Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00016-2011-7

2012 m. liepos 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį, vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant mokytis arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje.

Iš A. A., o jam neturint turto ir pajamų iš civilinio atsakovo J. A. priteista 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. K.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 15 d., dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šilutės rajone, Tarvydų kaime, prie sandėliukų numovė mažametei E. K. (gimusiai duomenys neskelbtini) kelnes ir kelnaites, paguldė ją ant žemės ir praskėstomis kojomis gulinčiai mažametei demonstravo savo lytinį organą – varpą ir tokiu būdu ją tvirkino.

Apelianto įsitikinimu, faktiškai byloje surinkti duomenys nepaneigė liudytojų A. P. ir A. V. parodymų, kad jie grįžo iš mokyklos kartu su juo ir A. J. apie 14.30 val. Tuo tarpu, teismas absoliučiai nepasisakė ir nevertino liudytojos R. A. parodymų, kuri nurodė, kad tą dieną, iš mokyklos jis grįžo apie 14.30 val. tą aplinkybę ji gerai žinojo, nes pati buvo namuose.

Be to, liudytoja B. K. parodė, kad mažametę anūkę ji parnešusi, o vėliau už rankos parvedusi nuogą iki pusės ir basą. Šiuos liudytojos parodymus paneigė jos duktė ir mažametės mergaitės motina G. V., ikiteisminio tyrimo metu liudytojos apklausoje nurodydama, kad „mama mergaitę parvedė ją paėmus už rankos, mergaitė buvo apsirengusi ir su kelnėmis, po apačia buvo kojakelnės, ji buvo su batais, ir su striuke, ji grįžo taip pat apsirengusi, kaip ir išėjo į lauką.“. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja G. V. šiuos savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad dukterį jos mama parvedė namo iki pusės išrengtą, ją tokią rado ir pakėlė iš pusnies, parvedė be kelnaičių ir batų. Šie prieštaravimai tarp liudytojos G. V. parodymų nėra pašalinti, dėl kokių priežasčių ji vienuose parodymuose nurodo vienokias aplinkybes, kituose kitokias, neišsiaiškinta. Nuteistojo manymu, teismas liudytojos B. K. parodymus laikydamas vienu pagrindiniu įrodymų šaltiniu ir nurodydamas, kad jie iš esmės nėra prieštaringi, padarė neteisingas išvadas. Apelianto tvirtinimu, liudytojos B. K. parodymai yra kategoriškai paneigti liudytojų A. P., A. V., R. A., A. J. parodymais bei pažyma iš mokyklos.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas neanalizavo ir tokios aplinkybės, kad liudytoja B. K. akistatose parodė, kad mažametė mergaitė buvo paguldyta ant sniego (pusnyje) iki pusės nuoga, žiūrėdama į vaikinus, juokėsi. Tokie parodymai, nuteistojo nuomone, visiškai nelogiški, kadangi vaikas paguldytas pusnyje iki pusės nuogas verktų, o ne juoktųsi. Be to, tiek liudytoja B. K., tiek liudytoja G. V. nenurodė aplinkybių, kad mažametė E. K. būtų buvusi išsigandusi, kai ją parvedė į namus. Taip pat liko neišsiaiškinta ar mergaitės rūbeliai ir batai dingo, kur dingo.

Visiškai nepasisakyta ir nevertinta byloje surinktų įrodymų apie liudytojų B. K. ir G. V. suinteresuotumą pakenkti jam ir visai jo šeimai, apie jų ankstesnius pykčius ir grasinimus nuteistojo atžvilgiu. Teismas nevertino byloje esančių charakteristikų apie šias liudytojas ir jų šeimas. Liudytoja B. K. akistatos metu ir duodama parodymus teisme parodė, kad ji visuomet yra blaivi, alkoholio nevartoja. Šie jos parodymai yra melagingi, prieštaraujantys jau minėtos liudytojos V. G., kitų liudytojų parodymams, visai rašytinei bylos medžiagai iš kurios matyti, kad tiek B. K., tiek liudytoja G. V. piktnaudžiauja alkoholiu, gyvena asocialiai, yra kerštingo būdo, nuolat priekabiauja prie kitų žmonių ir pan. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad mažametė tariamai buvusi tvirkinama dienos metu, viešoje vietoje prie sandėliukų, kur nuolat vaikšto žmonės, nes šiais sandėliukais naudojasi daug žmonių. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo apklausta daug žmonių, iš kurių niekas nematė jokio įvykio, žmonės patvirtina, kad B. K. išsigalvoja šias aplinkybes, o jis yra nekonfliktiška asmenybė. Apelianto manymu, šias aplinkybes yra būtina tirti ir vertinti, kadangi nėra galimybės padaryti teisingos ir objektyvios išvados, dėl kokių priežasčių jis buvo B. K. apkaltintas nebūto nusikaltimo padarymu. Liudytoja B. K., siekdama pakenkti pasinaudojo mažamete savo anūke, kurią galėjo įtakoti ir jai nurodyti kada ir ką turi pasakyti. Kad įtaką šiai mergaitei galima padaryti, patvirtina teismo psichiatrijos - psichologinės ekspertizės išvados.

Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, todėl pagrįstai pripažino A. A. kaltu ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes teismas jo kaltę grindė vien nenuosekliais liudytojos B. K., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, parodymais, bei įteigtais nukentėjusiosios mažametės parodymais, taip pat netinkamai įvertintais kitais bylos duomenimis. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta.

Nuteistojo A. A. kaltę tvirkinus mažametę E. K. neabejotinai patvirtina mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, liudytojų G. V., B. K. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados ir kiti teisme išnagrinėti ir aptarti įrodymai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. A. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio dieną jis grįžo iš mokyklos autobusu 14.30 val. ir buvo namuose iki 17 val., po to nuėjo į garažą remontuoti motociklo, E. K. nematė ir jos netvirkino (b. l. 101, 103, 147).

Šis nuteistojo aiškinimas paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. A. A. parodymai, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, pagrįstai buvo vertinami kaip jo gynybos versija, kadangi jie yra paneigti baudžiamosios bylos medžiaga.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytoja B. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011 m. kovo 15 d. atėjusi kaimynė pasakė, kad yra išplėšti sandėliukai, todėl ji dieną, laiko tiksliai nežino, išėjo į lauką išnešti šiukšlių ir tuo pačiu apžiūrėti savo sandėlio, esančio netoli garažo. Priėjusi arčiau pastebėjo A. A., kuris atsismaukęs kelnes į apačią, rankoje laikė savo lytinį organą ir kažką darė, mano, jog masturbavosi, o priešais jį pamatė pusnuogę, praskėstomis kojomis ant žemės gulinčią savo anūkę E. K. Šalia stovėjo A. P. ir A. V., jie juokėsi. Ji sugėdinusi A. A. parsivedė pusnuogę mergaitę namo ir viską papasakojo jos motinai G. V. (b. l. 148).

Liudytoja G. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011 m. kovo 15 d., apie 12 val. – 13 val. savo dukrą E. K. išleido į lauką. Praėjus kažkuriam laikui, jos mama B. K., parvedė pusnuogę mergaitę ir pasakė, kad ją rado prie garažo su numautomis kelnėmis, matėsi dukros lytiniai organai, nes jos kojos buvo išskėstos. Sakė, kad netoli buvo ir kitų vaikų. Šalia dukters stovėjo A. A., kuris kažką darė su savo lytiniu organu, o kiti vaikai žiūrėjo ir juokėsi. Paklausta dukra jai atsakė, kad A. jai numovė kelnes, daugiau nieko nesakė. Ji nuėjo pas A. A. tėvus, kad šie sudrausmintų savo sūnų (b. l. 147, 148).

Iš mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, dalyvaujant, vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, matyti, kad nukentėjusioji E. K. patvirtino, jog A. A. atliko tvirkinamuosius veiksmus. Nukentėjusioji parodė, jog atėjo A. ir ją nusivedė prie garažo. Su A. kartu buvo ir A., kuris vaipėsi. A. jai numovė kelnes ir „triusikėlius“. Tuomet jis nusimovė savo kelnes ir rodė „pimpaliuką“, daugiau nieko nedarė. Atėjo močiutė ir pamatė, močiutė sakė, kad A. rodė „pimpaliuką“. A. buvo ją paguldęs be „triusikėlių“ (b. l. 20).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertams bendraujant su E. K., pastarajai kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį jos nuotaika prastėja, šie prisiminimai nukentėjusiajai kelia neigiamas emocijas, mažametė liūdnai sako, jog jai tada buvo nesmagu. Nuotaika iškarto pagerėja pakeitus pokalbio temą, nebekalbant apie tai. Pokalbio apie įvykį metu nukentėjusioji sako: „A.? Pažįstu. Negeras vaikas. Jis mane nusivedė prie močiutės garažo ir man numovė kelnes ir pats nusimovė kelnes ir parodė „pimpaliuką“. Ir A.stovėjo ir vaipėsi. Jie dideli vaikai. Bijojau. Močiutė kai išėjo iš garažo, pamatė ir pasakė mamai. Jie nusivedė – paėmė už rankos. Nedaviau rankos. Vis tiek nusivedė. A. ėjo kartu. Gražiai vedėsi. Prie močiutės garažo. Numovė kelnes – tamsiai „ruožavos“ kelnės, buvau su ilgais batais. Buvo kojakelnės, tamsiai mėlynos. Buvau su striuke ir su batais. Numovė ir batus. Sniego buvo. Buvo baisu. A. bijojau. Kad kažką padarys. Gulėjau. Jis mane paguldė, A. stovėjo“.

2011 m. 05-12 – 06-13 teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-92 konstatuota, kad E. K., dėl savo psichikos, psichologinių būsenų, protinio išsivystymo lygio įvykio metu negalėjo (ir šiuo metu negali) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl visiškai negalėjo tiems veiksmams priešintis. E. K. galėjo (ir gali) teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, juos duodami parodymai yra realistiškai, atitinkantys jos žodyną, pakankami. E. K. nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, tačiau dėl savo nepakankamos gyvenimiškos patirties jai nesuprantamose situacijose ji gali būti padidintai patikli, paklusni. Jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.

Taigi, iš aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog mažametė nukentėjusioji E. K. ne kartą patvirtino, kad nuteistasis A. A., jos atžvilgiu atliko jam inkriminuotus nusikalstamus tvirkinimo veiksmus. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė mamai, ikiteisminio tyrimo teisėjai, teismo ekspertams. Nukentėjusiosios parodymai itin nuoseklūs ir detalūs, atitinkantys faktines bylos aplinkybes, nukentėjusioji E. K. ekspertizės metu davė analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo A. A. atžvilgiu, pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurie pasitvirtina aukščiau minėtų liudytojų G. V., B. K. parodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. Duomenų, jog nukentėjusioji E. K. davė tokius parodymus įtakota savo artimųjų, baudžiamojoje byloje nėra. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino to, kad nukentėjusioji E. K. gali būti įtaigi, paklusni t. y. tokia žmogaus savybė, kai yra nesunku juo manipuliuoti, tačiau tokius apelianto argumentus paneigia teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvados, kuriose konstatuota, jog nukentėjusiajai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti bei nėra gauta nei subjektyvių, nei objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį E. K. duodamiems parodymams.

Ekspertų išvada taip pat nesudaro pagrindo abejoti duomenų, gautų mažametės nukentėjusiosios E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų patikimumu, todėl apylinkės teismas pagrįstai ja rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktas surašytas laikantis BPK 88 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad ekspertams pateikta medžiaga buvo neišsami, nepakankama ar nekokybiška, taip pat, kad atliekant ekspertizę buvo panaudotos moksliškai nepagrįstos metodikos ar tyrimą atlikę ekspertai būtų viršiję savo kompetencijos ribas. Nekelia abejonių ekspertizę atlikusių eksperčių kvalifikacija – tyrimą atliko teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė, turinti dvylikos metų ekspertinio darbo stažą, ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė, turinti dviejų metų ekspertinio darbo stažą.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad remtis nukentėjusiosios parodymais negalima, kadangi kai mažametė ikiteisminio tyrimo metu buvo paklausta ar jai rodė lytinį organą, mergaitė atsakė, kad nematė, o jai tai sakiusi močiutė, nes ji mačiusi. Į klausimą ką reiškia žodis „vyriškas organas“ mergaitė sakė nežinanti, o jai tai sakė mama, kai ją vežė į Vilnių. Todėl, apelianto manymu, nukentėjusiosios parodymai gali būti jai įteigti. Tokie nuteistojo argumentai ginčijant kaltę yra visiškai nepagrįsti. Nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji nežino ką reiškia žodis „vyriškas organas“ nelaikomi prieštaringais, nes nukentėjusioji E. K. parodė tai, ką ji pati patyrė, o tai paaiškino taip, kaip sugebėjo pagal savo suvokimo lygį. Kolegijos nuomone, mažametė natūraliai perpasakojo faktus. Ji kalbėjo trumpais vaikiškais sakiniais ir tai nebuvo kitų išmokinti, įteigti sakiniai, kurie neatitiktų mažametės žodyno. Be to, kalbant apie įvykį nukentėjusiosios reakcija, nuotaika nerodė melavimo požymių. Pažymėtina ir tai, jog ekspertai išvadoje konstatavo, jog mažametė nagrinėjamo įvykio metu negalėjo pilnai suprasti jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmės. Ji veikė pagal savo suvokimo lygmenį, todėl visiškai negalėjo tiems veiksmams priešintis. Taigi nukentėjusioji mažametė tvirkinimo ar vyriško lytinio organo reikšmės nesupranta. Iki įvykio nesuprato, kad su ja atlikti veiksmai yra tvirkinimas ir kad tai yra blogai. Žodį „pimpaliukas“ ji galėjo girdėti ir išmokti, galimai jai tai paaiškino močiutė ar motina, kad tai yra blogai. Tik tokiu būdu mažametė gali suprasti apie tokių veiksmų netinkamumą. Todėl visiškai natūralu, jog nukentėjusioji parodė, jog žodį „pimpaliukas“ jai paaiškino močiutė. Kolegijai dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo abejonių nėra, todėl laikyti juos išgalvotais ar įteigtais negalima, juo labiau, kad jų teisingumą bei patikimumą patvirtina ir kiti ištirti įrodymai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė atlikta praėjus dviem ir daugiau mėnesiams po tariamo nusikaltimo padarymo, todėl, apelianto įsitikinimu, tokio amžiaus vaikas, po tiek laiko negali prisiminti jos pačių nurodytų aplinkybių, nepadedant kitiems asmenims, tačiau tokie nuteistojo argumentai paremti tik prielaidomis bei subjektyviu vertinimu. Visų pirma, pažymėtina, jog dviejų mėnesių laikotarpis, nėra toks ilgas laiko tarpas, jog būtų neįmanoma atsiminti įvykio aplinkybių, be to, kaip jau minėta aukščiau nukentėjusioji mažametė E. K. parodymus apie įvykio aplinkybes buvo davusi ikiteisminio tyrimo teisėjai, o ekspertizės metu jau tik iš esmės patvirtino ir pakartojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, didžiąją dalį apeliacinio skundo grindžia tuo, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo kaltę iš esmės grindė tik liudytojos B. K. parodymais, kurie yra prieštaringi bei neįvertinti su kitais bylos duomenimis. Su tokiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies ir tik dėl parodymų nenuoseklumo. Vertinant liudytojos B. K. parodymus apie nusikaltimo padarymo tikslų laiką bei mažametės anūkės iš įvykio vietos parvedimo aplinkybės, matyti, kad jie tikrai nebuvo visiškai nuoseklūs. Nors liudytoja šias aplinkybes nurodė nenuoseklia tvarka, tačiau visgi, reikia atsižvelgti į tai, jog ji atsidūrusi įvykio vietoje bei pamačiusi kaip prieš jos anūkę yra atliekami tvirkinimo veiksmai, ji patyrė stresą, ji parodė, jog tai jai buvo šlykštu, todėl tikėtina, jog negali atsiminti visko ypač detaliai. Ir tai, kad ji dėl datos, laiko ar kitų nusikaltimo aplinkybių galėjo suklysti, tikrai yra natūralu. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog apie kitas esmines bylos aplinkybes liudytoja parodė itin išsamiai ir visgi paaiškino, kur ir kaip prieš mažametę buvo atlikti tvirkinimo veiksmai. Be to, savo parodymus liudytoja B. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatose su A. P., A. V., A. A. (b. l. 48-49, 50, 52, 53, 54, 55, 56, 57). Svarbu ir tai, jog liudytojos B. K. parodymai apie minėtas aplinkybes buvo įvertinti skundžiamame nuosprendyje išanalizavus ir nukentėjusiosios parodymus.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas liudytojos B. K. parodymais, kadangi ji yra suinteresuota bylos baigtimi, nuolat konfliktuoja su nuteistuoju, gyvena asocialiai, piktnaudžiauja alkoholiu, yra kerštingo būdo. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti, jau minėta, jog liudytojos B. K. parodymai sutampa su nukentėjusiosios mažametės E. K. parodymais bei kita bylos medžiaga, todėl teigtina, jog jais netikėti nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie nukentėjusiosios mažametės E. K. tvirkinimą teisėsaugos institucijoms nepranešė nei nukentėjusiosios motina G. V., nei nukentėjusiosios močiutė B. K. Liudytoja B. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog po įvykio į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o tiesiog dėl įvykio nuėjo pasikalbėti pas A. A. tėvus, jog pastarieji sudrausmintų savo vaiką (b. l. 148). Šie liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, kad nei G. V., nei B. K. nesiekia nepagrįstai apkalbėti nuteistojo, nes priešingu atveju, jos būtų iš karto kreipusios į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Kolegija pastebi ir tai, kad akistatos metu nuteistasis liudytojai B. K. uždavė klausimą „kodėl jūs mane kaltinate anūkės tvirkinimu, jei taip nebuvo?“. Kaip matyti iš akistatos protokolo liudytoja B. K. atsakė, jog „tvirtina, kad tvirkinimo veiksmų nebuvo, o buvo tik pasityčiojimas iš anūkės, kadangi A. A. nurengė anūkę iki pusės ir rodė jai lytinį organą“ (b. l. 52). Tokiu būdu liudytoja B. K. duodama parodymus nenurodo, jog A. A. atliko tvirkinimo veiksmus, ji tai traktuoja kaip pasityčiojimą iš mažametės, nors norėdama iš keršto jį apkalbėti, tokius parodymus galėjo duoti. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, kad jos parodymai yra patikimi, jie atspindi tikrovėje buvusius faktus. Vien tai, kad, pasak nuteistojo, jo ir liudytojos B. K. santykiai buvo konfliktiški neleidžia daryti išvados, jog liudytoja gali apkalbėti jį. Todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismas jį nuteisė remdamasis vien nenuosekliais liudytojos B. K., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, parodymais, bei įteigtais nukentėjusiosios mažametės parodymais. Nagrinėjamoje byloje A. A. kaltė padarius BK 153 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta visų byloje surinktų įrodymų visuma.

Taip pat kaip nepagrįsti atmetami apelianto teiginiai, kad teismas vertindamas įrodymus, prioritetą suteikė nukentėjusiosios mažametės E. K. bei liudytojų G. V., B. K. parodymams, kitų jo naudai liudijančių liudytojų parodymus atmesdamas. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LAT nutartis Nr. 2K-284/2012). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pagrindė patikimais ir teisėtais įrodymais, nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į nusikalstamos veikos aplinkybes, ištyręs visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų A. P., A. V., R. A. parodymus, taip pat kritiškai vertintini ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos A. J. parodymai, kadangi liudytojus su nuteistuoju sieja draugystės ir giminystės ryšiai, todėl jų parodymai vertinami kaip siekis padėti A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai jais nesirėmė pripažįstant nuteistojo A. A. kaltę, kadangi šie liudytojų parodymai nenuneigia byloje nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su liudytojų parodymų įvertinimu ir tokiu būdu atmeta apelianto teiginius šioje dalyje.

Nuteistojo A. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, nuosprendyje nurodė ir analizavo tik dalį liudytojos V. G. parodymų, pasak nuteistojo, liudytoja pirmoji bendravo su mažametės E. K. motina G. V. ir pačia nukentėjusiąja. Ši liudytoja teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011 m. kovo 16 d. kalbėjo su nukentėjusiąja E. K., tačiau ji jai nieko nerodė ir nesakė, nors yra prie jos pripratusi, todėl apelianto manymu, liudytojos G. V. bei B. K. dar nebuvo paruošusios nukentėjusiąją pasakojimui. Tokie nuteistojo argumentai yra niekuo nepagrįsti, paremti vien subjektyviu jo vertinimu, todėl atmetami. Tai, kad nukentėjusioji mažametė E. K. apie įvykį nieko nepapasakojo liudytojai V. G. nepaneigia, A. A. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Be to, ši liudytoja įvykio nematė, o parodymus davė kaip Šilutės rajono savivaldybės administracijos Juknaičių seniūnijos socialinė darbuotoja, charakterizuodama liudytojos G. V. šeimą.

Nuteistasis A. A. savo nekaltumą bandė pagrįsti tuo, jog įvykio dieną buvo mokykloje. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti šias aplinkybes atliko papildomą įrodymų tyrimą. Į nuteistojo A. A. mokyklą buvo išsiųstas užklausimas dėl informacijos pateikimo, ar A. A. įvykio dieną t. y. 2011 m. kovo 15 d. dalyvavo pamokose. Tačiau gautas atsakymas, jog mokykla neturi galimybės pateikti tokios informacijos. Kita vertus, kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti tikslaus nusikaltimo padarymo laiko, taigi, nors A. A. įvykio dieną ir galėjo dalyvauti pamokose, tačiau byloje nėra duomenų, kada jis iš mokyklos išėjo ir sugrįžo į namus. Byloje esanti nuteistojo A. A. mokyklos pateikta charakteristika tik patvirtina, jog nuteistasis dažnai praleidžia pamokas be pateisinamos priežasties, pirmą pusmetį praleido net 82 pamokas (b. l. 116). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog nuteistojo pateikta versija, jog įvykio dieną jis buvo mokykloje nenuneigia byloje nustatytų aplinkybių. Paties nuteistojo parodymai ne tik nepasitvirtino, bet ir buvo galutinai paneigti.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti tikslios valandos kada buvo įvykdytas nusikaltimas, nelaikytina grubiu BPK pažeidimu, nenustatytas tikslus nusikaltimo laikas, kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Kaltinamajame akte nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, todėl BPK 219 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Pagal BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistasis A. A. 2011 m. kovo 15 d., dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, prie sandėliukų numovė mažametei E. K. kelnes ir kelnaites, paguldė ją ant žemės ir praskėstomis kojomis gulinčiai mažametei demonstravo savo lytinį organą – varpą. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai atitinka mažamečio asmens tvirkinimo požymius.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie teisme padarytus BPK pažeidimus, kurie daugiausiai yra susiję su įrodymų vertinimu. Jis nurodo, kad kai kuriuos bylos duomenis teismas nepagrįstai pripažino įrodymais, o vertindamas juos, kaip patvirtinančius jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Visi su tuo susiję apelianto argumentai irgi yra nepagrįsti ir atmetami. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, nelaikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, išnagrinėjo ir įvertino visus tiek nuteistąjį A. A. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija jokių kitų esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.