- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-1399-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00959-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- UAB „Adverna“
- Atsakovas
- D. K., B. C., R. L.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Erdenas“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Adverna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškovo UAB „Adverna“ ieškinį atsakovams D. K., B. C., R. L. dėl žalos priteisimo, tretysis asmuo BUAB „Erdenas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų D. K., R. L., B. C. 1000 Eur žalos atlyginimą UAB „Adverna“ naudai ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-10-07 nutartimi UAB „Erdenas“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismas 2015-12-02 nutartimi patvirtino BUAB „Erdenas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, kuriuo UAB „Adverna“ buvo įtraukta į III eilės kreditorių sąrašą su 1000 Eur finansiniu reikalavimu. Vilniaus apygardos teismas 2017-01-10 nutartimi pripažino BUAB „Erdenas“ bankrotą tyčiniu, teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2011-03-22 iki 2012-09-05 iš BUAB „Erdenas“ sąskaitų buvo pervesta jos tuometiniam vadovui D. K. ne mažiau kaip 142 294, 90 Eur, tačiau apskaitos dokumentai, pagrindžiantys pinigų pervedimo iš banko sąskaitų ir tolimesnį jų panaudojimą, bankroto administratoriui taip ir nebuvo pateikti. Dėl to teismas priėjo išvados, jog finansiniai dokumentai buvo nuslėpti sąmoningai, siekiant neatskleisti aplinkybių, susijusių su bendrovės lėšų iššvaistymu. Teismas nutartyje nurodė, jog bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia pasekmes asmenims, atsakingiems už įmonės privedimą prie bankroto, t.y. kai bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, o bendrovės turto nepakanka patvirtintiems kreditorių reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkinti kreditorių reikalavimai ar jų dalis. Ieškovas teigė, kad yra pagrindas iš atsakovų reikalauti žalos atlyginimo, nes bendrovės vadovai savo veiksmais (neveikimu) privedė bendrovę prie nemokumo būsenos. Taip pat nurodė, kad dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam iš jų, todėl taikytina bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija. BUAB „Erdenas” vadovai (akcininkai) B. C., D. K., R. L. akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą, vadovavimo metu buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti. Žinodami faktą, jog įmonei gresia bankrotas, visą įmonės turtą paslėpė, iššvaistė bei perleido kitiems asmenims, vengdami skolų padengimo, galiausiai privedė įmonę prie bankroto, kuris dar ir buvo pripažintas tyčiniu. Ieškovas nurodė, kad būtų tikslinga, jog 1000 Eur suma, kurią BUAB „Erdenas” yra skolinga UAB „Adverna”, kaip žala būtų priteista iš visų buvusių įmonės vadovų solidariai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas B. C. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Pažymėjo, kad jis niekada nėra buvęs UAB „Erdenas“ direktoriumi, apie bendrovę jam nėra žinoma, jis niekada nėra gavęs jokio minėtos bendrovės dokumento ar pasirašęs įmonės vardu. Atsakovui nėra žinoma apie kitų atsakovų D. K. ir R. L. bylas, šių asmenų jis nepažįsta, niekada nėra jų matęs ar su jais bendravęs. Taip pat nurodė, kad niekada nėra buvęs Lietuvos Respublikoje ir neturėjo jokių reikalų su Lietuvos piliečiais bei juridiniais asmenimis. Mano, kad neteisėtai pasinaudota jo asmens duomenimis ir kažkas jo vardu pasirašė oficialius dokumentus.
3. Atsakovas D. K. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo pareikšto ieškinio faktinį pagrindą sudaro iš esmės tik Vilniaus apygardos teismo 2017-01-10 nutartyje Nr. B2-463-431/2017 teismo išdėstytos įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teisinės pasekmės, kurias, be kita ko, ieškovas interpretuoja tik sau naudinga linkme. Minėtoje nutartyje teismas taip pat konstatavo, kad konkrečių asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams, pripažinus BUAB „Erdenas bankrotą tyčiniu, turi įgaliojimus patikrinti bankroto administratorius, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nesukelia teisinių pasekmių konkrečiam įmonės valdymo organo nariui, kol nėra nustatytos visos jo civilinės atsakomybės sąlygos. Paaiškino, jog kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau buvo konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2011-03-22 iki 2012-09-05 atliktais mokėjimo pavedimais žala įmonei UAB „Erdenas“ nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad ieškovas pareikštame ieškinyje nurodo, kad BUAB „Erdenas“ vadovai blogai organizavo įmonės darbą, vadovavimo metu buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai, žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, visą įmonės turtą paslėpė, iššvaistė bei perleido kitiems asmenims, vengdami skolų padengimo, galiausiai privedė įmonę prie bankroto, kuris dar ir buvo pripažintas tyčiniu, tačiau nepateikia absoliučiai jokių jo dėstomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovas savo poziciją grindžia vien deklaratyviais teiginiais, ieškovo nurodomos aplinkybės nebuvo nustatytos net nurodomoje Vilniaus apygardos teismo 2017-01-10 nutartyje.
4. Atsakovas R. L. atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo UAB „Adverna“ valstybės naudai 26,77 Eur pašto išlaidų.
6. Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi UAB „Erdenas“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartimi UAB „Erdenas“ bankrotas pripažintas tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, konstatavus sąmoningą buhalterinių dokumentų neperdavimą. Remiantis VĮ „Registrų centras“ išrašu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-05-14 iki 2012-12-27 įmonės vadovu buvo atsakovas D. K., laikotarpiu nuo 2012-12-27 iki 2013-01-16 - atsakovas R. L., laikotarpiu nuo 2013-01-16 iki 2014-10-27 - atsakovas B. C.. Taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, tame tarpe ieškovo UAB „Adverna“ kreditorinis reikalavimas 1000 Eur sumai. Ieškovas 1000 Eur kreditorinį reikalavimą UAB „Erdenas“ įgijo iš UAB „Šiaulių melioracija“, kurios reikalavimas UAB „Erdenas“ kilo iš 2012-05-25 PVM sąskaitos – faktūros, išrašytos už atliktus darbus pagal Lauko vandentiekio ir nuotekų tinklų Vilniaus g. Raseiniuose sutartį.
7. Teismas pažymėjo, jog ieškovas ieškinyje reikalavimą atsakovams grindė aplinkybe dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba netinkamai) ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, teisės aktų (Civilinio kodekso, Akcinių bendrovių įstatymo) nuostatomis dėl vadovo pareigų veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam, vengti situacijos, kai vadovo interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti savo turto su bendrovės turtu, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo, nes bendrovės vadovai savo veiksmais (neveikimu) privedė įmonę prie bankroto, buvo sudarinėjami bendrovei nuostolingi sandoriai, žinant, kai įmonė negalės jų vykdyti, žinodami, kad įmonei gresia bankrotas, atsakovai visą įmonės turtą paslėpė, išvaistė ar perleido kitiems asmenims vengdami skolų padengimo. Teismas taip pat pažymėjo, jog 2018 m. rugsėjo 3 d. parengiamajame teismo posėdyje ieškovui buvo pasiūlyta konkretizuoti atsakovų civilinės atsakomybės faktinį pagrindą (neteisėtus veiksmus) teikiant patikslintą ieškinį, ieškovo atstovas nurodė, kad aplinkybes, pagrindžiančias atsakovų veiksmų neteisėtumą, paaiškins nagrinėjant bylą iš esmės. Teismo posėdyje ieškovo atstovai atsakovo D. K. atsakomybę grindė lėšų išmokėjimu iš įmonės sąskaitos laikotarpiu nuo 2010-05-14 iki 2012-12-27, paaiškino, kad atsakovų B. C. ir R. L. atsakomybė pasireiškė tuo, kad jie nevykdė veiklos, nesiėmė veiksmų, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais.
8. Teismas nurodė, jog šioje byloje ieškovo kreditorinis reikalavimas BUAB „Erdenas“ yra kilęs iš reikalavimo perleidimo, rangos sutarties ir yra grindžiamas 2012-05-25 sąskaita – faktūra bei atliktų darbų aktu. Ieškovas neįrodinėjo jokių tuo metu įmonės vadovo ėjusio pareigas atsakovo D. K. neteisėtų veiksmų sudarant rangos sutartį ar ją vykdant. Reikalavimą dėl žalos priteisimo ieškovas grindė aplinkybe dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartimi BUAB „Erdenas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu konstatavus sąmoningą įmonės dokumentų neperdavimą (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Minėtoje nutartyje pažymėta, kad laikotarpiu nuo 2011-03-22 iki 2012-09-05 iš BUAB „Erdenas“ sąskaitų atsakovui D. K. buvo pervesta ne mažiau kaip 142294,90 Eur, tačiau jokie apskaitos dokumentai, pagrindžiantys pinigų pervedimą iš bankų sąskaitų ir tolimesnį jų naudojimą nepateikti, tai leidžia daryti prielaidą, jog tam tikri įmonės finansiniai dokumentai buvo nuslėpti sąmoningai, siekiant neatskleisti aplinkybių, susijusių su bendrovės lėšų švaistymu. Lietuvos Apeliacinis teismas 2017-03-23 nutartyje (civilinė byla Nr. 2-669-330/2017) nagrinėdamas D. K. atskirąjį skundą dėl minėtos pirmos instancijos teismo nutarties nurodė, kad apeliantas be pagrindo įasmenino tyčinio bankroto sąlygų vertinimą bei pažymėjo, kad byloje dėl tyčinio bankroto teismas nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų, pripažįstant bankrotą tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus asmens, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma, analizuojamu atveju esminę reikšmę turėjo bankroto administratoriaus pareiškime nurodytų aplinkybių vertinimas, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės atitinka įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus tyčinio bankroto pagrindus nesiejant jų su konkretaus asmens kalte. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pripažįstant BUAB „Erdenas“ bankrotą tyčiniu nebuvo patvirtinti konkrečių asmenų (vadovų) neteisėti veiksmai, todėl juos, kaip ir priežastinį ryšį su ieškovo nurodoma bei prašoma priteisti žala nagrinėjamoje byloje privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.).
10. Teismas nurodė, jog remiantis šios bylos bei Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017-08-08 sprendimu civilinėje byloje pagal bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui D. K. dėl 142294,90 Eur žalos priteisimo, grindžiama aplinkybe, kad minėtos lėšos laikotarpiu nuo 2011-03-24 iki 2012-09-05 buvo pervestos nepagrįstai, konstatavo, kad bylos nustatytos aplinkybės paneigia ieškovo prielaidas dėl to, kad minėtas lėšas D. K. pasisavino bei ieškinį dėl žalos priteisimo atmetė (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-53-577/2017). Lietuvos Apeliacinis teismas 2018-06-20 nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-370-516/2018) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, teismo išvadas dėl D. K. veiksmų pripažino pagrįstomis. Teismas pažymėjo, kad minėtoje byloje ieškovo UAB „Adverna“ vadovas V. K. dalyvavo trečiuoju asmeniu, todėl teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas laikyti minėtą aplinkybę prejudicine šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.), juolab, kad jokių papildomų įrodymų, paneigiančių ankstesnes teismo išvadas, ieškovas į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra paneigtos aplinkybės dėl ieškovo nurodomų neteisėtų atsakovo D. K. veiksmų, tai yra nepagrįsto įmonės lėšų pervedimo į asmeninę sąskaitą.
11. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovo atstovas, teikdamas paaiškinimus taip pat rėmėsi aplinkybėmis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų išmokant kitas pinigų sumas, nesusijusias su įmonės veikla (sporto, kelionių, poilsio paslaugos), tačiau šiuo pagrindu taip pat buvo nagrinėtas bankroto administratoriaus ieškinys atsakovui D. K. dėl 59401,57 Eur žalos priteisimo (Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4569-864/2017), kuris patenkintas iš dalies, priteista 15848,88 Eur žalos atlyginimo, todėl pakartotinai vertinti minėtas aplinkybes bei priteisti žalą, lygią kreditoriniam reikalavimui šiuo pagrindu, nėra pagrįsta, nes byloje nėra duomenų, kad būtent minėti veiksmai sąlygojo įmonės bankrotą bei negalėjimą vykdyti įsipareigojimą ieškovui (CK 6.246 str. – 6.249 str., CPK 178 str.).
12. Be to, teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies nuostata, jog likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, galioja nuo 2013 m. spalio 1 d., o atsakovas D. K. įmonės vadovu buvo iki 2012-12-27, todėl jo atžvilgiu minėta nuostata netaikytina.
13. Teismas nurodė, jog sutinka su atsakovo atstovo argumentais, kad ieškovo nurodomos kitos aplinkybės, sudarančios faktinį ieškinio pagrindą, tai yra, kad įmonės vadovai blogai organizavo darbą, sudarė nuostolingus sandorius žinodami, kad įmonė negalės jų vykdyti, paslėpė ir išvaistė turtą yra bendro pobūdžio, nepatvirtintos jokiais faktiniais įrodymais, kuriuos ieškovas turėjo pareigą į bylą pateikti, todėl laikytinos neįrodytomis. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-53-577/2017 laikė nepaneigtu, kad po D. K. kaip vadovo darbo pabaigos visi įmonės dokumentai buvo perduoti naujam įmonės vadovui, įmonėje buvo vykdoma veikla, įmonėje buvo sudaromi didelės vertės sandoriai, įgyjamos prekės.
14. Taip pat teismas pažymėjo, jog nepaisant to, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje byloje (civilinė byla Nr. Nr. 2-53-577/2017) buvo nustatytos aplinkybės dėl realiai vykdytos veiklos po D. K. vadovavimo įmonei pabaigos, tačiau tiek parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, tiek nagrinėjant bylą iš esmės šioje byloje ieškovo atstovai teigė, kad atsakovai B. C. ir R. L. įmonės veiklos iš esmės nevykdė. Iš VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, kad atsakovas R. L. įmonės vadovu buvo apie pusę mėnesio, tuo tarpu kitas įmonės vadovas B. C. atsiliepime nurodė, kad apie jo buvimą įmonės vadovu jam nebuvo žinoma, jokios veiklos įmonės vardu jis nėra vykdęs. Taigi, nors ieškovas prašė taikyti atsakomybę ir kitiems įmonės vadovams, tačiau nenurodė ir neįrodinėjo konkrečių atsakovų R. L. bei B. C. neteisėtų veiksmų, jų atsakomybės dėl tyčinio bankroto ir iš to kilusių pasekmių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovas UAB „Adverna“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį dalyje dėl 1000 EUR priteisimo ieškovui UAB „Adverna“ iš atsakovo D. K.. Apelianto įsitikinimu, teismas citavo kitose bylose priimtas nutartis ir taikė prejudiciją visiškai nesusijusią su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, kurias ieškovas įvardijo kaip neteisėtus D. K. veiksmus. Apeliantas paaiškina, kad atsakovo D. K., kaip bendrovės UAB „Erdenas“ vadovo, neteisėtus veiksmus ieškovas įrodinėjo tuo, jog jis žinodamas, kad bendrovė yra neatsiskaičiusi su kreditoriais 2012 m. rugsėjo 5 d. iš bendrovės sąskaitos pervedė 100000 Lt, t.y. paskutines turėtas bendrovės lėšas į savo sąskaitą, neva pagal paskolos sutartį, dėl ko šie pinigai nebuvo panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais, tame tarpe ir su ieškovu. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis neveikė bendrovės naudai, nebuvo lojalus, nevengė situacijos kai jo asmeniniai interesai prieštaravo juridinio asmens interesams, veikė nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, t.y. nesilaikė CK 2.87 str. 1-6 d., 7 d. bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. nuostatų.
Atsiliepimas
16. Kiti proceso dalyviai atsiliepimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
17. Ieškovas UAB „Adverna“ šioje byloje teikia tiesioginį ieškinį, t.y. prašo priteisti žalą tiesiogiai ieškovui iš savo skolininko, t.y. įmonės UAB „Erdenas“ vadovų dėl to, jog jie netinkamai atliko savo pareigas ir padarė ieškovui nuostolių.
18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir kt.).
19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovo pateikto ieškinio turinyje nėra įvardinta nei viena aplinkybė, kuri rodytų, jog atsakovai, kaip įmonės valdymo organo nariai, atliko konkrečius nesąžiningus veiksmus, nukreiptus būtent prieš ieškovą. Pažymėtina, jog kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, ieškovui buvo paaiškinta, kad ieškinyje išdėstyti teiginiai, kad atsakovai blogai organizavo darbą, sudarinėjo nuostolingus sandorius, paslėpė ir iššvaistė įmonės turtą, sudaro ne tokio ieškinio, kurį reiškia ieškovas, pagrindą, bet galimai netiesioginio ieškinio pagrindą. Taip pat buvo atkreiptas ieškovo dėmesys į tai, kad BUAB „Erdenas“ bankroto administratorius, įmonės bankroto procese atstovaudamas visų kreditorių interesus, yra pareiškęs net du ieškinius atsakovams, t.y. buvusiems BUAB „Erdenas“ vadovams dėl žalos priteisimo įmonei, padarytos vadovams netinkamai valdant įmonę (t.y. Vilniaus apygardos teismo civilinės byla Nr. 2-53-577/2017 ir Nr. 2-4569-864/2017).
20. Parengiamojo teismo posėdžio garso įraše fiksuota, kad ieškovo atstovai su teismo pastabomis sutiko, ieškinio trūkumų šalinti neatsisakė, o tik išreiškė nuomonę, jog trūkumų šalinimas procesiškai užtruktų (2018 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio garso įrašo 16.30 min.). Paminėtina, jog ieškovo atstovai parengiamajame teismo posėdyje sukonkretindami ieškinio pagrindą įvardino tris atsakovo D. K. sprendimus, kurie, ieškovo nuomone, padarė jam tiesioginę žalą: t.y. 2012 m. rugsėjo 5 d. įmonės UAB „Erdenas“ atliktas paskolos gražinimas D. K., motociklo ir poilsinės kelionės pirkimas už įmonės lėšas. Ieškovo atstovai pažymėjo, kad tokius veiksmus vertina kaip tiesiogiai nukreiptus prieš ieškovą kaip kreditorių (tiksliau – prieš kreditorių UAB „Šiaulių melioracija“, kurio reikalavimo teisę yra perėmęs ieškovas). Parengiamajame teismo posėdyje ieškovo atstovai nurodė, kad yra ir kitų neteisėtų veiksmų, kuriuos jie ketina įvardinti teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, ieškovo atstovai teigė, kad pareikštas ieškinys skiriasi nuo bankroto administratoriaus pareikštų ieškinių ne tik dėl to, jog ieškovas prašo priteisti žalą tiesiogiai sau, o ne bankrutuojančiai įmonei, bet ir dėl to, jog atsakovų neteisėtus veiksmus siekia įvertinti kitais aspektais, kurių bankroto administratorius nebuvo nurodęs pateiktuose ieškiniuose, įkaitant tai, kad šioje byloje turi būti sprendžiama ne dėl atliktų ūkinių operacijų realumo, bet dėl atsakovų veiksmų sąžiningumo.
21. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad parengiamajame posėdyje ieškovo atstovų išdėstytos aplinkybės gali būti laikomos tiesioginio ieškinio pagrindu. Tačiau tokios aplinkybės ne tik nebuvo įvardintos ieškinyje, bet ir jų reikšmė buvo pateikta visai kitu aspektu, t.y. atsakovų neteisėti veiksmai buvo įvardinti jau ne kaip valdymo organų sprendimai, sukėlė bendrą įmonės nemokumą, o kaip individualus nesąžiningumas, nukreiptas prieš ieškovą. Todėl tokios aplinkybės, išdėstytos parengiamajame teismo posėdyje turėjo būti vertinamos kaip ieškinio pagrindo pakeitimas ar naujo pagrindo suformulavimas.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos pasirengimo stadijoje paaiškėjus, kad ieškinio pagrindas nėra tinkamai suformuluotas, teismas turėjo ne pasiūlyti ieškovui suformuluoti ieškinio pagrindą, bet pareikalauti pašalinti ieškinio trūkumus, išaiškinant tokio reikalavimo neįvykdymo teisines pasekmes (CPK 138 str., CPK 115 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pagal CPK 141 str. 1 – 2 d. nuostatas, pareiškimas dėl ieškinio pagrindo pakeitimo turi būti pateikiamas teismui raštu, o teismui priėmus pareiškimą dėl ieškinio pagrindo patikslinimo, atsakovai apie tai turi būti informuojami ir jiems turi būti sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą.
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš ieškovo, kad jis ieškinio pagrindą suformuluotų raštu, parengiamajame teismo posėdyje patikslinto ieškinio pagrindo neužfiksavo jokiame procesiniame sprendime, neišsprendė ieškovo prašymo dėl patikslinto ieškinio pagrindo priėmimo, t.y. nenurodė, kokias aplinkybes ir kokioje apimtyje pripažįsta pareikšto ieškinio pagrindu. Tai reiškia, kad teismas tinkamai neapibrėžė šios civilinės bylos nagrinėjimo ribų ir priimdamas sprendimą dėl tokio ieškinio neatskleidė ginčo esmės.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl tų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant tiesioginį kreditoriaus ieškinį. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog atsakovas D. K. eidamas įmonės vadovo pareigas ir 2012 m. rugsėjo 5 d. priimdamas sprendimą įmonės vardu grąžinti paskolą sau, o ne atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tikėtinai elgėsi nesąžiningai. Nors šios ūkinės operacijos atlikimo metu negaliojo CK 6.930¹ str. nuostatos, numatančios atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tačiau skolininko – juridinio asmens – pareiga pirmiau atsiskaityti su kreditoriumi, o ne su šio juridinio asmens dalyviu gali būti kildinama ir iš bendro pobūdžio civilinių santykių dalyvių pareigos laikytis bendro gyvenimo taisyklių, geros moralės principų, veikti sąžiningai (CK 1.137 str. 2 d.).
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantu, jog kitose civilinėse bylose, iškeltose pagal bankroto administratoriaus ieškinius, priimti teismo sprendimai nesukuria tiesioginės prejudicijos šiam ginčui. Paminėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendime priimtame civilinėje byloje Nr. 2-53-577/2017 pasisakė tik dėl to, jog atsakovas D. K. iš tiesų buvo paskolinęs pinigines lėšas UAB „Erdenas“, t.y. teismas sprendė, jog 2012 m. rugsėjo 5 d. atliktas lėšų pervedimas turėjo teisinį pagrindą (t. 1, b.l. 121), tačiau nevertino, ar atsakovas priimdamas sprendimą grąžinti paskolą sau, o ne atsiskaityti su kreditoriais, veikė sąžiningai, nepablogino įmonės galimybės atsiskaityti su ieškovu ir ar dėl to nepadarė jam žalos. Pirmosios instancijos teismo paminėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4569-864/2017 teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs (šiuo metu civilinė byla yra nutraukta teismui patvirtinus taikos sutartį, tačiau dėl teismo nutarties yra pateiktas atskirasis skundas). Tokia minėtos bylos procesinė baigtis šiam ginčui prejudicinės reikšmės neturi.
26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl to, jog ieškovas neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas būtent taip paskirstė įrodinėjimo pareigą. CPK 178 str. nustato bendrą įrodinėjimo pareigos taisyklę, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau teismų praktikoje laikoma, jog dėl tam tikrų aplinkybių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, vienos šalies įrodinėjimo pareigos apimtis gali būti padidinta, ir atitinkamai dėl to kitos šalies pareiga įrodyti savo atsikirtimus gali būti laikoma mažesnės apimties, nei priklausytų pagal CPK 178 straipsnį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019, nutarties 41 punktas ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje įrodinėjimo pareigos paskirstymą labiau lemia ne tai, jog įmonės UAB „Erdenas“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu, bet tai, jog būtent atsakovai disponuoja reikšminga informacija apie įvykdytų ūkinių operacijų detales. Todėl būtent atsakovai turi jas atskleisti, t.y. atsakovai turi įrodyti, kad jų įvykdytos ūkinės operacijos, buvo būtinos, reikalingos, pagrįstos sąžiningo verslo praktika ir kad jomis nebuvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi.
27. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas teikia apeliaciją dėl atsakovo D. K., tačiau apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog byloje nebuvo tinkamai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos ir dėl to, jog turi būti tikslinamas ieškinio pagrindas (kuris atsakovų B. C. ir R. L. atžvilgiu apskritai nėra suformuluotas), teismo sprendimas naikinamas visoje apimtyje.
28. Šioje byloje turi būti pasisakoma naujais aspektais dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo ir dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Todėl byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo UAB „Adverna“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.