Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-02-10 · Civilinė byla Nr. 2A-66-124/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-10
Bylos Nr.
2A-66-124/2015
Teisminio proceso Nr.
2-35-3-01306-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Bartašienė, Laisvė Aleknavičienė, Danutė Burbulienė
Atsakovas
P. J., G. K.
Ieškovas
BUAB „Rasrita“
Kategorijos
  • 21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-66-124/2015Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01306-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1; 121.14. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. J. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-73-856/2014 pagal ieškovo BUAB „Rasrita“ ieškinį atsakovams G. K., P. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Rasrita“ ieškiniu (1 t., 2–11 b. l.) ir patikslintu ieškiniu (1 t., 107–115 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo pradžios:

1) 2012-02-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, pagal 2012-02-20 Pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Rasrita” ir P. J.,

2) 2012-02-20 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, pagal 2012-02-20 Pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Rasrita” ir G. K., taikyti restituciją natūra - iš atsakovo P. J. priteisti valgyklą su ūkiniu pastatu, iš atsakovo G. K. priteisti butą su 1/2 ūkinio pastato, 1/4 kitų statinių, 1024/2928 dalį žemės sklypo, juos grąžinant ieškovui BUAB „Rasrita, o nesant galimybės restitucijos atlikti natūra, priteisti iš P. J. ir G. K. ieškovo naudai minėto nekilnojamojo turto vertės ekvivalentą pinigais.

Nurodė, kad 2012-02-20 Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu UAB „Rasrita“ G. K. už 16 100 Lt sumą perleido butą, 1/2 ūkinio pastato, 1/4 kitų statinių bei 1024/2928 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). 2012-02-20 Pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Rasrita“ P. J. už 18 310 Lt perleido pastatą - valgyklą, ūkinį pastatą, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šalių sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoriai yra priešingi UAB „Rasrita“ veiklos tikslams ir turėjo įtakos šios įmonės nemokumo padidėjimui ir negalėjimui proporcingai atsiskaityti su kreditoriais, t. y. šie ginčo sandoriai akivaizdžiai pažeidžia UAB „Rasrita“ kreditorių teises. UAB „Rasrita“ kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 83 993,01 Lt, bendrovė turi turto už 1395 Lt, o bendrovės įsiskolinimas tretiesiems asmenims sudaro 255316 Lt. Taigi, bendrovė turi įsipareigojimų kreditoriams, su kuriais bendrovė atsiskaityti negalės. Patikrinus UAB „Rasrita“ ilgalaikio turto apskaitos dokumentus buvo nustatyta, kad, bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas: pastatas - valgykla yra įvertinta 104 561 Lt, butas (parduotuvė) – 31 086,55 Lt. Tuo tarpu pastatas - valgykla su ūkiniu pastatu atsakovei P. J. buvo parduotas už 18 310 Lt, atsakovui G. K. už 16 100 Lt. Visi sandoriuose dalyvavę asmenys yra susiję giminystės ryšiais, o tai, pagal CK 6.67 str. suponuoja išvadą, kad sandorių šalys buvo nesąžiningos. 2012 m. vasario 20 d. sandoriais, ginčo turtas atsakovams buvo parduotas už neproporcingai mažą kainą, tai yra, vienu atveju daugiau nei 5 kartus mažesnę kainą, kitu atveju beveik už perpus mažesnę turto likutinę vertę. Todėl akivaizdu, jog sandorio šalys, atitikdamos daugiau nei vieną CK 6.67 str. nustatytą nesąžiningumo kriterijų, sudarydamos ginčo sandorį buvo nesąžiningos, o minėti sandoriai prieštaravo UAB „Rasrita“ veiklos tikslams ir pablogino ieškovo galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (1 t., 116–120 b. l.) atsakovas G. K. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su tuo, jog sudarydamas ginčijamą sandorį buvo nesąžiningas, jog sudarytas ginčijamas sandoris prieštaravo bendrovės tikslams ir kad ginčijamas sandoris pažeidė UAB „Rasrita“ kreditorių ar pačios įmonės teises ir interesus. Įsipareigojimai tretiesiems asmenims po ginčijamo sandorio sudarymo iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo ženkliai sumažinti nuo 255 316 Lt iki 13 344,54 Lt. Gautais už sandorį pinigais, ieškovas galėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl negalima teigti, kad ginčo sandoris pažeidė kreditorių interesus. Sudarant ginčo sandorį, atsakovas veikė sąžiningai. Abiejų ginčo sandorių naikinti nėra pagrindo, nes pripažinus negaliojančiu tik vieną sandorį, būtų pilnai atsiskaityta su kreditoriais.

Atsiliepimu į ieškinį (1 t., 127–132 b. l.) atsakovė P. J. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis patvirti­na, kad šis turtas 2010 m. bendrovės buvo įsigytas už 104 561 Lt, o atsakovei parduotas už 18 310 Lt. Tuo tarpu UAB „Rasrita“ kreditorių finansiniai reikalavimai tesudarė tik 13 344,54 Lt. Apeliantė 2010 - 2011 m. yra buvusi UAB „Rasrita” akcininke ir minėtu laikotarpiu šiai bendrovei parduotuvės steigimui ir patalpų remontui buvo paskolinusi dideles pinigų sumas. Ginčo san­dorio sudarymo metu, apart jos, jokių kitų bendrovės kreditorių nebuvo. Ginčo sandoris jo sudarymo metu nepažeidė jokių ieškovo bendrovės kredi­torių interesų, be to, šio ginčo sandorio šalys jį sudaryti netgi privalėjo. Todėl tokiame kontekste giminystės santykiai tikrovėje nebetenka jo­kios reikšmės, nes ginčo sandorio sudarymą nulėmė visai ne giminystės santykis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu (2 t., 147–154 b. l.) ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. vasario 20 d. Pastatų pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Rasrita“ ir P. J., pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. vasario 20 d. Pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Rasrita“ ir G. K., taikė restituciją natūra ir iš atsakovės P. J. priteisė 2012 m. vasario 20 d. Pastatų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perduotą pastatą – valgyklą su ūkiniu pastatu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), juos grąžinant ieškovui BUAB „Rasrita“. Iš atsakovo G. K. BUAB „Rasrita“ naudai priteisė 2012 m. vasario 20 d. Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perduoto turto – negyvenamosios patalpos – parduotuvės su priklausiniais ir žemės sklypu, esančių adresu (duomenys neskelbtini) vertės ekvivalentą pinigais, t. y. 28 640,47 Lt (8294,85 EUR).

Priteisė valstybei iš atsakovės P. J. 2824,00 Lt (817,89 €), o iš atsakovo G. K. – 859,00 Lt (248,78 € žyminio mokesčio, bei po 54,78 Lt (15,87 €) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Rasrita“ turtinė padėtis buvo sunki, ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o 2012 m. kovo ir balandžio mėnesiais išpardavusi ir likusį trumpalaikį turtą bei prekes, nebevykdė veiklos. A. P. J. ir G. K. už įgytą UAB „Rasrita“ nekilnojamąjį turtą sumokėtos piniginės lėšos buvo apskaitytos kasos pajamų orderiais, tačiau teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog šios lėšos į bendrovės kasą nebuvo įneštos. Pastatui - parduotuvei, esančiai Pašušvio mstl., nuo 2011-11-05 iki 2012-02-14 antstolis buvo apribojęs disponavimo teisę ir, vos tik panaikinus apribojimus, turtas buvo parduotas, kas įrodo, jog tam buvo ruošiamasi iš anksto, nors nėra duomenų, jog skolininkas privalėjo sudaryti ginčo sandorius. UAB „Rasrita“, atstovaujamai direktorės R. J., sudarius ginčijamus pirkimo - pardavimo sandorius ir perleidus bendrovės turėtą ilgalaikį turtą atsakovams - savo motinai P. J. ir sūnui G. K., neliko turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, skolininkas tapo nemokus, nebevykdė veiklos, ir tuo buvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog UAB „Rasrita“ iškeliant bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismas 2013-02-13 nutartimi konstatavo, jog bendrovė 2013-01-01 datai jokio nekilnojamojo turto neturi, o žinomos atsakovo pradelstos skolos yra 7297,10 Lt, nevykdomi pagal įstatymą nustatyti privalomi mokėjimai socialinio draudimo biudžetui ir apmokėjimai Teismas konstatavo, jog ginčijamais sandoriais buvo pabloginta UAB „Rasrita“ turtinė padėtis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., 19–28 b. l.) atsakovė P. J. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą dalyje, dėl tarp ieškovo ir apeliantės 2012 m. vasario 20 d. sudarytos pasta­tų pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos natūra taikymo ir priteisimo iš apeliantės 2824 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 54,78 Lt procesinių dokumentų įteiki­mo išlaidų valstybei, bei priimti šioje dalyje naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai nustatė esant actio Pauliano sąlygas, pažeidė procesinės teisės normas, nes rėmėsi nepasirašytais ir nepatvirtintais rašytiniais įrodymais, tai yra grindžia šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo kreditorių teisių pažeidimą. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo dienai ieškovo bendrovė turėjo pradelstų mokėjimų už 7851,95 Lt sumą ir įmonės turtinė padėtis esą buvo sunki bei ji esą nebegalėjo atsiskaityti su kredito­riais, o ginčijamu sandoriu perleidus nekilnojamąjį turtą, bendrovė nebeturėjo jokio ilgalaikio turto - liko tik trumpalaikis turtas už 1395 Lt sumą. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos piniginės lėšos labiau tikėtina, bendrovės kasos išvis nepasiekė. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pinigų suma už parduotą turtą (18 310 Lt) buvo neįnešta į bendrovės kasą, kad vietoj turto ieškovei neatiteko jo vertę atitinkanti pinigų suma, kurios atsiskaityti su kreditoriais turėjo visiškai užtekti.

2. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ginčo sandorio vertė buvo 18 310 Lt, ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams negalėjo būti didesni nei 13 344,54 Lt, todėl toks sandoris, kai ieškovo bendrovės kasoje liko didesnė pinigų su­ma, nei buvo reikalinga sumokėti esamoms skoloms, negalėjo prieštarauti jokiems kreditorių interesams. Vadovautis ieškovo pateiktais 2012 m. balansu bei 2012-11-14 kreditinių skolų pasiskirstymo žiniaraščiu apskritai nebuvo galima, kadangi pridėti dokumentai yra niekieno nepasirašyti ir nepatvirtinti.

3. Teismas privalėjo neginčijamai nustatyti, o ieškovas įrodinėti, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieš­kovo bendrovė buvo iš tiesų nemoki, turėjo kreditorių ir ginčijamu sandoriu pažeidė jų teises. Tokių aplinkybių ieškovas nepagrindė. Teismas vadovavosi tik prielaidomis apie tai, kad ieškovo bendrovės finansi­nė būklė ginčo sandorio sudarymo metu esą buvo bloga ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvir­tintai bankroto bylos iškėlimo ribai, tačiau tai negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti ieškovo bendrovės nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.

4. Ginčo sandoriu ieškovo bendrovė iš esmės įvykdė savo piniginę prievolę apeliantei, todėl akivaizdu, kad bendrovė priva­lėjo sudaryti šį sandorį. R. J., tuo metu buvusi ieškovo bendrovės direktorė, ruošėsi visus savo įgaliojimus ir bendrovės turtą perleisti savo sū­nui - bendraatsakoviui. Todėl buvo kilusi grėsmė, kad bendrovė gali su ja apskritai niekada nebeatsiskaityti, tačiau teismas šios svarbios aplinkybės ne tik neįverti­no, bet ir nesvarstė.

5. Ginčo sandoris jo sudarymo metu nepažeidė jokių ieškovo bendrovės kredi­torių interesų, be to, šį ginčo sandorį šalys netgi privalėjo sudaryti. Todėl tokiame kontekste ieškovo bendrovės buvusios vadovės ir apeliantės artimi giminystės santykiai tikrovėje nebeteko jokios reikšmės, nes ginčo sandorio sudarymą nulėmė visai ne giminystės santykis. Neįrodžius, kad sandorių sudarymo metu koks nors kreditorius turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nustačius, kad ieškovas privalėjo su atsakove sudaryti sandorį, vien formalus nesąžiningumo preziumavimo buvimas neturėjo teisinės reikšmės nei ginčo sandorio sudarymui, nei jo nuginčijimui.

6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, įrodymus ištyrė paviršutiniškai, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, atliktas įrodymų vertinimas nėra teisingas ir nėra pagrįstas pateiktais įrodymais, teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių. Pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2012 m. ieškovo bendrovės balansas bei 2012-11-14 kreditinių skolų pasiskirstymo žiniaraš­tis yra niekieno nepasirašyti, nepatvirtinti bei visiškai neatitinka ofi­cialiems įrodymams keliamų reikalavimų. Todėl jais vadovautis priimant sprendimą net nebuvo galima. Vienok teismas vadovavosi tik formaliais teiginiais, forma­liu įstatymo traktavimu ir pan. Teismas šiuo atveju visiškai nevertino tų bylos aplinkybių, kurias nurodė apeliantė, ir kurios aiškiai rodė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas. Todėl tuo teismas nepagrįstai ignoravo apeliantę ir savo procesinę pareigą objek­tyviai vertinti bylos įrodymus bei aplinkybes. Teismas neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes bei nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliaciniu skundu (2 t., 34–38 b. l.) atsakovas G. K. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas neteisingai konstatavo, esant kreditorių teisių pažeidimą.Radviliškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog UAB „Rasrita“ sudarius ginčijamą sandorį ir perleidus bendrovės turėtą ilgalaikį turtą atsakovui G. K., neliko turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, skolininkas tapo nemokus, nebevykdė veiklos ir tuo buvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės.

2. Pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu atsakovui parduodamo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, vadovaujantis atliktu parduodamo turto vertinimu, buvo 16 434,25 Lt, o parduotas už 16 100 Lt. Atsakovo sumokėta kaina už nekilnojamąjį turtą atitiko realią turto rinkos vertę ginčo sandorio sudarymo metu.

Šalies argumentai

3. Ieškovas savo teiginius, jog ginčo sandoriu turtas buvo perleistas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, įrodinėjo tik į bylą pateiktu 2010-12-31 UAB „Rasrita“ perkainojimo aktu, kuriuo butas, ieškovo įsigytas 2010-07-13 pirkimo-pardavimo sutartimi, buvo perkainotas iki 31 086,55 Lt ir savo paaiškinimais, apie padarytą perleisto turto pagerinimą, tačiau jokių duomenų apie tai, jog ginčo turtas ieškovo lėšomis ar darbu po jo įsigijimo, būtų buvęs pagerintas, į bylą nepateikė.

4. Ieškovas taip pat nepateikė jokių duomenų, jog ginčo sandorio sudarymo metu, parduodamo nekilnojamojo turto vertė buvo ženkliai didesnė nei nurodyta vidutinė rinkos vertė ir neatitiko realios rinkos kainos. Taigi, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, turėjo būti vadovaujamasi vidutine nekilnojamojo turto rinkos verte, nustatyta ginčo sandorio sudarymo metu ir turėjo būti laikoma, jog ginčo sandorio sudarymo metu parduodamo turto kaina siekė 16 100 Lt, o ne 31 086,55 Lt. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne ginčo sandorio sudarymo metu egzistavusia turto vidutine rinkos verte, o ieškovo BUAB „Rasrita“ buhalteriniuose dokumentuose nurodyta turto kaina, tokiu būdu nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos, pagal kurią, taikant actio Pauliana sąlygas ir vertinant, ar turto perleidimas galėjo pažeisti kreditorių interesus yra vadovaujamasi turto rinkos verte, o ne buhalteriniais bendrovių dokumentais.

5. Ieškovas neįrodinėjo ginčo sandoriu perleisto kito turto - 1024/2928 dalies žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) vertės ir neginčijo, jog šio nekilnojamojo turto pardavimo kaina neatitiko realios rinkos kainos, todėl ieškovui neginčijant šio žemės sklypo vertės, turėjo būti laikoma, kad jis buvo perleistas už realią rinkos kainą.

6. Ginčo sandorio sudarymą lėmė įprasta verslo praktika, siekiant gautomis iš turto pardavimo lėšomis atsiskaityti su kreditoriais. Šią aplinkybę įrodo tai, jog įsipareigojimai tretiesiems asmenims po ginčo sandorio sudarymo iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo sumažinti iki 13 344,54 Lt.

7. Atsakovas ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo ieškovo kreditorius, o tai reiškia, kad ginčo sandoriu nebuvo suteikta pirmenybė atsiskaitymui su konkrečiu bendrovės kreditoriumi. Ši aplinkybė duoda pagrindą teigti, jog kreditorių interesai patenkinti savo reikalavimus po ginčo sandorio sudarymo nebuvo pažeisti, t. y. ieškovas, už parduotą turtą gavęs turto rinkos vertę atitinkančią kainą, ją galėjo panaudoti atsiskaitymui su visais turimais kreditoriais, proporcingai jų turimiems reikalavimams, tokiu būdu nepažeidžiant nei vieno iš kreditorių teisėtų interesų.

8. Piniginių lėšų, gautų už turto pardavimą panaudojimas gali būti reikšmingas tik vertinant įmonės vadovės nesąžiningumą ir negali būti tiesiogiai susijęs su atsakovo atliktais veiksmais ir negali įtakoti sąžiningai sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, taigi ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ieškovo naudai.

9. Pardavus nekilnojamąjį turtą ir gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumą, bendrovės turimo turto vertė realiai nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas neturėjo neigiamos įtakos galimybei atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir nepažeidė jos kreditorių teisių ir interesų.

10. Atsakovo sąžiningumą visiškai įrodo tai, jog atsakovas už perkamą įmonės turtą sumokėjo realią, turto rinkos vertę atitinkančią kainą 16 100 Lt, atsakovo nesąžiningumas buvo visiškai paneigtas, o tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų sandoriui Actio Pauliana ginčyti, t. y. trečiojo asmens nesąžiningumo.

11. Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti du sandorius, pagal kuriuos parduoto nekilnojamojo turto bendra vidutinė rinkos vertė, vadovaujantis pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytomis vertėmis 2012-02-14 dienai sudarė 31 934,25 Lt. Radviliškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiais abu sandorius, kadangi vieno ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu sudarytų galimybes pilnai atsiskaityti su ieškovo kreditoriais.

12. Radviliškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai paskaičiavo atsakovui mokėtiną 859 Lt žyminį mokestį nuo priteistos 28 640,47 Lt sumos. LR CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 dalyje nustatyta, jog ieškinio suma bylose dėl turto išreikalavimo nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Ginčo sandoriu perleisto turto rinkos vertė ginčijamo sandorio sudarymo dienai siekė 16 100 Lt, taigi, žyminis mokestis turi būti atitinkamai perskaičiuojamas nuo nustatytos turto rinkos vertės, o ne nuo buhalteriniuose dokumentuose esančios niekuo nepagrįstos turto vertės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus (2 t., 55–61, 80–86 b. l.) ieškovo BUAB „Rasrita“ įgaliotas asmuo D. R. prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymas tiesiogiai įtakojo bendrovės veiklos nutraukimą ir bankroto bylos iškėlimą, dėl sudarytų sandorių neliko turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, skolininkas nebevykdė veiklos, tapo nemokus, o veiklos atsargos buvo perduotos G. K. vadovaujamai UAB “Pašušvio agrar”. 2012-11-14 bendrovės skolos dydis kreditoriams buvo 282 346,03 Lt. Įvertinus buto nusidėvėjimą, jo vertė sandorio sudarymo dieną buvo 28640,47 Lt, o butas parduotas už 16 100 Lt, t. y. beveik perpus pigiau. Asmenų veiksmai, kai tik išregistravus turto areštą nedelsiant sudaromi sandoriai dėl turto perleidimo susijusiems asmenims už mažesnę nei rinkos kaina, tik patvirtina faktą, jog šalys sudarydamos šiuos sandorius veikė nesąžiningai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog BUAB „Rasrita” pradelsti įsipareigojimai tiek ginčo sandorių sudarymo metu, tiek šiuo metu viršija ginčo sandoriais perleisto turto vertę. Todėl šiuo atveju apelianto argumentas, jog ne visi sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais, yra nepagrįstas. Atsakovei P. J. ginčo turtas buvo parduotas už 5 kartus mažesnę vertę, todėl buvo užkirstas kelias bendrovės tolimesnei veiklai ir atsiskaitymui su kreditoriais. BUAB “Rasrita” ne tik kad neprivalėjo, bet ir apskritai neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorių, kuriais buvo akivaizdžiai pažeisti kreditorių interesai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

A. P. J. ir atsakovo G. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro paduotų atsakovų apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai, nurodytų argumentų, liečiančių bylos esmę patikrinimas ir įvertinimas, bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Konstatuotina, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal apeliantų apeliacinius skundus, nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.) .

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius.

Pažymėtina, kad actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).

Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu 2012 m. vasario 20 d sudarytus du nekilnojamo turto pirkimo –pardavimo sandorius, t.y. pastatų pirkimo – pardavimo, pagal kurią P. J. pardavė pastatą – valgyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), už bendrą 18 310 Lt kainą; 2) pirkimo – pardavimo, pagal kurią G. K. pardavė: ½ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1024/2928 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esačių adresu (duomenys neskelbtini), bei negyvenamą patalpą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), už bendrą 16 100 Lt kainą

Šioje byloje pagrįstai pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, kaip kreditorius atstovaujantis asmuo.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismui 2013 m. vasario 13 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB ,,Rasrita“ir paskyrus bankroto administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras,šiam pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą atsirado pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Teismas pažymi, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, jog ieškovo atstovas nepraleido vienerių metų termino ieškiniui pareikšti

Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

Apeliantai nesutinka su teismo išvada dėl kreditorių teisių pažeidimo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios CK 6.66straipsnio taikymo sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. BAB ,,Rimeda“, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Cetarium“, UAB ,,Ortofina“, bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą – pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas sprendė esant šį pažeidimą, nes iki bankroto bylos iškėlimo dienos bei šiuo metu yra nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai, kurie buvo ir sandorių sudarymo metu, su kuo teisėjų kolegija sutinka.

Teismas, vertindamas aplinkybes dėl kreditorių pažeidimo, rėmėsi bankroto administratoriaus pateiktu nepasirašytu buvusio įmonės vadovo 2012 metų balansu (1t.,69-70 b.l.).Tačiau jo duomenis iš dalies patvirtina kiti rašytiniai įrodymai, ieškovo paaiškinimai, pateikti duomenys iš bankroto bylos, įmonės buhalterinių dokumentų- ilgalaikio turto nusidėvėjimo ataskaitos (1, 51 b.l.), Registro įmonės pažymos. Šie duomenys patvirtina, kad įmonė iki sandorių sudarymo turėjo nekilnojamo turto, kurį ginčo sandoriais pardavė artimais giminystės ryšiais susijusiems asmenims-atsakovams, įmonėje buvo apskaitomas ilgalaikis turtas 155 998 Lt sumai. Ilgalaikio turto apskaitos žiniaraštyje 2012-01-31dienai fiksuojamas šis nekilnojamas turtas: parduotuvė K., kurios likutinė suma 30 645,00 Lt bei parduotuvė P.- likutinė vertė 142 676,78 Lt. Balanse nurodomos mokėtinos skolos kreditoriams 238 579,00 Lt. Šių skolų dydį patvirtina ir kreditorinių skolų suvestinė(1t.,143-144 b. l.), patvirtinanti, kad sandorio sudarymo dienai ieškovas turėjo eilę pradelstų skolų , t.y. 43 301,46 Lt. bei kitos skolos, kurių terminas nenurodytas 239 044,57 Lt sumai , tame tarpe skola su nenurodytu grąžinimo terminu apeliantei P. J. 169 310,00 Lt. Pastaroji pripažino tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde apie skolos fakto buvimą, kurį teigė padengė ginčo pirkimo-pardavimo sandoris. Nors šis kreditorinių skolų paskirstymo žiniaraštis nepasirašytas, tačiau jį bankroto administratorius perėmė su buhalterinės apskaitos dokumentais, minėto žiniaraščio teisingumą bei faktinių duomenų tikrumą apie įmonės skolinius įsipareigojimus patvirtina ir kiti byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t.y. bankroto byloje pateikti bei patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių buvimo faktas ir dydis yra nurodomi ir šiame kreditorinių skolų paskirstymo žiniaraštyje bei yra patvirtinti ir pateiktais bankroto byloje kreditorių pareikštais finansiniais reikalavimais, t.y. UAB „Belvedere prekyba“4701,00 Lt, UAB „Filipolis“608,27 Lt, UAB „Eugesta“ 3755,77 Lt, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ 497,53 Lt, AB „Lesto“ 4105,10Lt,AB „Teo“ 1320,80 Lt, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų valdymo centras“ 345 Lt,TŪB „Rinkuškiai “3804,83 Lt (skolą perėmė UAB „Conlex“, kuris kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė tą pačią skolos sumą) bei kiti kreditoriai(1t.,190-231 b. l.).Kai kurių kreditorių, t.y. kaip AB „Lesto“, reikalavimai ne tik kad nebuvo patenkinti po sandorių sudarymo, bet iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo ir yra patvirtinti 7003,22 Lt sumai.Byloje pateikti rašytiniai duomenys apie šių kreditorinių reikalavimų atsiradimo pradžią, patvirtina faktą, kad šie įsiskolinimai buvo ir ginčo sandorių sudarymo metu, o eilės kreditorių pradelstos skolos atsirado net 2010 metais UAB „Filipolis“(1t., 190-192b.l.),2011 metais UAB „Belvedere prekyba“ (1t.,192-202 b.l0 b. l.), UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ (1t.,207 -203b.l), VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras‘ (1 t., 208-209b.l.), Teo,AB (1t., 211-218 b.l.), 2012 m. UAB „Eugesta“(1 t.,221-228 b. l.).LITEKO sistemos duomenimis dalis šių skolų kaip UAB „Belvedere prekyba“ 4701,00 Lt priteista 2012-02-27 Radviliškio apylinkės teismo įsakymu, UAB „Eugesta“priteista 3755,77 Lt-2012-06-21 įsakymu, Vilniaus rajono teismo 2012-03-28 preliminariu sprendimu priteista AB „Vilniaus paukštynas“ naudai priteista 491,77 Lt, kurie vėliau panaikinti, nerandant atsakovo jo buveinėje, 2012-05-28 Šiaulių administracinio teismo sprendimu-214 Lt VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui bei priimti kiti procesiniai sprendimai, kai kurie buvo vykdomi. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad kreditoriniai įsiskolinimai ginčo sandorių sudarymo metu buvo tik 13 344,54 Lt. Ši suma tik patvirtinta pirmąja (2013-05-03) Šiaulių apygardos teismo nutartimi bankroto byloje, kuria buvo tvirtinami kreditoriniai reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta bankrutuojančios įmonės įsiskolinimų suma niekada nebūna tiksli ir atspindinti tikrą esamo įsiskolinimo kreditoriams dydį. Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaujasi jam pateiktais duomenimis, kurie dažnai būna nepilni ir neparodo galutinio bei tikslaus įsiskolinimo kreditoriams dydžio. Dėl to nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta skolos suma negali būti tapatinama su esama bankrutuojančios bendrovės skola kreditoriams. Pažymėtina tai, kad tam būtent dėl šios priežasties IBĮ yra numatyta finansinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei pareiškimo tvarka ir procedūra. Vadovaujantis ĮBĮ 10 str. 9 d. kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos. Atsižvelgiant į šią ĮBĮ įtvirtintą nuostatą, kitų kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti patvirtinti iki pat bankroto proceso pabaigos. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo eigoje kreditorių finansiniai reikalavimai buvo ne vieną kartą tikslinami. Tai patvirtina byloje esančios Šiaulių apygardos teismo nutartys. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog esamų kreditinių įsipareigojimų sumos dydis sandorio sudarymo metu nebuvo didelis bei tai, kad teismas privalėjo vadovautis Šiaulių apygardos teismo patvirtinta BUAB „Rasrita" kreditorinių reikalavimų suma negali būti laikytinas pagrįstu. Šiuo metu bankroto byloje pareiškė reikalavimus ir patvirtinta kreditorinių reikalavimų 22 409,58 Lt sumai, ką patvirtina LITEKO duomenys. Bankroto procesas nėra baigtas, todėl kiti kreditoriai turi galimybę pareikšti bankroto procese savo reikalavimus ir vėliau.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo piniginių įsipareigojimų ne tik apeliantei, bet ir kitiems kreditoriams. Sudarius ginčijamus sandorius buvo sumažintas ieškovo turtas, t.y. įmonė realiai neteko viso nekilnojamo turto, kuriame vykdė savo veiklą-prekybinę veiklą ir jų sudarymo metu buvę kiti ieškovo kreditoriai nebeteko galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimo iš ieškovo turto. Šiuo atveju, ieškovas perleidęs turtą, iš esmės sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, mastą, faktiškai tapo nemokus, nes likusio turto nebepakako atsiskaityti su kreditoriais, ką patvirtina ir bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai. Nors atsakovai nurodo, kad pardavus šį nekilnojamą turtą buvo atsiskaityta su kreditoriais, tačiau buhalterinės apskaitos duomenys to nepatvirtina, priešingai, tai paneigia bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kreditinių skolų paskirstymo žiniaraštis. Ieškovas, žinodamas apie galimą savo nemokumą, ginčijamais sandoriais atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakove - nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius, o likęs turtas negalėjo užtikrinti kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo. Nors teismui pateikti nepasirašyti dokumentai, tačiau iš įrodymų visumos, bei iš to, kad bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas joks turtas, ši aplinkybė patvirtina, jog 2012metais po sandorių sudarymo liko tik mažavertis turtas, dalį jo sudarė maisto prekės, kuris buvo parduotas ieškovo įmonės įgalioto asmens G. K. už 2 082,47 Lt(1634,20+248,27+200) jo paties vadovaujamai įmonei UAB „Pašušvio agrar“(1 t., 232-234 b. l.). Pagal registrų duomenis UAB „Rasrita“ 2012-07-31 išregistruota iš PVM mokėtojų, kas rodo, kad netrukus po ginčo sandorių sudarymo įmonė nebevykdė veiklos.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad sandorių šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų pirkimo-pardavimo sandorių. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta.

Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Kaip minėta apeliantė byloje pripažino, ką nurodė ir apeliaciniame skunde, kad parduodant jai turtą už nedidelę vertę, įmonė su ja atsiskaitė. Nors apeliantė nurodo, kad ji buvo įdėjusi dideles pinigų sumas į įmonę, ką patvirtina ir kreditorių apskaitos žiniaraštyje fiksuojama 169 310,00 Lt skola (1t.,143 b. l.), tačiau atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę, į tai, kad įmonė dirbo nuostolingai , įmonė turėjo ir kitų kreditorių, su kuriais įmonė negalėjo atsiskaityti nuo 2010 metų ir su kuriais atsiskaityti buvo suėję terminai, byloje esančios faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad egzistavo būtinybė sudaryti ginčo sandorį su apeliante, suteikiant jai atsiskaitymo pirmenybę prieš kitus kreditorius. Apeliantas G. K. visiškai nepagrindžia būtinybės sudaryti ginčo sandorį su juo dėl parduotuvės pardavimo, kuriame vykdoma įmonės veikla, dėl ko įmonė neteko pagrindinio turto. Ginčo sandorių sudarymu buvo apribota BUAB „Rasrita" kreditorių teisė patenkinti savo finansinius reikalavimus iš bendrovei priklausiusio turto. Taip pat šių sandorių pasėkoje buvo nutraukta įmonės veikla, dėl ko kiti atsiskaitymo būdai su kreditoriais tapo negalimi. To pasėkoje Šiaulių apygardos teismo nutartimi BUAB „Rasrita" buvo iškelta bankroto byla. Netgi priteisti sandorių sudarymo metu buvę nedidelės apimties įsiskolinimai kreditoriams (pvz.VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“-214 Lt), nebuvo patenkinti. Byloje nėra įrodymų, kad iš gautų lėšų buvo siekiama atsiskaityti ir buvo atsiskaityta su kreditoriais. Pradelstos skolos buvo didesnės nei gautos lėšos už parduotą turtą.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė BUAB „Rasrita", siekdama išvengti ir nedidinti įmonės nemokumo, taip pat siekdama nepažeisti šios įmonės kreditorių teisių ne tik kad neprivalėjo, bet apskritai net neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorių, kuriais buvo akivaizdžiai pažeisti kreditorių interesai (CK 1.5 str.) ir negalima pripažinti, kad ieškovo įmonės veiksmai atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesio standartą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti apeliantų ginčijamos actio Pauliano taikymo sąlygos –ieškovo neprivalėjimo sudaryti ginčijamų sandorių egzistavimą.

Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

Tais atvejais, kai, taikant actio Pauliana institutą, ginčijamas atlygintinis sandoris, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.66 str. 2 d.).

Bendriausia CK 6.66 straipsnio taikymo prasme skolininkas laikytinas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia jo kreditoriaus teises. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad įmonės vadovė R. J. ginčijamomis sutartimis turtą perleido savo artimiems giminaičiams-mamai bei sūnui. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 p.), keičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriams pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje nr. 3K-P-311/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai nepaneigė savo nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. nepaneigė, jog žinojo, kad ginčijamas sandoris pažeis įmonės kreditorių interesus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs, jog ginčijamais sandoriais yra pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės, pagrįstai konstatavo ieškovo nesąžiningumą.

Be to šiuo atveju yra preziumuojamas šalių nesąžiningumas, nes šalis siejo artimi giminystės ryšiai (CK 6.67 str. 1 d.3p.), kadangi ieškovo buvusi vadovė R. J. ginčo sandoriais perleido turtą savo motinai P. J. bei sūnui G. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kas P. J. iki 2011-08-18 buvo įmonės akcininkė (1t.229-231 b. l.) , todėl jai buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, ką, minėta, pati patvirtino procesiniuose dokumentuose. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad šį turtą jie siekė įgyti dar esant įregistruotam draudimui-jo areštui, sumokėdami į kasą pinigus iki jo panaikinimo, t.y. 2012-02-14 d. Apribojimų turtui taikymas kaip tik ir pažymi blogą įmonės finansinę padėtį, kreditorių buvimą bei negalėjimą su jais atsiskaityti, kas buvo fiksuojama viešuosiuose registruose. Apeliantės nesąžiningumą patvirtina ir jos atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ginčo sandoriu bendrovė iš esmės grąžino jai savo skolą, apeliantė nurodo, kad ginčo sandoriu ieškovė iš esmės įvykdė savo piniginę prievolę jai už suteiktą įmonei finansinę paramą. Be to apeliantės atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog šį ginčijamą sandorį sudarė, kadangi jos žiniomis dukra R. J. - dukra, tuo metu buvusi BUAB „Rasrita" direktorė, ruošėsi visus savo įgaliojimus ir bendrovės turtą perleisti sūnui - G. K., todėl pasak jos, buvo kilusi grėsmė, kad bendrovė gali su ja apskritai neatsiskaityti, negalėjo turėti įtakos nei sandorio sudarymo privalomumui patvirtinti, nei jos nesąžiningumui paneigti, o priešingai patvirtina nesąžiningus šalių veiksmus.

Bylos duomenimis 2012-03-13 d. įmonės vadovė R. J. išdavė įgaliojimą apeliantui, kuriuo įgaliojo apeliantą G. K. vykdyti šios įmonės veiklą bendrovės direktoriaus kompetencijos ribose, perdavė jam įmonės turtą bei dokumentus(1t., 146-147 b. l.), todėl šių įvykių seka patvirtina, kad apeliantas žinojo apie įmonės blogą finansinę būklę. Be to pažymėtina, kad apeliantas tuo metu buvo ir kitos įmonės-Pašušvio agrar“ direktorius, todėl turėjo verslo praktikos ir sandorių sudarymo patirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuotina teisminė praktika yra aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžusi, jog sąžiningu yra laikomas toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma jo paties interesais, todėl iš sandorio šalies gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažįstamas sandorio šalies pareiga.

Taigi, iš suformuotos teisminės praktikos taisyklių seka išvada, jog apeliantai prieš sudarant ginčijamus sandorius, turėjo pareigą prieinamomis priemonėmis išsiaiškinti visus duomenis apie BUAB „Rasrita" finansinę padėtį bei aplinkybes, privalomai domėtis, ar sudaromi sandoriai nepažeis BUAB „Rasrita" kreditorių teisių bei jų teisėtų interesų, šios pareigos apeliantams nevykdant ar ją vykdant aplaidžiai, laikytina, kad patys apeliantai veikė savo rizika ir turi atsakyti už savo veiksmus, kurių pagrindu buvo pažeistos BUAB „Rasrita" kreditorių teisės (LR CK 1.5 str.).

Įvertinant išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apeliantams buvo žinomi ieškovės finansiniai sunkumai ir įsipareigojimų kreditoriams nevykdymas. Taipogi nekyla abejonių dėl to, kad apeliantė, sudarytu pirkimo pardavimo sandoriu, siekė kuo skubiau užsitikrinti savo kreditinių interesų patenkinimą pirma kitų kreditorių, o apeliantas G. K. siekė perimti nekilnojamąjį turtą palankiomis jam sąlygomis už mažesnę vertę, o vėliau-ir likusį nedidelės vertės turtą- savo įmonės naudai, ką patvirtina anksčiau nurodyti jo veiksmai dėl turto perleidimo. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog priežasčių vertinti apeliantų veiksmus sąžiningais, nėra pagrindo .

2012 m. vasario 20 d. sandoriu, ginčo turtas atsakovei buvo parduotas už neproporcingai mažą kainą, tai yra daugiau nei 5 kartus mažesnę vertę, kuri buvo įgyta ir fiksuojama įmonės dokumentuose. Pati apeliantė pripažino, kad įgyjamo turto vertė buvo žymiai didesnė, nei ji apmokėjo, laikė, kad šiuo turtu buvo padengtas įmonės įsiskolinimas, kuris fiksuojamas 169 310,00 Lt. Pardavus nekilnojamąjį turtą, buvo užkirstas kelias tolimesnei įmonės veiklai, dėl ko parduotas ir kitas bendrovės turtas, tokiais veiksmais galutinai nutraukiant įmonės veiklą ir užkertant kelią atsiskaityti su kitais kreditoriais. Todėl akivaizdu, jog sandorio šalys, sudarydamos ginčo sandorį buvo nesąžiningos, o minėti sandoriai prieštaravo BUAB „Rasrita" veiklos tikslams ir pablogino ieškovo galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl nekilnojamojo turto vertės.

Apeliantas G. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi įmonės buhalteriniuose dokumentuose perkainojimo akte Nr.V000000004 nurodyta negyvenamosios patalpos-parduotuvės un.Nr. (duomenys neskelbtini) su ūkiniais pastatais kaina, nes rinkos vertė buvo nustatyta sandorio sudarymo metu ir pardavimo kaina atitiko rinkos vertę, neteisingai nustatęs vertę, tuo pačiu paskaičiavo apeliantui neteisingą mokėtino žyminio mokesčio dydį.

Bylos duomenimis ieškovas ginčo objektą įgijo 2010-07-13 pirkimo-pardavimo sutartimi iš R. R. ir B. R. už 8 000, 00 Lt, esant rinkos vertei 18 134, 00 Lt(1 t.,34-37,38-41,67 b.l.).Ieškovui atlikus patalpų remontą bei pakeitus jo paskirtį, 2010-12-31 turtas buvo perkainuotas, nurodant jo vertę 31 086,55 Lt (1t,68,51,2 t., 62 b. l.).Pagal ginčo sandorį šis turtas, t.y. 2012-02-20 negyvenamoji patalpa –parduotuvė un. Nr. (duomenys neskelbtini), su ½ ūkinio pastato, un.Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ kitais statiniais , un.Nr. (duomenys neskelbtini), 1024/2928 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perleistas apeliantui G. K. už 16.100,00 Lt. ( 1 t., 23-31b.l.).Apeliantas nurodo, kad sandorio sudarymo metu minėto turto vertė pagal VĮ Registrų centras nustatytą vidutinę rinkos vertę sudarė 16434,25 Lt. Atsižvelgiant į tai apeliantas teigia, jog atsakovo sumokėta kaina už turtą atitiko realią rinkos vertę. Pažymėtina tai, kad VĮ Registrų centras" nekilnojamojo turto registro pažymėjime yra nurodoma vidutinė turto rinkos kaina, kuri nustatoma atliekant masinį vertinimą. Pažymėtina tai, kad ši vertė visų pirma yra skirta mokestinei turto vertei nustatyti ir dažnai neatitinka realios rinkos kainos. Tikroji rinkos kaina priklauso nuo kilnojamojo turto būklės, atliktų investicijų į turtą ir panašiai. Šiuo atveju, nustatant ar turtas buvo perleistas už rinkos kainą yra svarbu įvertinti byloje esančius rašytinius įrodymus bei faktines aplinkybes. Apeliacinei instancijai buvo pateikta 2010-12-15 d. deklaracija apie statybos šiame objekte užbaigimą, kas patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes dėl turto pagerinimo, perkainavimo pagrindo buvimą. Įvertinus nusidėvėjimą, parduotuvė sandorio sudarymo dieną teismo buvo įvertinta 28 640,47 Lt. Taigi buhalteriniai dokumentai patvirtina turto vertės padidėjimą, įdėtas į remontą lėšas, o atsakovas šios vertės nuginčijimui nepateikė individualaus turto vertinimo ataskaitų ar kitokių įrodymų. Atsakovo pateikta 2013-03-07 šio nekilnojamo turto pardavimo sutartis, kuria atsakovo įgytas turtas parduotas kitam pirkėjui už 15 000 Lt nėra patikimas įrodymas apie turto vertę. Todėl nenuginčijus nurodytos likutinės turto vertės, pripažintina, jog ginčo sandoriu perleistas turtas atsakovui G. K. buvo perleistas už daug mažesnę kainą nei turto vertė. Be to pažymėtina, kad atsakovui buvo parduoti ne tik statiniai, bet ir žemės sklypas.

Apelintas nepagrįstai mano, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas turi būti nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Kai įmonei iškelta bankroto byla, kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą sprendžiamas ir teisinių padarinių klausimas. Minėta, kad tokiu atveju kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymui. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 66 straipsnio pagrindu, turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta" v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005). Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles civiliniame procese. Actio Pauliana instituto taikymui būtinas sąlygas – kreditoriaus teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais, skolininko nesąžiningumą ir kt. – turi įrodyti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą pasirinkęs ir tokį ieškinį pareiškęs kreditorius (ieškovas). Apeliantų manymu, ieškovas tokių sąlygų neįrodė. Pažymėtina, kad teismas, ištyręs šalių pateiktus bei išreikalautus įrodymus bei juos įvertinęs, įsitikina, jog ieškovo įrodinėjamos actio Pauliana instituto taikymui būtinosios sąlygos egzistuoja arba neegzistuoja, ir, priklausomai nuo to, tenkina (iš dalies arba visiškai) arba atmeta byloje pareikštą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d.nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.) Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina actio Pauliana instituto taikymo būtinųjų sąlygų buvimą nagrinėjamoje byloje. Dėl šių sąlygų buvimo pasisakyta anksčiau. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas laikėsi įrodinėjimo proceso normų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendino.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, įrodymų vertinimo taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu teisės klausimu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, apeliaciniai skundai netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ,teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laisvė AleknavičienėRasa BartašienėDanutė Burbulienė