Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. V., atstovaujamos advokatės R. P., patikslintą apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams G. D., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui J. S. K. dėl daiktinių teisių nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Teismas nenustatė įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis buvo įregistruotos atsakovo G. D. daiktinės teisės į ginčo statinius. Teismas nepagrįstai sprendė, kad įrašai ūkinėse knygose patvirtina atsakovo G. D. nuosavybės teisę. Pažymėjo, kad atsakovo G. D. daiktinės teisės atsirado pagal 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, jog O. D. po M. S. mirties paveldi statinius (duomenys neskelbtini). Be to, paveldėjimo teisės liudijimas yra užregistruotas Palomenės apylinkės vykdomajame komitete (1964 m. CK 255 straipsnis). Nurodė, kad šis rašytinis įrodymas turi didesnę juridinę galią ir patvirtina, jog O. D., siekdama daiktinių teisių, atsiradusių paveldėjimo pagrindu, padarė visus nuo jos valios priklausančius veiksmus: kreipėsi dėl palikimo priėmimo ir užregistravo paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovės M. V. vertinimu, esant išduotam paveldėjimo teisės liudijimui, yra nereikšmingi liudytojų paaiškinimai ir kiti rašytiniai dokumentai, susiję su ginčo statinių valdymu. Pažymėjo, kad atsakovas G. D. neįrodė, kad O. D. 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgytos daiktinės teisės yra pasibaigusios.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad O. D. daiktinių teisių išnykimą patvirtina tai, jog O. D. pavardė ūkinėse knygose yra nubraukta. Pažymėjo, kad nėra aišku, kada ir kokiu pagrindu atlikti šie taisymai. Be to, nėra duomenų, kad O. D. buvo žinoma apie atliktus taisymus. Teismas nepagrįstai sąvoką „šeimos galva“ prilygino sąvokai „savininkas“. Nurodė, kad seniūnijos darbuotojos patvirtino, jog įrašai ūkinėse knygose daromi pagal žmonių žodžius ir nuosavybės atsiradimo pagrindai netikrinami. Ieškovės M. V. įsitikinimu, aplinkybė, kad O. D. perleido sūnui teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, neleidžia daryti išvados, kad ji perleido nuosavybės teisę į ginčo statinius.

Teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovas G. D. ginčo statinius 2002 m. gegužės 28 d. įregistravo pagrįstai. Pažymėjo, kad tai, jog atsakovas G. D., būdamas 16 metų, pasistatė gyvenamąjį namą, nereiškia, kad jis tapo kolūkiečio kiemo savininku. Be to, tiek atsakovas G. D., tiek liudytojai patvirtino, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pastatytas savavališkai. Nurodė, kad atsakovas G. D. netapo 1950 metais statyto gyvenamojo namo (viralinės) savininku, nes tuo metu jis nebuvo gimęs ir visi statiniai priklausė O. D.. Ieškovės M. V. įsitikinimu, jeigu 1980 metais buvo savavališkai pastatytas gyvenamasis namas, tai visos pasekmės turėjo atsirasti kolūkinio kiemo savininkui, o ne atsakovui G. D..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Byloje ieškovė M. V. siekia pripažinti negaliojančiais dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovo G. D. nuosavybės teisė į statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmesdamas ieškinį, nenustatė įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis buvo įregistruotos atsakovo G. D. nuosavybės teisė į ginčo statinius. Nurodė, kad ieškovės M. V. motina O. D. nuosavybės teisę į ginčo statinius įgijo pagal 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą, todėl įrašai ūkinėse knygose negali patvirtinti atsakovo G. D. nuosavybės teisės į šiuos statinius. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo G. D. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) yra registruoti šie statiniai: gyvenamasis namas (1980 m.), viralinė (1950 m.), tvartas (1980 m.), ūkinis pastatas (1980 m.), kiemo statiniai (1950 m., 1 t., b. l. 21–22). Atsakovo G. D. nuosavybės teisė į nurodytus statinius 2002 m. gegužės 28 d. buvo įregistruota 2002 m. gegužės 16 d. archyvo pažymėjimo (išrašo iš ūkinių knygų), 2002 m. gegužės 17 d. seniūno pažymos ir 2002 m. gegužės 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu (1 t., b. l. 21–22). Nustatyta ir tai, kad ieškovės M. V., atsakovo G. D. ir trečiojo asmens J. S. K. motina O. D. pagal 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą iš savo motinos M. S. paveldėjo medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą, turintį 49 kv. m. gyvenamojo ploto, iš jų 21 kv. m. naudingojo negyvenamojo ploto ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 15). Iš byloje pateiktos 1983 – 1985 metų (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos įrašo nustatyta, kad atsakovas G. D. (įraše nurodytas vardas – G. D., A.) nurodytas kaip šeimos galva, ūkiui priklausantys statiniai: gyvenamasis namas (1947 m.), tvartas (1950 m.), priemenė lentų (1947 m.), skiltyje „Papildomos žinios“ nurodyta, jog namas priklauso pagal paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1979 m. rugsėjo 28 d., D. gyvena (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 17). Nustatyta, kad Kauno apskrities archyvas, remdamasis nurodytu ūkinės knygos įrašu, 2002 m. gegužės 16 d. surašė archyvo pažymėjimą (1 t., b. l. 23). Nustatyta ir tai, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Palomenės seniūnas 2002 m. gegužės 17 d. išdavė pažymą, kurioje nurodyta, jog pagal ūkinę knygą Nr. 19, namų ūkio Nr. 824, (duomenys neskelbtini). G. D. vardu registruotas gyvenamas namas su priestatu ir veranda, viralinė, malkinė, tvartas, 3 ūkio pastatai, kluonas, minėti statiniai G. D. priklauso asmeninės nuosavybės teise (1 t., b. l. 24). Byloje pateiktas 2002 m. gegužės 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuo komisija pripažino tinkamais naudoti atsakovui G. D. priklausančius statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 25–26). Teisėjų kolegija pažymi, kad 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, jog nuosavybės teisė į pastatus registruojama vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete, t. y. vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 8.3. punkte buvo numatyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 2.1. punktą, seni statiniai registre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai ir šie įrašai yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003, 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007, 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013).Apeliacinės instancijos teismas ištyrė šios nutarties 16 pastraipoje nurodytus apeliacinio skundo argumentus dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius įgijimo pagal 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir įrašų ūkinėse knygose. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1983 – 1985 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje išbrauktas įrašas, kad šeimos galva O. D. ir nurodyta, kad atsakovas G. D. yra ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) šeimos galva, ūkį sudaro pagal 1979 m. rugsėjo 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą šalių motinos O. D. paveldėtas turtas, taip pat nurodyta, kad O. D. gyvena (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 17). Pažymėtina, kad ieškovė M. V. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad jos motina O. D. gyveno kitur, (duomenys neskelbtini) (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 10 min.). Į bylą pateiktame Kauno apskrities 2015 m. vasario 18 d. rašte nurodyta, kad 1980 – 1985 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose O. D. ūkis neįrašytas (1 t., b. l. 16). Teisėjų kolegija pažymi, kad kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turto, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertusi minėtas aplinkybes, sprendžia, kad O. D. išvykus iš (duomenys neskelbtini) esančio ūkio, jo pilnateisiu savininku tapo O. D. sūnus atsakovas G. D., todėl nėra pagrindo spręsti, kad 1983 – 1985 metų namų ūkio knygoje esantys įrašai yra klaidingi (1964 m. CK 140 straipsnis). Teismas, įvertindamas apeliantės argumentus dėl ūkio knygoje atlikto ištaisymo išbraukiant O. D. kaip šeimos galvą, pažymi, kad aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad O. D. išbraukta iš 1983 – 1985 metų (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos, nes, kaip jau nustatyta, ji išvyko iš ūkio, esančio (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog nėra pagrindo 1983 – 1985 metų įrašus ūkio knygoje laikyti neteisingais, o ginčijamas 2002 m. gegužės 16 d. archyvo pažymėjimas yra surašytas nurodytos ūkinės knygos pagrindu, todėl nėra teisinio pagrindo ginčijamą archyvo pažymėjimą pripažinti negaliojančiu (CPK 178 straipsnis). Kaip nustatyta šios nutarties 17 pastraipoje, ginčijama Palomenės seniūno 2002 m. gegužės 17 d. pažyma išduota ūkinės knygos Nr. 19, namų ūkio Nr. 824, esančio (duomenys neskelbtini) pagrindu (1 t., b. l. 24). Byloje pateiktose namų ūkio 1991–1994 m., 1998–2002 m. knygose yra išrašai apie atsakovo G. D. ūkį ir nurodyta, kad ginčo statiniai nuosavybės teise priklauso atsakovui G. D. (1 t., b. l. 148, 2 t., b. l. 5). Teisėjų kolegija sprendžia, kad Palomenės seniūno 2002 m. gegužės 17 d. pažyma yra išvestinis dokumentas ir ji atitinka pirminį duomenų šaltinį, t. y. įrašus namų ūkio knygoje, todėl taip pat nėra pagrindo ginčijamą seniūno pažymą pripažinti negaliojančia (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindais yra laikomi teisių įgijimą lemiantys juridiniai faktai, tai yra realaus gyvenimo aplinkybės, reguliuojamos teisės normomis, kurios lemia asmenų nuosavybės teisės įgijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Nuosavybės teisė įgyjama įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 4.47 straipsnis). CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra pagaminant naują daiktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog šalia O. D. paveldėto 49 kv. m. gyvenamojo namo, buvo pastatytas naujas 84,72 kv. m. gyvenamasis namas. Ieškovės M. V. teigimu, ginčo namą statė jos tėvai, todėl jis priklauso ne atsakovui G. D., o jos tėvams. Pažymėtina, kad liudytojas A. A. teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčo gyvenamąjį namą nusikėlimui pirko atsakovo tėvas A. D., namą nugriovė ir parvežė pas atsakovą G. D., kuris namą pastatė, jį apmūrino (2016 m. kovo 23 d. teismo posėdžio garso įrašo 55 min. – 58 min.). Liudytojai G. S., M. L. taip pat nuosekliai patvirtino, kad ginčo gyvenamąjį namą pastatė atsakovas G. D. (2016 m. kovo 23 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 10 min. – 1 val. 20 min.). Pažymėtina, kad ieškovės ir atsakovo sesuo trečiasis asmuo J. S. K. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo namą tėvai nupirko atsakovui G. D. ir jis namą persistatė ir jame gyveno (2016 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 11 min.). Be to, ieškovė M. V. taip pat patvirtino, kad atsakovas G. D. gyveno naujai pastatytame name (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 9–10 min.). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, kad naujas namas nuo pat statybos pradžios buvo skirtas atsakovui G. D. patvirtina Kaišiadorių rajono Palomenės apylinkės liaudies debutatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 13 d. pažymėjimas, 1989 m. gruodžio 8 d. Vienybės kolūkio raštas, 1990 m. vasario 19 d. prekių gabenimo važtaraštis, iš kurių matyti, kad atsakovas G. D. turėjo nuosavybės teise gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir jam buvo skirta plytų namui apmūrinti (1 t., b. l. 144–146). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad šalių motina O. D. 1995 m. liepos 18 d. perleido atsakovui G. D. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į 6 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad O. D. ir ant šio žemės sklypo esančius statinius laikė atsakovo nuosavybe (1 t., b. l. 147). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo gyvenamąjį namą (84,72 kv. m.) šalia O. D. paveldėto 49 kv. m. namo pastatė atsakovas G. D., t. y. nuosavybės teisę įgijo sukuriant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ginčijamo pripažinimo tinkamu naudotis akto surašymo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:-2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudotis tvarka“ (toliau – Reglamentas) patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. D1-242 (Žin., 2002, Nr. 60-2475) 9.6 punktu, statinio pripažinimas tinkamu naudoti tai nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal statinio projektą ir yra tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį Statybos įstatymo nustatytiems statinio esminiams reikalavimams. Teisėjų kolegija, įvertindama apeliantės argumentus, kad 1980 metais gyvenamasis namas buvo pastatytas savavališkai, pažymi, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenustatė savavališko statybos fakto. Priešingai, skundžiamu 2002 m. gegužės 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisija patvirtino, jog atsakovui G. D. priklausantys statiniai atitinka esminius statinio reikalavimus ir galimybę saugiai naudoti statinius pagal paskirtį. Ieškovė M. V. byloje nenurodė aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo teisėtas pagrindas įregistruoti statinius Nekilnojamojo turto registre ir byloje nenustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje išvardyti pagrindai, kuriais galima būtų panaikinti ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (Reglamento 34 punktas, ABTĮ 89 straipsnis, CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog ginčijamas archyvo pažymėjimas, seniūno pažyma atitinka įrašus namų ūkio knygose, ieškovė neįrodė statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto negaliojimo pagrindo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovo G. D. nuosavybės teisė į ginčo statinius įregistruota neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas G. D. nuosavybės teisę įgijo sukuriant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Be to, byloje nustačius, jog visi atsakovui G. D. nuosavybės teise įregistruoti statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., todėl ūkinių knygų įrašai laikytini pakankamais įrodymais patvirtinančiais nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje (1964 m. CK 255 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo instrukcijos 8.3. punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės M. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovės M. V. apeliacinį skundą atmetus, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai G. D., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, VTPSI, pateikę atsiliepimus į apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė, nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jos nėra priteisiamos.

Valstybė šioje byloje patyrė 7,82 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš apeliantės (ieškovės) M. V. (2 t., b. l. 114, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 7,82 Eur (septynis eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.