- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1381-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18279-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- L. R.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2430-235/2012 pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovei L. R. (J.) ir atsakovės L. R. (J.) patikslintą priešieškinį ieškovui L. J. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas L. J. ieškiniu atsakovei L. R. (J.) prašė atidalinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nustatyti jam priklausančią ½ šio sklypo dalį: jam paskirti 547 kv.m. žemės sklypo dalį atidalijimo projekte pažymėtą raide A ir 445 kv.m. žemės sklypo atidalijimo projekte pažymėtą raide C; atsakovei paskirti 992 kv.m. žemės sklypo dalį, pažymėtą raide B; bendram naudojimui paskirti 16 kv.m. žemės sklypo projekte pažymėtą raide D. Statinius, esančius nurodytame žemės sklype, padalinti taip: jam paskiri statinius, pažymėtus indeksais 9I 1/p ir 4I 1/p ir lauko tualetą esančius sklype pažymėtame raide A ir statinį, plane pažymėtą indeksu 2I 1/m, esantį sklype, pažymėtame raide C; atsakovei paskirti statinius, pažymėtus indeksais 5I 1/p, 3I 1/p, 7I 1/p, 8I 1/m ir šulinį esančius sklype pažymėtame raide B.
Taip pat prašė nustatyti 6 mėnesių terminą per kurį šalys turi atlaisvinti kitai šaliai nuosavybės teise priklausančius statinius. Nurodė, kad nutraukus jo santuoką su atsakove L. R. (Jagminiene) gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini) buvo padalintas taip: jam paskirta 1/3 dalys, o atsakovei 2/3dalys šio namo ir ūkinių pastatų. Buvo nustatyta kad 0,2ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) padalinamas tarp jų lygiomis dalimis, nenustatant naudojimosi šiuo sklypu tvarkos. Vilniaus apygardos teismo 2010-08-12 sprendimu buvo atidalintos jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalys. Tačiau jis su atsakove naudojasi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir neatidalintais ūkiniais pastatais. Atsakovė nesutiko su jo pasiūlymu atsidalinti žemės sklypą ir ūkinius pastatus, taikiai išspręsti šio ginčo neapvyksta, atsakovė vilkina atsidalijimo procesą. Padalinant ūkinius pastatus buvo pažeista teismo nustatyta idealioji nuosavybės dalis, jam paskiriant 1/3dalį, o atsakovei 2/3 dalis bendro turto todėl jis prašo atstatyti šią proporciją atidalinant kitus pastatus.
Atsakovė patikslintu priešieškiniu (b.l. 182) prašė žemės sklypą ir statinius padalinti pagal jos pateiktą žemės sklypo pasidalinimo projektą (b.l. 188): ieškovui suteikti 520 kv.m. žemės sklypo dalį atidalijimo projekte pažymėtą raide A ir 480 kv.m. žemės sklypo atidalijimo projekte pažymėtą raide C; atsakovei 1000 kv.m. ploto žemės sklypą dalį atidalijimo projekte pažymėtą raide B su atsakovei nustatytais servitutais ieškovui nuosavybės teise priskirtoje žemėje, kad atsakovė galėtų patekti prie ieškovo žemės sklype esančių jos statinių. Statinius, esančius žemės sklype, padalinti taip: ieškovui priteisti 69,22 kv.m., ūkinio pastato 9I I/p; atsakovei priteisti 19 kv.m. ūkinio pastato 9I I/p ir visus kitus ūkinius pastatus.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad su ieškovo pasiūlytu nekilnojamojo turto pasidalijimo variantu ji nesutinka, nes jis pageidauja visus pastatus palikti jo žemės sklype. Tačiau ieškovui viso priklauso 69,22 kv.m. iš bendro statinių ploto, o atsakovei 138,47 kv.m. ploto, nes teismo sprendimu jai su ieškovu buvo padalintas nekilnojamas turtas. Jai buvo paskirta 2/3 dalys, o ieškovui 1/3 dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių. Šios dalys yra įregistruotos VĮ Registrų centre. Be to, 2012-02-22 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad pastatas garažas 9I/p yra 91,73 kv.m. ploto. Ieškovas atsiliepime į patikslintą priešieškinį su atsakovės reikalavimais nesutiko dėl to, kad jos pasiūlytas žemės atidalijimas apsunkintas servitutais per visus jo sklypus, be to plane nėra nustatyta koks servitutų plotis, ilgiai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovo ir atsakovės reikalavimai pagal jų pateiktus siūlymus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti patenkinti, nes nėra galimybės nustatyti, kokia yra faktinė situacija ir žemės sklypo būklė vienoje ir kitoje vietoje, neaišku, kur ir kokie yra takai (keliukai), priėjimai (privažiavimai) prie statinių, kurioje vietoje yra medžiai ir krūmai, (vaismedžiai, vaiskrūmiai), kurioje vietoje yra dirbama žemė (daržai), kokie yra priėjimai prie atskirų žemės sklypų.
Pasisakydamas dėl ieškinio argumentų, teismas nurodė, kad ieškovo prašymas atidalinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybė pagal jo pateiktą planą, sudarytą UAB „GeoSieksnis“ negali būti patenkintas dėl to, kad ieškovas neargumentavo dėl kokių priežasčių jis prašė atidalinti iš bendros dalinės nuosavybės suformuojant jam du žemės sklypus – su tokiu žemės sklypo atidalinimo būdu suformuojant ieškovui du žemės sklypus pagrįstai nesutinko ir atsakovė, nes jos žemės sklypas atsidurtų viduryje ieškovui priklausančių žemės sklypų. Ieškovas reikalauja priteisti jam didesnį pastatų plotą, negu nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2010-08-12 sprendimu, tačiau jokios kompensacijos atsakovei priteisti nesiūlė. Nors ieškovas teigia, kad jis patyrė nuostolių, tačiau nepareiškė atskiro reikalavimo, nepateikė įrodymų kokia jo minima žala buvo padaryta atsakovei išgriovus gyvenamojo namo pertvaras.
Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovės pateiktame žemės sklypo padalijimo projekte yra numatyti servitutai žemės sklypo dalyse, kurios pagal jos pateiktą UAB „Kampara“ sudarytą žemės sklypo pasidalijimo projektą priskiriamos ieškovui. Tarp šalių esant ilgalaikei konfliktiškai situacijai būtų reikalinga nustatyti servitutą tam, kad atsakovė galėtų patekti prie statinių, tačiau UAB „Kampara“ žemės sklypo padalijimo projekte nėra nurodyta kokio ilgio ir pločio yra šie servitutai, kurie turi būti nustatyti ieškovui priklausančiuose žemės sklypuose, kokį žemės sklypo plotą jie užima. Nenurodyta argumentų dėl kompensacijos ieškovui už servituto nustatymą. Atsakovės prašymas priteisti jai visus statinius, o ieškovui tik dalį vieno ūkinio statinio, aiškiai neatitinka įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų šalims paskirtų idealiųjų turto dalių. Taip pat šalys nepateikė įrodymų, kokia yra dabartinė šių statinių vertė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas L. J. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl ieškinio atmetimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialainės teisės normas, nukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos, nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nevertino ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, dėl to neatskleidė bylos esmės.
Apeliantas nurodo, kad pagal UAB „GeoSieksnis“ parengtą žemės sklypo planą, visos trys sklypo dalys turi savarankišką privažiavimą keliu ir nėra apsunkinti servitutu. Atsižvelgiant į teismo sprendimu šalims asmeninėm nuosavybėn priteistas gyvenamojo namo dalis ir jų koordinates žemės sklypo plane bei šalims paskirtais naudotis ūkiniais pastatais, aiškiai matyti, kad apeliantui vientiso 1000 ha žemės sklypo suformuoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų neįmanoma, nes jis apimtų ir dalį atsakovės asmeninėje nuosavybėje esančio gyvenamojo namo ir tuo būtų pažeistos atsakovės teisės ir teisėti interesai. Kadangi atsakovės asmeninėje nuosavybėje esanti gyvenamojo namo dalis yra žemės sklypo pietryčių pusėje, kurioje yra pagrindinė sklypo dalis, tai atsakovei buvo suformuotas vientisas žemės sklypas, o apeliantui du atskiri žemės sklypai. Pasisakydamas dėl statinių padalijimo, paaiškino, kad priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, ieškovas atsakovei siūlė priteisti 14 480 Lt kompensaciją turtu.
Atsiliepimas
Atsakovė L. R. (J.) atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta nei viena teisės norma, kuri buvo pažeista. Apeliantas skunde išdėsto tik savo pageidavimus dėl žemės sklypo ir pastatų padalijimo. Su apelianto pasiūlytu atidalijimo planu nesutinka. Kadangi apeliantas nori sau atidalinti du atskirus žemės sklypus, jis turės galimybė parduoti vieną iš atidalintų sklypų ir taip padidinti bendrasavininkų skaičių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Apeliantas L. J. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (Lietuvos Respublikos CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas, todėl bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-02-19 sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka, padalintas santuokoje įgytas turtas - ieškovui buvo priteista 1/3 dalis, o atsakovei – 2/3 dalys namo ir kitų pastatų, taip pat buvo nustatyta naudojimosi ūkiniais pastatais tvarka - ūkinį pastatą- garažą, plane pažymėtą indeksais 7II 1/p, ūkinį pastatą 8 I 1/ž ir ūkinį pastatą 9I 1p buvo paskirti naudotis ieškovui L. J., o kitus ūkinius pastatus 2I 1/ž, 4I 1/p, 5 I 1/p bei kiemo rūsį paskirta naudotis atsakovei , kiti kiemo statiniai paskirti naudotis bendram naudojimui. Nustatyta, kad žemės sklypas abiems nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis tačiau naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp šalių nebuvo nustatyta. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010-08-12 sprendimu atidalino ieškovui L. J. nuosavybės teise priklausančią 1/3 gyvenamojo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (civ. byla Nr. 2A-454-520/2010).
Iš šalių procesinių dokumentų ir jų paaiškinimų akivazdžiai matyti, kad jų šantykiai yra konfliktiniai, todėl šalys siekia visiško atsidalijimo, o tai reiškia, kad turtas, kuris priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, negali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, bendraturčiai gali ginčyti jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą.
Šioje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl atsidalijimo būdo. Reikalaudami visiško atsidalijimo, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės santykių nutraukimo, šalys reiškia savarankiškus reikalavimus, nes susitarti geruoju nepavyko. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškinio ir priešieškinio atmetimas reiškia, kad šalių ginčas liko neišspręstas, o tai prieštarauja kaip civilinio proceso tikslams ginti asmenų interesus, kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.) taip ir civilinio proceso principams (CPK 5-8 str. str.).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas ieškovo reikalavimą atidalinti žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal jo pateiktą planą, sudarytą UAB „GeoSieksnis“ atmetė dėl to, kad ieškovas siekia atidalinti sau du žemės sklypus, kurie atskirti vienas nuo kito, o su tokia žemės sklypo atidalinimo būdu suformuojant ieškovui du žemės sklypus pagrįstai nesutinka atsakovė, nes jos žemės sklypas atsidurtų viduryje ieškovui priklausančių žemės sklypų. Kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada neatitinka faktines bylos aplinkybes, nes ir atsakovės pateiktas UAB „Kampara“ sudarytas žemės sklypo pasidalijimo projektas taip pat numato ieškovui atidalinti du žemės sklypus, kurie atskirti vienas nuo kito, o atsakovei numatytas žemės sklypas viduryje ieškovui priklausančių žemės sklypų.
Tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus laikomasi reikalavimo, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šis reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, kai žemės sklypas padalijamas ar atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio padalijimu ar atidalijimu bei suformuojamas atskiras statinys ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar toks šalių atsidalijimo būdas, kai ieškovas siekia atidalinti sau du žemės sklypus, kurie atskirti vienas nuo kito, yra vienintelis, ar galimi kiti sklypo atsidalijimo būdai, ar galima suprojektuoti kitą sklypų konfiguracij¹, susijusia su gyvenamojo namo atsidalintų dalių padėtimi, suformuotų kiekvienai iš šalių kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas (Vilniaus apygardos teismas 2010-08-12 sprendimu atidalino ieškovui L. J. nuosavybės teise priklausančią 1/3 gyvenamojo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės). Iš bylos duomenų matyti, kad nei ieškovas, nei atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovui turi būti suformuotas ne vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti, o 2 atskiri sklypai, kurie atskirti vienas nuo kito, tarp kurių numatytas atsakovės žemės sklypas. Teismas tokio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto visapusiškai nesvarstė, nepasiulė šalims pateikti išsamus paaiškinimus ir argumentus dėl jų teisėtų interesų esmės, neapklausė šalių projektų rengėjų.
Teismas taip pat nesiaiškino, kodėl ieškovas dabartiniu metu pretenduoja į ūkinį pastatą 2I1m, nors anksčiau juo nesinaudojo, ar nebūtų abiems šalims naudingiau, jeigu minetas statinys priklausis atsakovei, tuomet nebūtų pagrindo ieškovui pastatą 2I 1/m griauti ir nebūtų kliučiu suformuoti ieškovui vientiesą žemės sklypą. Teismas taip pat nedėjo pastangų išsiaiškinti, kodėl atsakovė siekdama absoliutaus atsidalijimo ir teigdamą, kad reikia atsižvelgti į naudojimosi tvarką, pretenduoja į ūkinio pastato 9I I/p, kuriuo anksčiau nesinaudojo ir prašo jai priteisti 19 kv.m., o ieškovui priteisti 69,22 kv.m. (nors ieškovui priklauso tik 1/3 d. pastato), nors šis pastatas kaip ir pastatas 4I 1/p yra sklypo dalyje, į kurį atsakovė nepretenduoja. Kad išvengti tarp šalių konfliktų ateityje, teismas turėjo svarstyti, ar nebūtų protinga ir teisinga palikti ieškovui visą 9I I/p pastatą, kuris reikalaingas jam verslui ir pastatą 4I 1/p kurį jis nori nugriauti, ar šio konkrečiu atveju ne būtų naudinga pritaikyti kompensaciją už priklausantį turto dalį, tuomet nereikėtų nustatinėti atsakovei servitutų žemės sklypo dalyse, kurios pagal jos pateiktą UAB „Kampara“ sudarytą žemės sklypo pasidalijimo projektą priskiriamos ieškovui. Tuo daugiau, kad ginčo statinių vertė sprendimo priėmimo diena nėra didelė, tai matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2012-06-25 (b.l.189). Teismas gi vadovavosi statinių vertės 1983-09-15 d. duomenimis (b.l.105-131) ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti šių statinių realios kainos. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė reikalaudamą atsidaliti ūkinio pastato 9I I/p dalį, nepateikė šio pastato atsidalijimo projekto, jo nereikalavo ir teismas. Reiškiant reikalavimą dėl turto atsidalijimo, toks projektas yra būtinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad žemės sklype esantys statiniai dėl savo būklės ir jų paskirties yra nelygiaverčiai, todėl atsakovės reikalavimas priteisti jai visus statinius, o ieškovui tik dalį vieno ūkinio statinio aiškiai neatitinka įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų šalims paskirtų idealiųjų turto dalių. Tačiau nurodytos aplinkybės negali būti pagrindu atmesti šalių reikalavimus, nes tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Šio konkrečiu atveju teismas turėjo svarstyti klausimą dėl subsidiaraus atidalijimo būdo t.y. atidalijimo ekvivalentu taikymo galimybės.
Kasacinio teismo pažymėta kad pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu, o atlyginimo bendraturčiui už atidalijimo iš bendrosios nuosavybės procese paimamą dalį kitu turtu nurodytoje teisės normoje nenustatyta. Kartu kasacinio teismo nurodyta, kad kai šalys bendrojoje nuosavybėje turi kelis atskirus objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kad, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o kitu turtu. Atidalijimas ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šalių reikalavimus, nurodė, kad pagal pateiktus žemės sklypų pasidalijimo projektus ir kitus dokumentus nėra galimybės objektyviai ir teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes iš šalių pateiktų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės planų nėra galimybės nustatyti kokia yra faktinė situacija ir žemės sklypo būklė vienoje ir kitoje vietoje, neaišku kur ir kokie yra takai (keliukai), priėjimai (privažiavimai) prie statinių, kurioje vietoje yra (ar yra) medžiai, krūmai, vaismedžiai, vaiskrūmiai, kurioje vietoje yra dirbama žemė (daržai), kokie yra priėjimai prie atskirų žemės sklypų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai, kai šalys nusiteikę priešiskai viena kitos atžvilgiu, priimti jų paaiškinimus ir jų rašytinius įrodymus (projektus) už pagrindą neįmanoma, todėl faktiniai duomenys šioje byloje turi būti nustatomi ne tik šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, bet ir liudytuojų (šalių projektų rengėjų) parodymais ir apžiūrų protokolais (CPK 177 str.), nes tai reikalainga bylos aplinkybėms ištirti, o tai atlikti teismas gali savo aniciatyva (CPK 210 str.).
Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Kadangi ieškiniui išspręsti, reikia rinkti papildomus įrodymus, sprendimas dėl ieškinio atmetimo naikinamas ir bylą grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti ieškinį iš naujo.
Nors sprendimo dalis dėl priešieškinio atmetimo paliekama galioti, nes atsakovė apeliacinio skundo nepadavė, tačiau bylą nagrinėjant iš naujo, atsakovei išlieka teisę ginčyti turto atsidalijimo ir įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad ieškovo pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jos teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1d. 2p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.