- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-189-453/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Daiva Pranytė-Zalieckienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- I. B.
- Advokatai
- Valdas Burneikis
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.2Vagystė įsibrovus į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 2 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (už I. Z. turto vagystę) - trejų metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 178 straipsnio 2 dalį (už A. D. turto vagystę) - dvejų metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 254 straipsnio 1 dalį – trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir bausmių dalinio sudėjimo būdu ir I. B. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš I. B. I. Z. priteista 1199 Eur turtinei žalai atlyginti ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. D. - 36 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. I. B. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. kovo 28 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), išimdamas verandos lango stiklą įsibrovė į patalpą – nukentėjusiosios I. Z. gyvenamojo namo dalį ir slapta pagrobė svetimą – I. Z. turtą: auksinę moterišką apyrankę - 58 eurų vertės; auksinę moterišką apyrankę - 30 eurų vertės; 0,7 l talpos butelį brendžio „Tores 10“ - 15 eurų vertės; du 0,75 l talpos butelius šampano „Alita“ bendros 10 eurų vertės; 0,5 l talpos butelį rūšinio vyno - 15 eurų vertės; du 0,7 l talpos butelius vyno bendros 12 eurų vertės; atidarytą 0,2 l talpos viskio butelį, 0,5 l talpos vyšnių trauktinės butelį, tris butelius naminio vyno bendros 15 eurų vertės; tris plyteles šokolado bendros 4 eurų vertės; septynis įvairių formų ir spalvų gintarinius karolius bendros 700 eurų vertės; moterišką rankinį paauksuotą laikrodį „Slava“ - 100 eurų vertės; gintarinį diržą - 100 eurų vertės; du virtuvinius peilius „Berghoff“ bendros 20 eurų vertės – iš viso turto už 1079 eurus; nukentėjusiosios šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – dujinį pistoletą „Me 9 Para“, 9 mm Knall, Nr. 061508, su pilna apkaba, tai yra septyniais 9 mm kalibro šoviniais ir specialiu dėklu, bendros 120 eurų vertės, kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamas C kategorijos ginklams.
2. Taip pat I. B. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio mėnesį, laikotarpiu nuo 15 d. 12.00 val. iki 18 d. 12.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), išdaužęs kambario lango stiklą įsibrovė į patalpą – nukentėjusiosios A. D. negyvenamą namą ir slapta pagrobė svetimą – A. D. turtą – tris butelius šampano bendros 6 eurų vertės, padarydamas jai 6 eurų turtinę žalą.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį ir jį pagal BK 254 straipsnio 1 dalį išteisinti; paskirti švelnesnes bausmes pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir taikyti BK 64¹ straipsnio bei 75 straipsnio nuostatas; sumažinti nukentėjusiosioms A. D. ir I. Z. priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį; panaikinti nuosprendžio dalį dėl I. Z. priteistos neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Panevėžio apygardos teisme taip pat buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos Nr. 2-6756-902/2016, Nr. 2-6213-452/2016 dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi šioje baudžiamojoje byloje jam skiriant kardomąją priemonę buvo padaryti grubūs teisės pažeidimai ir tuo buvo pažeistos jo konstitucinės teisės. Apelianto manymu, dėl nurodytų aplinkybių teisėjui nagrinėjančiam baudžiamąją bylą buvo tikslinga nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir perduoti ją Panevėžio apygardos teismo pirmininkui, kad šis išspręstų klausimą dėl baudžiamosios bylos perdavimo kitam teismui, kad visuomenei nebūtų sudarytos sąlygos kilti abejonėms dėl teismo teisėjų nešališkumo. Bylos nagrinėjimo metu nei teisėjui nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, nei Panevėžio apygardos teismui nušalinimo nereiškė, kadangi manė, jog tai turi išspręsti pats baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas.
3.2. Apeliantas pažymi, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų, kurie patvirtintų pareikštų civilinių ieškinių dydį. Pagrobtų daiktų vertė buvo nustatyta tik pagal nukentėjusiųjų parodymus. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas pagrobtų daiktų vertę vien pagal nukentėjusiųjų parodymus, pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažeidė ir BPK 301 straipsnio 2 dalį, kadangi apkaltinamąjį nuosprendį nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais galima grįsti tik tada, kai jų parodymus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir teismo ištirti abejonių nekeliantys įrodymai. Taip pat priteisiant nukentėjusiajai I. Z. neturtinę žalą nebuvo įsigilinta į jos išsakytus teiginius dėl atsiradusių sveikatos problemų. Paanalizavus nukentėjusiosios teiginius akivaizdu, kad jie buvo išgalvoti, siekiant materialinės naudos. Nukentėjusioji teigė, neva dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos jai ant įvairių kūno vietų atsirado egzemos pažeistų odos plotų. Apeliantas pažymi, jog nurodyta liga yra grybelinė odos liga ir ji neatsiranda ir nesuaktyvėja esant psichiniam ar psichosomatiniam nervų sistemos aktyvumui. Egzema gali suaktyvėti pasikeitus maistui, todėl nukentėjusiosios teiginys, kad dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos ji neva susirgo grybeline liga yra niekuo nepagrįstas. Be to, taip pat ir nukentėjusiosios teiginys, kad neva po jo įvykdytos nusikalstamos veikos ji jaučiasi nesaugi, prieštarauja jos pačios teisme išsakytam teiginiui, kad jos gyvenamasis namas yra labai saugioje aplinkoje. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai priteisė turtinę žalą nukentėjusiajai A. D. už išdaužtą lango stiklą, kadangi pagal rinkos kainas panašaus dydžio stiklo paketas ir jo įdėjimas kainuoja apie 10 Eur. Yra žmonių, kurie nurodytas paslaugas galėtų padaryti ir už 5 Eur. Byloje nepateikta duomenų kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai priteisė 30 Eur už stiklo paketą ir jo įdėjimą.
3.3. Apeliantas pažymi, jog apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl BK 254 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto teigimu, jis nurodytos nusikalstamos veikos nepadarė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo nustatyta ar ginklas tikrai buvo nukentėjusiosios namuose, nenustatyta kada jis dingo, prieš jam patekus į nukentėjusiosios namą, jam būnant name ar jam jau pasišalinus iš nukentėjusiosios namo. Teismui konstatuojant, kad jis padarė nurodytą nusikalstamą veiką buvo vadovaujamasi vien nukentėjusiosios parodymais, dėl ko buvo pažeista BPK 301 straipsnio 2 dalis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nustatyta tik tai, kad buvo įsigytas tam tikros markės ginklas. Tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji turėdama ginklą nesilaikė ginklo laikymo taisyklių, tai yra nebuvo įrengta speciali ginklo laikymo vieta, nes prie ginklo laisvai galėjo prieiti kiekvienas jos name apsilankęs asmuo. Taip pat nuteistasis pažymi, jog visiškai nepagrįstas nukentėjusiosios teiginys, kad jos gyvenamosios vietos aplinka yra saugi, nes šalia yra policijos komisariatas ir šalia gyvena kaimynai, kurie visada viską mato. Nurodytas nukentėjusiosios aplinkybes paneigia tai, kad jis esant tokiai saugiai aplinkai įsibrovė į nukentėjusiosios namą. O kaimynei mačiusiai, kad nukentėjusiosios name užsidegė šviesa ir po to netrukus užgeso, nesukėlė įtarimų, jog iš namo niekas neišėjo. Anksti ryte su pasisavintais nukentėjusiosios daiktais iš namo pasišalino ir niekas to nepastebėjo. Išimto verandos stiklo niekas nepastebėjo visą dieną. Apeliantas taip pat pažymi, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams apžiūrint įvykio vietą buvo rastas piršto antspaudas, tačiau nebuvo nustatyta kieno ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo paliktas nukentėjusiosios name. Teisme buvo išsakyta tik prielaida, kad piršto antspaudas ant jogurto indelio galėjo būti paliktas dar parduotuvėje. Tačiau teismas nesvarstė galimybės, kad rastą piršto antspaudą taip pat galėjo palikti ir vagystę įvykdęs asmuo. Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas neanalizavo faktinių baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, kitu atveju būtų nustatyta, jog baudžiamojoje byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo kaltę pagrobus nukentėjusiosios ginklą. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios namuose šalia lovos, kur jis miegojo, ant spintelės buvo šoviniai. Neneigia, kad jis tuos šovinius matė. Tačiau faktas, kad jis jų nepasisavino, patvirtina, kad ginklo jis nevogė. Apelianto teigimu, būtų nelogiška manyti, kad grobdamas ginklą jis būtų palikęs šovinius. Ginklo ir šaudmenų jis negrobė, nes realizuojant ginklą yra labai didelė tikimybė pakliūti. Be to, jis anksčiau buvo ne kartą teistas, todėl žinojo kokia atsakomybė grėstų už ginklo vagystę. Taigi apeliantas remdamasis išdėstytais argumentais teigia, kad apygardos teismas nenustatęs jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl BK 254 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abejojo jo parodymų tikrumu bei nepagrįstai netikėjo jo duotais parodymais. Nuteistasis paaiškina, kad pirmos apklausos metu, jam buvo užduotas klausimas dėl vagystės iš I. Z. namo. Jis prisipažino, kad įvykdė vagystę, tačiau neprisipažino, kad pavogė ginklą. Apklausos protokolą pasirašė nesigilindamas kokie buvo surašyti jo pavogti daiktai iš nukentėjusiosios namo. Būdamas sulaikytas įsigilino į surašytą pavogtų daiktų sąrašą, pamatė, kad jame yra įrašyta daiktų, kurių jis nevogė. Todėl kitos apklausos metu patikslino iš nukentėjusiosios pavogtų daiktų sąrašą. Dėl antros apklausos metu patikslino pavoktų daiktų sąrašą, nebuvo galima konstatuoti, kad jis pakeitė savo parodymus, nes pačios nusikalstamos veikos esmės tai nepakeitė. Apeliantas teigia, kad jis iš nukentėjusiosios I. Z. namo pavogė tik antros apklausos metu išvardintus daiktus, kitų daiktų jis nevogė.
3.4. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į aplinkybes, kodėl jis padarė nusikalstamą veiką, tai yra įsibrovė į I. Z. namą. Atkreipia dėmesį į tai, kad iki įsibrovimo į namą jis tris paras buvo nemiegojęs ir nevalgęs. Į namą jis įsibrovė, nes norėjo pavalgyti ir pamiegoti. Taip pasielgė nepagalvojęs ir būdamas neviltyje. Mintis pavogti daiktus kilo tik vėliau. Dėl pagrobtų daiktų nuoširdžiai prisipažino ir prašė jo bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, tačiau buvo atsisakyta, nes jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas paskyrė per dideles bausmes. Taip pat nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 64¹ straipsnio ir 75 straipsnio nuostatų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
6. Nuteistasis I. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi tuo pačiu metu Panevėžio apygardos teisme taip pat buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos dėl neturtinės žalos priteisimo dėl šioje baudžiamojoje byloje jam taikytos kardomosios priemonės. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. 2-6213-452/2016 ir Nr. 2-6756-902/2016 buvo nagrinėjamos ne Panevėžio apygardos teisme, o Panevėžio miesto apylinkės teisme. Taip pat iš pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis ir jo gynėjas nepareiškė nušalinimo nei šią baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teisėjui, nei visam Panevėžio apygardos teismui (t. 3, b.l. 29-35, 43-44, 74-77). BPK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisėjas privalo nusišalinti BPK 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą nenustatė, aplinkybių, kurios patvirtintų pirmosios instancijos teismo šališkumą, tai yra nenustatė BPK 58 straipsnyje nustatytų nušalinimo pagrindų, o vien ta aplinkybė, kad teismas, byloje surinktus įrodymus įvertino kitaip nei juos suvokė nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar neobjektyvus tirdamas ir vertindamas įrodymus, darydamas išvadas dėl apelianto kaltumo, veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitais klausimais.
Dėl I. Z. turto ir šaunamojo ginklo vagystės
7. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu I. B. pripažino kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstoms veikos padarymo. Nuteistasis neneigė, kad jis buvo įsibrovęs į nukentėjusiosios I. Z. gyvenamąjį namą esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat neneigė, kad iš minėto namo pavogė I. Z. priklausančius daiktus, tačiau teigė, kad pavogė ne visus nusikalstamos veikos parašyme nurodytus daiktus. Apeliantas teigė, kad jis nevogė septynių gintarinių karolių, jis paėmė tik du, tačiau ir jie buvo netikri, taip pat nevogė gintarinio diržo bei dviejų virtuvinių peilių „Berghoff“. Taip pat apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu I. B. pripažino kaltu ir dėl BK 254 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstoms veikos padarymo. Dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis neigė savo kaltę. Tvirtino, kad ginklo, šovinių ir ginklo dėklo iš nukentėjusiosios I. Z. namo jis nevogė. Nuteistojo teigimu jam išėjus iš nukentėjusiosios namų į jį galėjo patekti bet kokie kiti asmenys, kurie ir galėjo pasisavinti nusikalstamos veikos aprašyme nurodytus daiktus bei šaunamąjį ginklą. Be to, nukentėjusioji turėdama ginklą nesilaikė ginklo laikymo taisyklių. Teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją atmeta kaip nepagrįstą.
7.1. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji I. Z. 2016 m. kovo 29 d. protokole-pareiškime nurodė, kad 2016 m. kovo 29 d. apie 20.15 val. grįžusi į savo namus esančius (duomenys neskelbtini), pamatė, kad jos namuose buvo pašalinis asmuo. Apžiūrėjusi namus pamatė, kad nėra įvairių alkoholinių gėrimų, dviejų auksinių apyrankių, dujinio pistoleto su šoviniais ir dėklu. Taip pat nukentėjusioji nurodė, jog tikslų pavogtų daiktų sąrašą pateiks vėliau kai apžiūrės savo namus (t. 1, b.l. 12). Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji I. Z. nurodė ir pirmos apklausos metu, kuri vyko 2016 m. kovo 29 d. (t. 1, b.l. 78-79). Antros apklausos metu, vykusios 2016 m. kovo 31 d. nukentėjusioji I. Z. patikslino iš jos namo pagrobtų daiktų sąrašą, teigdama, kad iš jos buvo pagrobtos dvi auksinės moteriškos apyrankės, dujinis pistoletas, įvairūs alkoholiniai gėrimai, šokoladas, septyni gintariniai karoliai, vyriškas rankinis laikrodis. Nukentėjusioji nurodė, kad nurodytų pagrobtų daiktų bendra vertė yra 979 Eur (t. 1, b.l. 80-82). Apklausos vykusios 2016 m. balandžio 13 d. metu nukentėjusioji I. Z. patikslino, jog apžiūrėjusi namus be ankstesnių apklausų metu nurodytų daiktų taip pat pasigedo moteriško rankinio paauksuoto laikrodžio ir gintarinio diržo. Nukentėjusioji nurodė, kad bendra pavogtų daiktų vertė yra 1179 Eur (t. 1, b.l. 88-89). Apklausos vykusios 2016 m. gegužės 17 d. metu nukentėjusioji I. Z. patikslino, jog apžiūrėjusi namus be ankstesnių apklausų metu nurodytų daiktų taip pat pasigedo dviejų virtuvinių peilių „Berghoff“. Nukentėjusioji nurodė, kad bendra pavogtų daiktų vertė yra 1199 Eur (t. 1, b.l. 90-91). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei teigė, kad iš jos buvo pagrobti visi ikiteisminio tyrimo metu nurodyti daiktai, kurių bendra vertė buvo 1199 Eur. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji turėjo ginklą ir , kad po vagystės jo neberado (t. 3, b.l. 29-30, 43-44). Kaip matyti nukentėjusiosios I. Z. parodymai viso proceso metu dėl iš jos pagrobtų daiktų buvo išsamūs, nuoseklūs, nekintantys ir logiški. O tai, kad nukentėjusioji vėlesnių apklausų metu nurodydavo, kad iš jos namų buvo pavogti ir kiti daiktai, kurių ankstesnių apklausų metu ji nebuvo nurodžiusi, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra natūralu ir suprantama, kadangi nukentėjusioji namuose, kur yra daug skirtingų daiktų ne iš karto galėjo pastebėti visus daiktus, kurie iš jos buvo pavogti. Nukentėjusioji visą laiką kategoriškai tvirtino, kad iš jos namų taip pat buvo pagrobtas ir šaunamasis ginklas. Tiek nukentėjusioji I. Z. , tiek nuteistasis I. B. nurodė, kad vienas kito iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių nepažinojo, todėl galima daryti pagrįsta išvada, kad nukentėjusioji I. Z. jokio tikslo ar motyvo apkalbėti nuteistąjį I. B. neturėjo ir neturi. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimas grindžiamas klaidingu šios normos interpretavimu, nurodant, kad šis įstatymas draudžia priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtis tik nukentėjusio asmens parodymais, jeigu jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamu atveju ši norma neaktuali, nes I. B. kaltė pagrįsta nukentėjusiosios parodymais kuriai nėra taikomas anonimiškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-367/2014). Be to, tai, kad nukentėjusioji turėjo ir galėjo laikyti ginklą patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas šaunamojo ginklo pirkimo kvitas ir ginklo pažymėjimas (t. 1, b.l. 87, 99). Teisėjų kolegija pažymi, jog tai ar ginklo laikymas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.
7.2. Nuteistasis I. B. pirmosios apklausos, vykusios 2016 m. balandžio 22 d. metu parodė, kad jis iš nukentėjusiosios namo esančio (duomenys neskelbtini), pavogė visus pranešime apie įtarimą nurodytus daiktus, išskyrus ginklą. Į nukentėjusiosios namą įsibrovė vakare, nežino kokia tai buvo diena. Name prabuvo visą naktį. Jis ryte apžiūrėjo namus, darinėjo spintelių dureles, stalčius bei rado ir pasiėmė dvi auksines apyrankes, daug gintarinių karolių, moterišką rankinį laikrodį, gintarinį diržą. Taip pat paėmė alkoholinius gėrimus. Neprisimena iš kokių tiksliai vietų minėtus daiktus paėmė. Visus daiktus susidėjo į krepšį ir nuėjęs į parką juos ten paslėpė. Ginklo iš nukentėjusiosios namo neėmė (t. 2, b.l. 96-98). Iš apklausos protokolo matyti, kad nuteistasis patvirtino, jog jo duoti parodymai yra teisingi, nes jis perskaitęs apklausos protokolą, jame ranka parašė, kad „Perskaičiau, surašyta teisingai“ ir jį pasirašė savo parašu. Apklausos vykusios 2016 m. birželio 9 d. metu I. B. parodė, jog jis kaltu prisipažįsta iš dalies ir teigė, kad iš namo esančio (duomenys neskelbtini), jis pavogė tik alkoholinius gėrimus, dvi paauksuotas apyrankes, moterišką rankinį laikrodį, šokolado plyteles, du vienetus gintarinių karolių, tačiau jie buvo ne gintariniai, o gintaro pakaitalas. Jis nevogė dujinio pistoleto ir kitų nusikalstamos veikos aprašyme nurodytų daiktų (t. 2, b.l. 111-112). Pirmosios instancijos teisme I. B. parodė, kad jis iš nukentėjusiosios I. Z. namo ginklo nevogė. Pavogė tik du vienetus gintarinių karolių, kurie iš tikrųjų buvo netikri, o tik gintaro imitacija, daugiau jokių gintarinių dirbinių jis nevogė. Nuteistasis tvirtino, kad kitus daiktus iš nukentėjusiosios namų galėjo pagrobti kiti asmenys, nes jis buvo palikęs išimtą nukentėjusiosios namo stiklą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia nuteistojo versija nepagrįsta.
7.2.1. Iš aptartų nuteistojo I. B. parodymų jis matyti, kad jis neneigė, jog tiriamo įvykio naktį buvo įsibrovęs į nukentėjusiosios I. Z. namą, tačiau apklausų metų skirtingai nurodė kokius daiktus jis pasisavino iš nukentėjusiosios namo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios apklausos metu nuteistasis konkrečiai ir tiksliai nurodė kokius daiktus jis pavogė iš nukentėjusiosios namo. Būtent nuteistasis teigė, kad jis pasisavino daug gintarinių karolių bei kažkokį gintarinį diržą. Nuteistasis iš esmės neigė tik vienintelio daikto, tai yra ginklo vagystę (t. 2, b.l. 97). Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis pirmos apklausos metu tik pripažino pačios vagystės faktą iš nukentėjusiosios I. Z. namo, kadangi matyti, jog jis apklausos metu pats išvardino konkrečius pagrobtus daiktus. Tuo tarpu tik vėlesnių apklausų metu nuteistasis ėmė neigti dalies daiktų vagystę iškeldamas versiją, kad juos galėjo pasisavinti kiti asmenys. Atsižvelgiant į išdėstytus nuteistojo I. B. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei pagrįstai jais nesivadovavo priimdamas skundžiamą nuosprendį.
7.2.2. Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato pristatyto asmens kortelės išrašo matyti, jog I. B. buvo sulaikytas 2016 m. kovo 28 d. 18.30 val. ir iš policijos komisariato paleistas 2016 m. kovo 28 d. 21.35 val. (t. 2, b.l. 151-152). Pagal I. B. parodymus jis į nukentėjusiosios I. Z. namą įsibrovė po to kai buvo paleistas iš policijos komisariato. Taigi I. B. į nukentėjusiosios namą įsibrovė ne anksčiau kaip 2016 m. kovo 28 d. 21.35 val. Pagal nuteistojo parodymus nukentėjusios name jis buvo iki ryto. O nukentėjusioji parodė, kad ji į savo namus grįžo 2016 m. kovo 29 d. apie 20.15 val. Teisėjų kolegijos manymu tikėtina, kad nukentėjusiosios kaimynai tamsiu paros metu galėjo ir nematyti, kad nakties metu nuteistasis įsibrovė į nukentėjusiosios namą, tačiau visiškai neįtikinamas nuteistojo teiginys, kad dienos metu, kaimynams esant namuose į nukentėjusiosios namą per išimtą namo langą būtų įsibrovę pašaliniai asmenys. Be to, liudytoja O. P. parodė, kad pas ją į namus per Velykas buvo atėjusi dukra, kitų žmonių nebuvo. Buvo geras oras ir jie dažnai išeidavo į kiemą pasėdėti, parūkyti (t. 1, b.l. 115-116, 3, b.l. 31).
7.2.3. Teisėjų kolegija įvertinusi nuoseklius nukentėjusiosios parodymus ir prieštaringus nuteistojo parodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu dėl visų I. Z. nurodytų daiktų taip pat ir ginklo vagystės. Tai, kad ant nukentėjusiosios namuose rasto jogurto indelio buvo rastas nežinomo asmens piršto antspaudas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl I. B. padarytų nusikalstamų veikų. Juo labiau, kad minėta prekė yra trumpo galiojimo laiko, todėl tikėtina, kad ji buvo įsigyta prieš nukentėjusiajai išvykstant iš namų, o tokią prekę prekybos centre galėjo liesti tiek prekybos centro darbuotojas, tiek prekybos centro lankytojai.
Dėl I. B. paskirtos bausmės ir BK 64¹ straipsnio bei 75 straipsnio taikymo
8. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, teigiant, kad tokia bausmė atsižvelgiant į aplinkybes lėmusias nusikalsti bei bausmės skyrimo principus yra aiškiai per griežta. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo atžvilgiu netaikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir BK 75 straipsnio nuostatų.
8.1. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam I. B. skiriamas bausmes, pagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl A. D. turto vagystės) ir nuoširdžiai gailėjosi - BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o atsakomybę sunkinančia – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu - BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas. Aptariamu atveju teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, parinkdamas I. B. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad viena iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. I. B. padaryti nusikaltimai baigti, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, padarytos žalos nukentėjusiosioms neatlygino, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo (t. 2, b.l. 148), anksčiau ne kartą teistas (t. 2, b.l. 124-147), baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 149-150). Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai, išsamiai ir detaliai išdėstė bei įvertino kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, neliko neįvertintos nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys – bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. BK 254 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui I. B. už nusikaltimų, nustatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje padarymą skirti šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje nustatytą, su realiu laisvės atėmimu, susijusią bausmę – laisvės atėmimą ir paskirti atitinkamai trejų, dvejų ir trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Tokios rūšies ir dydžio bausmės yra teisingos, nėra per griežtos, neprieštarauja bausmės paskirčiai. O vien tai, kad nuteistasis paleistas iš įkalinimo įstaigos neturėjo kur gyventi ir ką valgyti, automatiškai negali pateisinti nuteistojo sprendimo dėl nusikalstamo elgesio bei lemti kitos rūšies ar mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmės skyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės nei sankcijose numatyti bausmės vidurkiai.
8.2. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Kaip matyti I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų apysunkių ir vieno sunkaus nusikaltimo padarymą, jam paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi formaliai I. B. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau netgi esant BK 75 straipsnio numatytai sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi pirmiau išdėstyti objektyvūs byloje esantys duomenys patvirtina nuteistojo polinkį nesilaikyti teisės normų, nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje jis nedarys naujų pavojingų veikų, kadangi dalį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis padarė praėjus tik trims dienoms po to kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, tai yra iš Vilniaus pataisos namų nuteistasis buvo paleistas 2016 m. kovo 25 d., o naujas veikas padarė 2016 m. kovo 28-29 d. (t. 2, b.l. 132), todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo ir nuteistajam I. B. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
8.3. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog nuteistasis nepagrįstai teigia, kad teismas jam paskirtą bausmę vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, turėjo sumažinti 1/3. Aptariamoje baudžiamojo straipsnio dispozicijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad joje įtvirtinta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka arba atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama baudžiamuoju įsakymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-569/2014; 2K-87-677/2015). Nagrinėjamu atveju nėra nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant paskirta bausmė nuteistajam galėtų būti sumažinta 1/3. Visų pirma, ši baudžiamoji byla nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nes ji teisminga apygardos teismui (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Byla išnagrinėta priimant skundžiamą nuosprendį, o ne baudžiamąjį įsakymą. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad byloje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teisme procesas vyko pagal bendrąsias proceso taisykles.
Dėl civilinių ieškinių
9. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su nukentėjusiosioms priteistais civiliniais ieškiniais. Nuteistasis teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų patvirtinančių patirtos turtinės žalos dydį, taip pat nebuvo motyvuotas sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo I. Z. .
9.1. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji I. Z. pareiškė 1199 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, taip pat 2000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 96). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos Antrojo skyriaus vyresniosios tyrėjos N. M. 2016 m. gegužės 17 d. nutarimu nukentėjusioji I. Z. pripažinta civiline ieškove (t. 1, b.l. 97-98). A. D. pareiškė 89 civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 192). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos Antrojo skyriaus vyresniosios tyrėjos N. M. 2016 m. birželio 9 d. nutarimu nukentėjusioji A. D. pripažinta civiline ieškove (t. 1, b.l. 193-194). Apygardos teismas nukentėjusiosios I. Z. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino visiškai ir iš nuteistojo I. B. jai priteisė 1199 Eur turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios A. D. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir iš nuteistojo I. B. jai priteisė 36 Eur turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, jog aukščiau aptartais įrodymais, teisėjų kolegija konstatavo, kad I. B. pavogė visus skundžiamame nuosprendyje nusikalstamų veikų aprašymuose nurodytus nukentėjusiosioms priklausančius daiktus, taip pat ir I. Z. priklausantį šaunamąjį ginklą. Taip pat konstatavo, kad I. B. į A. D. namą įsibrovė išdaužęs kambario lango stiklą. Taigi akivaizdu, kad išdauždamas kambario lango stiklą nuteistasis taip pat sugadino nukentėjusiosios A. D. turtą ir tuo padarė jai turtinę žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad I. B. nusikalstamais veiksmais, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nukentėjusiosios patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ginčydamas nustatytą pagrobtų daiktų vertę, apeliantas nurodo, kad teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų parodymais, nors jos nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių daiktų įsigijimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nukentėjusiosios nepateikė visų pavogtų daiktų bei jų vertę patvirtinančių dokumentų, taip pat sugadinto turto vertę patvirtinančių dokumentų, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad jis neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duotais parodymais dėl pavogtų daiktų, jų vertės ir patirtų nuostolių dėl sugadinto turto. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios apklausų metu vienodai nurodė pagrobtų daiktų vertę, sugadinto turto vertę, nors ir negalėjo pateikti tai patvirtinančių dokumentų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji I. Z. vis tik dalį pavogtų daiktų vertę patvirtinančius dokumentus pateikė, tai yra pateikė auksinės grandinėlės etiketę, kurioje jos kaina nurodyta 200 Lt, taip pat šaunamojo ginklo įsigijimo dokumentą, kuriame nurodyta, kad šaunamasis ginklas buvo įsigytas už 400 Lt (t. 1, b.l. 84, 87). Be to, šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus. Juo labiau nukentėjusieji neprivalo saugoti įsigijimo dokumentų tikintis, kad jų ateityje prireiks pateikti teismui. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl pavogtų daiktų vertės bei padarytų nuostolių sugadinant lango stiklą abejonių nekyla, teisėjų kolegijos vertinimu jų dydžiai yra realūs ir atitinka protingumo kriterijus.
9.2. Taip pat nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad nepagrįstai nukentėjusiajai I. Z. buvo priteista neturtinė žala. Apeliantas teisingai tvirtina, kad byloje nėra objektyvių rašytinių duomenų dėl nukentėjusiosios I. Z. patirtos neturtinės žalos. Tačiau, nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad I. Z. dėl I. B. padarytų nusikalstamų veikų patyrė stresą, nerimą, nepatogumų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad teismai, privalo vykdyti ne formalų (nominalų), o realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (2011 m. balandžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Apygardos teismas pagrįstai nurodė, jog I. B. įsibrovęs į I. Z. gyvenamąjį namą pagrobė jai brangius daiktus, dėl ko ji neabejotinai patyrė sukrėtimą, stresą, prarado saugumo jausmą ir ramybę. Atsižvelgus į tai, apygardos teismas teisingai įvertino visus kriterijus, turinčius teisinės reikšmės, nustatant I. Z. priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Priteisiant nukentėjusiajai 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, pusiausvyra tarp I. Z. ir I. B. teisėtų interesų išlaikyta. Toks neturtinės žalos dydis yra adekvatus nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnis). Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nevertino nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad jai galimai dėl I. B. padarytų nusikalstamų veiksmų ant įvairių kūno vietų atsirado egzema.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. B. apeliacinį skundą atmesti.