Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorei Ritai Mikalauskienei, nuteistajam R. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 1 (vieniems) metams laisvės atėmimo;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo;

pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vieniems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskiriant galutinę subendrintą 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. liepos 12 d. 4.00 val. iki 2013 m. liepos 13 d. 14.30 val., t. y. 2 (dvi) paros.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio nukreipimo atlikti bausmę dienos.

Taip pat nuosprendžiu nuteistas Ž. Š. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Iš R. B. ir Ž. Š. solidariai priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10395,29 Lt (dešimt tūkstančių trys šimtai devyniasdešimt penki Lt 29 ct), (3010,68 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir Ž. Š. nuteisti už tai, kad 2013 m. liepos 7 d., tarp 03.00 ir 04.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, nenustatytais įrankiais sugadino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „Hyundai H1“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, kurios vertė 120 Lt, keleivio pusės durelių spynelę, kurios vertė 110 Lt, išdaužė vairuotojo durelių stiklo langelį, kurio vertė 160 Lt, įsibrovė į automobilį ir sugadino automobilio priekines apdailos groteles, kurių vertė 180 Lt, iš variklio skyriaus pagrobė 12V, 100 Ah, 150 Lt vertės akumuliatorių, sugadino neregistruoto automobilio „Citroen Jumper“ priekinių dešinės ir kairės pusės durelių spyneles, kurių bendra vertė 180 Lt, įsibrovė į automobilį ir iš jo variklio skyriaus pagrobė 12V., 120 Ah, 250 Lt vertės akumuliatorių „Varta“, sulaužė sunkvežimio „Mercedes Benz Actros“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rakinamą degalų bako kamštį, kurio vertė 72 Lt, bei sugadino degalų baką, 1200 Lt vertės, ir pagrobė 15 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 55,79 Lt, atsuko automobilio „Mercedes Benz Actros“ 300 Lt vertės plieninę akumuliatorius dengiančią detalę, nukirpo akumuliatoriaus laidus su gnybtais ir pagrobė dengiančią apsauginę detalę, du akumuliatorius „Macht“, 12V, 180 Ah, bendros 826,45 Lt vertės, bei vieną akumuliatoriaus tvirtinimo kronšteiną, kurio vertė 120 Lt, nukirpo automobilio „Scania LP 124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), akumuliatoriaus laidus su gnybtais, pagrobė du 12V, 180 Ah akumuliatorius, kurių vertė 826,45 Lt, taip pat rakinamą degalų bako kamštį, 68 Lt vertės, sugadino automobilio vairuotojo pusės durų užraktą 220 Lt vertės, sugadino automobilio degalų baką, kurio vertė 1200 Lt, nukirpo degalų tiekimo vamzdelius, pagrobė 30 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 111,60 Lt, iš automobilio izoterminio kėbulo pagrobė aliumininį grindų elementą (60x250), kurio vertė 180 Lt, nerūdijančio plieno trikampio formos detalę, kurios vertė 230 Lt, automobilio atsarginį ratą su tvirtinimo kronšteinu, kurio vertė 530 Lt, sulaužė automobilio „Hyundai H1“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šoninių dešinės pusės krovinių skyriaus durelių užraktą, kurio vertė 120 Lt, sugadino automobilio dureles, galinių durelių užraktą, kurio vertė 150 Lt, bei galines dureles, nupjovė ir pasikėsino pavogti 300 Lt vertės dujų išmetimo sistemos katalizatorių, kėsindamiesi pagrobti kurą nupjovė 50 Lt vertės degalų bako guminę žarną bei įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį neregistruotą mikroautobusą „Citroen Jumper“, nupjovė ir pasikėsino pavogti dujų išmetimo katalizatorių 300 Lt vertės, tokiu būdu savo bendrais veiksmai padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 9945,29 Lt turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, R. B. 2013 m. liepos 12 d., apie 3.00 val., padedant Ž. Š., kuris jį automobiu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvežė į tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), ir Ž. Š. laukiant bei saugant, R. B. nenustatytu įrankiu sulaužė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio neregistruoto mikroautobuso „Citroen Jumper“ vairo konstrukciją, ištraukė iš vairo ir pasikėsino pagrobti 250 Lt vertės vairo saugos pagalvę, nukirpo automobilio „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elektros instaliacijos laidus, to paties automobilio hidraulinės kabinos pakėlimo sistemos vamzdelius, taip pasikėsino pagrobti 200 Lt vertės varinius laidus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Tokiais veiksmais nuteistieji padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 450 Lt turtinę žalą ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, o R. B. – dar ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

R. B. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir, skirdamas bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje.

Nors, apelianto nuomone, jo padaryti nusikalstami veiksmai kvalifikuotini kaip vienas tęstinis nusikaltimas, padarytas beveik tuo pat metu, toje pačioje vietoje ir iš to pačio šaltinio, nusikaltimo objektai yra tie patys (tos pačios įmonės, tie patys automobiliai), tačiau su tuo sutikti negalima. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybė atsiranda, jei asmens padarytoje veikoje yra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo (nusikalstamos veikos) sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Galimi atvejai, kai padaromos kelios veikos, atitinkančios tą patį BK straipsnį (ir jo dalį). BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje nustatyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių, paprastai laiko atžvilgiu, viena nuo kitos nenutolusių bei analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis padarytų veikų, kurių kiekviena, atskirai paėmus, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, kurias sieja vienas nusikalstamas sumanymas, vieninga tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–77/2013, 2K-7-96/2012, 2K-650/2010). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad kaltininkas, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. ir Ž. Š. 2013 m. liepos 7 d., tarp 03.00 ir 04.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, sugadino eilę UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių detalių (durų spyneles, apdailos groteles, degalų bako kamštį, katalizatorių ir pan.) bei iš šių automobilių pagrobė kelis akumuliatorius, dyzelinio kuro, kitų automobilių detalių. Vėliau, 2013 m. liepos 12 d., apie 03.00 val., R. B., padedant Ž. Š., kuris jį atvežė į tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), ir Ž. Š. laukiant ir saugant, vėl sugadino eilę UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių detalių (vairo konstrukciją, elektros instaliacijos laidus, hidraulinės kabinos pakėlimo sistemos vamzdelius) ir pasikėsino pagrobti vairo saugos pagalvę bei varinius laidus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad tiek pirminių paaiškinimų metu (T. 1 b. l. 82, 97, 104, 153, 162, 165, 169), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu (T. 2, b. l. 49-51, 78, 113-114) nei R. B., nei Ž. Š. nei karto nenurodė, jog mintis dar kartą apvogti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius automobilius jiems būtų kilusi būtent pirmosios vagystės metu 2013 m. liepos 7d. Taigi, nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė – kaltininkų tyčia – nebuvo vieninga. Antrą kartą – 2013 m. liepos 12 d. – sumanymas pagrobti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto kilo po to, kai prieš tai (liepos 7 d.) pagrobtas turtas buvo galutinai užvaldytas. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas aptartas nusikalstamas veikas kaip atskirus nusikaltimus laiko atžvilgiu, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, todėl prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismo apsisprendimą skirti realią laisvės atėmimo bausmę R. B., jos neatident, nulėmė tai, kad jis anksčiau teistas septynis kartus, paskutinį kartą už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, bausmę atlikęs, nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė elgdamasis įžūliai, neišnykus teistumui, kas laikytina nusikalstamu recidyvu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Be to, dėl nusikalstamos veikos padarymo jis prisipažino tik paskutiniojo posėdžio metu. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pastebi ir tai, kad teismų informacinės sistyemos „Liteko” duomenimis, R. B. šiuo metu yra suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jam pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d., 21.00 val., iki 2015 m. sausio 22 d., 07.50 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrai veikdamas kartu su Ž. Š. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, pagrobė svetimą turtą – D. P. priklausantį 4 200 eurų vertės automobilį „Audi A6 Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei automobilyje buvusius daiktus: įrankių dėžę su įvairiais įrankiais, cinkuotą grandinę, darbines pirštines, 2 talpas su langų plovimo skysčiu, automobilinį oro kompresorių ir kitus automobilyje buvusius daiktus, kurių bendra vertė 260 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. P. 4 460 eurų turtinę žalą. Nors apkaltinamasis nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje ir nėra priimtas, tačiau šie duomenys visų kitų aukščiau išvardintų duomenų kontekste neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Akivaizdu, kad R. B. nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. Taigi, nuteistasis, būdamas ankščiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, be abejonės žinojo apie gresiančias bausmes už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Ir, nors apeliantas neigia, kad jis buvo nusikaltimo vykdytojas, o Ž. Š. tik padėjėjas, teigdamas, kad būtent Ž. Š. savo automobiliu jį nuvežė į nusikaltimo darymo vietą, kad jis to nusikaltimo apskritai nebūtų padaręs, jei nebūtų atvežtas į nusikaltimo vietą, aukštesniojo teismo nuomone, šie skundo motyvai vertintini kritiškai. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad 2013 m. liepos 7 d. nusikalstamą veiką nuteistieji padarė kaip bendravykdytojai, o 2013 m. liepos 12 d. nusikaltimo daryme R. B. buvo vykdytojas, o Ž. Š. padėjėju. Ta aplinkybė, kad, jei jis nebūtų atvežtas į nusikaltimo vietą, to nusikaltimo apskritai nebūtų padaręs, nesudaro pagrindo švelninti nuteistojo atsakomybę jau vien todėl, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Ž. Š. jį privertė daryti nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir apelianto asmenybę, daro išvadą, kad R. B. paskirtos bausmės yra ir taip švelnios, todėl jas dar labiau švelninti nėra jokio teisinio pagrindo. Apelianto apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės, kurios nėra esminės, taip pat nesudaro pakankamo teisinio pagrindo skirti švelnesnes bausmes ar taikyti Bk 75 straipsnio nuostatas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-1698 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. B., išlaidas iki 2015 m. balandžio 22 d. sudaro 26,06 Eur (T. 3, b. l. 18).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą R. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.