Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jos nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais 2014 m. laikant ją Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėja neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad 2014 m. LAVL jai nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjos buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėja, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja LAVL ginčo laikotarpiu 2014 m. buvo laikoma nuo 2014-03-13 iki 2014-03-20 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 21 ir Nr. 22 (b. l. 23). Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpų Nr. 21 ir Nr. 22 plotas 15,39 kv. m, įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, t. y. 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjai palatoje teko 1,92 kv. m. ploto (b. l. 22).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjai gydantis LAVL visą laiką, t. y. 7 paras, nebuvo tinkamai užtikrinta jos teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėja skunde teigė, jog kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas, gyvenamosiose patalpose buvo šalta, langai kiauri, drėgna, veisiasi pelėsis, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl pastoviai jautėsi smarvė, nebuvo šilto vandens, nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 28 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (Higienos normos HN 76:2010 62 p.).

Atsakovo atstovas nurodė, jog kameros, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėja, vėdinamos per langus. Iš atsakovo pateiktų kameros Nr. 21, 22 fotonuotraukų matyti, kad kameros langas grotuotas, tačiau grotų tarpai yra pakankami lango atidarymui, t. y. kameros pritaikytos patalpų vėdinimui praveriant langą, tai atitinka ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl netinkamos langų būklės pareiškėja, kalėdama LAVL, kreipėsi į minėtos institucijos darbuotojus, administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdama kamerose Nr. 21 ir 22 pareiškėja nemanė, jog jos teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jos nurodytų faktų dėl prastos langų būklės, jos buvimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %.

Iš į bylą pateiktų palatų, kuriose gydėsi pareiškėjas foto nuotraukų matyti, kad langai įrengti dideli langai pro kuriuos patenka pakankamai dienos šviesos (b. l. 40-41).

Galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte numatyta, kad kasdieniniu gyvenamosios patalpos švaros palaikymu, valymu turi rūpintis patys nuteistieji, be to, ne rečiau kaip kartą per mėnesį turi būti atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių ir baldų). Iš į bylą pateikto, ginčui aktualiu laiku galiojusioje Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos Ligoninės patalpų valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarkos nustatyta, kad savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo patys nuteistieji. Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Taip pat kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą (b. l. 30-36). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.4 papunktis nustatė, kad: ,,Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių“. Atsakovas nurodė, kad Ligoninėje buvo atliekami kasdieniai po pasinaudojimo dušu ir pagrindiniai dušų patalpų valymo darbai, kurių metu naudotos atitinkamos dezinfekcijos plane nurodytos priemonės, tokiu būdu užkertant kelią pelėsio atsiradimui bei plitimui.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų palatų Nr. 21, 22 apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėja dėl netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pati pareiškėja dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio) buvo kreipusi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginiai dėl netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėja taip pat skundžiasi, jog nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai tokia galimybė nebuvo suteikta.

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 buvo patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka ir pacientų naudojimosi ir dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštis (b. l. 26-28, 29). Pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštyje nustatyta, kad Vidaus ligų ir Chirurginio, t. y. Bendrojo skyriaus pacientai naudojasi dušu penktadieniais. Pareiškėja buvo gydoma Vidaus ligų (Bendrajame) skyriuje, todėl jos naudojimosi dušu diena buvo numatyta kiekvieną savaitės penktadienį, todėl pareiškėja galėjo pasinaudoti dušu 2014 m. kovo 14 d. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pareiškėjos argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėja skunde nurodė, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi Ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b. l. 42-45), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėja, matydama, kad nuteistieji ar kiti asmenys pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėja nėra kreipusi į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti asmenys rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjos teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Nors pareiškėja reiškė pretenzijas dėl dviaukščių lovų įrengimo, tačiau pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja būtų kreipusi į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėja šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jos argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nurodyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Minėtose teisės normose nėra nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl, neužtikrinant karšto vandens tiekimo į kameras, atsakovo atstovas šių teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Pareiškėja tvirtino, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose tvyrojo blogas kvapas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, tačiau iš pateiktų kameros Nr. 21 fotonuotraukų (b. l. 40) matyti, kad sanitarinis mazgas šioje kameroje atitvertas užuolaida, tai, teismo nuomone, neatitinka aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, be to, byloje nėra jokių duomenų apie sanitarinių mazgų ventiliaciją, todėl konstatuotina kaip nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Šiuo aspektu pareiškėjos teisė būti kalinamai teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL kamerose buvo pažeista.

Atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie LAVL skyriaus dušo patalpos ir jos įrangos techninę būklę, tačiau pareiškėja taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, jos buvimo LAVL metu buvo sugedusi dušinės įranga (neprašė kviesti liudytojomis kartu su ja kalėjusių nuteistųjų, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.). Pažymėtina, kad duomenų apie pareiškėjos buvimo LAVL metu keltas pretenzijas LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl dušinės įrangos techninės būklės byloje nėra, o šiuo metu jos nurodytų faktų dėl prastos dušinės būklės, jos kalinimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 7 paras neužtikrino pareiškėjai teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjos subjektinę teisę būti laikomai tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėja nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 25000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjos sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su ja elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjos sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėja neįrodė, jog pareiškėjos kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjos orumą, jos sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėja galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose), pareiškėja patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei būtų buvę laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėja patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjos subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (7 paras pareiškėjai teko 1,92 kv. m. ploto ir nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), tačiau nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjos fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 70 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai S. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.