Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-461-124/2011

Teisėja E. Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05871-2010-6

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. M.-M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-810/2011 pagal ieškovės E. M.-M. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties pratęsimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė dirbo užsienyje, į Lietuvą grįždavo labai retai, jokių pranešimų iš banko apie ketinimą nutraukti paskolos sutartį nėra gavusi, savo įsipareigojimus atsakovui vykdė pagal galimybes, nors ir vėluodama. 2010 metų pavasarį, grįžusi į Lietuvą, ieškovė sužinojo apie jos buto areštą. Iš Šiaulių apylinkės teismo hipotekos skyriaus bylos sužinojo, kad bankas nutraukė 2006-09-25 kreditavimo sutartį Nr. 5189 ir kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl įkeisto buto arešto ir šio turto priverstinio pardavimo iš varžytinių. Bankas teismui nurodė, kad 2009-11-11 jis pareiškimu kreipėsi į ieškovę, pranešdamas, kad jai neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų, atsakovas pradės skolos išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka. Praėjus 30 dienai nuo laiško išsiuntimo dienos, atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, kadangi ieškovė įsipareigojimų neįvykdė – nesumokėjo 985,20 Lt paskolos, 3014,65 palūkanų, 21,70 Lt delspinigių.

Nė vieno iš banko pranešimų ieškovė nebuvo gavusi, nes adresu (duomenys neskelbtini), apsistodavo trumpam grįžusi į Lietuvą. Tai, kad ieškovė laikinai gyvena užsienyje ir dirba, atsakovui buvo žinoma. Ieškovė niekada neatsisakė vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriui, tačiau dėl sunkios ekonominės padėties, išaugusių daugiau nei dvigubai palūkanų, negalėjo laiku vykdyti visų savo įsipareigojimų.

LR CK 6.217 str. ld. numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad tolesnis sutarties galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo. Atsakovas nesiekė išsaugoti sutarties ir, laikinai pablogėjus ieškovės turtinei padėčiai, sutartį nutraukė, o dėl neįvykdytos sutarties dalies, atsakovas skaičiavo papildomas palūkanas, delspinigius, kurie dengė atsakovo nuostolius, todėl atsakovui nebuvo padaryta žala ir negalima laikyti, kad pradelstos įmokos, už kurias skaičiuojamos papildomos palūkanos, yra esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Sutinkamai su CK 1.81 str., l d., nustatančia, jog viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, laikytina, jog vienašalis sandoris, kuriuo atsakovas nutraukė Kreditavimo sutartį Nr. 5189, yra niekinis ir negaliojantis.

Ieškovės argumentą, jog ji negavo pranešimo iš banko apie sutarties nutraukimą, teismas laikė nepagrįstu, nurodydamas, kad šalys dėl Kreditavimo sutarties Nr. 5189 nutraukimo tvarkos susitarė šios sutarties 41 punktu. Nurodė, kad sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai, dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis nepranešusi pakeičia savo gyvenamąją vietą, išvyksta ilgam laikui ir pan. Kreditorius pranešimą apie sutarties nutraukimą ieškovei išsiuntė jos paraiškoje kreditui gauti, taip pat Kreditavimo sutartyje Nr. 5189 nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ir Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažymoje taip pat nurodytas šis E. M.-M. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog kreditoriaus pranešimas apie sutarties nutraukimą jai nebuvo įteiktas ne dėl jos kaltės, todėl laikė, kad šis pranešimas ieškovei buvo įteiktas tinkamai.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad kreditorius Kreditavimo sutartį Nr. 5189 nutraukė esant esminiam sutarties pažeidimui, nepažeisdamas šios sutarties ir įstatymo nuostatas.

1.Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą., t.y ieškovei nebuvo pranešta apie sutarties nutraukimą. Kreditorius savo pranešimą apie sutarties nutraukimą ieškovei išsiuntė jos paraiškoje kreditui gauti, taip pat Kreditavimo sutartyje Nr. 5189 nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai pripažino, kad pranešimas buvo įteiktas tinkamai, pagal paskutinę žinomą gyvenamąją vietą. Iki 2009-11-11 dienos banko atstovai su ieškove bendravo telefonu ir šiuos kontaktinius duomenis turėjo, tačiau nepagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Apie sutarties nutraukimą ieškovei nebuvo žinoma ir tai matyti iš ieškovės pateikiamų banko sąskaitos išrašų: 2009-12-22 dieną atsakovui sumokėta 223,00 Lt, 2010-04-28 – 657,87 Lt, 2010-05-08 – 1000,00 Lt, 2010-05-24 – 1500,00 Lt, 2010-05-28 – 1000,00 Lt. Net ir nutraukęs sutartį, bankas ir toliau skaičiuoja delspinigius nuo nesumokėtos paskolos sumos. Pirmosios instancijos, teismas priimdamas sprendimą, nevertino šių aplinkybių, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.

2.Teismas nepagrįstai pripažino sutarties pažeidimą esminiu. Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad tolesnis sutarties negaliojimas sukeltų nukentėjusiajai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo. Atsakovas byloje neįrodė, kad ieškovės sutarties pažeidimas jiems sukeltų didelio pobūdžio praradimus, ar padarytų didelės žalos. Net ir nutraukus kreditavimo sutartį, bankui skolos išieškojimą nukreipus į vienintelį ieškovės būstą, yra skaičiuojamos palūkanos bei delspinigiai.

3. Atsakovas nebuvo suinteresuotas sutarties išsaugojimu, atsakovas nevykdė šalių bendradarbiavimo pareigos. Laikinai pablogėjus ieškovės turtinei padėčiai, atsakovas sutartį nutraukė, nors ieškovė pagal galimybes vykdė savo įsipareigojimus. Tokie šalių santykiai buvo įprasti šalims, nes ieškovė vėluodavo mokėti įmokas nuo 2006 metų, tačiau atsakovą tokia situacija tenkino, šalys bendradarbiavo telefonu ir iki sutarties nutraukimo tarp šalių jokio ginčo nebuvo iškilę. Atsakovas skaičiuodavo delspinigius už laiku nesumokėtą paskolą bei palūkanas, tokiu būdu pasidengdamas nuostolius. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes, tačiau savo sprendime dėl šių bylos aplinkybių nepasisakė

Sutarties nutraukimas prieštarauja gerai moralei ir remiantis CK1.80str. yra niekinis, negaliojantis .

Atsakovas nesutinka su ieškovės argumentu, kad 2009-11-11 pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas netinkamu adresu – (duomenys neskelbtini), o ji tuo metu dirbo užsienyje. Toks adresas buvo nurodytas 2006-09-25 d. paraiškoje kreditui gauti. Kreditavimo sutartyje, tokią gyvenamąją vietą ieškovė iki šiol deklaruoja Gyventojų registro tarnybai. Kreipdamasi į banką ieškovė taip pat nurodė šį adresą. Šalis, pakeitusi savo korespondencijos adresą, privalo apie tai informuoti kitą šalį. Ieškovė apie pasikeitusį kontaktinį (korespondencijos) adresą banko neinformavo, todėl neturėtų grįsti savo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų savo pačios bendradarbiavimo prievolės pažeidimu.Atsakovas nesutinka, kad bankas nepakankamai bendradarbiavo su ieškove. Bankas net ir po sutarties nutraukimo įsigaliojimo dėjo visas pastangas taikiai išspręsti ginčą, sudaryti sąlygas ieškovei toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovei kreipusis dėl taikaus ginčo sprendimo, paties banko prašymu ir sutikimu teismo posėdžiai byloje buvo atidėti ne mažiau kaip 5 kartus, bankas nuolat svarstė ir reagavo į ieškovės siūlymus ir prašymus. Ieškovės veiksmai po ieškinio pareiškimo buvo labiau panašūs į derybų imitavimą, o ne į siekį iš tiesų taikiai suderinti paskolos grąžinimo sąlygas.Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad nei ieškovė, nei bankas nelaikė, kad po 2009-11-11 sutartis buvo nutraukta. Ieškovė nuo 2009-12-22 iki 2010-04-28 nevykdė visiškai jokių mokėjimų savo įsipareigojimams dengti. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad po 2009-12-22 ji žinojo apie sutarties nutraukimą ir nebeketino įsipareigojimų vykdyti.Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad 2009 m. lapkričio 11 d. susikaupęs ieškovės pradelstas įsiskolinimas neturi būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46 p. numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminio sutarties pažeidimo atvejai. Tokiu būdu pati ieškovė, sudarydama kreditavimo sutartį, sutiko, kad toks įsipareigojimų vykdymo pažeidimas yra pripažįstamas esminiu ir sudaro pagrindą bankui vienašališkai nutraukti sutartį. Pusę metų trunkantis įsipareigojimų bankui (mokėjimų) nevykdymas sudaro pagrindą tokį pažeidimą pripažinti esminiu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimų negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Dėl esminio sutarties pažeidimo

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo apeliantė grindžia skundą, yra tai, kad jos padarytus kreditavimo sutarties pažeidimus teismas neturėjo pripažinti esminiais, nes atsakovui tai nesukeltų didelio pobūdžio praradimus, kadangi bankas turi teisę skaičiuoti palūkanas.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau būna atvejų, kai sutartys yra nutraukiamos arba pakeičiamos. Taigi dispozityviškumo principas privatiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva, nesikreipiant į teismą, vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje nurodytos aplinkybės.

Sudarytos sutarties nutraukimo galimybę nustato įstatymas – CK 6.217 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas; 2 dalyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sutarties pažeidimas yra esminis; to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 09 25d. ieškovė ir atsakovas sudarė kredito sutartį, kurios sąlygos buvo nustatytos suderinus abiejų šalių interesus, taip pat aptarta sutarties nutraukimo tvarka, sutarties nuostatų 41 punktas suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, pranešant prieš 10 d.

Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas ( ultima ratio), todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis; kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties pažeidimas, esant ginčui, bus pripažintas esminiu. Kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties galiojimas sukeltų nukentėjusiajai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusiosios šalies savigynos priemonė, įstatymo leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009, ir kt.). Kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius, todėl gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone.

Esminį sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis, ką ir nurodo apeliantė.

Kaip jau minėta, vienašališkai nutraukiant sutartį CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatos yra taikomos ir kai vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra nustatyti pačioje sutartyje, todėl ir šiuo atveju turi būti aiškinamasi, ar sutartyje numatytas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar sutarties pažeidimai yra esminiai. CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių.

Sprendžiant, ar įvykdytas sutarties pažeidimas yra esminis, būtina nustatyti, kokia yra sudarytos sutarties esmė, kas yra jos dalykas ir kokios yra esminės sutarties sąlygos. Atsakovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovė netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nesilaikė mokėjimo terminų, juos sistemingai pažeidinėjo, dėl ko nedidele dalimi buvo dengiama pati paskola. Nutraukiant sutartį 2009 11 mėnesio 23 d. susidarė skola negrąžinto kredito 985,20 Lt, palūkanos 3014,65 Lt, delspinigiai 21,70 Lt. Šias priežastis atsakovas laikė esminiais sutarties pažeidimais, leidžiančiais vienašališkai nutraukti sutartį.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos pažeidimai nesukeltų didelio pobūdžio praradimų atsakovui ar nepadarytų jam daug žalos, nes pažeidimo atveju buvo skaičiuojami delspinigiai, palūkanos, o jos butas įkeistas bankui. Įkeitimo faktai nėra susiję su kredito sutarties pažeidimų konstatavimu. Sąlyginai maža atsakovo nuostolių, patirtų dėl ieškovės įvykdytų sutarties pažeidimų suma šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, reikšmę turi ne tik ir ne tiek nukentėjusios šalies patirtų nuostolių dydis, kiek pažeidimų pobūdis bei jų kiekis, iš kurių sprendžiama, ar nukentėjusioji šalis gali tikėtis tinkamo tolimesnio sutarties vykdymo (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Dėl tos pačios priežasties lemiamos reikšmės šiuo atveju negali turėti ir ieškovo nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo, dydis.

Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą kreditavimo sutarties sampratą kredito davėjo interesas yra ne tik susigrąžinti perduotus kitai šaliai – kredito gavėjui - pinigus, tokią pat sumą, kurią buvo perdavęs, bet ir gauti nustatytas palūkanas. Taigi kreditavimo sutartis iš esmės pažeidžiama, kai iškyla grėsmė negauti to, ko tikėtasi iš sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas. Tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos nustatė ieškovės pareigą kas mėnesį pagal šalių suderintą grafiką mokėti nustatyto dydžio grąžintiną kredito dalį, mokėti palūkanas. Ieškovė pati tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde patvirtino tinkamai nevykdžiusi savo pareigos, dėl ko buvo skaičiuojami delspinigiai. Sudarydama sutartį apeliantė pati prisiėmė įsipareigojimus, kurie užfiksuoti kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44.1 punkte. Šis straipsnis numato sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. sutartis nutraukiama, jei kredito gavėja sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų Be to, kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46 p. numatyta, kad sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminio sutarties pažeidimo atvejai. Taigi, ieškovė pati sutiko su šiomis sąlygomis, numatančiomis, kad ir vienos įmokos nesavalaikis sumokėjimas ar nemokėjimas yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovė neginčijo šių sutarties sąlygų, nesikreipė į atsakovą dėl jų pakeitimo, todėl turėjo jas vykdyti. Kaip patvirtina bylos medžiaga, ieškovė nuo pat sutarties sudarymo dažnai vėluodavo vykdyti įsipareigojimus, tačiau vėlavimo suma siekdavo kelis šimtus litų, o vėlavimo laikotarpis - iki mėnesio. Nuo 2009 m. gegužės iki 2009 m. lapkričio mėn. ieškovė iš esmės nevykdė mokėjimų atsakovui, per šį laikotarpį sumokėdama tik kelis kartus, t. y. sumokėdama palūkanas, delspinigius, ieškovės skola bankui išaugo iki 5 225,83 Lt. Ieškovė nepateikė bankui jokio prašymo dėl skolos, įmokų išdėstymo, nepranešė apie sunkią finansinę padėtį, t. y. visiškai nevykdė bendradarbiavimo pareigos, nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismo posėdyje neįrodinėjo sutarties nevykdymo aplinkybių. Taigi, ieškovei pastoviai nemokant įmokų arba jas mokant nereguliariai, dideliu atotrūkiu nuo suderinto grafiko, sumokant nedidelę kredito sumą, visų šių aplinkybių visuma sudarė atsakovui nepagrįstai didelę riziką, kad ieškovė netinkamai vykdys sutartyje numatytus įsipareigojimus. Taigi, atsakovas negaudavo to, ko tikėjosi iš kredito gavėjo pagal sudarytą sutartį. Taip pat atsižvelgiant į ieškovės įmokas, kredito įmokų mokėjimo dažnumą, atsakovas turėjo pagrindą tikėti, kad sutartis bus neįvykdyta ir ateityje. Tai iš dalies patvirtina ir byloje pateikti įrodymai apie ieškovės bei jos sutuoktinio pajamas, ką įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad esant beveik pusės metų trunkančiam įsipareigojimų bankui (mokėjimų) nevykdymui, tai sudaro pagrindą tokį pažeidimą pripažinti esminiu. Be to, tokį pažeidimą abi šalys pripažino esminiu sudarytoje sutartyje, tai numatydamos sutarties 46 punkte. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei netinkamai vykdant sutartį, didėjant ieškovės skolai, nukenčia ir jos pačios interesai. Tokiu būdu, šiuo atveju atsakovas nutraukdamas sutartį, priešingai, elgėsi protingai, užkirsdamas kelią didesnio ieškovės įsiskolinimo susidarymui. Įvertindamas ieškovės veiksmus, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tolesnį ieškovės elgesį iki priverstinio skolos išieškojimo. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas nebendradarbiavo, nesiuntė pranešimų, tačiau sutartį vykdyti pirmiausia yra ieškovės pareiga, nes sutartys turi būti vykdomos laiku, pagal šalių prisiimtus įsipareigojimus ir savo teises privalo įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl vienašalio sandorio nutraukimo prieštaravimo gerai moralei, nes tokį pagrindą numatė sutartis, nutraukimą iššaukė pačios ieškovės netinkamas sutarties vykdymas, ką patvirtina ir atsakovo elgesys, nes pastarasis siekė taikiai, geranoriškai atnaujinti kredito sutartį. Kaip minėta, nutraukdamas sutartį, atsakovas užkirto kelią didesniems ieškovės praradimams, kadangi ieškovei nesumokant laiku kredito, jos vėluojamos sumokėti įmokos pirmiausia buvo įskaitomos delspinigių ir palūkanų mokėjimui. Ieškovė, nuolat vėluodama vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, turi prisiimti tokių pažeidimų pasekmes. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pati ieškovė nesilaikė kooperavimosi, bendradarbiavimo vykdant sutartį principų, nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nedėjo maksimalių pastangų, sprendžiant atnaujinimo klausimus, juos sprendė neoperatyviai.

Kaip jau minėta, pagal CK 6.217 straipsnio pirmosios dalies nuostatą šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Aukščiau paminėti ir pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai, kuriuos įvykdė ieškovė, vykdydama su atsakovu sudarytą kredito sutartį, pagal savo pobūdį bei kiekį sudarė pakankamą pagrindą atsakovui juos vertinti kaip esminį sutarties pažeidimą, nes pagal sutarties esmę griežtas ieškovo prievolių laikymasis turi esminės reikšmės, o tokie pažeidimai davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, t. y. kad ieškovė ateityje ją vykdys tinkamai.

Dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, bendradarbiavimo pareigos vykdymo

Vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis).

Įstatyme įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka užtikrina, kad sutartį pažeidusi šalis iš anksto sužinos kitos sutarties šalies poziciją dėl tolimesnio sutarties likimo, ar pavėluotas sutarties įvykdymas bus priimtas, kokie bus dėl nevykdymo atsiradę nuostoliai, ar prievolės įvykdymą užtikrinusiems asmenims neatsiras pareiga įvykdyti prievolės už skolininką ir pan. Be to, vienai sutarties šaliai pranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą, antroji sutarties šalis gali ginčyti tokį nutraukimą teismo tvarka. Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.

Vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes, pvz. visos kredito sumos su priklausančiomis mokėti palūkanomis grąžinimą prieš sutartyje nustatytą terminą ir išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą ne ginčo tvarka.

CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Pabrėžtina, kad pareiga pranešti apie sutarties nutraukimą yra nustatyta antrosios sutarties šalies naudai. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.157 straipsnio 1dalis). Apeliantė teigia, kad tokio pranešimo negavo, tuo pačiu ji nurodo, jog visą laiką dirbo, pastoviai gyveno užsienyje, kur vėliau išvyko ir jos įgaliotas asmuo-sutuoktinis. Kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje buvo nurodomas ieškovės gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Tokią gyvenamąją vietą ieškovė iki šiol deklaruoja Gyventojų registro tarnybai. Taip pat gyvenamą vietą ieškovė nurodė ir vėliau, kreipdamasi į banką,bei nurodo visuose teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl vykdant sutartį atsakovas rašytinį pranešimą apie pasiūlymą sumokėti iki nustatyto termino skolą bei dėl sutarties nutraukimo privalėjo siųsti ieškovės nurodytu adresu, kas ir buvo atlikta, t. y. 2009-11-11 d. ieškovei jos nurodytu adresu buvo išsiųstas parnešimas sumokėti įsiskolinimą per 10 dienų, nurodant, jog priešingu atveju atsakovas nutrauks sutartį. Nepagrįstai ieškovė nurodo, jog atsakovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos. Priešingai, ieškovė apie pasikeitusį kontaktinį (korespondencijos) adresą banko neinformavo, todėl neturėtų grįsti savo ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų savo pačios bendradarbiavimo prievolės pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, nenurodo kitai šaliai naujų kontaktinių duomenų, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Šią prezumpciją ieškovė nenuneigė, o taip pat ši aplinkybė nustatyta 2009 gruodžio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės nutartimi (b.l.22).

Apeliantė nepagrįstai remiasi pranešimo neįteikimo aplinkybe, nes nenuginčijo prezumpcijos, naujo adreso nepranešė atsakovui. Iš byloje pateiktos ieškovei priskaičiuotų mokėti ir ieškovės atliktų mokėjimų suvestinės matyti, kad ieškovė nuo 2009-12-22 iki 2010-04-28 nevykdė visiškai jokių mokėjimų savo įsipareigojimams dengti. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad po 2009-12-22 dienos ji žinojo apie sutarties nutraukimą ir nebeketino įsipareigojimų vykdyti.

Taip pat kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad atsakovas nepakankamai bendradarbiavo su ieškove. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir teisingai išanalizavo tiek sutarties nutraukimo aplinkybes, tiek šalių derybas po sutarties nutraukimo. Pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad iki 2009-11-11 pranešimo apie sutarties nutraukimą telefonu nuolat bendravo su banko darbuotojais, žinojo apie sutartinių įsipareigojimų pažeidimą ir gręsiančias tokio pažeidimo pasekmes. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir 2009-11-11 pranešime apie sutarties nutraukimą bankas suteikė ieškovei papildomą 10 dienų terminą sutartinių įsipareigojimų pažeidimams pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime nurodyta pradelsto įsiskolinimo suma, kurią sumokėjus sutarties nutraukimas nebūtų įsigaliojęs, sudarė 4 021,55 Lt, 10 dienų terminas buvo pakankamas pažeidimams pašalinti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas net ir po sutarties nutraukimo įsigaliojimo dėjo visas pastangas taikiai išspręsti ginčą, sudaryti sąlygas ieškovei atnaujinti sutartį. Ieškovei kreipusis dėl taikaus ginčo sprendimo, paties banko prašymu ir sutikimu teismo posėdžiai byloje buvo atidėti 5 kartus. Taigi, atsakovas nuolat svarstė ir reagavo į ieškovės siūlymus ir prašymus. Iš į civilinę bylą pateiktos ieškovei priskaičiuotų mokėti ir ieškovės atliktų mokėjimų suvestinės matyti, kad ieškovė nuo 2009-12-22 iki 2010-04-28 nevykdė visiškai jokių mokėjimų savo įsipareigojimams dengti. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad po 2009-12-22 ji žinojo apie sutarties nutraukimą ir nebeketino įsipareigojimų vykdyti. Pati ieškovė iš dalies patvirtina šias aplinkybes apie sutarties nutraukimo žinojimą, nes nurodo, jog ji 2010 m. pavasarį sužinojusi apie ketinamą iš varžytinių parduoti jai priklausantį butą, nuo 2010-04-28 pradėjo vykdyti mokėjimus bankui, manytina kad išvengti priverstinio skolos išieškojimo. Atkreiptina, kad į teismą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ieškovė kreipėsi po vienerių metų nuo sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir civilinio proceso normas, išanalizavo įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, o taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei 4,25 Lt (CPK 93, 98, 88 str.1 d. 3 p., 92 str.). Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kad jo atstovavimo išlaidos yra 1452 Lt. Kolegija sprendžia, kad šios išlaidos nors ir neviršija Rekomendacijose dėl advokato darbo laiko apmokėjimo maksimalių dydžių, tačiau yra pernelyg didelės, neatitinka advokato darbo laiko sąnaudų. Tas pats advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jo paruoštas atsiliepimas į apeliacinį skundą nėra didelės apimties, taip pat nebuvo reikalingas papildomas pasiruošimas bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sprendžia, kad protingos atstovavimo išlaidos būtų 1 000 Lt, kurias ir priteisia iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš E. M.-M. 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų atsakovui akcinei bendrovei AB DnB NORD bankui bei 4,25 Lt (keturis litus 25 ct.) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.