- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- I-5334-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03220-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- G. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. P. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1–2).
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad 2014 m. lapkričio 30 d. jis buvo deportuotas iš Norvegijos Karalystės į Lukiškių TI-K. Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, didžiąją dalį kameros ploto užima baldai. Kamerose buvo žiurkių, pelių, tarakonų, tualetas buvo neatitvertas, ji nuolat stebėdavo pareigūnai. Nurodo, kad truko oro dėl ventiliacijos nebuvimo. Pažymi, kad kamerose nebuvo higienos reikmenų spintelės ir veidrodžio. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 9–18).
Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. sausio 22 d. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Pažymi, kad pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas, kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 3,66 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK6.249 straipsnis), tačiau CK6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad į Lukiškių TI-K jis buvo patalpintas 2014-11-30. Atsakovės atstovas teismui pateikė informaciją, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2014-10-30 iki 2015-01-22. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 2014-10-30 (1 para), nuo 2014-10-31 iki 2014-11-05 (6 paros), 2014-11-07 (1 para), nuo 2014-11-09 iki 2014-11-12 (4 paros), nuo 2014-11-18 iki 2014-11-26 (9 paros), nuo 2014-11-28 iki 2014-11-30 (3 paros), nuo 2014-12-02 iki 2014-12-10 (9 paros), nuo 2014-12-12 iki 2014-12-15 (4 paros), nuo 2014-12-17 iki 2014-12-18 (2 paros), nuo 2014-12-20 iki 2014-12-28 (9 paros), nuo 2014-12-30 iki 2015-01-06 (8 paros) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Taigi, iš viso pareiškėjas 56 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą. Kitais laikotarpiais minimalus gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 p. nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Teisėjų kolegijos nuomone, šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo žiurkių, pelių, tarakonų. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 2010). Pagal Higienos normos 2010 60 p. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri užtikrina kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymą. Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos 2010 60 p. reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas teigia, kad dėl ventiliacijos nebuvimo kamerose truko oro. Higienos normoje 2010 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 25–61), jų analizė patvirtina, kad patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, nustatyta, kad: kameros Nr. 170, 26, ir 304 vėdinamos per langus ir tai atitiko Higienos normos 2010 24 punkto reikalavimus (b. l. 35), kamerose Nr. 274 ir 321 yra sudaryta galimybė jas vėdinti per atidaromus langus (b. l. 44); kamerose Nr. 209 ir 256 yra sudaryta galimybė jas vėdinti per atidaromus langus (b. l. 45); kamerose Nr. 283 ir 309 yra sudaryta galimybė jas vėdinti per atidaromus langus (b. l. 59). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai susiję su vėdinimu yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad tualetas buvo neatitvertas ir jį nuolat stebėdavo pareigūnai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 p. nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt. (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nuolat yra stebimas prižiūrėtojų per stebėjimo langelį, esantį kameros duryse, pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Taigi sutiktina su atsakovės atstovu, jog Lukiškių TI-K pareigūnai privalo, vadovaujantis teisės aktais, stebėti suimtuosius ir nuteistuosius per kameros duryse įrengtus stebėjimo langelius, nes taip užtikrinama asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinami nustatyti vidaus tvarkos reikalavimai ir užkardomos konfliktinės situacijos.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose nebuvo higienos reikmenų spintelės ir veidrodžio.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A442-1251/2013, Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio bei tualetinių reikmenų spintelės nebuvimo sanitariniame mazge, todėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos įrodytomis (LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1041-1062/2017).
Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 56 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo įrengtas veidrodis ir higienos reikmenų spintelė, todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,66 Eur sumą.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1-2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo G. P. patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.