybiniu automobiliu po oro uostą lakstė gerokai įkaušęs“ tik spėjo apie tokią P. T. būseną, tačiau nebuvo tuo įsitikinęs, todėl negalėjo to viešai tvirtinti ir šios aplinkybės baudžiamosios atsakomybės nešalina.
Už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. – įžeidimo, padarymą atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Byloje nustatyta, kad V. S. interneto svetainėje URL adresu http://www.skundai.lt/darbdaviai, P. T. ir jam pavaldžius darbuotojus pavadino šiknalaižių kompanija ir subinlaižių chebryte. Akivaizdu, jog šie žodžiai yra žeminantys, menkinantys asmenį jo paties ir kitų žmonių akyse, įžeidžiantys jo garbę ir orumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 d. įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 d. įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.
Nors V. S. skunde teigia, kad savo komentaru nesiekė apšmeižti ar įžeisti nukentėjusiojo, o siekė informuoti visuomenę apie tai, kad įmonėje UAB „A. C. S. Lietuva“ yra pažeidinėjamos darbuotojų teisės, jai vadovauja konfliktiški ir perdėtai ambicingi asmenys, tačiau, kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją, nėra absoliuti. Ji yra ribojama įstatymu. Naudodamasis teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, asmuo negali pažeisti kitų asmenų teisių bei jų garbės ir orumo. Jeigu reikšdamas savo nuomonę asmuo skleidžia melagingą informaciją, liečiančią pašalinius asmenis, arba vartoja žodžius, kurie gali žmogų įžeisti, sumenkinti, pažeminti kitų žmonių akyse, įstatymas už tokius veiksmus numato baudžiamąją atsakomybę.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog vien tai, kad P. T. laiko, jog V. S. išsakyta įžeidžianti nuomonė buvo adresuota būtent jam, nereiškia kad išties V. S. turėjo tyčią įžeisti būtent jį asmeniškai. Epitetus, kuriais apibūdino įmonės vadovams, tame tarpe ir pačiam P. T., padlaižiaujančius asmenis, jis adresavo sąmoningai šių asmenų nenurodydamas, taip kad nebūtų jokios galimybės juos identifikuoti, o ne pačiam P. T.. V. S. teigia taip pavadinęs ne jį, o jam pavaldžius darbuotojus. Šie nuteistojo skundo argumentai atmestini. Kaip matyti iš interneto svetainėje http://www.skundai.lt/darbdaviai V. S. parašyto komentaro, jis visą įmonę, tame tarpe ir P. T. pavadino šiknalaižių kompanija ir subinlaižių chebryte. Todėl, P. T. pagrįstai kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo, kadangi minėti žodžiai buvo išsakyti be kitų asmenų ir jo atžvilgiu.
Taip pat V. S. skunde teigia, kad jo padarytos veikos gali būti pripažintos mažareikšmėmis ir jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas sprendžia, ar yra pagrindas asmens atžvilgiu taikyti BK 37 str. nuostatas tik visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes. Visgi, pažymėtina, kad atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senatas 2000-12-21 nutarime Nr. 29 “Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis” yra išaiškinęs, jog formalus veikos atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. BK 37 str. prasme veika nėra pavojinga, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti, t.y. nors joje yra pavojingos veikos požymių, tačiau veikos pavojingumas nesiekia to laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Nors V. S. teigimu dėl jo veiksmų P. T. jokios realios pasekmės neatsirado, tačiau pažymėtina, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. ir 155 str. sudėtys yra formalios, t.y. padariniai nėra būtinas šių nusikalstamų veikų požymis. Nagrinėjamuoju atveju buvo padaryta žala nukentėjusiojo P. T. garbei ir orumui, kuomet apie jį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ir jo atžvilgiu pavartoti įžeidžiantys žodžiai. Taigi žalingi padariniai įstatymo saugomoms vertybėms (asmens garbei ir orumui) dėl V. S. veiksmų visgi atsirado. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į V. S. veiksmų kryptingumą bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, į paties V. S. savo veiksmų įvertinimą, nėra pagrindo pripažinti jo padarytas veikas mažareikšmėmis.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. S. nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Už V. S. padarytą nusikalstamą veiką skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. V. S. padarė nesunkius nusikaltimus. Jis dirba, praeityje neteistas. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors V. S. teigia, kad prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau iš bylos duomenų matyti priešingai. Tiek apylinkės teisme, tiek savo apeliaciniame skunde V. S. nurodė, kad pripažįsta, jog parašė kaltinime nurodytą komentarą, tačiau mano, kad tai nėra nusikaltimas, t.y. nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Tokio sąlyginio prisipažinimo negalima laikyti nuoširdžiu ir jis negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai V. S. už padarytas nusikalstamas veikas skyrė baudą, jos dydį nustatydamas artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies minimumui.
Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajam P. T. 3000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Vadinasi, nukentėjusysis turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Nustatant neturtinės žalos dydį remiamasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais: atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl nuteistojo veiksmų pablogėjo nukentėjusiojo reputacija, ar jis patyrė neigiamą aplinkinių požiūrį. Tačiau kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo teiginiais, kad dėl paskleistos melagingos informacijos bei jo atžvilgiu pavartotų žodžių P. T. pasijuto pažemintas, patyrė ir patiria nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Šios aplinkybės yra nukentėjusiojo patirta neturtinė žala, kuri negali būti pagrįsta kokiais nors dokumentais ar pažymomis. Atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, įvertinant ne tik kaltinamojo turtinę padėtį bet ir nukentėjusiojo atžvilgiu pavartotų įžeidžiančių žodžių prasmę bei paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją, kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos sumą ir nustatė tinkamą neturtinės žalos dydį.
Apeliacinio skundo argumentas, kad naujame darbe V. S. gauna minimalią algą, todėl per teismo nustatytą terminą negalės sumokėti nukentėjusiajam priteistos sumos, nesuteikia pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos sumą. V. S. yra jaunas, darbingas asmuo, duomenų apie išlaikytinius ar turtinius įsipareigojimus byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad dėl savo sveikatos būklės jis negalėtų užsidirbti. Todėl vien ta aplinkybė, kad šiuo metu jo pajamos nėra didelės, negali būti pagrindu mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-22 nuosprendyje nurodė terminą, per kurį nuteistasis privalo sumokėti jam paskirtą baudą, o ne atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo, esant svarbioms priežastims, nuteistasis gali kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą, prašydamas šį terminą pratęsti.
Nukentėjusįjį P. T. apeliacinės instancijos teisme atstovavusi advokatė Eglė Arlauskytė pateikė 2012-12-18 sąskaitos už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvito kopijas, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis sumokėjo advokatei 1500 Lt už susipažinimą su apeliaciniu skundu, konsultacijas dėl atsikirtimų parengimo, atsikirtimų parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Šias išlaidas prašė priteisti ir V. S.. Šis prašymas tenkinamas iš dalies.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (LAT nutartis Nr. Nr. 2K-374/2012). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartis Nr. 2K-377/2009).
Šioje byloje apeliacinį skundą buvo padavęs nuteistasis V. S.. Nukentėjusysis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendžio neskundė. Nuteistojo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas atmeta. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiųjų išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika (LAT nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-271/210, 2K-272/2011), esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą. Šioje byloje nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokatui yra pagrįstos tik iš dalies, nes jis apeliacinio skundo padavęs nebuvo, apeliacinis procesas vyko nuteistojo iniciatyva, vyko tik vienas apeliacinės instancijos teismo posėdis, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos nukentėjusiojo P. T. privataus kaltinimo skunde. Be to, nors sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, kad buvo rengiami atsikirtimai į apeliacinį skundą, teismui joks nukentėjusiojo atsikirtimas į nuteistojo apeliacinį skundą pateiktas nebuvo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į būtinumą nukentėjusiajam P. T. šioje proceso stadijoje organizuoti savo teisių gynimą bei kaltinamojo turtinę, kolegijos nuomone, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitinkanti suma yra 300 Lt.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš V. S. 300 Lt nukentėjusiajam P. T. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Nutartis neskundžiama.