Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjo K. S. skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-04-26 iki 2018-10-24, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad Šiaulių TI medicininės dalies darbuotojai netinkamai atliko savo pareigas (prie asmens bylos nepridėjo pažymos apie jam paskirtą dietinį maitinimą), Šiaulių TI nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, buvo netinkamos sąlygos kratų atlikimo patalpose bei laikino sulaikymo kamerose, kamerose nebuvo kabliukų rankšluosčiams pakabinti, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais laikino sulaikymo patalpose bei gyvenamosiose kamerose, jose laikėsi nemalonus kvapas, buvo per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nebuvo šilto vandens, o dušuose – kilimėlių.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI gyvenamosiose bei karantino kamerose, kratos atlikimo patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, duše kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) bei radijo įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar radijas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentų dėl padarytos žalos nepateikė, rašo abstrakčiai apie kaliniams neužtikrintą galimybę pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl pareiškėjo teiginiai dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems krata atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, kur konstatuota, jog vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, oro temperatūra žema, dėl tokių aplinkybių jam buvo šalta, kratos metu buvo priverstas dėti rūbus į purvinas voneles.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad 2017 m. balandžio 4 d., 2017 m. gegužės 11 d. ir 2018 m. vasario 13 d. buvo tikrinamos kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, patikrinimų metu nustatyta, jog kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) buvo švarus, higienos normos pažeidimų nenustatyta (1 t., 115-117, 118-120, 131-134 b. l.). Taigi pareiškėjui kiekvieną kartą atvykus į Šiaulių TI jo krata buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teiginys dėl nešvarių vonelių bei šaltų kratos patalpų paneigtas patikrinimo aktų duomenimis, pareiškėjas dėl galimai nešvarių vonelių niekam nesiskundė, taigi skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad karantino ir laikino sulaikymo kamerose nėra praustuvių, neatitverti sanitariniai mazgai ir neužtikrintas privatumas jais naudojantis, sienos dengtos nelygiu tinku, bijojo susižaloti, buvo pilna dulkių, sienos nebuvo dezinfekuojamos.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatorių administraciniuose pastatuose įrengiamos «.....» patalpos su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) suimtiesiems laikyti, atskiros patalpos jų kratai ir daiktų apžiūrai atlikti. Pagal šių taisyklių 14.5. punktą, gyvenamosiose kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015-11-01 galiojančios higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

Taigi teisės aktai nereglamentuoja tardymo izoliatorių trumpalaikio laikymo kamerų įrengimo, nenumato, kaip šiose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, o higienos normos reikalavimai joms netaikomi; praustuvo įrengimas privalomas tik gyvenamosiose kamerose. Į bylą pateikta ir trumpalaikio laikymo kameros Nr. LSP (TLK) - 2 fotonuotrauka (1 t., 143 b. l.), iš kurios matosi, kad kameroje sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas plokšte ir užuolaida, be to, atsakovė nurodė, kad asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, esančią administraciniame pastate. Iš byloje esančių Šiaulių TI higienos dezinfekcijos planų (1 t. 155-163 b. l.) matosi, kad dideli patalpų paviršiai (grindys, sienos), kietas inventorius, sanitariniai techniniai įrengimai periodiškai valomi ir dezinfekuojami. Byloje nėra duomenų, kad būnant laikino sulaikymo patalpoje pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu, pareiškėjo teiginys dėl privatumo nebuvimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengta kabliukų rankšluosčiams pasikabinti, todėl rankšluostis visada buvo drėgnas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kabliukai rankšluosčiams pasikabinti kamerose yra, be to, rankšluosčius galima džiauti ant radiatorių, sanitarinio mazgo atitvarų, taip pat daugelyje kamerų nutiestos virvės. Taigi teisės aktai nereglamentuoja pakabų rankšluosčiams džiauti įrengimo gyvenamosiose kamerose, atsakovė pateikia duomenis, kad galimybė džiovinti rankšluosčius kamerose sudaryta, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, orumo pažeminimą, buvo pažeidžiama teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 112-113 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis nuo 1,86 iki 2,30 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (1 t., 136-143 b. l.), iš kurių taip pat matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 48 ir 59 atitverti durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018), tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019). Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokiu būdu jo privatumas buvo pažeistas, ar būtent dėl durų į sanitarinių mazgų zonas nebuvimo jis jautė nepatogumus ir negalėjo tinkamai naudotis tualetu, todėl pareiškėjo nurodomų duomenų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 16 punktas reglamentuoja oro judėjimo greitį gyvenamosiose patalpose, kuris šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,15 - 0,25 m/s, o šaltuoju – 0,05 - 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovė nurodo, kad vėdinimas per langus gyvenamosiose kamerose galimas, be to, iš visų kamerų (toje pusėje, kurioje įrengtas sanitarinis mazgas) išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad galimybė išvėdinti tikrintas kameras per langus sudaryta (1 t., 115-117, 118-120, 121-123, 124-126 b. l.). Pareiškėjas nekonkretizuoja, dėl ko kamerose buvo nemalonus kvapas - ar dėl netinkamo kamerų vėdinimo, ar dėl nevisiško sanitarinio mazgo izoliavimo nuo likusio kameros ploto (visiško sanitarinio mazgo izoliavimo įsakmiai nenumato ir galiojantys teisės aktai). Iš pateiktos pažymos (1 t. 100-111 b. l.) matosi, kad kai kuriose kamerose kartu su pareiškėju buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus. Tačiau neturtine žala pripažįstamas ne bet koks neigiamas poveikis, neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktų teiginių nepakanka konstatuoti, kad jo patiriami nepatogumai dėl kamerose galimai buvusio nemalonaus kvapo sukėlė pareiškėjui tokias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kiti renginiai, negalėjo tinkamai pasivaikščioti lauke ir patalpose.

Atsakovė į bylą pateikė 2020-03-31 Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą (1 t., 164 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras, esant galimybei, duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno terapijas, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę bei užimtumo kambarį - skaityklą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus tvirtinamą grafiką; suimtieji ir nuteistieji taip pat gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku; Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir pareiškia norą jose dalyvauti, informacija apie planuojamus renginius skelbiama kamerose; K. S. buvimo Šiaulių TI laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (1 t., 147-151 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (2 t., 1-202 b. l., 3 t., 1-26 b. l.), iš kurių matosi, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų, juose nėra šiukšlių kibirėlių, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi ir laistomi, juose buvo šiferinis stogas kuriame yra asbesto, asbestas sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore, nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną, pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 (galiojo iki 2017-11-22 įsakymo Nr. 1/01-358 priėmimo) suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, o 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 - dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (1 t., 144-146 b. l.). Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. birželio 1 d. atliktų patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius vertinant pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien ŠTI vadovo nustatyta tvarka, kiemeliuose sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (1 t., 127-128, 135 b. l.). Taigi patikrinimo aktų duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pareiškėjas nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, teisės aktai nereglamentuoja šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto deklaratyvūs, be to, atsakovė nurodė, kad asbesto pastato konstrukcijoje nėra. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebūna šilto vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušų patalpoje grindų danga (plytelės) slidi, kilimėliai buvo ne visur, dėl to bijojo paslysti ir susižaloti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punktas numato, kad režiminėje tardymo izoliatorių teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, «.....», sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos.

Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. atlikto patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims galimybė nusiprausti duše pagal įstaigoje nustatytą tvarką sudaroma ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t., 129-130 b. l.). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kur nebūdavo karšto vandens – duše ar kamerose, šis jo teiginys nekonkretus, nesusietas su juo pačiu, teisės aktai kilimėlių patiesimo dušų patalpose nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama dušų įrengimo ir prausimosi tvarka.