Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. N. atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-75-844/2015 pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovei O. N. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išvadą teikiančios institucijos Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Jaunimo, socialiniai ir šeimos klausimai BST – Bendroji socialinė tarnyba ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė prašė panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, taikytą Visagino miesto apylinkės teismo 2014-10-28 nutartimi, uždraudimą atsakovei išvežti nepilnametį vaiką D. P. į bet kurią užsienio valstybę, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. N2-75-844/2015. Nurodė, kad sūnus turi būti pristatytas į Bochumo Rūro universiteto akademinių klinikų Vest Recklinghausen klinikų sąjungos ligoninę – KVVR pakartotinei apžiūrai – konsultacijai. Draudimas išvežti vaiką į užsienio valstybes gali dar labiau pakenkti vaiko sveikatai, nes laiku nesuteikus tinkamos kvalifikuotos gydytojų pagalbos, vaikas gali visam likusiam gyvenimui likti kurčias.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi prašymą atmetė, leido ieškovui ir atsakovei 5 (penkių) dienų terminui, nuvežti jųdviejų vaiką D. P. gydytojo apžiūrai ir konsultacijai 2015-02-12, 15 val. 30 min., pas profesorių R. S., Bochumo Rūro universiteto akademinėse klinikose, Vest Recklinghausen klinikų sąjungos ligoninė-KVVR, (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2014-10-28 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta atsakovei išvežti nepilnametį vaiką D. P. į bet kurią užsienio valstybę, iki įsiteisės teismo sprendimas. Teismas sprendė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismo sprendimo vykdymas gali ne tik pasunkėti, jeigu tektų kreiptis į užsienio valstybės nacionalinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teismo sprendimo, jeigu jis būtu priimtas ieškovo naudai, pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, bet gali likti ir realiai neįvykdytas, jeigu pavyzdžiui atsakovė nuslėptų vaiko buvimo vietą, ar periodiškai ją keistų. Nors atsakovė ir nurodė savo priešieškinyje, kad tikrai nesiruošia slapstyti vaiko nuo tėvo, tačiau tokia rizika egzistuoja, kol civilinė byla dar nėra išnagrinėta.

Be to, neaišku, kokiomis sąlygomis (duomenys neskelbtini) gyventų vaikas D. P., nes teismas turi duomenų, kad vaikas turi sveikatos problemų, jam yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Vaikas nuolatos gyvena su tėvu, prie jo yra prisirišęs, čia lanko lopšelį-darželį „Gintarėlis“, tėvas vaiką išlaiko ir juo rūpinasi. Tuo tarpu teismui nėra žinoma, kokios yra atsakovės gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini), kokios jos yra pajamos, taip pat nėra duomenų, su kuo vaikas būtų ir kas jį prižiūrėtų tuo metu, kada atsakovė dirbtų. Nėra duomenų, ar vaikui gyvenant (duomenys neskelbtini) jis būtų priimtas į vaikų darželį. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, su kuo dabar gyvena atsakovė, koks jos ir jos dabartinio gyvenimo draugo santykių statusas, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kuriame šiuo metu gyvena atsakovė, taip pat nepateikti jokie duomenys, ar dabartinis atsakovės gyvenimo draugas, sutinka, kad atsakovės vaikas gyventų kartu su atsakove gal būt jam nuosavybės teise priklausančiuose namuose. Tokių duomenų nebuvimas, neleidžia teismui įsitikinti, kad vaikas D. P., gyvendamas pas atsakovę, iki šios bylos išnagrinėjimo ir sprendimo joje priėmimo, bus saugus. Teismas laikė, jog išlieka rizika, kad teismo sprendimo vykdymas gali ne tik pasunkėti, jeigu tektų kreiptis į užsienio valstybės nacionalinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teismo sprendimo, jeigu jis būtu priimtas ieškovo naudai, pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, bet gali likti ir realiai neįvykdytas.

Pažymėjo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas ir fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kiek laiko ji gyvena jos nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) ir ar ten planuoja gyventi toliau.

Nustatė, kad M. P. ir O. N. yra D. P. tėvai. Vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini), jis lanko lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, ieškovas turi nuosavybės teisę priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), dirba ir gauna pastovias pajamas. Teismas sprendė, kad negali naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes ir toliau išlieka rizika, jog jas panaikinus, teismo sprendimo vykdymas gali ne tik pasunkėti, bet gali likti ir realiai neįvykdytas. Teismo nuomone, vaikas D. P., gali būti nuvežtas gydytojo konsultacijai pas gydytoją (duomenys neskelbtini), kuri yra numatyta 2015-02-12, 15 val. 30 min. Su tuo sutinka ir ieškovas ir jo atstovė, bei Visagino savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė. Vaiko gydymas, konsultacija yra būtina. Tuo labiau, byloje yra duomenys, kad D. P. buvo konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini) ir anksčiau. Atsižvelgiant, kad gydytojo konsultacija (duomenys neskelbtini) yra numatyta tik vienai dienai, todėl teismas sutinka su ieškovo išsakyta pozicija, jog penkių dienų terminas yra pakankamas, jog vaikas būtų nuvežtas gydytojo konsultacijai į (duomenys neskelbtini), ir sugrąžintas į Lietuvą. Vaiko gydymas ir konsultacija negali būti varžoma, nes šiuo atveju yra veikiama išskirtinai vaiko interesais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2015-02-02 nutartį ir atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, jog atsakovei teisės į bendravimą su sūnumi nėra apribotos, ji turi visas teises bendrauti su vaiku neribotą laiką, rūpintis jo sveikata, gerove. Mano, jog ES negali būti kliūtis bendrauti su vaiku. Nei ieškovas, nei teismas nenurodė aplinkybių dėl ko atsakovė negali bendrauti su vaiku savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog ji jau yra bendravusi su vaiku daugiau kaip 2 mėnesius (duomenys neskelbtini) ir tuo metu nebuvo grėsmė nei vaikui, nei tėvui, nekilo pavojus, kad vaikas gali būti negrąžintas. Teismas palaiko tik ieškovo interesus, bet ne vaiko, nelaikė prioritetinį vaiko bendravimą su motina. Teismas nenurodė nei vienos realios grėsmės, kuri gali atsirasti vaikui bendraujant mamos gyvenamojoje vietoje, nes jų nėra ir tai nenurodė ieškovas, priešingai patvirtino, jog sūnus grįžęs iš mamos jautėsi gerai. Ieškovui vaiko interesai nėra svarbūs, nes jis nori nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo vien tik dėl pašalpos ir tą nurodė jo atstovė. Nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes vaiko aplinkos pakeitimai yra neišvengiami. Vaikui išvykus į kitą šalį plečiasi jo akiratis, socialiniai ryšiai. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi išimtinai tik savo interesais, gauti vaiko sąskaita pašalpą, nors puikiai žino, jog vaikui būtina konsultacija pas gydytojus. Leidus vaiką išvežti 5 dienoms, nėra aišku nuo kada skaičiuojamas šis terminas ir kas turi parvežti vaiką į Visaginą. Be to, neaišku kiek laiko konsultacija užtruks, kokių dar tyrimų reikės atlikti, o laiku negrąžinus vaiko – atsakovei bus skaičiuojama bauda. Teismas, pažeisdamas vaiko interesus, prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemonę, nes reikia vežti konsultacijai, išnagrinėjo ir atmetė tik po dviejų mėnesių ir 20 dienų. Tokia teismo pozicija kelia abejones dėl šališkumo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Visagino miesto apylinkės teismo 2015-02-02 nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė 2014-11-05 – 2014-11-16 buvo Lietuvoje, tačiau niekam nepranešė, jog 2014-12-17 ieškovas turi pristatyti sūnų pas gydytojus konsultacijai. Be to, jai buvo žinoma, kad ieškovas 2014-12-17 turi sūnų pristatyti į Santariškių klinikos filialą. Mano, jog teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo. Jis pilnai išlaiko savo sūnų, kuriam yra reikalinga gydytojų priežiūra, nes turi neįgalumą. Atsakovė vaikui pervesdavo tik neįgalumo išmoką ir tai ne visą, pati vaiko neišlaikydavo. Atsakovė nuo savo išvykimo į (duomenys neskelbtini) nebuvo pristačiusi vaiko konsultacijai, todėl esant tokiam atsakovės elgesiui, yra reali grėsmė, jog ji gali išsivežti vaiką. Be to, ji nėra nurodžiusi nei kur gyvena, nei ar turi darbą. Ieškovas neprieštarauja, kad sūnus gydytųsi (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė turi suderinti datą, nes sūnus yra gydomas ir Lietuvoje. Mano, jog teismas turėjo pakankamai priežasčių netenkinti atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas, Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (337 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas sprendimą, teismas įvertina visus įrodymus ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str. 1 d.).

Visagino miesto apylinkės teismas 2014-10-28 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovei išvežti nepilnametį vaiką D. P. į bet kurią užsienio valstybę, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. N2-75-844/2015.

Apeliantė mano, kad nėra pagrindo drausti jai išsivežti vaiką, kuris turi sveikatos problemų, kuriam reikalingas gydymas, (duomenys neskelbtini) specialistų konsultacijos ir kuris galėtų matytis ne tik su motina, bet ir jai artimųjų žmonių aplinkoje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia vaiko interesus. Byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vienas pagrindinių laikinųjų apsaugos priemonės taikymo tikslų yra galimo teismo sprendimo vykdymo apsunkinimų eliminavimas. Šiuo ginčo atveju ieškovas prašo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su juo, priteisti iš atsakovės vaiko išlaikymą bei nustatyti konkrečią atsakovės bendravimą su sūnumi tvarką. Atsakovė priešiniu ieškiniu prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ja. Taigi, abu vaiko tėvai siekia, kad vaikas gyventų su juo ir ta aplinkybė, jog atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Būtina įvertinti tai, jog šalių sūnus D. turi sveikatos problemų, jam reikalingas gydymas bei specialistų konsultacijos. Iš byloje duomenų matyti, jog apeliantė susitarė dėl būtinų vaiko konsultacijų su gydytojais (duomenys neskelbtini), tačiau laikinosios apsaugos priemonės riboja vaiko išvykimą į (duomenys neskelbtini) gydymui. Prašymo nagrinėjimas dėl leidimo išvežti vaiką į (duomenys neskelbtini) pas gydytojus užtruko gan ilgą laiką, teismo nutartis dėl leidimo išvežti vaiką buvo priimta jau po to, kai turėjo įvykti vaiko konsultacija. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad gydant vaiką (duomenys neskelbtini) ir esant laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovei būtų sudėtinga vaiką pristatyti laiku į klinikas ar atlikti tam tikrus tyrimus, reikalingus vaiko gydymui.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos pažeidžia vaiko interesus bei jo poreikius į sveikatos užtikrinimą.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar ne, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-29 nutartis, priimta civ. Nr. 3K-3-516/2004; 2004-10-04 nutartis, priimta civ. Nr. 3K-3-513/2004; 2006-09-11 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-471/2006 ir kt.).

Ieškovas nurodo, jog atsakovė gali paslėpti vaiką ir jam negrąžinti, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokią galimybę, nepateikė. Priešingai, iš šalių paaiškinimų matyti, jog vaikas jau ne kartą lankėsi (duomenys neskelbtini) pas motiną ir buvo grąžintas į Lietuvą ieškovui. Duomenų, jog atsakovė ketintų vaiką slėpti, ar uždrausti ieškovui matytis su juo, byloje nėra. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų apie atsakovės netinkamą elgesį su vaiku, jos negalėjimą pasirūpinti sūnumi, užtikrinti jo gerovę. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė sudarė santuoką, gyvena jos vyrui S. S. priklausančiame name, (duomenys neskelbtini) vaikų apsaugos sąjungos Vietos ir apskrities asociacijos reg. sąjunga davė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) gyvenimo sąlygos, kurias siūlo sūnui atsakovė, tarnauja vaiko gerovei (b. l. 154-168). Šiuo metu šalims jų vaiko sveikata, skubus ir kvalifikuotas gydymas turi būti svarbiausi ir atsakovė turi visas galimybes tai užtikrinti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra, todėl skundžiama Visagino miesto apylinkės teismo vasario 2 d. nutartis naikintina ir laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Visagino miesto apylinkės teismo 2014-10-28 nutartimi, naikintinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės –panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014-10-28 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.