- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-13
- Bylos Nr.
- e2A-437-881/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00249-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- V. D., V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Diguva“, uždarajai akcinei bendrovei „Imeta ir Ko“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“ ieškinį atsakovams V. D., V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Diguva“, uždarajai akcinei bendrovei „Imeta ir Ko“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. Ž..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Ievroka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. D. (toliau – atsakovas) 155 500,30 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Paskirtas nemokumo administratorius nustatė, kad atsakovas V. D. iš ieškovės banko sąskaitos išgrynino 155 500,30 Eur. Ieškovė neturi duomenų apie šių lėšų panaudojimą įmonės tikslams.
3. Atsakovui V. D. nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo priteisė iš atsakovo ieškovei 155 500,30 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei 2 141 Eur žyminį mokestį, 9,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
Šalies argumentai
4. Atsakovas V. D. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodė, kad jis LUAB „Ievroka“ direktoriumi buvo nuo 2017 m. lapkričio 20 d. Bendrovės kasininku 2017 m. lapkričio 21 d. įsakymu buvo paskirtas V. Ž.. Pinigines lėšas iš LUAB „Ievroka“ atsiskaitomosios sąskaitos banke turėjo galimybę paimti jis ir V. Ž.. Atsakovo buvimo bendrovės direktoriumi laikotarpiu V. Ž. iš LUAB „Ievroka“ atsiskaitomosios sąskaitos paėmė 69 760 Eur. Remiantis kasos knygos duomenimis, pinigai buvo įnešti į LUAB „Ievroka“ kasą. Atsakovas iš LUAB „Ievroka“ atsiskaitomosios sąskaitos per minimą laikotarpį paėmė 88 293 Eur. Visos pinigų sumos buvo įneštos į LUAB „Ievroka“ kasą. Išmokėjimus iš LUAB „Ievroka“ kasos pagal pareigas ir vadovo įsakymu suteiktus įgaliojimus vykdė V. Ž.. Iš viso iš kasos buvo išmokėta 132 819,19 Eur, o 25 253,81 Eur kasos likutis pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktą buvo perduotas naujai išrinktam LUAB „Ievroka“ direktoriui V. B.. Atsakovo pateikti įrodymai pagrindžia, kad visos piniginės lėšos buvo panaudotos LUAB „Ievroka“ naudai, o atsakovo kaltės dėl jų nepanaudojimo ar netinkamo panaudojimo nėra.
Žemesnės instancijos teismas
6. Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 3 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.
Šalies argumentai
7. Ieškovė LUAB „Ievroka“ pateikė patikslintą ieškinį ir prašė pripažinti, kad tarp ieškovės ir UAB „Biomasė“, UAB „Diguva“, UAB „Imeta ir Ko“ nesusiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktą ir taikyti restituciją, priteisti ieškovei iš atsakovo V. D. 155 500,30 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
8. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ieškovės vadovu buvo nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., ieškovės akcininku buvo iki 2019 m. rugsėjo 3 d. Atsakovo teiginys, kad dalį lėšų (69 760 Eur) iš sąskaitos paėmė trečiasis asmuo V. Ž., nėra pagrįstas įrodymais. Vien įsakymo dėl trečiojo asmens paskyrimo kasininku pateikimas tokių aplinkybių nepatvirtina, juolab kad ieškovės dokumentai buvo paslėpti ar sunaikinti, neperduoti nemokumo administratoriui, ir tik kilus ginčui dalis jų tariamai atsirado pas atsakovą. Vien nurodomas piniginių lėšų paėmimo iš banko sąskaitos faktas nereiškia jų įnešimo į bendrovės kasą. Argumentas dėl galimo lėšų panaudojimo, grąžinant paskolą trečiajam asmeniui V. Ž., negali būti vertinamas kaip pagrįstas, nesant paskolos santykius patvirtinančių įrodymų, o taip pat duomenų, kad buvo disponuojama būtent iš banko paimtomis lėšomis. Nepagrįstas ir atsakovo teiginys apie vykdytus sandorius ir 90 750 Eur atsiskaitymus su UAB „Biomasė“. Už UAB „Biomasė“ apskaitą 2018–2019 metais buvo atsakingas trečiasis asmuo V. Ž., kuris ir ,,sukūrė“ to paties laikotarpio duomenis, tariamai pateisinančius lėšų panaudojimą ieškovės interesams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo nurodomi sandoriai iš tiesų vyko, o atsakovo pateiktos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros yra fiktyvios.
9. Atsakovas sandorius su UAB „Diguva“ (34 575 Eur) ir UAB „Imeta ir Ko“ (926,19 Eur) įrodinėja pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau vien PVM sąskaitos faktūros savaime nepagrindžia tarp šalių vykusių ūkinių komercinių santykių. Vien formalus pinigų likučio perdavimo nurodymas pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktą neįrodo, kad ieškovė kasoje apskaitė nurodytą lėšų likutį. Aktas surašytas formaliai, paimant matematinį likutį po tariamų sandorių su UAB „Biomasė“, UAB „Diguva“, UAB „Imeta ir Ko“, dėl to sandoris turi būti pripažintas tariamu ir negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, taikytina restitucija, priteisiant ieškovei iš atsakovo V. D. akte nurodytą piniginių lėšų likutį, t. y. 25 253,81 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas ieškovei iš atsakovo V. D. priteisė 500 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 500 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2021 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
11. Pasisakydamas dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Biomasė“, panaudojant iš bendrovės sąskaitos paimtus 90 750 Eur, teismas konstatavo, kad ieškovės iniciatyva santykiai tarp ieškovės ir UAB „Biomasė“ vertinami tik iš ieškovės banko sąskaitos išgrynintų lėšų panaudojimą. Teismo vertinimu, ieškovės prielaida, kad trečiasis asmuo V. Ž. su susijusių įmonių vadovais galėjo įgyvendinti PVM grobstymo schemą, o sandoriai galėjo būti fiksuojami prekių realiai neįsigyjant, jai pasitvirtinus, galėtų tapti pagrindu kelti atsakomybės už tokio sandorio sudarymą ir su tuo susijusių neigiamų padarinių kompensavimo klausimą, yra nepagrįsta. Trečiajam asmeniui V. Ž. patvirtinus, kad ginčo lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą ir panaudotos atsiskaitant pagal konkretų su UAB „Biomasė“ sudarytą sandorį bei į bylą pateikus tiek kasos operacijas, tiek ir aptariamo sandorio įforminimą patvirtinančius dokumentus, teismas padarė išvadą, jog neegzistuoja sąlygos atsakovui V. D. taikyti atsakomybę už iš banko sąskaitos paimtų lėšų nepanaudojimą įmonės tikslams.
12. Pasisakydamas dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Diguva“, panaudojant 34 575 Eur, teismas konstatavo, kad ginčo lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą ir panaudotos atsiskaitant su atsakove UAB „Diguva“. Atsakovei UAB „Diguva“ pripažinus pinigų gavimo faktą, nėra pagrindo nuspręsti, jog egzistuoja sąlygos atsakovui V. D. taikyti atsakomybę už iš banko sąskaitos paimtų lėšų nepanaudojimą bendrovės tikslams. Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „Diguva“ yra veikianti įmonė, kuri pateikė į bylą kasos dokumentus (2018 m. kovo 27 d. 6 300 Eur kasos pajamų orderį, 2018 m. birželio 13 d. 9 075 Eur kasos pajamų orderį, 2018 m. liepos 13 d. 9 200 Eur kasos pajamų orderį, 2019 m. kovo 14 d. 10 000 Eur kasos pajamų orderį), atitinkančius atsakovo V. D. pateiktuose ieškovės kasos dokumentuose (ieškovei iškėlus abejones dėl dokumentų autentiškumo ir atsakovo disponavimo jų kopijomis aplinkybių, prie bylos kaip priedas buvo prijungti trečiojo asmens V. Ž. 2022 m. rugpjūčio 31 d. posėdyje pateikti dokumentų originalai) fiksuotus duomenis apie 34 575 Eur panaudojimą. Aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu šalis siejo sutartiniai santykiai, atsakovė UAB „Diguva“ įrodinėjo pateiktomis atsargų apskaitos kortelėmis, taip pat PVM sąskaitomis faktūromis. UAB „Diguva“ piniginių lėšų pervedimai ieškovei užfiksuoti ne tik ieškovės sąskaitos išrašuose, bet ir atsakovo V. D. pateiktuose UAB „Diguva“ sąskaitos išrašuose. 2022 m. kovo 21 d. atsakovas pateikė pažymą dėl ieškovės finansinių santykių su UAB „Diguva“, kuriuose, kaip ir trečiojo asmens V. Ž. 2022 m. birželio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose, akcentuojama, jog 34 575 Eur grynaisiais pinigais iš ieškovės kasos atsakovei UAB „Diguva“ buvo išmokėta ne atsiskaitant už prekes, bet grąžinant ankstesniais bankiniais pavedimais gautas permokas.
13. Spręsdamas dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Imeta ir Ko“, panaudojant 926,19 Eur, teismas konstatavo, kad tiek sutartinių santykių faktą, tiek ir 326,19 Eur ginčo laikotarpiu panaudojimą atsakovai įrodė. Atsakovė UAB „Imeta ir Ko“ yra veikianti įmonė, kuri ne tik patvirtino pinigų gavimo faktą, bet ir pateikė sutartinių santykių faktą (armatūros pardavimą) patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras (tarp jų ir 2017 m. balandžio 21 d. 4 438 Eur sąskaitą bei 2019 m. birželio 11 d. 12 826,19 Eur sąskaitą), didžiosios dalies sąskaitų apmokėjimą banko mokėjimo nurodymais patvirtinantį sąskaitos išrašą bei du kasos pajamų orderius – 2017 m. balandžio 21 d. 600 Eur orderį ir 2019 m. birželio 11 d. 326,19 Eur orderį (šiuos orderius į bylą pateikė ir atsakovas V. D.). Sulyginęs minėtus duomenis, teismas nustatė, kad skirtumas tarp 2017 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų 4 438 Eur ir tą pačią dieną banko pavedimo nurodymu atlikto 3 838 Eur mokėjimo yra 600 Eur (4 438 Eur – 3 838 Eur = 600 Eur), o skirtumas tarp 2019 m. birželio 11 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų 12 826,19 Eur ir 2019 m. birželio 7 d. banko pavedimo nurodymu atlikto 12 500 Eur mokėjimo yra 326,19 Eur (12 826,19 Eur – 12 500 Eur = 326,19 Eur). Teismas padarė išvadą, kad esant objektyviais duomenimis užfiksuotoms finansinėms operacijoms, abejoti atsakovų V. D., UAB „Imeta ir Ko“ bei trečiojo asmens V. Ž. paaiškinimais, jog įsigyjant prekes buvo atliekami avansiniai mokėjimai, o poreikį atlikti papildomą mokėjimą grynaisiais pinigais nulemdavo prekių pakrovimo metu nustatytas papildomas svoris (didesnis kiekis), nėra pagrindo. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl konkrečių iš banko sąskaitos paimtų lėšų (pirmasis lėšų paėmimas užfiksuotas 2017 m. gruodžio 20 d.) panaudojimo teisėtumo, o 600 Eur išmokėjimas grynaisiais pinigais siejamas su anksčiau, t. y. 2017 m. balandžio 21 d., vykusiomis finansinėmis operacijomis, tai leidžia spręsti, jog ši operacija negalėjo būti fiksuojama 2019 m. balandžio mėn. kasos dokumentuose ir negali būti vertinama kaip pateisinanti joje nurodytą sumą atitinkančios iš bendrovės sąskaitos paimtos lėšų dalies panaudojimą.
14. Pasisakydamas dėl ieškovės sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu V. Ž., panaudojant 2 068 Eur, teismas pažymėjo, kad, tikslindama ieškinio reikalavimus, ieškovė neprašė pripažinti neegzistavus paskolos teisinius santykius tarp ieškovės ir trečiojo asmens V. Ž. bei neįvardijo V. Ž. atsakovu byloje. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1088-967/2023 sprendžiamas V. Ž. finansinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje tvirtinimo klausimas, kur dalis reikalavimo siejama būtent su paskolos teisiniais santykiais, akcentuojant 9 770 Eur paskolą, 5 068 Eur grąžinimą grynaisiais pinigais iš ieškovės kasos bei šių sumų skirtumo (9 770 Eur – 5 068 Eur = 4 702 Eur) įtraukimą į finansinio reikalavimo sumą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas iš ieškovės sąskaitos po 2021 m. gruodžio 20 d. paimtų lėšų panaudojimo teisėtumo klausimas, todėl argumentas dėl 2017 m. rugsėjo 9 d. trečiajam asmeniui V. Ž. išmokėtų 3 000 Eur nėra susijęs su ieškovės pareikštu reikalavimu. Įvertinęs argumentą dėl 2 068 Eur išmokėjimo 2017 m. gruodžio 28 d., teismas pažymėjo, kad teikdamas tokią informaciją V. Ž. patvirtino ne tik aplinkybę, jog jis, kaip kasininkas, panaudojo kasoje buvusias lėšas, bet ir patvirtino pinigų gavimo faktą. Ieškovės abejonės dėl trečiojo asmens V. Ž. reikalavimo teisių, net ir joms pasitvirtinus, sukurtų pagrindą reikalauti iš V. Ž. nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, bet nepaneigtų iš ieškovės sąskaitos paimtų lėšų panaudojimo fakto. Teismas akcentavo, kad teikdami ieškovės kasos dokumentus už 2017 m. gruodžio mėn. atsakovas V. D. ir trečiasis asmuo V. Ž., teikdami ieškovės kasos dokumentus už 2017 m. gruodžio mėn., nurodė, jog 2017 m. gruodžio 28 d. grąžinus į banko sąskaitą 2 450 Eur ir išmokėjus V. Ž. 2 068 Eur kasoje lėšų nebeliko, t. y. buvo panaudoti 2017 m. gruodžio 20 d. V. Ž. į kasą įnešti 4 000 Eur ir V. D. įnešti 518 Eur. Ieškovė reikalavimą sieja su 2017 m. gruodžio 20 d. iš bendrovės sąskaitos paimtais 4 000 Eur ir 500 Eur, todėl net jei V. D. į kasą įnešė 18 Eur didesnę sumą, ji nėra susijusi su ieškinio reikalavimais. Kartu ir šios sumos panaudojimas, 2017 m. gruodžio 28 d. lėšas perduodant V. Ž., negali būti vertinamas kaip pateisinantis dalies paimtų lėšų panaudojimą, o su ieškiniu susijusia pripažinta 2 050 Eur (2 068 Eur – 18 Eur = 2 050 Eur).
15. Pasisakydamas dėl kasos likučio perdavimo atsakovui V. B., teismas pažymėjo, kad atsakovai V. D. ir V. B. nevykdė teismo įpareigojimo dalyvauti bylos nagrinėjime, dėl to jiems teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. ir 2022 m. gruodžio 8 d. nutartimis taikytos baudos. Be to, 2023 m. sausio 16 d. nutartimi atmestas ieškovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas, kuriame, ieškovės tvirtinimu, turi būti įvertintas atsakovės sudarytų sandorių teisėtumas. Dėl to nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, jog tokiu būdu buvo apribotos ieškovės galimybės įrodyti ieškinio pagrįstumą, dėl to visos aplinkybės turėtų būti vertinamos atsakovės nenaudai. Viena vertus, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 188 straipsnyje numatyta šalies teisė atsisakyti apklausos, kuri reikštų parodymų prieš save davimą. Kita vertus, ieškovė kaip nepatikimus vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl abejonių kelia argumentai, kad reikšmingesniais galėjo tapti atsakovų paaiškinimai teismo posėdžio metu, kai procesiniuose dokumentuose (teiktuose šioje ir kitose bylose) atsakovai buvo patvirtinę 25 253,81 Eur kasos likučio perdavimą.
16. Pasisakydamas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovo V. D. atžvilgiu sąlygų (ne)egzistavimo, teismas konstatavo, kad bendra iš bendrovės sąskaitos paimtų lėšų suma yra 152 955 Eur (90 750 Eur + 34 575 Eur + 326,19 Eur + 2 050 Eur + 25 253,81 Eur), kuri yra 500 Eur mažesnė (153 455 Eur – 152 955 Eur = 500 Eur). Ieškovės kasos dokumentuose fiksuotas 100 Eur didesnės sumos įnešimas į kasą 2018 m. gruodžio mėn., nei buvo paimta iš ieškovės banko sąskaitos. Kita vertus, 2019 m. balandžio mėn. fiksuotas 600 Eur panaudojimas santykiuose su atsakove UAB „Imeta ir Ko“, nors faktiškai lėšos buvo panaudotos 2017 m. balandžio 21 d. Atsakovui V. D. nepateikus minėtų lėšų panaudojimą bendrovės tikslams patvirtinančių įrodymų, teismas konstatavo jo netesėtus veiksmus, 500 Eur nuostolius bei priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė LUAB „Ievroka“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą ir sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Faktas, kad po atsakovo V. D. keitėsi ir buvo paskirti dar du vadovai, kai ieškovė faktines aplinkybes grindžia tuo, jog nemokumo administratoriui nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai ir turtas, negali būti pagrindas atmesti reikalavimus ir konstatuoti, jog nežinia kokiu būdu ir iš kur atsiradę duomenys yra ieškovės veiklos duomenys. Byloje nėra duomenų, kad, keičiantis bendrovės vadovams, kasa būtų perdavinėjama, tačiau įrodyta, jog dokumentų perdavimo aktas yra fiktyvus (suklastotas), nes aktualiu laikotarpiu J. L. (Y. L.), kuris nuo 2020 m. balandžio 17 d. įregistruotas bendrovės vadovu ir akcininku, į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs).
17.2. Ieškovė V. Ž. vaidmenį (dalyvavimas nusikalstamose veikose PVM sukčiavimo srityje, uždraudimas jam užimti vadovo pareigas ir t. t.) akcentavo ne todėl, kad įrodytų reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, nes jam reikalavimai nebuvo reiškiami, o todėl kad jam negali būti taikoma civilinei teisei būdinga sąžiningumo prezumpcija. Teismo nutartimi pripažinus V. D. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, šis nevykdė teismo įpareigojimo ir, nepaisydamas paskirtų baudų, neatvyko į teismo posėdį duoti paaiškinimų.
17.3. Dėl sandorių su UAB „Biomasė“ ieškovė pateikė įrodymus, kad, likvidavus bendrovę dėl bankroto, archyvui nebuvo perduoti saugoti bendrovės dokumentai. Vadinasi, pati bendrovė nepatvirtino, kad realiai egzistavo sandoriai su ieškove. Nors atsakovas ir deklaruoja, kad vykdė 90 750 Eur vertės sandorius ir atsiskaitymus su UAB „Biomasė“, tačiau to nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Nėra duomenų, kad atsakovo deklaruojami sandoriai iš tiesų vyko.
17.4. Teismas neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, kad skirtingose bylose dėl tų pačių aplinkybių yra pateikiami tie patys duomenys. Šioje byloje yra pateikiami įrodymai, kad iš UAB „Biomasė“ įsigyta įranga pagal 2019 m. balandžio 2 d. sutartį Nr. IVR-DIG-2019/01 buvo parduota UAB „Diguva“, kuri už įsigytą įrangą sumokėjo mokėjimo nurodymais. Civilinėje byloje Nr. e2-895-577/2022 V. Ž. pateikė duomenis, kad tą pačią įrangą LUAB „Ievroka“ įsigijo iš UAB „Nordakso lizingas“, su kuria už įrangą atsiskaitė.
17.5. Vien PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia tarp šalių vykusių ūkinių komercinių santykių, todėl vertinant tik pateiktas PVM sąskaitas faktūras nėra pagrindo daryti išvadą, kad tarp šalių realiai buvo sudaryti sandoriai. Atsakovas sandorius su įmonėmis įrodinėja byloje tik pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis.
17.6. Vien formalus pinigų likučio perdavimo nurodymas pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktą neįrodo, kad ieškovė kasoje apskaitė nurodyto dydžio pinigų likutį. Aktas surašytas formaliai, paimant matematinį likutį po tariamų sandorių su UAB „Diguva“, UAB „Biomasė“, ir UAB „Imeta ir Ko“, dėl to sandoris laikytinas tariamu ir nesukeliančiu teisinių padarinių.
17.7. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) atliko LUAB „Ievroka“ mokestinį tyrimą ir konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, duomenys tyrime buvo renkami ir priešpriešinės informacijos tvarka. Pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. M-6-02-00051/2022, kuriame tiriamos ir aplinkybės dėl V. D. iš LUAB „Ievroka“ sąskaitos paimtų lėšų (ieškinio dalykas šioje byloje). 2022 m. lapkričio 29 d. įsiteisėjusia teismo nutartimi LUAB „Ievroka“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. UAB „Diguva“ atstovė J. F. ir V. Ž. yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje Nr. 1-153-1015/2022. Egzistuoja pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą, nes byla ir tyrimas yra susiję taip, kad tyrime nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią šiai bylai.
Atsiliepimas
17.8. Atsakovo teiginys, kad V. Ž. iš bendrovės sąskaitos paėmė 69 760 Eur, nėra pagrįstas įrodymais. Vien įsakymas, kuriuo V. Ž. buvo paskirtas bendrovės kasininku, tokių aplinkybių nepatvirtina. Juo labiau kad į LUAB „Ievroka“ bankroto bylą nebuvo perduoti bendrovės dokumentai. Jie buvo sąmoningai paslėpti (sunaikinti).
17.9. Paskolos grąžinimas V. Ž. nėra įrodytas. Be to, neįrodyta, kad V. Ž. disponavo tariamai iš bendrovės banko sąskaitos paimtais pinigais.
17.10. Teismas, konstatuodamas, kad nėra atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, rėmėsi kasos knygos duomenimis, tiksliau jų fragmentais, nes vientisa kasos knyga nebuvo pateikta. Teismas nepatikrino kasos knygos duomenų patikimumo, neanalizavo grynųjų pinigų priėmimo, išmokėjimo fakto, apskaitos tvarkos, nustatytos kasos taisyklėse. Teismas, remdamasis atskirais, tarpusavyje nesusijusiais kasos knygos fragmentais, iš esmės nevertino atsakovo (per trečiąjį asmenį V. Ž.) nurodomų veiksmų ekonominio pagrįstumo. Byloje nenustatyta, dėl kokių ekonomiškai pagrįstų bendrovės veiklos ypatumų reikėjo paimti iš banko sąskaitos lėšas ir vėliau jas tariamai įnešti į bendrovės kasą. Teismas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių padarė nesilaikydamas įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
17.11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, neišnagrinėta dalis ieškovės pateiktų duomenų.
17.12. Ieškovė pateikė duomenis apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, kurio dalykas yra ir atsakovo V. D. iš banko sąskaitos paimtos piniginės lėšos. Bylai gali būti reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys, įskaitant ikiteisminio tyrimo metu atliekamo bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenis, kratos metu paimtus dokumentus, apklausiamus liudytojus ir t. t.
18. Atsakovė UAB „Imeta ir Ko“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę ilgalaikiai pirkimo-pardavimo santykiai ir tai įrodo bankiniai nurodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad parduotas metalas buvo nuvežtas ieškovei į iškrovimo vietą.
18.2. Dėl dalies mokėjimų grynaisiais pinigais teismui buvo paaiškinta, kad metalo pardavimo sandoriuose atsiskaitymas grynaisiais pinigais yra įprasta praktika, jog didžioji dalis mokėtinos kainos sumokama iš karto, o pakrovimo metu, kai žinomas tikslus metalo kiekis ir svoris, sumokama likusi mokėtinos kainos dalis.
18.3. Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais. Ieškovė privalo įrodyti nurodomas aplinkybes, t. y., kad sandoriai tarp šalių iš tiesų nevyko.
19. Atsakovė UAB „Diguva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliantė pažodžiui pakartojo ieškinio motyvus, neanalizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
19.2. Byloje pateikti UAB „Diguva“ 2022 m. gruodžio 7 d. rašytiniai paaiškinimai su įrodymais, kurie patvirtina, kad pirkimo–pardavimo santykiai pagal PVM sąskaitas faktūras iš tiesų buvo susiklostę, ir UAB „Ievroka“ grąžino UAB „Diguva“ gautas permokas, kurios buvo įrašytos į pajamas UAB „Diguva“ kasos pajamų orderiais.
20. Atsakovas V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Deklaratyvi ieškovės pozicija, kuri nėra pagrįsta įrodymais.
20.2. Apeliaciniame skunde pažodžiui pakartojami ieškinio motyvai, argumentai ir iš esmės neanalizuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
20.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Biomasė“, panaudojant 90 750 Eur, paimtų iš bendrovės kasos, dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Diguva“, panaudojant 34 575 Eur, paimtų iš bendrovės kasos, dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakove UAB „Imeta ir Ko“, panaudojant 926,19 Eur, paimtų iš bendrovės kasos, dėl ieškovės sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu V. Ž., panaudojant 2 068 Eur, o taip pat dėl kasos likučio perdavimo atsakovui V. B.. Teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir tinkamai įvertino, pateikė argumentuotą vertinimą dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)egzistavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
22. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2023 m. kovo 24 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dalį, susijusią su konstatavimu, kad aktualiu laikotarpiu paskutinis LUAB „Ievroka“ vadovas J. L. nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką.
23. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors teikiamas nutarimas yra vėlesnės datos nei priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau teikiamas įrodymas neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo. Šiuo įrodymu apeliantė nori pagrįsti, kad byloje nėra duomenų, jog, keičiantis paskutiniams bendrovėms vadovams, jos kasa būtų buvusi perduota, nes aktualiu laikotarpiu paskutinis bendrovės vadovas J. L. į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs.
25. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pareikštas atsakovui V. D., kuris bendrovės vadovu buvo nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Po atsakovo V. D., bendrovės vadovu nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. buvo atsakovas V. B., o nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – J. L.. Pridedamu įrodymu apeliantė siekia pagrįsti aplinkybes dėl bendrovės dokumentų ir kasos perdavimo iš V. B. J. L., bet ne atsakovo V. D. V. B.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti naują įrodymą, nes jis neatitinka sąsajumo reikalavimo (CPK 180 straipsnis).
Dėl bylos sustabdymo
26. Apeliantė prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. M-6-02-00051/2022. Apeliantė nurodo, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. M-6-02-00051/2022, kuriame tiriamos ir aplinkybės dėl atsakovo V. D. iš apeliantės sąskaitos paimtų grynųjų pinigų, tai yra ieškinio dalykas šioje byloje.
27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kuriam tapatus prašymas jau buvo pareikštas, teismas, pripažindamas būtinumą stabdyti civilinę bylą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, turi nurodyti, kokios konkrečiai ikiteisminio tyrimo metu nustatytinos aplinkybės turės įrodomąją reikšmę stabdomoje civilinėje byloje, taip pat kodėl jų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama sustabdyti civilinę bylą iki ikiteisminio tyrimo galutinio procesinio sprendimo priėmimo, nenurodo konkrečių ir reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, kurios galėtų būti nustatytos išimtinai tik apeliantės paminėto ikiteisminio tyrimo metu, bet negalėtų būti nustatytos nagrinėjamoje civilinėje byloje.
28. Apeliantė prašymą sustabdyti civilinę bylą grindžia deklaratyviais argumentais apie ikiteisminio tyrimo metu nustatytinų duomenų galimą reikšmingumą nagrinėjamai civilinei bylai, tačiau nedetalizuoja, kokios aplinkybės gali būti nustatytos ir kokią reikšmę jos gali turėti nagrinėjamoje byloje, todėl nenustačius objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą iš esmės, prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas (CPK 163–164 straipsniai).
29. Pažymėtina, kad bylos išnagrinėjimas neatima apeliantės teisės ateityje reikalauti žalos atlyginimo dėl nusikalstamos veikos padarymo (jei tai būtų nustatyta baudžiamojo proceso tvarka).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
30. Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, sprendime nepatikimų duomenų pagrindu teismo atliktas nuostolių apskaičiavimas negali būti pripažįstamas tinkamu ginčo tarp šalių išsprendimu. Teismas sprendimo nemotyvavo, neištyrė visų byloje esančių įrodymų, neatsakė į apeliantės argumentus dėl pateiktų įrodymų autentiškumo, tikrumo, vertinimo, gavimo šaltinių ir kita.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-576-881/2020).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė reiškė reikalavimą atsakovui V. D. dėl nuostolių atlyginimo, nurodydama, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė atsakovui nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. paimant iš apeliantės banko sąskaitos 153 455 Eur. Be to, ieškovė prašė pripažinti, kad teisiniai santykiai, kuriais grindžiamas lėšų panaudojimas, su kontrahentais faktiškai nesusiklostė. Atsakovas V. D., atsikirsdamas į jam pareikštą reikalavimą, teigė, kad iš bendrovės sąskaitos paimtos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams pagal bendrovės vykdomus sandorius, perduota buvusiam bendrovės vadovui, t. y. 90 750 Eur įmonės kasoje buvusių lėšų buvo panaudota atsiskaitant su UAB „Biomasė“, 34 575 Eur – su atsakove UAB „Diguva“, 926,19 Eur – su atsakove UAB „Imeta ir Ko“, 2 068 Eur buvo panaudota grąžinant paskolą trečiajam asmeniui V. Ž., o lėšų likutis (kasoje buvę 25 253,81 Eur) perduota atsakovui V. B.. Atsakovas V. D., siekdamas pagrįsti argumentus, teismui pateikė 2018 m. spalio 22 d. įrangos gamybos sutartį su UAB „Biomasė“, kasos dokumentus, PVM sąskaitas faktūras, prekių priėmimo aktus. Atsakovo V. D. pateiktuose kasos dokumentuose (trečiasis asmuo V. Ž. pateikė šių dokumentų originalus) fiksuojamas 90 750 Eur išmokėjimas atsakovei UAB „Biomasė“ grynaisiais pinigais. Ši sumą atitinka tiek pirmųjų dviejų komplektuojamųjų dalių kainą su PVM (90 750 Eur), nurodytą 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. vasario 5 d. PVM sąskaitose faktūrose, tiek ir 2018 m. spalio 22 d. įrangos gamybos sutarties 2.1 punkte aptartą mokėjimų grafiką (tiek avansinių mokėjimų sumas, tiek ir atsiskaitymą po sąskaitų išrašymo). Be to, atsakovės UAB „Biomasė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose yra įrašas, kuriuo patvirtinamas prekių gavimo faktas. Be kita ko, trečiasis asmuo V. Ž. su 2022 m. birželio 30 d. paaiškinimais pateikė teismui duomenis apie šių sąskaitų registravimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Atsakovė UAB „Diguva“ teismui pateikė atsargų apskaitos korteles, PVM sąskaitas faktūras, sąskaitos išrašus, kuriuose fiksuojami lėšų pervedimai ieškovei. 2022 m. kovo 21 d. atsakovas papildomai pateikė pažymą dėl ieškovės finansinių santykių su UAB „Diguva“, kuriuose, kaip ir trečiojo asmens V. Ž. 2022 m. birželio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose, akcentuojama, jog 34 575 Eur grynaisiais pinigais iš ieškovės kasos atsakovei UAB „Diguva“ buvo išmokėta ne atsiskaitant už prekes, bet grąžinant ankstesniais bankiniais nurodymais gautas permokas. Atsakovė UAB „Imeta ir Ko“ taip pat patvirtino pinigų gavimo faktą, be to, pateikė sutartinių santykių faktą (armatūros pardavimą) patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras (tarp jų 2017 m. balandžio 21 d. 4 438 Eur sąskaitą ir 2019 m. birželio 11 d. 12 826,19 Eur sąskaitą), didžiosios dalies sąskaitų apmokėjimą bankiniais nurodymais patvirtinantį sąskaitos išrašą bei du kasos pajamų orderius – 2017 m. balandžio 21 d. už 600 Eur ir 2019 m. birželio 11 d. už 326,19 Eur. Atsakovas V. D., nurodė, kad 25 253,81 Eur liko nepanaudoti ir jį atšaukus iš įmonės vadovo pareigų 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktu, kuris pateiktas byloje, perdavė naujajam bendrovės vadovui atsakovui V. B..
33. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino kiekvieną byloje pateiktą įrodymą, atsižvelgdamas į šalių nurodytus paaiškinimus, taip pat kitose nagrinėjamose civilinėse bylose nustatytas aplinkybes. Įvertinęs pirmiau minėtus įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad atsakovas V. D. pagrindė 90 750 Eur sumokėjimą UAB „Biomasė“, 34 575 Eur atsakovei UAB „Diguva“, 326,19 Eur atsakovei UAB „Imeta ir Ko“, 2 050 Eur trečiajam asmeniui V. Ž., o 25 253,81 Eur kasos likutis perduotas atsakovui V. B.. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis teismo išvadomis sutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, sutinka, kad nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų abejoti pateiktų dokumentų, pagrindžiančių lėšų panaudojimą, autentiškumu, pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti priešingo sprendimo (CPK 178 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas deklaratyviais teiginiais, nurodant, kad byloje pateikti dokumentai yra nepatikimi, suklastoti ir panašiai. Nors iš tiesų nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, tačiau tai nėra pagrindas kitaip vertinti šalių byloje pateiktus įrodymus, kaip to iš esmės siekia apeliantė. Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tai, jog atsakovų ir trečiojo asmens V. Ž. dokumentai, kuriais grindžiami atsikirtimai į ieškovės reikalavimus, yra nepatikimi, apeliantė į bylą nepateikė, tokių faktų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, o nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą apie bendrovės lėšų panaudojimą atsiskaitymui su UAB „Biomasė“, UAB „Diguva“, UAB „Imeta ir Ko“, V. Ž. ir perdavimą naujajam bendrovės vadovui (CPK 185 straipsnis).
34. Apeliantė nurodo valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre registruotus įvykius, susijusius su UAB „Biomasė“, ir pažymi, kad viešajame registre nėra įregistruota jokių UAB ,,Biomasė“ duomenų, kurie patvirtintų ūkinius komercinius santykius, egzistavusius tarp UAB ,,Biomasė“ ir ieškovės. Toks ieškovės argumentas yra nepagrįstas, nes Juridinių asmenų registre yra kaupiami duomenys apie patį juridinį asmenį, jo statusą, dalyvius, finansinius dokumentus ir kita, tačiau ne duomenys apie sudarytus sandorius su kitais juridiniais asmenimis.
35. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamame sprendime buvo įvertintos aplinkybės, kad civilinėje byloje Nr.e2-895-577/2022 V. Ž. pateikė duomenis, jog tą pačią įrangą LUAB „Ievroka“ įsigijo iš kitos įmonės, t. y. UAB „Nordakso lizingas“. Teismas nurodė, kad V. Ž. atsiliepime kitoje byloje akcentuojamas vienos automatinės kontaktinio suvirinimo linijos plokščiųjų armatūrinių karkasų gamybai komplektuojamosios dalies – suvirinimo bloko – įsigijimas. Dėl šios aplinkybės teismas nusprendė, kad vien tik ši aplinkybė pati savaime ieškovės su UAB „Biomasė“ sudarytoje sutartyje aptariant kitų komplektuojamųjų dalių įsigijimą, nėra pagrindas konstatuoti aptariamų duomenų tarpusavio nesuderinamumą. Taigi, teismas šį apeliantės argumentą įvertino, todėl vien tai, kad teismo vertinimas neatitinka apeliantės pozicijos, šiuo atveju nėra pagrindas daryti išvadą, jog teismas netinkamai įvertino apeliantės nurodomas aplinkybes.
36. Apeliantė, be kita ko, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas V. D. sandorius su UAB „Diguva“ ir UAB „Imeta ir Ko“ įrodinėja byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau vien jos nepagrindžia tarp šalių buvus ūkinius komercinius santykius. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl teisinių santykių su UAB „Diguva“ ir UAB „Imeta ir Ko“ realumo, vadovavosi ne tik PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau įvertino tiek UAB „Diguva“, tiek UAB „Imeta ir Ko“ veiklos pobūdį, UAB „Diguva“ kasos dokumentus, UAB „Imeta ir Ko“ kasos pajamų orderius, atsargų apskaitos korteles, bankinius nurodymus ir šalių paaiškinimus.
37. Apeliantė laikosi pozicijos, kad vien formalus pinigų likučio perdavimo nurodymas pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. aktą neįrodo, kad ieškovė būtent iš ginčo santykių kasoje apskaitė nurodytą pinigų likutį. Šio argumento apeliantė nepagrindžia. Pažymėtina, kad teismas ne tik vadovavosi 2019 m. rugpjūčio 27 d. aktu, tačiau nustatė ir tai, jog tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad po 2019 m. rugpjūčio 27 d. V. B. disponavo ieškovės banko sąskaita ir iš jos paėmė 32 927 Eur. Kaip buvo nustatyta remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ši suma iš atsakovo V. B. ieškovei priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-670-960/2021. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodyti duomenys patvirtina ieškovės pozicijos nenuoseklumą ir argumentą, jog atsakovas V. B. nevykdė ieškovės vadovo funkcijų, leidžia vertinti kaip įrodymais nepatvirtintą prielaidą.
38. Apeliantės teiginiai, kad paskolos grąžinimas V. Ž., be paskolos teisinius santykius įrodančių dokumentų, nėra laikytinas įrodytu, vėlgi pagrįsti tik subjektyviu apeliantės vertinimu. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas išvadą dėl tokių teisinių santykių egzistavimo realumo įvertino ir motyvavo. Sprendime atsižvelgta ne tik į šalių paaiškinimus, tačiau ir į tai, kad tikslindama ieškinio reikalavimus, ieškovė neprašė pripažinti neegzistavus paskolos teisinius santykius tarp ieškovės ir trečiojo asmens V. Ž. bei neįvardijo V. Ž. atsakovu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1088-967/2023 sprendžiamas V. Ž. finansinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje patvirtinimo klausimas, kur dalis reikalavimo siejama būtent su paskolos teisiniais santykiais, akcentuojant 9 770 Eur paskolą, 5 068 Eur paskolos grąžinimą grynaisiais pinigais iš ieškovės kasos bei šių sumų skirtumo (9 770 Eur – 5 068 Eur = 4 702 Eur) įtraukimą į finansinio reikalavimo sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu civilinė byla Nr. eB2-1088-967/2023 yra išnagrinėta, Vilniaus apygardos teismui 2023 m. kovo 13 d. priėmus nutartį. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymais patvirtina V. Ž. 24 684,40 Eur (4 702 Eur + 19 982,40 Eur) finansinio reikalavimo pagrįstumą, tačiau teismas netenkino V. Ž. prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB ,,Ievroka“ bankroto byloje, praleidus procedūrinį terminą, pareikšti finansinį reikalavimą.
39. Apeliantė akcentuoja trečiojo asmens V. Ž. vaidmenį (dalyvavimas nusikalstamose veikose PVM sukčiavimo srityje, uždraudimas eiti vadovo pareigas ir t. t.), tačiau nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo reiškiamas atsakovui V. D., bet ne V. Ž.. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nebuvo vertinamas lėšų panaudojimo fakto teisėtumas, pagrindo pervesti lėšas buvimas ar nebuvimas, o vertinama tai, kur buvo panaudota 153 455 Eur, kuri atsakovui V. D., būnant ieškovės vadovu, buvo paimta iš ieškovės banko sąskaitos ir į sąskaitą (ar kasą) negrąžinta.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovas V. D. pagrindė iš bendrovės sąskaitos paimtų piniginių lėšų panaudojimą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio vertinimo, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
41. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bei išsamiai ištyrė visus teisiškai reikšmingus faktus, būtinus teisingam bylos išnagrinėjimui, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taigi, jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.