Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta arešto 40 (keturiasdešimčiai) parų bausmė, ją atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. (dvi paros), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai arešto parai ir vertinant, kad S. K. yra atlikęs 2 (dvi) paras arešto bausmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 13 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) takas (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pro neužrakintas duris įsibrovė į A. T. sodo namelį, iš ten pagrobė A. T. priklausančią žoliapjovę ,,Partner Colibri 11“, 130 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai 130 eurų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo sušvelninti jam skirtą bausmę. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo reikalavimus (BPK 320 str. 3 d.).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas visumą bausmės skyrimo tikslų, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. K. trumpalaikio laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įvertino tai, kad S. K. įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kurio įstatymų leidėjo priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 str. 2 d.; 11 str. 4 d.), jog nusikalto būdamas teistas, teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, nedirba ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad S. K. už nusikaltimo padarymą skirtina trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam S. K. apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, skirta bausmė – areštas 60 parų, kuri dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta sumažinta arešto 40 parų bausmė, nėra griežčiausia iš jo padarytos veikos sankcijoje numatytų bausmių rūšių (griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 6 metų). Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju, kaip nurodyta pirmiau, tokių aplinkybių nenustatyta.

Atsakant į nuteistojo skunde nurodytus argumentus dėl jo sveikatos būklės, pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto sveikatos būklė neleistų jo laikyti trumpalaikio kalinimo vietoje. Kita vertus, nuteistajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią paprastai teikia Laisvės atėmimų vietų ligoninė, esant būtinumui, gali būti teikiama ir valstybės bei savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Taigi nuteistojo teisė gauti skubią, kokybišką medicininę pagalbą nėra ribojama.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, S. K. paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga ir atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, reikalavimus. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir skirti jo pageidaujamą bausmės rūšį, nėra teisinio pagrindo.

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. rugsėjo 27 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus elektroniniu paštu buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam S. K., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas nepagrįstas ir todėl negali būti tenkintinas. Pažymima, kad šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo S. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų nepriteisti.