Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Svetlanos Zabielinienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties, kuria V. T. ir R. S. baudžiamąją bylą nutarta perduoti Kauno apygardos prokuratūrai trūkumams pašalinti, nustatant vieno mėnesio terminą, skaičiuojant jį nuo 2012 m. birželio 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. kaltinamas tuo, kad siekdamas apgaule savo ir R. S. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 litų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengė V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį jis, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, kad šis suklydimo dėl jo (V. T. ) ketinimų įtakoje pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, o R. S. šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, tikslu apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų. Po to V. T. tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šį planą pasiūlė R. S. . Šiam sutikus ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavus jam (V. T. ) savo asmens paso duomenis, jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. S. ir vykdydamas su juo sutartą planą, 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie kavinės „Undinė“, esančios Kaune, Jonavos g. 40, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais V. G. pašarais, apgaule, t. y. žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlė, taip pat viršindamas susitarimo su R. S. ribas, prievartavo V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 litų paskolos sutartį kaip garantą, kad V. G. jam (V. T. ), įvykdžius pažadą, sumokės 150 000 litų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje - 2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. žinomai melagingai žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, vėl pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį 150 000 litų sumai, po ko V. G. 2003-01-15 jo (V. T. ) namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), suklydimo dėl jo ketinimų ir grasinimų įtakos surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis( V. G. ) 2003-01-15 tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004-11-01.

Šią sutartį, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis laikotarpiu nuo 2003-01-20 iki 2006-05-02, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė R. S. , o šiam laikotarpiu nuo 2003-01-20 iki 2006-05-02, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojus 2003-01-15 paskolos sutartį, t. y. ranka surašius ir patvirtinus savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis (R. S. ) 2003-01-15 paskolino V. G. , a.k. (duomenys neskelbtini), 150 000 litų (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų), kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., ir, tikslu savo (R. S. ) ir V. T. naudai apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam(R. S. ) teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, 2006-05-02 Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, Mickevičiaus g. 18, pateikus šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą - 2003-01-15 paskolos sutartį su 2006-04-28 ieškinio pareiškimu dėl paskolos priteisimo iš V. G. , prašant teismo priteisti iš V. G. 150 000 litų paskolą, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 2000 litų žyminį mokestį. Po to Kauno apygardos teismas 2006-05-03 iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006 (bylos numeris 2007 metais - 2-379-153/2007, 2010 metais - 2-64-153/2010, 2011 metais - 2-46-153/2011), nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2011-05-11 teismas civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003-01-15 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011-11-21 nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas. Tokiu būdu jis savo ir R. S. naudai pasikėsino organizuoti ir įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą -V. G. priklausančius 150 000 litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 3, 4 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija).

Be to, V. T. kaltinamas tuo, kad 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „Undinė“, esančios Kaune, Jonavos g. 40, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, viršindamas susitarimo su R. S. sukčiauti ribas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir R. S. naudai, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad V. G. gali kilti visokių nemalonumų, nes jis turi šeimą ir turto, kad jis skolingas broliui A. G. 150 000 litų ir nuo to niekur nedings, užsimindamas apie Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, vertė V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 litų paskolos sutartį ir 2003-01-15 jo (V. T. ) namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), V. G. surašius ir pasirašius paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G. ) 2003-01-15 tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004-11-01, taip privertė nukentėjusįjį V. G. suteikti jo ir R. S. naudai turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija).

Be to, V. T. kaltinamas tuo, kad 2002 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kieme prie „Giraitės kebabinės“, esančios Kauno rajone, Giraitės kaimas, Akacijų g. 2A, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad visaip gyvenime būna ir kaip pavyzdį paminėdamas Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, pasinaudodamas V. G. įbauginimu 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „Undinė“, esančios Kaune, Jonavos g. 40, kuomet grasino, kad V. G. gali kilti visokių nemalonumų, nes jis turi šeimą ir turto, kad jis skolingas broliui A. G. 150 000 litų ir nuo to niekur nedings, užsimindamas apie Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, taip, neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai kaip užmokestį už ramų gyvenimą ir už tarpininkavimo paslaugą sprendžiant V. G. ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir jame laikomų pašarų išvežimo savo naudai vertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 50 000 litų, bei to paties susitikimo prie „Giraitės kebabinės“ metu V. G. sutikus perduoti dalį reikalaujamo turto, paėmė iš V. G. 20 000 litų. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio mėnesio iki 2003-01-15, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, per du kartus tyrimo metu nenustatytame automobilyje Valstybinės įmonės „Regitra“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, Raudondvario pl. 234, ir degalinės „Statoil“ teritorijoje, esančioje Kaune, Raudondvario pl. 107 A, paėmė iš V. G. po 10 000 litų kaip dalį reikalaujamo turto, taip privertė V. G. jam perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 40 000 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. G. didelės 40 000 litų turtinės žalos, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 181 straipsnio 3 dalyje (2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija).

R. S. kaltinamas tuo, kad V. T. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengus V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį V. T. , pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, kad šis suklaidintas dėl V. T. ketinimų pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, o R. S. šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, turėdamas tikslą apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, ir šį planą tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pasiūlius, R. S. sutiko ir, veikdamas bendrininkų grupe su V. T. , siekdamas apgaule savo ir V. T. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą –V. G. priklausančius 150 000 litų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavė V. T. savo asmens paso duomenis. Po to V. T. 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „Undinė“, esančios Kaune, Jonavos g. 40, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, vykdant su R. S. sutartą planą, pasinaudojus V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais V. G. pašarais, apgaule, t. y. žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlius, taip pat viršijant susitarimo su R. S. ribas ir prievartaujant V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 litų paskolos sutartį kaip garantą, kad V. G. V. T. įvykdžius pažadą sumokės 150 000 litų, tęsiant nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje -2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. žinomai melagingai žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti vėl pasiūlius pasirašyti paskolos sutartį 150 000 litų sumai, V. G. 2003-01-15 V. T. namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas suklaidintas dėl V. T. ketinimų, taip pat įtakotas grasinimų surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G. ) 2003-01-15 tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004-11-01.

V. T. šią sutartį laikotarpiu nuo 2003-01-20 iki 2006-05-02, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavus R. S. , pastarasis, tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas su V. T. sutartą planą, laikotarpiu nuo 2003-01-20 iki 2006-05-02, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojo 2003-01-15 paskolos sutartį, ranka surašydamas ir patvirtindamas savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis 2003-01-15 paskolino V. G. , a.k. (duomenys neskelbtini), 150 000 litų (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų), kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., ir šį suklastotą dokumentą laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2006-05-02, kuomet, turėdamas tikslą savo ir V. T. naudai apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą -2003-01-15 paskolos sutartį Kauno apygardos teismui adresu su 2006-04-28 ieškinio pareiškimu dėl paskolos priteisimo iš V. G. , prašydamas teismo priteisti iš V. G. 150 000 litų paskolą, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 2000 litų žyminį mokestį. Kauno apygardos teismas 2006-05-03 iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006 (bylos numeris 2007 metais- 2-379-153/2007, 2010 metais- 2-64-153/2010, 2011 metais- 2-46-153/2011), tačiau R. S. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2011-05-11 teismas civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003-01-15 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011-11-21 nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas. Šiais veiksmais R. S. pasikėsino apgaule savo ir V. T. naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija).

Kauno apygardos teisme vykusiame teismo posėdyje kaltinamojo R. S. gynėjas advokatas V. Sirvydis bei kaltinamasis V. T. ir jo gynėjas advokatas D. Svirinavičius pateikė prašymus šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Kauno apygardos teismas skundžiama 2012 m. birželio 22 d. nutartimi minėtus prašymus patenkino ir nutarė perduoti baudžiamąją bylą Kauno apygardos prokuratūrai trūkumams pašalinti, nustatant 1 mėnesio terminą, jį skaičiuojant nuo 2012-06-22.

Kauno apygardos teismas nutartyje nurodė, kad kaltinamajame akte, aprašant nusikalstamas veikas, nurodyta, jog kaltinamieji jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis. Tai, kaip teigiama nutartyje, yra esminis kaltinamojo akto trūkumas, jo nekonkretumas. Kaltinamajame akte pagal kaltinimą nėra atskleistas kaltinamojo V. T. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengtas nukentėjusiojo V. G. pinigų įgijimo apgaule planas. Kadangi kaltinamajame akte neatskleisti šio plano požymiai ir susitarimo ribos, tuo pačiu ir nėra aiškios kaltinimo ribos, todėl kaltinamiesiems šiuo aspektu yra apsunkinta teisė į gynybą. Kaltinamajame akte, aprašant paskolos sutarties pasirašymo aplinkybes, neaišku, kiek paskolos sutarčių buvo iš viso, kas nukentėjusiajam ir kaip apgaule žadėjo išspręsti jo turtinius ginčus bei kas ir kokiomis aplinkybėmis neva suklastotas sutartis nukentėjusiam pasiūlė pasirašyti. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad kaltinamajame akte (b. l. 207, t. 11) nurodyta kaltinamųjų R. S. ir V. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje padarė veikdami bendrininkų grupe, tačiau kaltinamieji dėl šios nusikalstamos veikos padarymo apskritai nėra kaltinami. Kaltinamajame akte (b. l. 206, t. 11) nurodyta, jog kaltinamasis V. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 181 straipsnio 3 dalyje, tačiau nėra aišku pagal kokį įstatymų rinkinį (sąvadą) kvalifikuojamas pateiktas kaltinimas V. T. . Teismas taip pat pabrėžia, jog V. T. inkriminuojant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas kaltinamajame akte nurodytas grasinimo faktas. Kauno apygardos teismo nuomone, šis nusikalstamos veikos padarymo būdas yra sunkiai logiškai paaiškinamas, nes nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Be to, kaltinamajame akte (b. l. 205, t. 11), aprašant kaltinamojo V. T. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš konteksto galima suprasti, jog V. T. yra taip pat kaltinamas suklastojęs paskolos sutartį, t. y. įrašęs į ją žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau dokumento suklastojimu, nurodant konkretų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, jis nėra kaltinamas, kas taip pat iš esmės suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Kauno apygardos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai yra esminiai, trukdantys bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, jų ištaisyti pirmosios instancijos teismas negali.

Skunde nurodoma, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, pasireiškiantis tuo, kad šalys sutaria dėl sutarties sąlygų, nors kaltininkas visai neketina vykdyti susitarimo, t. y. apgaulė pasireiškia nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis Nr. 2K- 329/2011). Prokurorė atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio apgaulės turinys ir jos įgyvendinimo planas bei susitarimas atskleisti kaltinamajame akte, nurodant, kad V. T. kaltinamas tuo, kad „siekdamas apgaule savo ir R. S. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, parengė V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį jis, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais pašarais, taip paveiks V. G. valią, kad šis suklydimo dėl jo (V. T. ) ketinimų įtakoje pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 litų, o R. S. šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, turėdamas tikslą apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, po ko tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šį planą pasiūlė R. S. . Šiam sutikus ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavus jam (V. T. ) savo asmens paso duomenis(<....>)“.

Prokurorė teigia, kad kaltinamajame akte išdėstyti kaltinamųjų V. T. ir R. S. veiksmai, vykdant sutartą planą, ir susitarimo sukčiauti ribų turinys bei šių ribų viršijamas, kaltinamojo V. T. veiksmus kvalifikuojant pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos 181 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Prokurorės teigimu, kaltinamajame akte yra aiškiai ir suprantamai suformuluota, kad nukentėjusysis V. G. dėl suklydimo pasirašė vieną – 2003 m. sausio 15 d. sutartį. Be to, kaltinamajame akte yra aprašytas kiekvieno kaltinamojo veiksmų turinys. Iš jo matyti, kad apgaulę prieš nukentėjusįjį V. G. naudojo kaltinamasis V. T. , šis asmuo pasiūlė pasirašyti sutartį („žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlė (<....>), V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 litų paskolos sutartį kaip garantą, kad V. G. V. T. įvykdžius pažadą sumokės 150 000 litų, tęsdamas nusikalstamą veiką, (<...>), apgaule, t. y. žinomai melagingai žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti vėl pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį dėl 150 000 litų, po ko V. G. 2003 m. sausio 15 d. V. T. namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), suklydimo dėl V. T. ketinimų ir grasinimų surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G. ) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš jo (R. S. ) 150 000 litų, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.“).

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaltinamajame akte išdėstyti kaltinamojo R. S. veiksmai, kurie pasireiškė tuo, kad jis iš V. T. gautą 2003 m. sausio 15 d. sutartį „suklastojo, ranka surašydamas ir patvirtindamas savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. , a.k. (duomenys neskelbtini), 150 000 litų (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų), kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., šį suklastotą dokumentą laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2006 m. gegužės 2 d., kuomet turėdamas tikslą savo ir V. T. naudai apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą - V. G. priklausančius 150 000 litų, pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą – 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, Mickevičiaus g. 18, su 2006-04-28 ieškinio pareiškimu dėl paskolos priteisimo iš V. G. “.

Prokurorės teigimu, teismas teisingai pastebėjo, kad kaltinamajame akte nurodyta kaltinamųjų R. S. ir V. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, jie padarė veikdami bendrininkų grupe, nors abu kaltinamieji šios nusikalstamos veikos padarymu apskritai nėra kaltinami. Skunde pažymima, kad kaltinamajame akte, aprašant kaltinamųjų veiksmus, nurodyta, kad V. T. ir R. S. kaltinami bendrininkų grupe padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (R. S. ), Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 3, 4 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje (V. T. ). Kitomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, kaltinamas tik V. T. . Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, nėra kaltinamas nei vienas kaltinamasis. Prokurorė teigia mananti, kad šių aplinkybių visuma rodo, jog prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, padarė rašybos klaidą vietoj „182 straipsnio 2 dalyje“ įrašydamas „181 straipsnio 2 dalyje“. Tačiau skunde teigiama kad ši klaida negali būti pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi bendrininkų grupė kaip bendrininkavimo forma ir sunkinanti aplinkybė yra nurodyta tiek pranešimuose apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, aprašant pasikėsinimo sukčiauti turinį ir šia klaida kaltinimo esmė nepakeista. Be to, skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte prokuroras tik nurodo savo poziciją, kokios aplinkybės turi būti svarstomos teisiamajame posėdyje, tačiau galutinį sprendimą dėl aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis ir sunkinančiomis priima teismas, kuris gali nuspręsti ne tik dėl prokuroro pasiūlytų, bet ir dėl kitų aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis ir sunkinančiomis. Prokurorė teigia, kad procesinių netikslumų institutas ir jų ištaisymo mechanizmas įteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 361 straipsnyje, ir tai nėra laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Skunde nesutinkama ir su Kauno apygardos teismo išvadomis, susijusiomis su tuo, kad kaltinamajame akte nenurodytas įstatymas, pagal kurį yra kaltinamas V. T. . Prokurorės teigimu, kaltinamajame akte nurodyta, jog V. T. kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija). Skunde teigiama, kad šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo 1961 m.birželio 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, galiojęs nuo 1961 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. Priėmus naująjį Baudžiamąjį kodeksą, kaltinamojo V. T. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę, ar kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Naujasis baudžiamasis kodeksas buvo patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, ir šis įstatymas nurodytas kaltinamajame akte dėl V. T. . Nors Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies dispozicija vėliau keitėsi, ją papildant naujais kvalifikuojančiais požymiais, tokiais kaip „organizuota grupė“, „didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių prievartavimas“, didelės vertės požymis, kuris inkriminuotas V. T. , ir bausmės dydis nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nekito. V. T. taip pat nebuvo inkriminuoti kiti kvalifikuojantys požymiai. Todėl, prokurorės teigimu, kaltinamajame akte nurodyta pirminė Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, redakcija be nuorodų į vėlesnes redakcijas, kurios nesietinos su V. T. nusikalstamais veiksmais. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad analogiška redakcija yra nurodyta aprašant kaltinamiesiems inkriminuojamą pasikėsinimą sukčiauti, tačiau šio pažeidimo teismas nelaikė esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Prokurorė pažymi, kad kaltinamajame akte, aprašant pasikėsinimo sukčiauti turinį, nurodytas pats grasinimo faktas „prievartavo turtą“, „grasinimo įtakoje“, neatskleidžiant sukčiavimo esmės, tačiau teismas neteisingai interpretavo, jog ši aplinkybė nurodyta kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas.

Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos BK 26 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Ši nuostata reiškia tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą. Tokiu atveju vykdytojui, o ne visiems bendrininkams turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos ir realizuotos nusikalstamos veikos aplinkybės. Kaltinamasis V. T. , sukčiaudamas tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje bei prieš tą patį nukentėjusįjį atliko ir su bendrininku R. S. neaptartus veiksmus - turto prievartavimą, pasireiškusį grasinimais, kurie įvertinti kaip susitarimo sukčiauti ribų viršijimas. Šie veiksmai atskirai kvalifikuoti kaltinamajam V. T. pagal Lietuvos Respublikos BPK 181 straipsnio 3 dalį. Grasinimo faktas, pasikėsinant sukčiauti, tik apibūdina susitarimo tarp kaltinamųjų viršijimo ribas, o ne bendrai realizuojamą nusikalstamą veiką ar sukčiavimo padarymo būdą, ir yra reikšmingas kaltinamųjų atsakomybei individualizuoti. Nenurodžius grasinimo, susitarimo ribų viršijimas pasikėsinant sukčiauti būtų nepagrįstas jokiais duomenimis. Be to, prokurorė pažymi, kad teismas turi galimybes pašalinti bylos trūkumus, jeigu tokie paaiškėja nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, neperduodamas baudžiamosios bylos prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 256, 287 ir 288 straipsniai).

Prokurorė atkreipia dėmesį, kad dokumento – 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties - klastojimo, įrašant į ją žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, aplinkybės kaltinamajame akte yra nurodytos kaltinime R. S. , o ne V. T. . Duomenų, kad paskolos sutartį būtų klastojęs V. T. , nei baudžiamojoje byloje, nei kaltinamajame akte nėra. Teismo išvada dėl V. T. neinkriminuoto dokumento klastojimo neparemta jokiais bylos duomenimis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (Lietuvos Respublikos BK 274 ir 275 straipsniai)“ 17 punkte nurodyta, kad sukčiaujant suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtui užvaldyti. Jeigu kaltininkas pats suklastojo oficialų dokumentų ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę, užvaldė svetimą turtą ar įgijo teisę į turtą jo veika kvalifikuojama ir pagal Lietuvos Respublikos BK 207 straipsnį.

Ikiteisminio tyrimo metu R. S. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje. 2012 m. sausio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šis sprendimas nėra kliūtis kaltinamajame akte dėl R. S. nurodyti dokumento klastojimo ir šio suklastoto dokumento panaudojimo faktą, kadangi šios aplinkybės apibūdina apgaulės sukčiaujant pasireiškimo ir priemonės turtui užvaldyti būdą, kuris yra viena esminių faktinių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje, aplinkybių. Jų nenurodžius, būtų pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai, keliami kaltinamojo akto turiniui ir toks pažeidimas pagrįstai galėtų būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Prokurorė nurodo, kad esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje teismas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu pripažino teisės į gynybą neužtikrinimo. Skunde teigiama, kad teisė į gynybą užtikrinama šiais būdais: a) žinoti apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą; b) turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai; c) apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti; d) naudotis vertėjo paslaugomis. Visų šių teisių formulavimas iš esmės atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalį. Prokurorės teigimu, Kauno apygardos teismas savo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje konstatavo, kad byloje nenustatytos kliūtys, dėl kurių nebūtų galima nagrinėti bylos teisme. Tai reiškia, kad byloje pateikto kaltinamojo akto neatitikimo Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje keliamiems reikalavimams ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nebuvo nustatyta. Skunde nurodoma, kad kaltinamiesiems V. T. ir R. S. kaltinamųjų aktų nuorašai įteikti, jie turi gynėjus, yra susipažinę su bylos medžiaga, kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų, todėl kaltinamųjų V. T. ir R. S. teisė žinoti, kuo yra kaltinami (Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisė pasirengti gynybai (Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalis) nėra pažeistos.

Atsikirtime į skundą kaltinamojo R. S. gynėjas advokatas V. Sirvydis nurodo, kad prokurorės skundas turėtų būti atmestas. Gynėjo teigimu, kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, nekonkrečiai, ir tai apsunkina galimybę kaltinamajam gintis.

Advokatas teigia manantis, kad teismai negali taisyti kaltinamajame akte esančių klaidų, nes tai pažeistų rungimosi principą. Be to, esant tokiam kaltinamajam aktui, koks jis pateiktas šioje baudžiamojoje byloje, teismai neturi galimybės priimti teisingo sprendimo, nes prokuroras, surašęs kaltinamąjį aktą, nurodė ir bylos nagrinėjimo ribas ne tik gynybai, bet ir bylą nagrinėsiantiems teismams.

Atsikirtime į skundą teigiama, kad kaltinamajame akte nenurodytos susitarimo tarp kaltinamųjų ribos, neaprašytas V. T. parengtas pinigų įgijimo apgaule planas, o tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui riboja galimybę gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Advokatas atkreipia dėmesį į skundo argumentą, jog tiriamos veikos padarytos prieš 10 metų, kaltinamieji savo kaltės nepripažįsta, todėl tam tikrų aplinkybių, tikslesnio nusikalstamų veikų padarymo laiko, vietos nustatymas yra neįmanomas. Gynėjas pažymi, kad prokurorė, konstatuodama nusikalstamų veikų padarymo faktą, pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Be to, prokurorė, teigdama, kad „tam tikrų aplinkybių, tikslesnio nusikalstamų veikų padarymo laiko, vietos nustatymas yra neįmanomas“ pripažįsta, kad BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytų esminių aplinkybių nustatyti bei jų nurodyti kaltinamajam akte nereikia, o pareigą įrodinėti savo kaltę perkelia kaltinamiesiems.

Skunde teigiama, kad prokurorė skunde pasisako apie tai, kad apgaulės turinys ir jos įgyvendinimo planas bei susitarimas yra atskleisti kaltinamajam akte, aprašant V. T. nusikalstamas veikas. Gynėjui nesuprantama, kodėl jis, kaip kaltinamojo R. S. gynėjas, privalo skaityti kitam kaltinamajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Advokatas nesutinka ir su skundo argumentais, susijusiais su tuo, kad kaltinamajame akte klaidingai nurodyta, jog kaltininkų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, jie padarė veikdami bendrininkų grupe, tačiau ši padaryta klaida kaltinimo esmės nekeičia Gynėjas pažymi, kad teisė žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, reiškia teisę žinoti tikslų ir konkretų kaltinimo turinį, o ne hipotetinę „kaltinimo esmę“.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. S. yra kaltinamas dokumento suklastojimu, taip pat suklastoto dokumento laikymu ar panaudojimu, todėl jis turi gintis nuo nusikalstamos veikos, kuri jam nėra inkriminuota, tačiau kaltinamajame akte aprašoma kaip įvykęs faktas.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos BPK 254 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nurodyta, koks turi būti kaltinamojo akto turinys – kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Prokurorės skunde neteisingai nurodyta, kad dėl to, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nebuvo nustatytos kliūtys, dėl kurių nebūtų galima nagrinėti bylos teisme, neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis aktas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje numatytus reikalavimus bei nepadaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos aplinkybės gali būti nustatomos ne tik baudžiamosios bylos atidavimo teismui stadijoje, bet ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nesaisto teismo priimamų vėlesnių procesinių sprendimų, nes, bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, gali paaiškėti naujos aplinkybės, nauji įrodymai, įvairūs procesiniai klausimai gali būti sprendžiami kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu ar bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje.

Skunde prokurorė pagrįstai nesutinka su Kauno apygardos teismo išvadomis, susijusiomis su teiginiais apie kaltinamojo akto nekonkretumą, nurodant jame, jog nusikalstamos veikos padarytos ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis. Iš kaltinamojo akto matyti, kad nuo galimo nusikalstamų veikų padarymo yra praėję apie 10 metų, kaltinamieji savo kaltės nepripažįsta, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu tiksliai metu V. T. galimai parengė nusikalstamos veikos – sukčiavimo – planą, kada ir kur šį planą įgyvendinti galimai pasiūlė R. S. , kada galimai atliko kitus inkriminuojamus veiksmus - pasiūlė V. G. pasirašyti paskolos sutartį, kada ir kur pasirašytą paskolos sutartį perdavė R. S. , o šis – kada ir kur į šią sutartį galimai įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis bei kada V. T. galimai prievartavo didelės vertės turtą iš V. G. . Visos kitos abiem kaltinamiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybės - būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės – kaltinamajame akte yra nurodytos pakankamai išsamiai bei aiškiai. Kauno apygardos teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma ir tai, kad iš kaltinamojo akto turinio neaišku, kiek buvo pasirašyta paskolos sutarčių bei kas ir kaip apgaule žadėjo išspręsti V. G. turtinius ginčus bei kas ir kokiomis aplinkybėmis tariamai suklastotas sutartis nukentėjusiajam pasiūlė pasirašyti. Iš kaltinamojo akto matyti, kad kaltinamųjų V. T. ir R. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos yra aprašytos atskirai, nurodant, kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, t. y. iš minėtame akte esančių nusikalstamų veikų aprašymo yra aišku, kad turtinius nukentėjusiojo ginčus žadėjo išspręsti kaltinamasis V. T. , kuris ir pasiūlė V. G. pasirašyti paskolos sutartį. Tai, kad viršydamas susitarimo su R. S. ribas V. T. galimai dar ir prievartavo didelės vertės nukentėjusiojo turtą, ir ši jo nusikalstama veika yra aprašyta atskirai, nereiškia, kad kaltinamajame akte nesuprantamai ir neaiškiai nurodyta, jog paskolos sutartis buvo viena. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo teigti, kad pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatos, reglamentuojančios nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte.

Kaip pastebėta ir skundžiamoje nutartyje, kaltinamajame akte R. S. ir V. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje jie padarė veikdami bendrininkų grupe, nors kaltinimai dėl šio straipsnio jiems nėra pareikšti. Tačiau iš nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad V. T. ir R. S. galimai veikdami bendrininkų grupe padarė Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl kaltinamajame akte nuoroda į straipsnį, už kurį nustatyta kaltininkų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, yra laikytina rašymo apsirikimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad sprendimą dėl aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis ir sunkinančiomis priima bylą nagrinėjantis teismas. Kartu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaltinamajame akte nenurodytą aplinkybę teismas gali pripažinti atsakomybę sunkinančia tik tada, kai pagal faktines bylos aplinkybes ji yra nustatyta, tačiau liko nenurodyta kaip atsakomybę sunkinanti. Tuo atveju, kai faktai, patvirtinantys atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, išaiškėjo tik teisme, teismas negali savo iniciatyva šios aplinkybės pripažinti atsakomybę sunkinančia. Bet kokiu atveju atsakomybę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės nenurodymas kaltinamajame akte nevertintinas kaip esminis šio akto neatitikimas Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimams.

Tas pats pasakytina ir dėl skundžiamos nutarties išvados, jog iš kaltinamojo akto nėra aišku, pagal kokio įstatymo 181 straipsnio 3 dalį yra kaltinamas V. T. . Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad prie šios aprašytos nusikalstamos veikos kaltinamajame akte nėra nurodytas įstatymo pavadinimas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši nusikalstama veika yra išsamiai aprašyta, nurodant, jog V. T. savo veiksmais „privertė V. G. jam perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 40 000 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. G. didelę 40 000 litų turtinę žalą“ yra aišku, jog kalbama apie turto prievartavimą, ir tokia veika yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, o ne kokiame kitame įstatyme. Tokį aiškumą dar labiau patvirtina ir tai, kad kaltinamajame akte nurodytas ir įstatymas – 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta redakcija. Iš įstatymų duomenų bazės akivaizdu, kad nurodytu įstatymu yra patvirtintas naujasis Lietuvos Respublikos BK.

Prokurorės skunde teisingai nurodyta ir tai, kad kaltinamasis V. T. , galimai sukčiaudamas tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje bei prieš tą patį nukentėjusįjį galimai atliko ir su bendrininku R. S. neaptartus veiksmus - turto prievartavimą, pasireiškusį grasinimais, kurie įvertinti kaip susitarimo sukčiauti ribų viršijimas, o ne kaip Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo būdas. V. T. veiksmai dėl sukčiavimo atskirai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį.

Nepagrįsta ir kita skundžiamos nutarties išvada, kad iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog V. T. kaltinamas ir dėl dokumento suklastojimo, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už šią nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nenurodytas. Pažymėtina, kad su dokumento – 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties – suklastojimu susijusios aplinkybės kaltinamajame akte yra nurodytos aprašant R. S. nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, be kita ko padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. sausio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau šis sprendimas nereiškia, kad kaltinamajame akte negali būti nurodytos su dokumento suklastojimu susijusios aplinkybės, nes suklastoto dokumento panaudojimas apibūdina apgaulės sukčiaujant pasireiškimo ir priemonės turtui užvaldyti būdą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus, todėl perduoti bylą prokurorui nebuvo pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.