Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, nuteistajai G. N. ir jos gynėjui advokatui Tomui Zubrickui, nukentėjusiajam S. N., Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei Svetlanai Čumačenko, psichologei Kristinai Savickaitei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., ir nuteista laisvės apribojimo bausme 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu.

Iš kaltinamosios G. N. nukentėjusiajam S. N. priteistas 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. nuteista už tai, kad 2014 m. vasario 8 d., apie 9.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu su sutuoktiniu S. N., iš pykčio tyčia rankų pirštų nagais ne mažiau trijų kartų drėksdama jam į veido sritį bei vieną kartą drėksdama į jo dešinę plaštaką, padarė odos nubrozdinimus nosyje, dešiniame žande, dešinėje plaštakoje, tokiu būdu smurtaudama nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sutuoktinio S. N. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Nepilnametė liudytoja J. N. teisiamajame posėdyje parodė, jog įvykio dieną prabudo anksti apie 6 val. ryto, nes tėtis grįžęs iš užsienio pažadino. Tėtis radęs svetimą vyrą pas mamą ėmė konfliktuoti, bet paskui tas vyras išėjo. Tėčiui kraunantis daiktus į maišą, išgirdo, kaip atsidarė durys, suprato kad tėtis išeina, o mama išbėgo iš paskos. Laiptinėje girdėjo triukšmą, todėl ji išėjusi į koridorių prašė, kad tėvai apsiramintų. Po 6-7 minučių tėtis grįžęs į kambarį prieš veidrodį, fotografavo savo žaizdas. Tėtis jos nuomone buvo sužalotas koridoriuje, o po to grįžęs fotografavosi. Konfliktą koridoriuje tik girdėjo, bet nematė.

Nepilnametė liudytoja J. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad pabudo apie 6 val. ryto, kai grįžo tėtis iš Vokietijos. Tėvai susipyko, nes tėtis pamatė svetimą vyrą namuose. Ji išgirdo triukšmą, bet nesikėlė iš lovos. Atėjo į jos kambarį tėtis ir įjungė šviesą, matė konfliktą savo kambaryje. Mama ir tėtis bandė atimti kažkokius daiktus, negali atsakyti, kuris iš kurio bandė atimti. Prieš 8 val. ryto ji išvažiavo į draugės gimtadienį. Tuo metu tėvai buvo susipykę, tačiau tėčio veide nematė jokių sužalojimo žymių. Teigia, kad suklydusi ikiteisminio tyrimo metu sakydama, kad mama apdraskė tėtį būnant jos kambaryje, bet ji to fakto nematė. Apie konfliktą, kuris įvyko 9 val. ryto sužinojo iš sesės, kad mama apdraskė tėtį. Šią vasarą skambino tėčiui iš stovyklos ir sakė, kad mama prašo ją pasirašyti dokumentus dėl šios bylos. Pasirašė dokumentus, nes galvojo, kad negalės savo ateitį sieti su teise, jeigu mama bus bausta. Tėtį pamatė apdraskytą po to, kai grįžo namo. Kai ryte tėtis buvo atėjęs pas ją į kambarį, apdraskytas nebuvo.

Teisiamajame posėdyje nuteistoji G. N. ir jos gynėjas advokatas Tomas Zubrickas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė Rita Mikalauskienė ir nukentėjęs asmuo S. N. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

G. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.

Iš nuteistosios G. N. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, be to, apeliantei neleido pateikti papildomų įrodymų. Tačiau aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistosios skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog G. N. kaltė dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra visiškai įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme duotais parodymais, liudytojų J. N. ir J. N. parodymais duotais teisme, kurie iš esmės nepaneigė esminių faktinių įvykio aplinkybių, tai yra S. N. sužalojimo fakto. Specialistės Marijos Kolcovaitės paaiškinimais, specialistės išvadoje nustatytais duomenimis ir kita rašytine bylos medžiaga, kuri iš esmės patvirtina įvykio metu patirtus S. N. sužalojimus. Nors nuteistoji savo kaltę dėl S. N. nežymaus sveikatos sutrikdymo nuosekliai neigė, kelia versijas, neva jis pats galėjo susižaloti, tačiau įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje G. N. savo šeimos nariui - sutuoktiniui S. N. - rankų pirštų nagais apdraskė veido sritį bei dešinę plaštaką, tokiu būdu jam padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.

Kaltinamoji G. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. N. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo grindė nukentėjusiojo S. N. (nuteistosios sutuoktinio) parodymais, kuriuos patvirtina specialistės išvados duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G358(02) konstatuoti S. N. padaryti odos nubrozdinimai nosyje, dešiniame žande, dešinėje plaštakoje, padaryti kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir rankų nagai. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui nėra. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (T.1,b.l. 10-11). Apklausos metu specialistė Marija Kolcovaitė parodė, kad S. N. odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje padarytas vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Odos nubrozdinimų dešiniajame žande ir dešinėje plaštakoje padarymo trauminių poveikių skaičiaus tiksliai detalizuoti negalima. Vertinant tai, kad šie nubrozdinimai galėjo būti padaryti pirštų nagais, teigė, kad odos nubrozdinimai dešiniajame žande galėjo išsivystyti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje, o dešinės plaštakos odos nubrozdinimams išsivystyti pakako ir vieno trauminio poveikio. Odos nubrozdinimai veide galėjo būti padaryti esant S. N. priekiniu kūno paviršiumi į jį žalojusį asmenį (T.1, b.l.45). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Marija Kolcovaitė paaiškino, kad sužalojimai padaryti kietais, bukais daiktais, sužalojimai galėjo būti padaryti nagais. Akcentavo, jog šiuo atveju įtarimų, kad būtų sužalojimai padaryti ne nagais, o kuom nors kitu, jai nekilo (T. 1, b. l. 184-185). Specialisto išvados patvirtina nukentėjusiojo nuoseklius parodymus dėl sužalojimų pobūdžio bei lokalizacijos, tai yra, kad G. N. tyčia rankų pirštų nagais perrėžė veidą, nukrito akiniai bei apdraskė dešinę ranką, plaštaką (T.1, b.l. 24, 186-187).

Teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo S. N. parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, nenuoseklūs ir tikrovės neatitinkantys. Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliaciniame skunde yra cituojami atskiri S. N. parodymų fragmentai duoti ikiteisminiame tyrime bei nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Tačiau įvertinus nukentėjusiojo parodymus, duotus įvairių apklausų metu, konstatuotina, jog S. N. parodymuose jokių akivaizdžių prieštaravimų ar nenuoseklumų, kas leistų abejoti jų teisingumu, nenustatyta. S. N. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa viso šios bylos proceso metu. Jis nuosekliai teigė, kad rinkdamas patalynę ir vaikų drabužėlius su tikslu juos sudėti į maišą, patyrė sutuoktinės puolimą, ko pasėkoje ji rankų nagais apdraskė jam veido sritį bei dešinę plaštaką, t.y. tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent įvykio dieną konflikto metu patvirtino ir liudytoja J. N., parodžiusi, jog tėvai atėjo į jos kambarį, tai buvo po 6 val. ryto, apie 6.30 val., tuo metu jie buvo susipykę, tėčio veide nematė jokių žymių. Apie konfliktą, kuris įvyko apie 9 val. ryto sužinojo iš sesės, kad mama apdraskė tėtį (T.2, b.l. 65). Liudytoja J. N. tvirtino, kad tėtis buvo sužalotas koridoriuje bei nurodė mačiusi, jog tėtis iš laiptinės grįžęs į kambarį fotografavosi prie veidrodžio žaizdas (T.2, b.l. 64). Specialisto išvadoje Nr. G358/14(02) taip pat konstatuota, jog duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytam traumos laikui, nėra (T.1, b. l. 10-11). Be to, pati įvykio dieną buvusi faktinė situacija, t.y. namuose įvykęs konfliktas tarp sutuoktinių G. N. ir S. N., kurio buvimo neneigė nei nuteistoji, rodo, jog santykiai įvykio vietą buvo labai įtempti bei emocionalūs. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tai, jog konfliktas nevyko vien tik žodinėje plotmėje ir be fizinio kontakto parodė ir pati nuteistoji, paaiškindama, jog “bandė pasiekti tą maišą iš jo (S. N.), jis vis stūmė mane, tada į koridorių laiptinės išėjom“, „Aš tikrai nenorėjau jo sužaloti, nieko nepadariau, tik maišą pasiekti norėjau“ (T.2, b.l. 195). Nuteistosios nurodoma versija, kad nukentėjusysis galėjo pasidaryti tokius trauminius poveikius su laiptinės siena arba pats, yra vertintinos kaip niekuo nepagrįsta gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokių apeliantės nurodytų prielaidų nepatvirtina jokie byloje esantys faktiniai duomenys. Apeliaciniame skunde akcentuojamas skyrybų procesas tarp nukentėjusiojo ir apeliantės niekaip nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu( skyrybų procesas nebuvo prasidėjęs), kaip ir nėra susijęs su G. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje įrodymų, patvirtinančių apeliantės kaltę siekus tyčia nežymiai sutrikdyti nukentėjusiajam S. N. sveikatą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajam įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų nori, arba nors padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.. Įvertinus tai, kad G. N. pati bandė sulaikyti išeinantį sutuoktinį S. N., atiminėjo daiktus, vijosi į laiptinę, konfliktavo, tai parodo ją veikus tyčia, ji suvokė, kad jos veiksmai yra pavojingi, griebė už S. N. už rankos, veido, nagais įdrėskė, ir taip sukėlė pasekmes- nežymų sveikatos sutrikdymą. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistoji veikė tyčia, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendis dėl G. N. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistosios G. N. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 2 d., ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo liudytojomis apklaustos J. N. ir J. N., apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, šį baudžiamojo proceso trūkumą pašalino. Nors J. N. teisme kiek pakoregavo savo parodymus, teigdama, kad įdrėskimo momento ji nematė, o ir negalėjo matyti, nes tuo metu jos jau nebuvo namuose. Tačiau teigė, kad jai papasakojo sesuo Jurgita, jog mama tėtį apdraskė. Kolegijos nuomone, toks parodymų pakoregavimas, ikiteisminio tyrimo teigimas ...“lyg du kartus mama drėskė tėčiui“ , o teisme teigimas, kad ji šio konflikto nematė, nes buvo išvykusi, tačiau iš sesers sužinojo aplinkybes ir jas perteikė kaip matytas, iš esmės nekeičia faktinių aplinkybių, nes ir ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai nebuvo kategoriški dėl sužalojimo pobūdžio. Vertinant nepilnamečių duotus parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad tiek Jurgita, tiek Justina yra nuteistosios ir nukentėjusiojo dukros, todėl natūralu, jog jų parodymai yra sąlygoti pastarųjų asmenų tam tikros įtakos, laiko, o kartu ir pačių dukrų noro sušvelninti mamos teisinę padėtį, nepakenkiant tėčiui S. N.. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nukentėjusiajam S. N. yra priteistas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, motyvuojant tuo, jog apeliantės veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. požymių.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas S. N. buvo padarytas nuteistosios G. N. veiksmais, kas pastarajam sukėlė neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas artimo žmogaus, žmonos, su kuria kartu augino vaikus, artimoje aplinkoje, tai yra savo namuose, tik iš kelionės sugrįžus į dukters gimtadienį ir taip sužlugus gražiam ketinimui dukters gimtadienį atšvęsti jaukiame šeimos rate. Tiek fizinio skausmo sukėlimas dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo ( sužalojimas veide, matomoje vietoje), tiek patirti neigiami išgyvenimai, sukėlė tam tikras pasekmes, kurias teismas įvertino ir teisingai, vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei vidiniu įsitikinimu, nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo už nežymų sveikatos sutrikdymą S. N. nekeistina ir paliktina galioti, nes naikinti apeliantės skunde nurodytu motyvu, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios G. N. apeliacinį skundą atmesti.