Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarties V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato pareigūnas 2010 m. kovo 1 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas (toliau – ir Nutarimas) V. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 134 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 150 litų baudą. Bauda asmeniui paskirta už tai, kad jis 2010 m. kovo 1 d., apie 17.13 val., Jonavoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo. Tokiais savo veiksmai vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 202 punkto reikalavimus. Nutarime nurodyta, kad pažeidėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu V. B. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad naudojimosi saugos diržais pažeidimas užtraukia vairuotojams ir (ar) keleiviams baudą nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius minėtą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad automobilį vairavo saugos diržą prisisegęs, tačiau policijos pareigūnams jį sustabdžius, tam, kad galėtų išimti ir pateikti striukės kišenėje buvusius dokumentus, prieinant pareigūnams, saugos diržą nusisegė. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog jo veiksmuose buvo jam inkriminuoto pažeidimo sudėtis.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. B. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutartyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius V. B. kaltinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūno E. K., kuris tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Teismo posėdžio metu pareigūnas nurodė, kad stovėjo gatvėje, pastebėjo važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas nebuvo prisisegęs saugos diržo, dėl to automobilis buvo sustabdytas, taip pat pažymėjo, jog buvo šviesus paros metas, aiškiai matėsi, kad vairuotojas važiuoja neprisisegęs saugos diržo (b. l. 40). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnas gali būti šališkas, taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti tarnybines pareigas atlikusio policijos pareigūno nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. B., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotu pripažinto liudytojo parodymams ir kitai bylos medžiagai.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ATPK 36 straipsnis nustato, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2009 m. sausio 23 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas V. B. už ATPK 124 straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 100 litų bauda (b. l. 5). Iš bylos medžiagos matyti, kad paskirtą baudą apeliantas sumokėjo 2009 m. vasario 9 d. (b. l. 6), todėl vadovaujantis ATPK 36 straipsnio nuostatomis, konstatuotina, kad V. B. baustumas pagal ATPK 124 straipsnio 2 dalį laikomas išnykusiu nuo 2010 m. vasario 9 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Institucija nepagrįstai nustatė pažeidėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Tačiau pažymėtina, jog ATPK 30² straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Remiantis tuo, kad byloje nenustatyta nei V. B. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. B. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.