Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys, išnagrinėjęs I. K. ir T. F. K. advokatės Aušros Ručienės (toliau – ir pareiškėja) privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduoto skundo prieš A. D. K. ir F. F. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas advokatės A. Ručienės skundas, kuriame prašoma patraukti A. D. K. ir J. F. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Skunde nurodoma, jog 2016-02-21 internetiniame tinklapyje http://lietuvosdiena.lrytas/aktualiios/pinigus-melzianti-lietuve-siutina-buvusia-turtuolio-zmona.htm buvo patalpintas straipsnis „Pinigus melžianti lietuvė siutina buvusią turtuolio žmoną. Saldų kaunietės gyvenimą pasišovė apkartinti advokatas (I dalis)“, 2016-02-22 internetiniame tinklapyje http://lietuvosdiena.lrvtas/aktualijos/lietuviai-juos-apgavusiam-milijonieriui-pasirengę-nudirti-kaili.htm buvo patalpintas dar vienas straipsnis „Lietuviai, juos apgavusiam milijonieriui pasirengę nudirti kailį. Saldų kaunietės gyvenimą pasišovė apkartinti advokatas (II dalis)“, o 2016-03-02 elektroniniame tinklapyje http://lietuvosdiena.lrytas/aktualijos/ meiles-lietuvei-apakintas-turtuolis-pamirso-pazadus.htm buvo publikuotas straipsnis „Meilės lietuvei apakintas turtuolis pamiršo pažadus“. Anot pareiškėjos, minėtų straipsnių autoriai „Lietuvos ryto“ žurnalistai R. K. ir A. L., kurie šio straipsnio šaltiniais nurodė A. D. K. ir jos advokatą J. F..

Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, viena jų – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu ir atsisakytina priimti skundą.

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis BPK 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.

Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).

Nors pareiškėjos skunde gana abstrakčiai nurodyta, jog visi straipsniai yra šmeižiantys, tačiau iš tam tikrų skundo elementų galima nuspėti, kuriuos teiginius pareiškėja laiko šmeižiančiais:

I. K. įvardinama kaip „melžianti pinigus“;T. F. K. vengia išmokėti savo buvusiai sutuoktinei A. K. teismo priteistą sumą;„teisėja išgirdusi T. F. K. argumentus, kad pastarasis neišgali sumokėti buvusiai sutuoktinei pinigų, paliepė jam tuoj pat įsileisti buvusią žmoną į apartamentus, vertus 12,7 mln. JAV dolerių, kad ten buvusi žmona A. K. galėtų pasirinkti vertingų daiktų, tokių kaip 45 tūkst. JAV dolerių vertės automatinės žaliuzės bei 30 tūkst. JAV dolerių vertės sofas bei kitus baldus“;„teisėja leido A. K. iškviesti I. K. kaip liudytoją į teismą, nes T. K. prisipažino perleidęs naujajai žmonai 12,7 mln. JAV dolerių vertės apartamentus Niujorke, Manhatano rajone“;„lietuvė jau netrukus turėtų liudyti teisme, kovo viduryje dvi dienas truksiančiuose posėdžiuose <...>“;„Gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo T. K. sukčiavimo. Jau yra nuteisti keli žinomi verslininkai, kurie siekdami negrąžinti skolos perdavė ar padovanojo kitiems asmenims savo turėtą nekilnojamąjį turtą <...>“ ir „Manome, kad būtent taip galėjo pasielgti ir T. K. savo žmonai lietuvei padovanodamas du namus <...>“;„Dar būdamas ,,G. K. P.“ vadovas T. K. siūlydavo pirkti akcijų <...>“, ,,Po kelionės į JAV T. K. pasiūlė vilniečiui investuoti į savo bendrovės akcijas <...>“, ,,Kartą jis pakvietė lietuvį ir pasakė: ,,Galiu atskleisti konfidencialią informaciją, kurią turiu kaip valdybos pirmininkas, - mano kompaniją ketina pirkti investuotojai iš Kinijos <...>“;„Aš klausiau T. ką daryti. Tačiau jis ramino, kad derybos su kinais laikinai stringa dėl Irako vyriausybės pozicijos. Jis patikino, kad viskas greitai išsispręs, - pasakojo vilnietis <...>, ,,Kurį laiką akcijų kainos stabilizavosi, tačiau maždaug prieš dvejus metus vėl ėmė kristi. Vilnietis vėl kreipėsi į T. K., o šis nuramino – paaiškino, kad kainos nukrito laikinai, nes vienas akcininkas padavė bendrovę į teismą <...>“, „T. K. galėjo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse specialiai skleisti gandus apie planuojamą kompanijos perdavimą ir taip dirbtinai biržoje sukelti kainas, kad akcijas brangiai parduotų <...>“;„Vilniuje kažkas subadė jų automobilio padangas, vėliau buvo sudaužyti veidrodėliai. K. dėl šių išpuolių kreipėsi į policiją <...>“;„Tačiau I. jam užtemdė visą pasaulį. Milijardierius nekreipė dėmesio net į gandus, kad graži mergina galėjo būti Amerikoje baigusi specialią barakudų mokyklą, kurioje mokoma vilioti turtuolius <...>“;„turtuolis vis nesumoka A. priklausančių pinigų, o perka turtą ir jį slepia<...>“, „taip jis išleido dešimtis milijonų dolerių turtui įsigyti. Bet turtas užrašytas kitų asmenų vardu – taip turtas slepiamas <...>“, „jis perleidžia savo turtą, kad galėtų tvirtinti Jungtinių Amerikos Valstijų teismo procesuose, jog negali įvykdyti prievolės. Mes nežinome tiksliai, kiek jis perleido, tai yra daug milijonų dolerių <...>“, „mano teisininkai turės jai gausybę su byla susijusių klausimų, bet aš pati visame tame nedalyvausiu. Tikiuosi, kad ji ir T. pagaliau pasielgs tinkamai <...> “.

Įvertinęs skunde nurodytus teiginius, pareiškėjos įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius paniekinti I. K. ir T. F. K. ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą jais ir jų galimą paskleidimo mastą, teismas mano, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms, juo labiau, kaip nurodė pareiškėja, jog tarp A. K. ir T. F. K. vyksta teisminiai procesai tiek Lietuvoje, tiek ir JAV. Visi nurodyti teiginiai yra pakankamai bendro pobūdžio, juose nėra tiesiogiai suformuluoti visiems suprantami šmeižikiški teiginiai, kurie gali žeminti asmens garbę ar orumą. Be to, pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ji gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atžvilgiu abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kita vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktiką daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti dėl kriminalinės bausmės paskyrimo.

Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais veiksmais, kuriuos, anot pareiškėjos galėjo padaryti A. D. K. ir J. F., nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Taip pat, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog BPK 412 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Konstitucinis Teismas 2006-01-16 nutarime yra nurodęs, jog reikalavimų, nustatytų skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, skirtumai nuo reikalavimų kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, yra pagrįsti, nes, kitaip nei kreipimasis, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas (kompetentingos institucijos, pareigūno informavimas) apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme (panašiai, kaip kaltinamuoju aktu bylose, kuriose yra atliekamas ikiteisminis tyrimas), todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimams, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas.

Iš teismui pateikto skundo matyti, jog nurodyti straipsniai buvo publikuoti atitinkamuose interneto puslapiuose ir parašyti konkrečių žurnalistų. Akivaizdu, jog A. D. K. ir jos advokatas J. F. jokios informacijos visuomenės informavimo priemonėse nepublikavo, tą darė nurodyti žurnalistai. Skunde tik abstrakčiai daromos prielaidos, jog šmeižiančią informaciją žurnalistam teikia A. D. K. ir jos advokatas J. F.. Kokių nors konkrečių duomenų, kad straipsniams informaciją teikė A. D. K. ir jos advokatas J. F., pareiškėja nepateikia. Kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų – UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“ atstovų raštų, informacija straipsniams buvo gauta iš JAV dienraščio „New York post“, kuris pranešė, kad tam tikra informacija gauta ir iš A. D. K. (šiuo atveju veiksmai atlikti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje). Kitus šaltinius UAB „Lietuvos rytas“ atskleisti atsisakė. Iš publikuotu straipsnių teksto matyti, jog tam tikrą informaciją žurnalistams suteikė vilnietis, kurio asmenybė galbūt yra žinoma tik žurnalistams. Atsižvelgiant į tai, jog teismui nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjos nurodyti asmenys per visuomenės informavimo priemones šmeižė pareiškėjos atstovaujamus asmenis, teismas laiko, jog skunde dėl bylos iškėlimo nėra pateikta įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti būtent A. D. K. ir jos advokatas J. F. (juo labiau nėra jokių duomenų, kad jie apskritai buvo Lietuvoje), o ne kiti asmenys. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, jog skundas yra pasirašytas ir paduotas advokatės Aušros Ručienės, kas neatitinka BPK 412 straipsnio 2 dalyje ir 408 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog skundas taip pat neatitinka ir BPK 412 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu, 412 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos A. Ručienės 2016-03-17 skundą, nes jos skunde nurodytais veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.