Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiojo asmens antstolės N. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13-345/2014 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys – O. P., V. P., antstolė N. J., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinis skundas atmestinas. Trečiojo asmens N. J. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo formos

Į apeliantės N. J. prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia. Tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė, tokio nagrinėjimo poreikio pati savaime nesuponuoja ir didelė bylos apimtis (CPK 322 str.).

Dėl apeliantės N. J. skundo argumentų, susijusių su jos veiksmų (ne)teisėtumo vertinimu

CPK 373 straipsnio 1 punkto (šiuo aspektu aktuali 1964 m. CPK redakcija, galiojusi nuo 2002-04-06 iki 2003-01-01) pagrindu vykdomieji raštai, kurie išduodami remiantis teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis, nutarimais, teismo patvirtintomis taikos sutartimis, trečiųjų teismo sprendimais, užsienio teismų ir arbitražų sprendimais, pripažintini vykdomaisiais dokumentais. Įstatyme įtvirtintas reikalavimas, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma: išdavusio teismo pavadinimas; byla, kurioje išduotas vykdomasis raštas; sprendimo priėmimo laikas; rezoliucinė sprendimo dalis (pažodžiui); sprendimo įsiteisėjimo laikas; vykdomojo rašto išdavimo laikas; išieškotojo bei skolininko vardas, pavardė, asmens kodas, adresas, o jei išieškotojas ar skolininkas yra juridinis asmuo, – visas pavadinimas, kodas, buveinė, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos, kurioje yra atsiskaitomoji sąskaita, pavadinimas, kodas (CPK 374 str.). Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 sprendimo (t. 1, b. l. 13-16) rezoliucinėje dalyje nustatyta: „Ieškinius tenkinti iš dalies. Padalinti pinigines lėšas, areštuotas V. Š. ieškiniui dėl paskolos grąžinimo užtikrinti: P. O. priteisti viso 647 109,63 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt septynis tūkstančius šimtą devynis Lt 63 ct) ir panaikinti šiai pinigų sumai areštą. Kitoje dalyje ieškinį atmesti, palikti areštuotas lėšas ieškinio užtikrinimui 1 400 233,11 Lt. Priteisti P. O. iš V. P. 17 000 Lt (septyniolika tūkstančių Lt) atlyginti jos turėtoms žyminio mokesčio išlaidoms. Priteisti iš V. P. valstybei 15 390,14 Lt žyminio mokesčio, 155,40 Lt pašto išlaidų ryšium su bylos nagrinėjimu, viso 15 454,54 Lt (penkiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt penkis Lt 54 ct).“ Akivaizdu, kad teismo nurodymas, sudarantis prielaidas apmokėti O. P. bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl 17 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, iš lėšų, areštuotų V. Š. ieškiniui dėl paskolos grąžinimo užtikrinti, priešingai nei dėl 647 109,63 Lt sumos, rezoliucinėje dalyje nesuformuluotas. 2002-06-27 papildomo sprendimo rezoliucinėje dalyje apie areštuotų lėšų atlaisvinimą 15 000 Lt sumai, kuri teismo priteista O. P. jos išlaidoms, turėtoms dėl advokato pagalbos, apmokėti, taip pat nėra pasisakyta (t. 1, b. l. 17-18). Vykdomieji raštai pagal minėtus teismo procesinius sprendimus antstolės įvykdyti vienu pavedimu, 2002-12-19 išmokant O. P. visą 679 109,63 Lt sumą iš teismo antstolių kontoros prie Ukmergės rajono apylinkės teismo depozitinės sąskaitos, į kurią buvo pervesti V. Š. ieškinio užtikrinimui V. P. priklausantys pinigai. Pastaroji aplinkybė, kad teismo antstolių kontoros prie Ukmergės rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje buvusių 2 048 035,74 Lt paskirtis – užtikrinti kito asmens turinių reikalavimų įvykdymą, antstolei neabejotinai buvo žinoma, tai patvirtina ir jos pačios 2003-06-23 parengto rašto Nr. S-170 turinys (t. 1, b. l. 12, 33). Vadinasi, šių pinigų areštas ir jų tikslinė paskirtis (piniginis užstatas kito kreditoriaus reikalavimams užtikrinti) lėmė antstolės pareigą papildomai pasitikslinti, ar gali būti šių lėšų sąskaita vykdomi O. P. naudai išduoti trys atskiri vykdomieji dokumentai ir kokia apimtimi, jeigu iš vykdomųjų raštų turinio to nebuvo galima aiškiai identifikuoti. Tačiau apeliantė šiuo atveju neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymą (CK 6.271 str. 4 d.), t. y. imtis visų reikiamų priemonių, kad sprendimas būtų kuo tinkamiau įvykdytas (1964 m. CPK 379 str. 3 d.), taip pat imtis priemonių surasti skolininko turtą ar turtą, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, ir išsiaiškinti, ar turtas yra areštuotas ir kokios teisės į jį suvaržytos (1964 m. CPK 385 str. 2 d.), o tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą (1964 m. CPK 391 str. 2 d.). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad 2002-06-11 teismo sprendimą antstolė gavo pavėluotai, jau išmokėjusi O. P. teismo sprendimu priteistas lėšas, teisiškai neaktualūs ir nesuponuoja kitokio jos veiksmų įvertinimo, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Išdėstytos faktinės aplinkybės, įvertinus jas nurodytų teisės normų bei faktinių bylos aplinkybių kontekste, neleidžia susiformuoti kitokiai teisėjų kolegijos išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs antstolės veiksmus, kuriais O. P. iš V. Š. ieškinio užtikrinimui areštuotų lėšų buvo pervesta 32 000 Lt suma, spręsdamas klausimą dėl CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo aspektu išsamiai išdėstyti skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su teismo vertinimu dėl antstolės veiksmų neteisėtumo, kuris paremtas ne tik teisės normomis, bet ir bendruoju antstolio vykdomų funkcijų paskirties įvertinimu, jį pagrindžiančių motyvų nekartoja. Papildomai pažymėtina, kad įgyvendinant apeliacinės instancijos teismo 2013-07-26 nutarties (t. 2, b. l. 47-58) nurodymą išsiaiškinti, esant objektyviai galimybei, dėl vykdomųjų raštų turinio iškilusį klausimą, pirmosios instancijos teismas išreikalavo vykdomąsias bylas dėl ginčo sumų vykdymo, tačiau jose vykdomųjų raštų nėra (v. b. Nr. 0095/02/01534, v. b. Nr. 0095/02/01535, v. b. Nr. 0095/02/01536). Iš 2003-06-20 antstolės D. K., kuriai buvo perduotos apeliantės vykdytos bylos, pasirašyto lydraščio galima spręsti, kad šie vykdomieji dokumentai po įvykdymo grąžinti O. P., tą jį pakartojo ir pastarosios atstovei, advokatei A. P., 2006-12-07 pateikusiai antstolei D. K. prašymą nurodyti, kur yra įvykdyti vykdomieji raštai su atžymomis apie jų įvykdymą ir pateikti kopijas (pridėtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2-632-656/2008, t. 9, b. l. 78). Tačiau aplinkybė, kad bylą nagrinėjant teisme nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) neprašė pagarsinti rašytinių įrodymų (t. 3, b. l. 23), leidžia teisėjų kolegijai padaryti ir tokią išvadą, kad apeliantei vykdomųjų bylų turinys yra žinomas. Atsižvelgiant į tai, teiginiai, kad apeliantė įvykdė vykdomuosius raštus tokia tvarka, kokia buvo nurodyta vykdomuosiuose dokumentuose, apeliuojant į vykdomųjų raštų originalų nebuvimą byloje, yra nepagrįsti ir neįrodyti, juolab kad apeliantės veiksmų neteisėtumas pripažintinas ne vykdomųjų raštų turinio neatitinkančio išieškojimo (priteistų sumų dydžio) aspektu, o dėl jų vykdymo tvarkos pažeidimo, t. y. iš kurio V. P. turto ar lėšų bylinėjimosi išlaidos O. P. galėjo būti išieškotos. Būtent apeliantė, siekdama paneigti ieškovo nurodytus argumentus ir juos pagrindžiančius bylos įrodymus, surinktus pagal objektyviai esančias galimybes, kurias lėmė ir užsitęsusių procesų trukmė, turėjo procesinę pareigą įrodinėti jų nepagrįstumą (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Ieškinio senaties taikymo klausimas šioje byloje keliamas abiejuose apeliaciniuose skunduose. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ieškinio senaties pradžios momentą, nepagrįstai jį susiejo su 2010-09-14 išieškojimo negalimumo aktu, nes apie savo teisių pažeidimą, sudarantį pagrindą atsirasti asmens teisei pareikšti ieškinį, ieškovas sužinojo dar 2003 m. Apeliantės N. J. vertinimu, ši ieškinio senaties instituto taikymui teisiškai reikšminga aplinkybė atsirado vėliausiai 2003-06-02, t. y. kai ieškovas iš jo advokatei siųsto O. P. sąskaitos išrašo sužinojo apie šiai pervestos sumos dydį ir galėjo šį veiksmą įvertinti teismo priimtų procesinių sprendimų aspektu. Apeliantas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ieškinio senaties pradžią sieja su momentu, kai ieškovas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 ir 2002-06-27 sprendimų vykdymo sustabdymo, t. y. 2003-02-04. Atsižvelgdama į tai, kad abu apeliantai ieškinio senaties pradžia iš esmės laiko momentą, kai ieškovas iškėlė klausimą dėl piniginių lėšų, pervestų į O. P. sąskaitą, galimo perleidimo tretiesiems asmenims, teisėjų kolegija ieškinio senaties (ne)taikymo klausimą aptaria tais pačiais motyvais, atsakydama į abiejų apeliacinių skundų argumentus šiuo aspektu.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Toks sprendimas buvo grindžiamas nuostata, kad ieškovui apie jam padarytą žalą tapo žinoma, kai buvo surašytas pirmasis išieškojimo negalimumo aktas, t. y. 2010-09-14, kas visiškai atitinka CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo poziciją, kad ieškinio senaties termino pradžia (bendruoju atveju) siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo aktyvus savo teisių ir interesų gynėjas, kilus abejonių dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 sprendimo ir 2002-06-27 papildomo sprendimo pagrįstumo, nedelsdamas ėmėsi priemonių, kad jo interesai būtų apginti nuo galimų nesąžiningų asmenų veiksmų, dėl ko galiausiai įgijo reikalavimo teisę į neteisėtai į O. P. sąskaitą pervestą pinigų sumą. Tačiau ir tai nepadėjo išvengti situacijos, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jam priteistų sumų išieškojimas tapo negalimas ir dėl to atsirado neigiami padariniai, kurie atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos (nuostolių forma) sampratą. Būtent nuo tada, kai tapo žinoma apie negalimos išieškoti sumos dydį, ieškovas įgijo teisę reikalauti jos atlyginimo iš asmenų, kurių neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė tokių nuostolių atsiradimą. Toks aiškinimas atitinka ir nagrinėjamu atveju aktualias deliktinės atsakomybės atveju taikytinas teisės normas. CK 6.288 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Jeigu teisę į žalos atlyginimą turintys asmenys kreipiasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos (CK 6.288 str. 2 d.). Taigi teismo nustatytas neteisėtų veiksmų realizavimo laikas ir faktai, patvirtinantys ieškovo veiksmus, siekiant apginti savo galimai pažeistas teises, nepaneigia pagrįstai pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ieškovas įgijo teisę reikalauti dėl neteisėtų veiksmų kilusios žalos atlyginimo po to, kai tokia žala pinigine išraiška faktiškai atsirado, t. y. paaiškėjus apie negalimumą ieškovui priklausančias, 2005-10-10 teismo sprendimu ir 2005-12-01 papildomu teismo sprendimu nustatytas sumas (t. 1, b. l. 40-47, 48) atgauti iš savo skolininko V. P. taikant civilinio proceso įstatyme įtvirtintas priemones (t. 1, b. l. 49-51; t. 2, b. l. 134-135). Dalis skolos (426 952,27 Lt) į ieškovo sąskaitą antstolio buvo sumokėta tik 2009-02-04 (t. 1, b. l. 69), o 2010-09-14 parengtas tolesnio skolos išieškojimo jau tiesiogiai iš O. P. pagal vykdomąjį raštą dėl 679 109,63 Lt sumos grąžinimo į antstolio G. B. depozitinę sąskaitą negalimumo aktas (t. 1, b. l. 97-99) bei 2010-11-30 toks pats tolesnio išieškojimo negalimumo iš V. P. aktas (t. 1, b. l. 100). Remdamasi išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į tai, kad žalos atlyginimo reikalavimas pareikštas teisme nedelsiant – 2010-12-14, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kompensacinio reikalavimo ieškinys valstybei dėl padarytos kitų asmenų veiksmais žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį bei 6.272 straipsnio 2 dalį pareikštas nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju net ir ieškinio senaties termino praleidimui konstatuoti būtinųjų sąlygų nustatymas nepaneigtų ieškovo reikalavimo vien šiuo teisiniu pagrindu, nes teismas privalėtų ex officio spręsti jo atnaujinimo klausimą ir priimti ieškovui dėl senaties palankų sprendimą. Situacija, kuomet asmuo dėl valstybės vardu neteisėtai veikusių asmenų ir užsitęsusių teismų procesų prarastų galimybę realizuoti teisę ginti savo galimai pažeistas teises ir interesus teisme, neatitiktų teisingumo principo.

Dėl kitų trečiojo asmens N. J. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantės N. J. teigimu, nei Širvintų rajono apylinkės teismo, priimant 2002-06-11 sprendimą, nei jį vykdžiusios antstolės veiksmai savaime nepadarė žalos ieškovui, nes vėlesniais teismų procesiniais sprendimais 2002-06-11 sprendime padaryta teisės taikymo klaida buvo ištaisyta. Be to, ieškovui priklausančių sumų išieškojimą apsunkino O. P. veiksmai, mažinant turto masę, ir paties ieškovo nepakankamas aktyvumas, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp neteisėtų teismo, antstolės veiksmų ir atsakovo patirtų nuostolių, kuriuos šis prašo atlyginti žalos forma, buvimo bei sudaro prielaidas spręsti klausimą dėl CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių taikymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu šios bylos faktinių aplinkybių interpretavimu, nes jis akivaizdžiai prieštarauja šioje nutartyje pirmiau išdėstytiems motyvams dėl ieškovo veiksmų, kuriais jis aktyviai siekė savo pažeistų teisių gynimo. Nukentėjusio asmens (ieškovo) kaltės dėl nuostolių jam atsiradimo ar padidėjimo teisėjų kolegija neįžvelgia. O. P. veiksmai, kuriais ji nedelsdama perleido gautas iš antstolės lėšas kitiems asmenims ir vėliau pagal teismo sprendimą jų nesugrąžino, taip pat neeliminuoja valstybės atsakomybės už jos pareigūnų ar teismo veiksmais sukeltą žalą ieškovui. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad valstybę, turinčią pareigą kompensuoti ieškovo patirtą žalą, atstovaujančios institucijos apeliaciniame skunde keliant tik ieškinio senaties instituto taikymo klausimą, apeliantės N. J. argumentai, kuriais įrodinėjamas valstybės atsakomybės dėl jos institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo nebuvimas, peržengia dispozityvumo principo, kuriuo remiantis tik pats suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, taip pat turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą, apimtį bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką (CPK 5 str., 13 str.), ribas, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Apeliantės skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų ir / ar ieškinio reikalavimų patikslinimo prieštaringi ir neatitinka faktinės bylos medžiagos. Teigiant, kad ieškovas ir jo atstovė posėdžių metu dėstė aplinkybes, nurodytas pradiniame ieškinyje, dėl ko galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui buvo apsunkintos, nes ieškovo reikalavimus teismas turėjo nagrinėti patikslinto ieškinio ribose, objektyviai nepaaiškinamu pripažintinas toks skundo argumentas, kad ieškovo patikslintas ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad būtent apeliantės atstovės žodiniu prašymu teismas įpareigojo ieškovą pateikti prašomos priteisti sumos detalizavimą, kas ir buvo padaryta, atitinkamai patikslinant prašomos priteisti turtinės žalos dydį (t. 2, b. l. 191-194, 201-204). Vien tai, kad ieškovo pateiktas procesinis dokumentas yra pavadintas patikslintu ieškiniu nesudaro pagrindo jo teisinę reikšmę vertinti atsietai nuo kitų bylos procesinių dokumentų, įskaitant ir pradinį ieškinį, kuriame ieškovas išdėstė savo reikalavimo pagrindą (faktines aplinkybes) bei dalyką, nurodė, jo teises pažeidusius asmenis bei veiksmus. Dar daugiau, CPK 141 straipsnio nuostatos suteikia ieškovui galimybę tikslinti ieškinio dalyką arba pagrindą, juo labiau tai pasiūlius teismui, ir tai jokiu būdu nereiškia, kad bylos nagrinėjimo ribos privalo būti apibrėžtos vienu (paskutiniu) dokumentu.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstumo iš esmės analogiški argumentams, kuriais apeliantė ginčija priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos egzistavimą, ieškinio senaties pradžios momentą, teisėjų kolegija nekartoja dėl šių argumentų jau išdėstytų savo motyvų. Kadangi įstatymų leidėjas numato teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kai žala padaroma dėl teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią žalą ir priteisė, motyvuodamas iš esmės svarbiausiu – per ilgo teismo proceso – argumentu. Apeliantės skundo argumentai pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje neteikia.

Dėl turtinės žalos dydžio nustatymo

Apeliantės N. J. skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais grindžiamas ieškovui priteistinos žalos dydžio nustatymas, nepakankamo informatyvumo ir neaiškaus žalos dydžio apskaičiavimo mechanizmo, iš dalies teisingi. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), nustatytas sprendimo trūkumas – turtinės žalos dydžio nustatymas ir jos argumentavimas – ištaisytinas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tokią aplinkybę, kad teismas priteisė net didesnę turtinės žalos atlyginimo sumą (815 350,40 Lt), nei ieškovas reikalavo (767 949,47 Lt) savo patikslintame ieškinyje (t. 2, b. l. 201-204), o tokią pačią poziciją dėl sumos dydžio pakartojo ir jo atstovė per baigiamąsias kalbas (t. 3, b. l. 16-17). Nors teismas turi diskrecijos teisę pats nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis jų dydžio negali tiksliai įrodyti (CK 6.249 str. 1 d.), toks reglamentavimas anaiptol nereiškia, kad teismas neturi paisyti šioje nutartyje jau ne kartą minėto dispozityvumo principo (CPK 13 str.), kuris aiškinamas taip, kad tik pats asmuo nusprendžia kokia apimtimi siekia pažeistų teisių gynimo (CPK 265 str. 2 d.). Argumentų dėl didesnės, nei reikalauta, sumos priteisimo nesama. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ankstesnėje šioje byloje 2013-07-26 priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje teisiškai aktualiu nagrinėjamam klausimui išspręsti (žalos dydžiui nustatyti) buvo pripažintas Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimo įvykdymo momentas, kuomet O. P. realiai buvo sumokėtos piniginės lėšos iš depozito, laikomo ieškovo turtinių interesų apsaugai, t. y. 2002-12-19 (t. 2, b. l. 56), įpareigojant nustatyti būtent tuo metu buvusio V. P. turto ir skolų balansą. Tik nustatęs, kad O. P. buvo išieškota daugiau, negu įvertinus turto ir skolų balansą jai proporcingai su kitais V. P. kreditoriais priklausytų, teismas turėtų spręsti žalos atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio teismo išaiškinimus, nustatė, kad nors V. P. ir O. P. 1999-12-14 sutuoktinių turto padalinimo sutartimi pasidalino įmonių akcijas, tačiau iš išreikalautos medžiagos ir byloje esančių duomenų nėra galimybės patikrinti bei įvertinti, ar šį turtą skolininkas V. P. turėjo teismo sprendimo dėl sutuoktinių turto padalinimo metu ir kokia buvo to turto vertė (t. 2, b. l. 89, 103). Taip pat teismas nenustatė jokio kito tuo metu turėto turto, iš kurio būtų galimas išieškojimas (t. 2, b. l. 91-94, 96, 102).

Skundžiamame sprendime, nustatinėjant V. P. 2002-12-19 turto ir skolų balansą, į kreditorių sąrašą teismas įtraukė ir tuos asmenis, kurių reikalavimai, nors ir nebuvo dar patvirtinti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, vadinasi, tuo momentu neturėjo būti ir vykdomi, tačiau paties ieškovo patikslintame ieškinyje (t. 2, b.l. 202) pripažįstami, nustatinėjant ieškovo reikalavimo procentinę išraišką (CPK 13 str.). Tuometiniais kreditoriais, atsižvelgiant į turimą informaciją iš Lietuvos antstolių rūmų (t. 2, b.l. 154-159), įvardinti V. K. ir A. A., nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-10-11 sprendimas, kuriuo V. K. buvo priteista 80 000 Lt paskola, 2 500 Lt žyminio mokesčio bei 64,18 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų, A. A. – 12 000 Lt paskola, 300 Lt žyminio mokesčio bei 64,18 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų, pagal prijungtoje vykdomojoje byloje Nr. 92-2055/2003 užfiksuotus duomenis, įsiteisėjo tik 2003-04-02, vykdomieji raštai išduoti 2003-04-30. Tokia teismo pozicija įtraukti nurodytų asmenų reikalavimus į skolų balansą pagrįsta, kadangi teisminiai ginčai prasidėjo anksčiau, šių kreditorių interesams užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kaip ir V. P. skolos pačiam ieškovui atveju, nes jo naudai priimto sprendimo dėl skolos dydžio dar tuo metu nebuvo. Pagrįstai tuometiniais kreditoriais nurodyti AB „Rizgonys”, kurio naudai neišieškota 11 886,11 Lt (v. b. Nr. 116-1402/2002; t.2, b. l. 158), ir valstybė, kurios naudai buvo išieškoma 7 876 Lt skola pagal Vilniaus apygardos teismo 1998-06-30 sprendimą, neišieškota suma 3 400 Lt (v. b. Nr. 10-1792/2002). Tačiau teismo į skolų sąrašą teismo nepagrįstai įtrauktas valstybės 15 545,54 Lt dydžio reikalavimas, kilęs iš Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 sprendimo (vykdomoji byla Nr. 0095/02/01543), nors pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-26 nutarties išaiškinimus, žalos dydžio nustatymo klausimas spręstinas neatsižvelgiant į Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 sprendimą, kuris kasacinio teismo buvo panaikintas. Kita vertus, kokia šios skolos, apie kurios išieškojimą, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vykdomojoje byloje ir nesama duomenų, įtaka ieškovo reikalavimo procentinės išraiškos apskaičiavimui, teismo sprendime ir nenurodyta. Tokiu atveju konstatuotina, kad ieškovas savo reikalavimo procentinę išraišką, turinčią reikšmės jo galimybėms patenkinti vėliau teismo sprendimu patvirtintus reikalavimus iš užstato sumos, patikslintame ieškinyje nurodė teisingai, o šiuos jo apskaičiavimus ir nagrinėjamojoje byloje esančių (prie bylos prijungtų kitų civilinių bei vykdomųjų bylų) duomenų turinį paneigiančių kitokių duomenų apeliantai į bylą nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).

Ukmergės rajono apylinkės teismo 1998-01-15 nutarties turinys patvirtina, kad 1996-06-25 teismo nutartimi V. Š. ieškinio, pareikšto dėl iš paskolinių teisinių santykių kylančio 1 949 850 Lt dydžio reikalavimo, užtikrinimo tikslu buvo areštuotas atsakovo V. P. turtas. Pagal galiojusio 1964 m. CPK 158 straipsnio nuostatas, teismas arba teisėjas vienos iš šalių pareiškimu bei atsižvelgdamas į antrosios šalies nuomonę galėjo pakeisti vieną ieškinio užtikrinimo rūšį kita. Jeigu užtikrintas ieškinys dėl pinigų sumos išieškojimo, atsakovas turėjo teisę vietoj nustatyto jo užtikrinimo įmokėti į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą ieškomąją sumą. Atsakovui prašant panaikinti areštą jo turtui ir, užtikrinant ieškinį, pervedus į depozitinę sąskaitą 1 957 970 Lt, teismas nutarė šią sumą kaip ieškinio užtikrinimo priemonę priimti ir panaikino areštą, taikytą atsakovo turtui (prijungta c. b. Nr. 2-632-656/2008, t. 1, b. l. 43). Sprendžiant iš nagrinėjamoje byloje ir vykdomosiose bylose esančių dokumentų bei informacijos, antstolių kontoros prie Ukmergės rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje iš viso buvo 2 048 036 Lt V. P. areštuotų lėšų (t. 1, b. l. 12, 13-16). Dėl šio depozito panaudojimo (kam ir kokiam tikslui ši pinigų suma galėjo būti panaudota) byloje ir kyla ginčas.

Byloje nustatyta, jog Širvintų rajono apylinkės teismui 2002-06-11 sprendimu išsprendus klausimą dėl arešto piniginėms lėšoms, kurios buvo saugomos depozitinėje sąskaitoje, kaip V. Š. ieškinio užtikrinimo priemonė, panaikinimo, 679 109,63 Lt suma buvo pervesta O. P.: 647 1089,63 Lt padalintos sutuoktiniams piniginės lėšos, kurioms šis teismas panaikino areštą, taip pat šį ir 2002-12-27 papildomą teismo sprendimą vykdžiusios antstolės be teisėto pagrindo pervestos iš V. P. areštuotų lėšų į O. P. sąskaitą 32 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, nors teismas 2002-06-11 sprendimo rezoliucinėje dalyje ir buvo nurodęs palikti areštą likusiai depozite 1 400 233,11 Lt sumai (t. 1, b. l. 12, 13-16, 17-18, 32-33). Po atsiskaitymo su O. P. likusią 1 373 263,66 Lt sumą antstolė N. J. nurodė pervedusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą (t. 1, b. l. 12), o 2006-11-06 nurodytoje sąskaitoje buvo 1 280 193,93 Lt suma (t. 1, b. l. 34). Pastaroji suma yra likusi po atsiskaitymo su O. P. iš depozito bei po paties ieškovo V. Š. sutikimu kitam V. P. kreditoriui – V. K. – 88 732,18 Lt sumokėjimo iš depozito (2 048 035,74 Lt – 679 109,63 Lt – 88 732,18 Lt). Ieškovas ieškinyje yra pripažinęs savo sutikimo davimą tokiai sumai išmokėti ir pretenzijų dėl šios sumos išmokėjimo nereiškia (t. 1, b. l. 4, 52-53). Todėl depozite buvusio užstato sumažėjimas šios sumos dydžiu nevertintinas kaip ieškovui padaryta žala ir neteisėtais veiksmais apribota jam suteikta procesinė garantija dėl galimai palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo. Pažymėtina, kad ir pats ieškovas, teikęs paskaičiavimus, šios sumos neinterpretuoja kaip jam padarytos žalos ir teigia apie savo reikalavimo patenkinimo galimybių apribojimą tik iš likusios depozito sumos.

Kadangi Širvintų rajono apylinkės teismo 2002-06-11 sprendimas buvo panaikintas, o kitu – Vilniaus apygardos teismo 2008-08-18 sprendimu nuspręsta atlikti įvykdymo atgręžimą, priteisiant iš O. P. į antstolio G. B. depozitinę sąskaitą 679 109,63 Lt Lietuvos apeliacinio teismo 2005-10-10 sprendimo ir 2005-12-01 papildomo sprendimo, priimto V. Š. naudai, įvykdymo užtikrinimui, tos pačios dienos nutartimi areštuojant ir O. P. turtą (pridėta Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2-632-656/2008, t. 13, b. l. 129-135, 136), realiai nesugrąžinta į depozitą sumos dalis, išskyrus antstolio išieškotą iš O. P. 26 435,77 Lt sumą (t.1, b. l. 97-99), galėtų būti pripažinta ieškovo nuostoliais ta apimtimi, kiek liko neįvykdyta jo paties reikalavimo iš V. P. ar O. P. (t. 2, b. l. 131-135). Antstolės veiksmų neteisėtumo klausimas teisėjų kolegijos aptartas pirmiau, o aplinkybė dėl teismo veiksmų neteisėtumo, turinti prejudicinę reikšmę tiek pirmosios instancijos teismui, tiek teisėjų kolegijai, konstatuota jau anksčiau šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-26 nutartyje.

Vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2005-10-10 sprendimą, kuriuo ieškovui V. Š. iš atsakovo V. P. priteista 1 767 000 Lt (1 260 000 Lt paskolos, 500 000 Lt delspinigių, 7 000 Lt bylinėjimosi išlaidų) ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos iki sprendimo įvykdymo dienos, realiai iki 2010-11-30 išieškota 1 269 093,90 Lt (t. 1, b. l. 40-47, 100; t. 2, b. l. 133, 134-135). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-08-18 sprendimu iš ieškovės O. P. sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka priteista 679 109,63 Lt, t. y. visa antstolės 2002-12-19 į O. P. sąskaitą pervesta suma (t. 1, b. l. 33), iš jų iki 2010-09-14 išieškota į antstolio depozitą, kaip minėta, 26 435,77 Lt (t. 2, b. l. 131-132). Duomenų, ar yra galimybė toliau vykdyti šį išieškojimą pagal į nagrinėjamą bylą pateiktą vykdomojo rašto originalą, nesama. Taigi iš viso ieškovui V. Š. depozito lėšų sąskaita iki 2010-11-30 išieškota iš V. P. (įskaitant ir tą dalį, kuri buvo išieškota ir sugrąžinta į depozitą iš O. P.) 1 269 093,90 Lt, o liko faktiškai neišieškota – 487 906,13 Lt skolos dalis bei priteistos 5 proc. procesinės palūkanos, kurios išieškojimo negalimumo akte (t. 2, b. l. 133) apskaičiuotos 441 088,62 Lt suma už laikotarpį nuo 2003-09-15 iki 2010-11-05 (vykdomasis raštas, t. 2, b. l. 134-135). Tačiau susiklosčiusioje faktinėje situacijoje ieškovas, atsižvelgiant į patikslintame ieškinyje nurodytus ir teisėjų kolegijos pagrįstais pripažintus procentinės jo reikalavimo išraiškos apskaičiavimus (94,358 proc.), iš O. P. pervesto užstato vertės galėtų patenkinti (tokią galimybę prarado, vykdant Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą) ne visą V. P. jam nesugrąžintą skolą ir suskaičiuotas antstolio palūkanas, kurios atlieka dvejopas – minimalių kreditoriaus nuostolių už negrąžintą paskolą kompensavimo ir skolininko skatinimo kuo greičiau atsiskaityti – funkcijas (CK6.37 str., 6.210 str., 6.261 str.), bet tik 640 794,26 Lt vertės savo reikalavimų (679 109,63 Lt x 94,358 proc.). Atsižvelgiant į kompensacinį valstybės prievolės pobūdį, kurios dydį šiuo atveju riboja labai konkreti, nepagrįstai kitam asmeniui dėl pirmiau aptartų neteisėtais pripažintų veiksmų atitekusi pinigų suma, savarankiška valstybės civilinė atsakomybė kompensuoti visus be išimties ieškovo patirtus minimalius nuostolius, priteistus iš jo skolininko V. P. palūkanų forma, neatsiranda. Be to, depozitinėje sąskaitoje areštuotų lėšų, iš kurių galėjo būti tenkinami ieškovo reikalavimai, dydžio faktinį sumažėjimą lėmė ne vien antstolio ar teismo veiksmai, bet ir paties ieškovo V. Š. valia (sutikimas šio užstato verte visiškai patenkint kito kreditoriaus – V. K. – 88 732,18 Lt reikalavimą) (CK 6.523 str. 5 d.), todėl ši aplinkybė taip pat mažina kompensuotinų valstybės sąskaita ieškovo nuostolių dydį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo nuostoliai dėl jo nurodomų veiksmų (prarastos galimybės patenkinti reikalavimus iš užstato sumos), už kuriuos atsakomybė tenka valstybei, šiuo atveju yra 552 062,08 Lt (640 794,26 Lt – 88 732,18 Lt), kas atitinka 159 888,22 Eur (CK 6.249 str. 1 d.). Būtent šiuos, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo realiai patirtus nuostolius, pilnai kompensuojančius tiek V. P. ieškovui negrąžintos 487 906,13 Lt skolos dalį, tiek ir dalį antstolio apskaičiuotų palūkanų, kurių nekliudomai jis galės ir toliau reikalauti iš savo skolininko V. P., ir turi ieškovui atlyginti valstybė (CK 6. 271 str. 1 d., 6. 272 str. 2 d.). Tokia nustatyta atlygintinų nuostolių suma yra protinga, teisinga ir sąžininga, pagrįsta taip pat ir CK 1.5 straipsnio nuostatų aiškinimu bei taikymu, juolab kad ieškovo nuostoliai, kuriuos jis vertina patyręs dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2005-12-01 papildomu sprendimu priteistų palūkanų išieškojimo negalimumo (t. 1, b. l. 47; t. 2, b. l. 133-135), objektyviai negalėjo būti žinomi jau kreipimosi į teismą su ieškiniu metu, vadinasi, ir užtikrinami, siekiant užtikrinti ieškovo pareikštą 1 949 850 Lt dydžio materialinį reikalavimą ir dėl to taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą bei vėliau jį pakeičiant įmoka į depozitą.

Tai konstatavus, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas, sumažinant priteistą turtinės žalos dydį iki 159 888,22 Eur (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Teisėjų kolegijos apskaičiuotas turtinės žalos dydis apima bendrus nuostolius, kilusius tiek dėl teismo, tiek dėl antstolės veiksmų, kuriuos kolegija jau aptarė, taigi išskirti nuostolių dydį rezoliucinėje nutarties dalyje nėra nei objektyvios galimybės, nei būtinybės. Apeliantės N. J. skundo argumentai dėl dvigubų palūkanų priteisimo taip pat nėra pagrįsti. Pirmiau nurodyta, kad palūkanos yra dvejopos – kompensuojančios minimalius kreditoriaus nuostolius, kurių dydžio nereikia įrodinėti, ir procesinės, skatinančios skolininką kuo greičiau atsiskaityti. Todėl priteisdamas ieškovui iš valstybės žalos negautų pajamų forma atlyginimą (tiek dėl pačios skolos, tiek dėl dalies minimalių jo nuostolių), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė ir procesines 5 proc. palūkanas nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos (2010-12-27) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus teismo sprendimą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeitimo (CPK 93 str. 5 d.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, sudėtingumą, ieškovo atstovo paruoštų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių byloje skaičių bei apimtį, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, sumažino iš atsakovo ieškovo naudai priteistinų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti sumą nuo 4 820 Lt iki 3 000 Lt. Nors apeliacinės instancijos teisme, iš dalies tenkinant trečiojo asmens apeliacinį skundą, priteisiama iš valstybės suma sumažinama, dar labiau sumažinti priteistų ieškovui bylinėjimosi išlaidų dydį nėra pagrindo, tiek atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, tiek ir į CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas (į ieškovo tinkamą procesinį elgesį, į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos). Tačiau ieškovo atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo parengimą) netenkintinas. Viena vertus, įrodymų, pagrindžiančių turėtų išlaidų faktą bei dydį būtent apeliaciniame procese, jis nepateikė (t. 3, b. l. 77-77), o išlaidų atlyginimo sumos už apeliacinę instanciją priteisimo galimybė iš pirmosios instancijos teisme patirtų ir teismo nepriteistų tokių išlaidų sumos CPK nenumatyta. Kita vertus, trečiojo asmens apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, taigi teisinių prielaidų priteisti bylinėjimosi išlaidas tai šaliai, kurios nenaudai apeliacinės instancijos teisme priimtas sprendimas, nėra (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Trečiasis asmuo N. J. pirmosios instancijos teisme turėjo iš viso 8 100 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 3-14). Atsižvelgiant į jau nurodytus kriterijus – šios bylos pobūdį, sudėtingumą, rengtų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių byloje skaičių, į proceso trukmę, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat į patenkintų jos reikalavimų proporcijas (atsižvelgta bemaž į trečdalį trečiojo asmens apeliacinio skundo reikalavimų), N. J. iš ieškovo priteistina trečdalis jos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų – 2 700 Lt, kas atitinka 782 Eur. Apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti, todėl jų kompensavimo klausimas nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Sumažinti priteistą iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškovui V. Š. turtinės žalos atlyginimo sumą nuo 815 350,40 Lt iki 552 062,08 Lt, kas atitinka 159 888 (vieną šimtą penkiasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) eurus 22 euro centus.

Priteisti iš V. Š. 782 (septynis šimtus aštuoniasdešimt du) eurus bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų N. J. naudai.

Kitą šio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.