- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-499-656/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04063-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Jūra Marija
- Atsakovas
- Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos, Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos
- Ieškovas
- Z. Z., L. P., S. K., T. R., M. Š.
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.10.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovių Z. Z., L. P., S. K., T. R., M. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos, Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovės kreipėsi ieškiniu į teismą ir, patikslinusios ieškinį, prašė priteisti ieškovėms Z. Z., L. P., S. K. ir T. R. iš Lietuvos valstybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos po 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir po 1 808,50 Eur turtinei žalai atlyginti.Nurodė, kad ieškovės A. Š., T. I., Z. Z., L. P., S. K. yra seserys, kad mirusios T. I. paveldėtoja yra jos dukra T. R., o A. Š. – jos anūkė M. Š.. Ieškovių motina A. K. 1991-10-18 agrarinei tarnybai padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Po motinos mirties A. Š., T. I., Z. Z., L. P., S. K. išdavė įgaliojimą giminaičiui V. J. įgaliojimą atstovauti atkuriant nuosavybės teisę į žemę.Pareiškėjos paaiškino, kad jų motina 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę. Iki 2013 m. nuosavybės teisė pareiškėjoms nebuvo atkurta. Tačiau įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojai už tai, kad suklastotų Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 8 d. ir 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimų pagrindu susitarę su V. J. pareiškėjų vardu išskyrė žemės plotus, suformavo sklypus (duomenys neskelbtini) kvartale ir (duomenys neskelbtini) kvartale, juos pardavė fiziniams asmenims, o pinigus pasisavino. Dėl minėtų suklastotų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų ir pirkimo-pardavimo sutarčių taip pat buvo pradėtos dvi civilinės bylos, kuriose Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė minėtus sprendimus panaikinti, taikyti restituciją, restitucijos pagrindu sklypus perduoti valstybės nuosavybėn, o iš ieškovių priteisti šių sklypų vertę. Ieškovės nurodė, jog nors nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2004 m. gruodžio 21 d., dvi civilinės bylos jų atžvilgiu buvo nagrinėjamos nepateisinamai ilgai, t. y. vienoje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 8 d. sprendimų nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2011 m. spalio 4 d. (pirmasis procesas) ir antroje byloje nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. (antrasis procesas) ir buvo užbaigtos pareiškėjoms palankiais sprendimais. Procesų metu pareiškėjoms buvo nepagrįstai apribota teisė disponuoti jų turtu, netenkinti jų prašymai dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, be to, bylose priėmus pareiškėjoms palankius galutinius sprendimus, joms nebuvo atlygintos visos turėtos išlaidos.Ieškovės nurodė, kad, nagrinėjant bylas teismuose dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, teisminių procesų metu buvo pažeistos ieškovių teisės, numatytos CK 4.93 str. 1 d., 6.250 str. 1 d., Konvencijos 6 str. 1 d., 1 Protokolo 1 str. 1 d., ir teisės aktuose dėl nuosavybės atkūrimo ir kituose įstatymuose, taip padarant turtinę ir neturtinę žalą. Vilniaus apygardos teismas 2004-12-21 nuosprendžiu nuteisė J. B. ir V. J. pagal BK 182 str. 2 d., išsprendė civilinį ieškinį, kuriuo priteisė iš šių asmenų 480 240 Lt, ši suma išieškota realiai, žala valstybei atlyginta. Šis nuosprendis patvirtina, kad ieškovės nieko bendro su dokumentų klastojimu, sklypų formavimu, jų pardavimu, pinigų pasisavinimu neturėjo, tačiau teismine tvarka buvo persekiojamos nepateisinamai ilgą laiką. Teigiė, kad nors valstybei žala ir atlyginta, žemėtvarkos institucijos, prokuratūra ir teismai įvairiais būdais stengėsi parduotą žemę grąžinti į valstybės fondą, o žemės vertę priteisti ir iš jų. Pirmas teisminis procesas vyko dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-01-08 sprendimų panaikinimo.Pasak ieškovių, bendra bylinėjimosi išlaidų suma sudarė 15 966 Lt, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2009-12-21 sprendimu išlaidos buvo tik iš dalies priteistos, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-18 nutartimi sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinta, tačiau LAT 2012-11-15 nutartimi ieškovėms priteista 2 340 Lt iš valstybės, t.y. po 468 Lt kiekvienai. Nurodo, kad nepriteistos bylinėjimosi išlaidos sudaro 13 626 Lt (15 966-2 340). Pasak ieškovių, bendra abiejų bylų negrąžinta bylinėjimosi suma, t.y. žala, sudaro 30 997,75 Lt (9 042,50 Eur), tad kiekvienai iš ieškovių priklauso po 1 808,50 Eur. Dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių ieškovės palūžo ne tik psichiškai, bet ir fiziškai, nuskurdo materialiai, nes gyveno tik iš pensijos, o turėjo mokėti žyminius mokesčius, už teisines paslaugas. Teigia, kad ir šiai dienai nėra su kreditoriais atsiskaičiusios, kas yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą (CK 6.250 str.).Neturtinė žala atsirado ir dėl to, kad ieškovės įvairiais būdais buvo žeminamos (kad dėl jų kaltės pagrobta žemė), kai nuosprendžiu buvo nustatyta, kad ją pagrobė valstybės pareigūnai. Nurodo, kad tai grubaus pobūdžio pažeminimas, įvertinus jų garbų amžių, tremtinių statusą. Nurodo, kad buvo priimti neteisingi, neteisėti sprendimai, tuo pažeidžiant CK 6.250 str. 1 d., 1.5 str., Konvencijos 6 str. 1 d., buvo areštuotas ieškovių turtas (būstai, kuriuose jos gyveno), dėl ko trukdoma jais naudotis, dėl ko jos gyveno baimėje, juos vienu metu bandyta parduoti.T. I. teises perėmė ieškovė T. R., kuri globojo savo silpnos sveikatos mamą, gyveno kartu su ja, kentėjo su ja nepatogumus ir pažeminimus, už T. I. dalyvavo ir visų bylų procesuose, tad ji pažeminimą pajuto dar labiau nei jos motina, dėl ko jai priklauso neturtinė žala. Turtinė ir neturtinė žala ieškovėms padaryta neteisėtais valstybės pareigūnų ir teismų veiksmais, tad ji turi būti valstybės atlyginta (CK 6.271 str. 1 d., 6.272 str. 2 d., 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Prokuratūros argumentai
Lietuvos Respubliką atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad prokuratūros ieškiniu buvo ginčijami sandoriai, kurių šalys buvo ieškovės, todėl jas buvo būtina patraukti atsakovėmis.Valstybė privalėjo ginti viešąjį interesą ir ginčyti ieškovių vardu sudarytus sandorius, nes žemės sklypai buvo įgyto pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus ir valstybė prarado žemę dėl nusikalstamų veiksmų.Bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti priteistos, nes jos susijusios su dalyvavimu nuosavybės atkūrimo procese. Nėra pagrindo teigti, kad dėl teismo procesų jos prarado tėvo žemę, ką paneigia 1999-04-13, 1999-02-24 pirkimo pardavimo sutartys. Nėra pagrindo konstatuoti per ilgos proceso trukmės, nes, neskaitant laikotarpių, kai abi bylos objektyviai turėjo būti ir buvo sustabdomos, procesuose nebuvo nepateisinamai ilgų pertraukų tarp proceso veiksmų. Bylų trukmę lėmė bylų pobūdis (paraleliai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nustatytos aplinkybės turėjo esminę reikšmę civilinėms byloms, dėl CK 4.96 str. taikymo, kilo sudėtingų teisės klausimų, dėl kurių analogiškose bylose buvo kreiptasi į Konstitucinį teismą), dėl ko bylos 2 kartus stabdytos (dėl baudžiamosios bylos – apie 1,5 metų, dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą – apie 2 metus), vienoje iš bylų ji stabdyta 3 kartą pusę metų, nes prokuroras inicijavo proceso atnaujinimą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisingumo ministerijos argumentai
Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir paduotą praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškinyje nenurodoma jokių konkrečių delsimo ar vilkinimo laikotarpių. Teigia, kad nors ieškovės nurodo tariamai neteisėtus teismo veiksmus (2002-12-23 ir 2003-02-19 sprendimai), tačiau nurodo, kad neįsiteisėjusio teismo sprendimo panaikinimas nėra pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti. Nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2004-12-21, t.y. po sprendimų priėmimo civilinėse bylose, tad teismas negalėjo žinoti apie ateityje įvyksiančius veiksmus. Nurodo, kad ir visi kiti teismo veiksmai, kuriuos ginčija ieškovės, instancine tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais. Ieškovės neįrodė priežastinio ryšio, kaip pagrindo deliktinei atsakomybei atsirasti.Prašoma priteisti turtinė žala susideda iš žyminio mokesčio ir išlaidų advokatui. Byloje nėra ginčo, kad buvo pagrindas pradėti procesą dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų sprendimų panaikinimo, ką patvirtino ir LAT, tenkindamas prokuroro ieškinius. Civilinio proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra sąlygotos tų teismo veiksmų, kurių neteisėtumą įrodinėja ieškovės, šios išlaidos yra patirtos dėl paties teisminio proceso.Byloje nėra duomenų, kad ieškovės būtų prašiusios priteisti bylinėjimosi išlaidas ar paskirstyti jas nustatyta tvarka (CPK 93 str.). Nurodė, kad kilusios pasekmės priežastiniu ryšiu susijusios ne su teismo veiksmais, o su pačių ieškovių neveikimu. Dėl turtinės žalos nurodė, kad dalį mokėjimų yra atlikusi N. K., kuri nėra bylos dalyvis, tad ieškovės neturi teisės reikalauti kitų asmenų patirtų išlaidų. Ieškovės prašo neproporcingai didelės sumos, kad teisės gynimo požiūriu ieškovas negali būti laikomas sąžiningu Be to, T. R. nebuvo bylų šalimi, tad ji neturi subjektinės reikalavimo teisės. Nacionalinės žemės tarnyba prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimui negali būti taikomas CK įtvirtintas žalos atlyginimo institutas.
II. Teismo sprendimo argumentai
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovėms Z. Z., L. P., S. K. po 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovių nurodyta žala pasireiškė žyminių mokesčių ir išlaidų už teisines paslaugas, patirtų išnagrinėtose civilinėse byloje, forma. Teismo nuomone, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas CPK I dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis. Žyminis mokestis ir išlaidos už advokato suteiktas paslaugas dėl savo procesinio pobūdžio atlygintinos CPK nustatyta tvarka, o ne kaip materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Teismo vertinimu , nėra pagrindo laikyti ieškovių nurodytų bylinėjimosi išlaidų turtine žala CK 6.249 straipsnio prasme ir spręsti dėl jos priteisimo iš valstybės.Pirmo teisminio proceso atveju 3 metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, o antrojo teisminio proceso atveju 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teisingumo principu, ginčo pobūdžiu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad senaties terminas nėra žymiai praleistas (kiek daugiau nei metai), teismas ex officio atnaujino terminą ieškinio reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti (CPK 1.131 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012-11-15 nutartimi civ. b. Nr. 3K-7-379/2012 nurodė, kad restitucija taikytina tik tarp valstybės ir valstybei grąžintinų žemės sklypų įgijėjų, įvertinęs byloje susidariusią specifinę situaciją, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, kad LAT 2011-05-24 nutartimi pirmą kartą pritaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir panaikino tuomečių įgijėjų (žemės sklypų savininkų) nuosavybės teises į jų valdomus žemės sklypus ir juos perdavė valstybės žinion, kad tiek turto konfiskavimas, tiek vindikacija atskiruose procesuose buvo pritaikyti pagal įstatymo leidėjo įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kad teismams atskirai baudžiamajame ir civiliniame procese pritaikius teisės normas, matyti šalių teisių ir pareigų santykio neproporcingumas, kad turi būti derinamos taikytos baudžiamojo ir civilinio poveikio priemonės, siekiant išlaikyti jų proporcingumą, nes subjektas, kuris gauna turto vertę pagal baudžiamojo poveikio priemones, šioje byloje sutapo su žemės sklypų savininku, t. y. valstybe, besiremiančia daiktinės teisės gynimo priemone. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad teismas (teisėjas) padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą dėl restitucijos taikymo. Vien teismo 2002-12-23 sprendimo ieškovių nurodytame antrame procese priėmimas (priimto apskritai net iki 2004-12-21 nuosprendžio priėmimo), peržiūrėtas instancine tvarka, negali būti laikomas pagrindu pripažinti ieškovių teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė visų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl ko neturtinė žala ieškovėms negali būti priteista. Vien aplinkybė, kad aukštesnės instancijos teismas panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą, savaime, nesant argumentų dėl akivaizdžios teismo/teisėjo klaidos, aiškinant ar taikant teisės aktus, nesudaro pagrindo reikalauti neturtinės žalos priteisimo. Nagrinėjamu specifiniu atveju ieškovių turto areštas negalėtų būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, atliktas dėl teismo kaltės, dėl ko galėtų kilti valstybės atsakomybė. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovių reikalavimas priteisti neturtinę žalą šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas. Nors ieškinyje ieškovės teigia, kad procesas truko 12 metų, t.y. nuo 2000-10-10 iki 2011-10-04, pažymėtina, kad sprendimas byloje dėl ginčo esmės priimtas 2010-05-10, tad nėra pagrindo laikyti, kad procesas tęsėsi ilgiau, teismams sprendžiant klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kiek tai susiję tik su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Pirmojoje byloje LR Konstitucinis Teismas nutarimą dėl LR Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties LR Konstitucijai priėmė 2008-10-30. Nagrinėjamu atveju byla atnaujinta tik 2009-10-12, t.y. beveik po metų, posėdis paskirtas dar po kelių mėnesių. Antrojoje byloje Lietuvos apeliaciniame teisme byla buvo gauta 2011-05-27, tačiau teismo posėdis paskirtas tik 2011-11-15. Teismas sprendė, kad tai yra nepateisinamai ilgas laiko tarpas, kuomet procesinius veiksmus buvo nepateisinamai ilgai delsiama atlikti. Teismas, kaip jau nurodyta aukščiau, nenustatė kitų vengimo/delsimo atlikti kokius nors veiksmus požymių. Byla buvo iš esmės pakankamai sudėtinga teisiniu požiūriu, bylos dalyvių skaičiumi, poreikiu skelbti apie teismo posėdžius spaudoje ir pan. Bendra proceso civilinėje byloje trukmė, kai skundas teisme gaunamas 2000-10-06 ir byla dėl ginčo esmės galutiniu teismo sprendimu baigiama tik 2010-05-10, iš esmės paneigia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą šalies teisę, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį buvo nuolat teikiami ieškinio patikslinimai, kurie teismo buvo priimami, dėl ko reikėdavo teikti atsiliepimus, atidėti teismo posėdžius. Be to, teismas nustatė, kad beveik 1 metų laikotarpį, kuomet byla nepagrįstai nebuvo atnaujinama, išnykus bylos stabdymo pagrindui. Nors ieškovės ieškinį grindžia ilgu bylos nagrinėjimo laikotarpiu, tačiau jos bylą vedė per atstovą, tad turėjo visas galimybes teikti prašymą dėl bylos atnaujinimo, tačiau to nepadarė. Teismas, nustatė nepagrįstą delsimą, dėl kurio yra atsakingi tiek ieškovės (jų atstovas), tiek teismas. Procesui vadovauja ne šalys, o teismas, todėl yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui), tad argumentas dėl per ilgo civilinio proceso, pasireiškusio nepateisinamo pobūdžio delsimu, pripažintinas iš dalies teisiškai pagrįstu.
Dėl antrojo proceso teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai atsakingi už šiuos nepateisinamo pobūdžio delsimus: delsiama kelis mėnesius atnaujinti bylos nagrinėjimą po bylos sustabdymo, daugiau kaip 4 mėnesius byla nebuvo skiriama nagrinėti teismo posėdyje ir pan. Iš esmės ieškovių, jų atstovo prašymai nagrinėti šią bylą per kuo įmanomai trumpesnius terminus nebuvo gauti. Įvertinus, kad yra nustatyta nepagrįstų delsimų, dėl kurių yra atsakingos tiek ieškovės (jų atstovas), tiek teismas, kad procesui vadovauja ne šalys, o teismas, yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui), tad argumentas dėl per ilgo civilinio proceso, pasireiškusio nepateisinamo pobūdžio delsimu, pripažintinas iš dalies teisiškai pagrįstu.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovėms buvo žinoma apie nagrinėjamą baudžiamąją bylą (civilinės bylos, kuriose šios bylos ieškovės buvo patrauktos atsakovėmis, buvo stabdomos dėl šios baudžiamosios bylos), teismas laiko, kad vėliausiai nuo 2006-04-11 (LAT nutarties priėmimo) atsirado ieškovėms teisė pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju skundas teisme yra gautas 2014-09-08 (1 t., 1 b.l.), tad yra praleistas terminas tokiam reikalavimui pareikšti (galėjo reikšti iki 2009-04-12). Nors ieškovės ir nesuformulavo prašymo atnaujinti terminą reikalavimui pareikšti, teismas ex officio sprendžia šį klausimą. Teismas pagal bylos duomenis nenustatė aplinkybių, kurios trukdė ar galėjo trukdyti ieškovėms kreiptis nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 str. priteisimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas po 5 metų po to, kai suėjo terminas tokį reikalavimą pareikšti, t.y. žymiai didelis laiko tarpas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės būtų ėmusios aktyvių veiksmų, siekdamos ginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog ieškovės iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pačios ar per atstovus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, neturtinės žalos priteisimo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas neturi pagrindo atnaujinti žymiai praleisto termino reikalavimui dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 str. pareikšti. Kadangi ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), teismas atmetė ieškovių reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą. Įvertinus, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas iš esmės yra sudėtingas ir pakankamai laiko trunkantis procesas, kai nuosavybės teisės paprastai atkuriamos ne iškart po prašymo pateikimo, o tik po kurio laiko, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės išimtinai buvo priežastis, kuri kliudė joms naudotis žeme. Dėl nurodytų priežasčių teismas netaikė valstybės atsakomybės. Dėl ieškovių dalyvavimo atsakovėmis dviejuose civiliniuose procesuose, kuriuos lėmė iš esmės vėliau nusikalstamais pripažinti asmenų veiksmai, klastojant nuosavybės atkūrimo dokumentus, prašant iš jų priteisti ir valstybei padarytą nemenką žalą, jos išgyveno dėl to, patyrė ir nepatogumų (turto arešto forma). Įvertinus, kad, kaip jau nustatyta sprendime, procesai užtruko pakankamai ilgą laiko tarpą, ieškovės išgyveno netikrumo jausmą, tuo labiau, kad restitucijos klausimai iš esmės vienoje iš bylų išsisprendė tik 2012 m., kitoje – 2010 m., teismas laiko, kad tokio pobūdžio išgyvenimai ir nepatogumai vertintini kaip ieškovių patirta neturtinė žala. Kadangi tokia žala padaryta nustačius pažeidimų dėl per ilgo civilinio proceso/delsimo atlikti veiksmus abiejose civilinėse bylose, konstatuotinas neturtinės žalos ir neteisėtų teismo veiksmų (neveikimo) priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad nustatytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės už ieškovių patirtą neturtinę žalą sąlygos.Nustatydamas piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, teismas vadovaujasi tiek bendraisiais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais, tiek specifiniais, tam tikrai bylų kategorijai būdingais, taip pat teismo konkrečioje byloje reikšmingais pripažintais kriterijais, be to, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgdamas, be kita ko, ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose.Ieškovės nagrinėjamu atveju nėra išskyrusios neturtinės žalos dydžio pagal kiekvieną iš nurodytų aplinkybių, CK straipsnius (CK 6.271 str., 6.272 str.), EŽTK pažeidimus. Teismas padarė išvadą, kad 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas ieškovėms yra pakankama ir teisinga suma, kompensuoti jų patirtus išgyvenimus dėl ilgo teisminio civilinio proceso/delsimo atlikti veiksmus civilinėse bylose. T. R., kaip T. R. paveldėtoja, negali paveldėti ir nepaveldėjo, neperėmė T. R. asmeninės teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su mamos priežiūra, gyvenimu ir kentėjimu kartu, nesudaro pagrindo priteisti T. R. neturtinę žalą už kito ir galimai kartu su kitu asmeniu patirtus jausmus. Ta aplinkybė, kad T. R. dalyvavo teismo procese, vertintina kaip atstovavimas teisme, o teisės aktai nenumato galimybės neturtinę žalą priteisti asmens atstovui teisme. Remiantis nurodytomis priežastimis jau vien šiuo pagrindu T. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo negali būti tenkinamas, tad atmestinas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Teisingumo ministerijos argumentai
LR Teisingumo ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinį buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas, pažeisdamas rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai savo iniciatyva atnaujino praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės nenurodė jokių konstruktyvių argumentų, lėmusių senaties termino praleidimą.Abu teismo nustatyti pažeidimai yra iš esmė mažareikšmiai, nes pirmu atveju ir pačios ieškovės neinformavo teismo, kad išnyko pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, po to kai buvo išnagrinėta konstitucinė byla, Antruoju atveju bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme terminas atitiko objektyviai susiklosčiusius vidutinius bylų nagrinėjimo terminus.Ieškovės nepateikė konkrečių įrodymų apie sveikatos pablogėjimą ar kitas neigiamas pasekmes. Teismas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl priteisė po 1800 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Teisingumo ministerijos vertinimu, tokia žala per didelė, neatitinka teismų praktikos. Teismas pripažino, kad dėl užsitęsusio proceso kaltos ir pačios ieškovės, todėl yra pagrindas taikyti mišrios kaltės institutą ir žalos dydį mažinti per pusę.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuratūros argumentai
Lietuvos generalinę prokuratūrą atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinį buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.Prokuratūra apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir Teisingumo ministerija.Be to, apeliantė nurodė, kad teismas sprendime neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neatsižvelgė į procentinę ieškinio reikalavimų patenkinimo dalį. Teismas turėjo vadovautis bendromis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis ir, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, priteisti 4,5 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimų argumentai
LR Teisingumo ministerija atsiliepime prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą.Prokuratūra atsiliepime prašė tenkinti LR Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą, nes ieškovės neįrodė, kad žalą darantys veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero gyvenimo požiūriu.Ieškovės atsiliepime prašė apeliacinius skundus atmesti ir nurodė, kad Šiuo atveju, ginčo dalyku, kaip minėta, yra bylų nagrinėjimo terminas dvejose bylose, kuriose dabartinės Ieškovės buvo Atsakovėmis. O minėtų bylų teisminis nagrinėjimas buvo pradėtas 2000 m. spalio 06 d., o tesėsi iki 2012 m. lapkričio 15 d. - Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo. Ieškovės pradinį ieškinį teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 13 d., todėl 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantai nepagrįstai nurodė, kad teismas turėjo taikyti CK 6.282 straipsnio, reglamentuojantį mišrios kaltes institutą taikant deliktinę atsakomybę. Šiuo atveju neturi reikšmės kiek ir kokios pertraukos buvo tarp teismo posėdžių, Svarbu, kad bylų nagrinėjimas truko daugiau nei dvyliką metų, kas sutinkamai su konvencija yra nepateisinamai ilgas laiko tarpas. Pirmojo etapo sprendimai ir nutartys buvo naikinami pagal ieškovių apeliacinius skundus.Prokuratūra nepagrįstai teigia, kad netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, tačiau nepateikia savo paskaičiavimų.Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos atsiliepime pritarė apeliantų argumentams ir prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.Apeliacijos dalyką sudaro tik ieškovių Z. Z., L. P. ir S. K. reikalavimų priteisti neturtinę žalą vertinimas.
Dėl senaties termino
Vadovaujantis CK 127 straipsnio 8 dalies nuostatomis, ieškiniams dėl žalos atlyginimo, nustatytas trejų metų senaties terminas. Apeliacijos dalykas yra bylų nagrinėjimo terminas dvejose bylose, kuriose dabartinės ieškovės buvo atsakovėmis. Ieškovių teigimu, minėtų bylų teisminis nagrinėjimas buvo pradėtas 2000 m. spalio 06 d., o tesėsi iki 2012 m. lapkričio 15 d. - Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo. Ieškovių vertinimu, teisė į ieškinį dėl žalos atsirado, kai minėtose bylose buvo priimtas paskutinis sprendimas - minėta 2012 m. lapkričio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Ieškovių teigimu, ieškovės pradinį ieškinį teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovių vertinimu, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskutinio sprendimo priėmimo - Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties priėmimo, iki pirmo ieškinio teismui įteikimo dienos - 2014 m. rugpjūčio mėnesį.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmas ieškovių nurodomas civilinis procesas (dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-01-08 sprendimų) baigėsi, t.y. ginčas dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų, buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2010-05-10 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-541-258/2010, kuriuo teismas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. ir kt. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, žemės sklypų grąžinimo valstybei, tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999-01-08 sprendimus Nr.01-154, Nr.01-155, Nr.01-156, Nr.01-157, Nr.01-158, Nr.01-159 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. Š., T. I., Z. Z., S. K., L. P., A. K.. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Vėliau priimti teismų procesiniai sprendimai susiję tik su procesiniais klausimais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, šalies procesinių teisių perėmimu ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teisę reikšti materialinį teisinį reikalavimą dėl neturtinės žalos, padarytos pernelyg ilgos bylos nagrinėjimo teisme trukmės, įgijo 2010-05-10.
Antras ieškovių nurodomas civilinis procesas (dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-12-06 sprendimų) baigėsi, t.y. ginčas dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų, buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2012-11-15 nutartį civ. b. Nr. 3K-7-379/2012 (remiantis Liteko duomenimis ir prijungta byla), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, jos santykio su baudžiamojoje byloje taikytu turto konfiskavimu ir sprendimo priėmimo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėtumo aiškinimo ir taikymo.Ieškovės per laikotarpį iki ieškinio su prašymais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi ir į Europos žmogaus teisių Teismą (EŽTT). Toks Ieškovių prašymas minėtam teismui buvo pateiktas 2013 m. gegužės 02 d., per Konvencijos 34 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. O EŽTT teisėjo D. P. 2013 m. gruodžio 19 d. nutarime, kuris buvo priimtas parengiamoje teismo stadijoje nurodyta, kad prašymas nepriimtas dėl to, kad pareiškėjos neišnaudojo vidaus teisiniu gynybos priemonių prieš pateikdamos pareiškimų teismui. Ieškovių teigimu, šis EŽTT 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimas ir buvo pagrindu teikti nagrinėjamą ieškinį (skundą) teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme užregistruotas 2014-09-08. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovių kreipimasis į EŽTT sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas (CK 1.130 str.) nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. sausio 9 d., nes ieškovės kreipėsi į EŽTT reikšdamos materialinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Neatsižvelgiant ieškinio senaties termino sustabdymą aštuonių mėnesių laikotarpiui, ieškinio senaties terminas liko nežymiai praleistas – apie septynis mėnesius.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nors ieškovės nėra suformulavusios prašymo dėl termino praleidimo atnaujinimo, tačiau nepaisant to, teismas privalo ex officio spręsti jo atnaujinimo klausimą ir priimti ieškovui dėl senaties palankų sprendimą. Situacija, kuomet asmuo dėl valstybės vardu neteisėtai veikusių asmenų ir užsitęsusių teismų procesų prarastų galimybę realizuoti teisę ginti savo galimai pažeistas teises ir interesus teisme, neatitiktų teisingumo principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-352-464/2015).
Dėl kaltės
Apeliantai teigė, kad abu pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai yra iš esmė mažareikšmiai, nes pirmu atveju ir pačios ieškovės neinformavo teismo, kad išnyko pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, po to kai buvo išnagrinėta konstitucinė byla. Antruoju atveju bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme terminas atitiko objektyviai susiklosčiusius vidutinius bylų nagrinėjimo terminus.Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas aptariamose bylose truko dešimt-dvyliką metų. Tokia trukmė savaime atrodo per ilga. Vertinant bendrą civilinės bylos proceso trukmę akivaizdu, kad procesas vyko pernelyg ilgai, ypač atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjusių teismų atliekami procesiniai veiksmai, priimamos tarpinės procesinės nutartys nepateisina laikotarpių tarp atskirų procesinių veiksmų atlikimo trukmės. Pripažintina, kad procesas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose pernelyg ilgai užsitęsė ir proceso trukmė rodo nepakankamai intensyvų procesinių veiksmų atlikimą. Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Procesui vadovauja teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, likdamas nešališkas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, turi kontroliuoti šalių veiksmus procese, siekdamas, kad byla judėtų į priekį. CPK 158 straipsnio 3 dalyje nurodyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Už tinkamo ir operatyvaus proceso organizavimą yra atsakingas teismo posėdžio pirmininkas, kuris turi visus įgaliojimus spręsti dėl bylos nagrinėjimo eigos ir jos proceso nuoseklumo bei nepertraukiamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007). Iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. EŽTT jurisprudencijoje yra suformuluota taisyklė, kad nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (žr. pvz., M. v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37). Netgi procese, pagrįstame šalių iniciatyvos principu, remiantis proceso per protingą laiką reikalavimais, nacionaliniai teismai privalo atidžiai tikrinti proceso eigą ir būti itin rūpestingi, tenkindami įvairaus pobūdžio šalių prašymus (pvz., prašymus atidėti bylos nagrinėjimą ir pan.) (žr., pvz., T. v. Greece, no. 46355/99, judgment of 17 January 2002). Pažymėtina tai, kad proceso trukmės vertinimą kaip pernelyg ilgos lemia ne laikotarpis (bylos nagrinėjimo metų skaičius), o bylos sudėtingumas ir apimtis, šalių elgesys, valstybės institucijų veiksmai organizuojant ir vadovaujant procesui, proceso reikšmė asmeniui (EŽTT praktikoje suformuluoti principai dėl proceso trukmės vertinimo kriterijų – žr., pvz., JGK Statyba Ltd and Guselnikovas v. Lithuania, no. 3330/12, judgment of 5 November 2013, para. 70). Proceso ilgesnę trukmę objektyviai lėmė ir bylos pobūdis (kilo sudėtingų teisės klausimų, dėl kurių prireikė kreiptis į Konstitucinį Teismą), bylos buvo du kartus nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme, taip pat turėjo įtakos ir bylos šalių veiksmai teikiant teismui procesinius dokumentus, prašymus, įrodymus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo imtis tam tikrų procesinių veiksmų, pailginusių proceso trukmę. EŽTT jurisprudencijoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų, laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., A. v. Italy, no. 64890/01, judgment of 29 March 2006, § 93), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., G.v. France, no. 19632/92, judgment of 21 February 1997, § 63).Nagrinėjmos bylos atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pradiniuose ieškiniuose ir teismų sprendimuose taikant restituciją buvo reikalaujama priteisti ir buvo iš atsakovių priteistos didelės pinigų sumos. Vyresnis atsakovių amžius, patirties neturėjimas, atsakovių turto areštas ir nedidelės gaunamos pajamos buvo aplinkybės, kurios lėmė gilius ieškovių išgyvenimus.
Svarbu atsižvelgti į EŽTT praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius panašiose bylose . Visa tai įvertintina nustatant neturtinės žalos dydį dėl per ilgos civilinio proceso trukmės ieškovėms nagrinėjamoje byloje.Teisėjų kolegija, atsižvelgia į (sąlygiškai) labiausiai panašias EŽTT nagrinėtas bylas prieš Lietuvą dėl civilinio proceso trukmės ir jose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., P. v. Lithuania, no. 12278/03, 7 July 2009 (priteista 2500 eur neturtinės žalos), V. and V. v. Lithuania, no. 22906/04, 7 July 2009 (priteista po 3000 eur neturtinės žalos), I. and P. v. Lithuania, no. 26892/05, 21 July 2009 (priteista po 3000 eur neturtinės žalos)) bei į nacionaliniu lygiu priteisiamos žalos adekvatumo reikalavimus pagal EŽTT praktiką (kad priteisiama suma nebūtų nepagrįstai mažesnė negu priteisiama EŽTT), bei Lietuvos teismų praktiką, pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinė byloje Nr. 3K-3-4/2014, kurioje ieškovėms priteisia kiekvienai po 12 000 Lt neturtinės žalos dėl per ilgos dvylika metų trukusio civilinio proceso trukmės atlyginimo.Apibendrinus EŽTT ir nacionalinių teismų jurisprudenciją, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis atitinka susiklosčiusią teismų praktiką.Apeliacinius skundus atmetus, ieškovėms Z. Z., L. P. ir S. K. iš atsakovo priteisiamos 150 eurų dydžio atlyginimo advokatui už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovėms Z. Z., L. P. ir S. K. iš atsakovo Lietuvos Respublikos po 50 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.