Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų privačių kaltintojų R. K. ir P. K. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo P. K.), 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo R. K.), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinių ieškovų R. K. ir P. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. U. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisintas jį kaltinant tuo, kad jis 2012-04-08, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės “(duomenys neskelbtini)”, tarpusavio asmeninio konflikto metu tyčia sudavė ranka į galvą P. K., tuo nukentėjusiajam P. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos pakaušio vidurinėje dalyje;

taip pat T. U. BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisintas jį kaltinant tuo, kad jis 2012-04-08, apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini) R. K. sodybos kieme, jai suėmus rankomis T. U. už dešinės rankos, kad nekiltų muštynės tarp sutuoktinio K. K., sūnų P. ir E. K. ir T. U., stengdamasis išlaisvinti ranką, sudavė R. K. į veidą, dėl to nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusieji privatūs kaltintojai R. K. ir P. K. (toliau – apeliantai) prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015-12-23 nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti T. U. padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 1 d. (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo P. K.), 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo R. K.) ir paskirti įstatymo nustatytą bausmę. R. K. ir P. K. pripažinti civiliniais ieškovais ir iš T. U. R. K. priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, P. K. – 222 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodoma, kad 2012-04-08 įvykusio konflikto pradžia buvo įvykis prie parduotuvės, kuomet S. O. ir T. U. užkabino P. K. prie parduotuvės, norėdami išsiaiškinti, kur jo brolis E. Sužinoję, kad šis namuose, atėjo į K. kiemą toliau aiškintis, dėl to ir kilo konfliktas. Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma teismo į šias aplinkybes atsižvelgti ir konfliktą prie parduotuvės bei K. kieme nagrinėti vienoje byloje. Tačiau teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-445/2015 nagrinėjo tik įvykį K. kieme. Praėjus beveik keturiems metams po įvykio, teismas nutarė nustatyti konkrečias vietas, iš kurių liudytojai 2012-04-08 stebėjo tiriamą įvykį. Teismas nurodė P. K. pakviestiems liudytojams nubraižyti konkrečią vietą, iš kurios jie stebėjo įvykį. Pažymima, kad schemas turėjo nubraižyti tik P. K. pakviesti liudytojai. Nubraižytos schemos skyrėsi viena nuo kitos. Tačiau kiekvienas žmogus supančią aplinką suvokia skirtingai. Net ir tą pačią dieną skirtingi žmonės skirtingai suvoks įvykį, skirtingai nurodys jo aplinkybes. Praėjus keturiems metams nuo įvykio, neįmanoma tiksliai atkartoti įvykio aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad iš P. K. pateiktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų (apklaustų liudytojų) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kurių liudytojų parodymai atitinka 2012-04-08 tiriamo įvykio faktines aplinkybes. Teismas suabejojo P. K. pakviestų liudytojų parodymais, tačiau besąlygiškai tikėjo nukentėjusiųjų kitoje byloje T. U., S. O. ir S. K. parodymais. Byloje yra pateikta liudytojo E. D. 2015-05-12 apklausos protokolo kopija, kurioje nurodoma, kad 2012-04-08 prie K. namo tarp S. O., T. U., P. K., E. K. ir kitų asmenų įvyko konfliktas. Šis konfliktas buvo įvykio prie parduotuvės tąsa. Kadangi S. O., S. K. ir T. U. buvo konflikto dalyviai, jų parodymai nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertinami kritiškai, kaip užimta gynybinė pozicija. Teismas nurodė, kad 2012-04-10 specialisto išvadoje konstatuota, kad P. K. poodinė kraujosruva pakaušio vidurinėje srityje padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai 2012-04-08, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, suduodant smūgį į galvą. Toks sužalojimas yra nežymus sveikatos sutrikdymas. Baudžiamosios bylos NR. 1-7-445/2015 nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad P. K. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas kitoje vietoje ir kitu laiku, t. y. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Nors teismas nustatė sužalojimų kilmę ir vietą, skundžiamoje baudžiamojoje byloje, nagrinėtoje tuo pačiu metu tos pačios sudėties teismo, jau nurodoma, kad nei privatus kaltintojas, nei jo atstovas nepagrindžia konkrečių sužalojimo aplinkybių įrodymais, kaip to nenurodo ir liudytojais apklausti asmenys. Jeigu nebūtų abejonių dėl P. K. sužalojimo atsiradimo kitu laiku tą pačią dieną – 2012-04-08, tai būtų labiau tikėtina, kad toks sužalojimas jam buvo padarytas. Tačiau esant realioms aplinkybėms, kad konfliktas tarp P. K. ir kitų byloje nurodomų asmenų S. O., S. K., T. U. vyko dar vėliau, kyla pagrįstos abejonės dėl nustatyto sužalojimo padarymo laiko, būdo. Abi bylas nagrinėjo tos pačios sudėties teismas tuo pačiu laiku, jam buvo žinomos nurodytos aplinkybės, todėl priimdamas nuosprendžius bylose ir vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, teismas privalėjo į jas atsižvelgti, siekiant teisingai išspręsti bylą. P. K. nurodo, kad T. U. jį sužalojo, dėl padarytų sužalojimų tris metus lankėsi gydymo įstaigose, gydėsi namuose. T. U. savo neteisėtais veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl privalo būti nubaustas ir atsakyti už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių. Teismo nuosprendis yra klaidingas dėl netinkamai nustatytų faktinių aplinkybių bei netinkamai atlikto teisinio šių aplinkybių vertinimo. Teismas suklydo dėl faktinių aplinkybių konstatavimo bei vertinimo ir teisės normų pritaikymo.

Skunde nesutinkama ir su teismo išvadomis dėl fizinio skausmo sukėlimo R. K.. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog T. U. veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti. T. U. baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-445/2015 pripažintas nukentėjusiuoju. Abi bylas nagrinėjo tos pačios sudėties teismas. Teismo nurodomoje baudžiamojoje byloje T. U. yra prisipažinęs, kad sudavė smūgius (2015-03-24 teismo posėdžio protokolas). Nors šios aplinkybės teismui žinomos, priimant nuosprendį šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje į jas nebuvo atsižvelgta, t. y. teismas neištyrė visų jam žinomų įrodymų. Teismas nusprendė, kad R. K., būdama smulkaus sudėjimo moterimi, vykstant konfliktui tarp S. O., S. K., K. K., P. K. savo veiksmais bandė įtakoti stambaus, apie 130 kg sveriančio, 1,88 cm ūgio T. U. laisvą judėjimą, veiksmų atlikimą. Teismas mano, kad R. K. veiksmai turėjo įtakos įvykių eigai konkretaus konflikto metu, tačiau tokia teismo išvada yra neteisinga ir nelogiška. R. K. nurodo negalėjusi abiem rankomis apimti T. U. rankos ir taip riboti jo judesius. Suėmė jį už rankos viena ranka, siekdama atkreipti dėmesį, nes konflikto metu, esant psichinei įtampai, vien žodžiais to padaryti buvo neįmanoma. T. U. sudavė, kai šalia nebuvo kitų įvykio dalyvių, kuriems jis norėjo suduoti ar gintis nuo užpuolimo, todėl privalėjo suvokti, kad keldamas ranką į viršų, suduos ir sukels skausmą. T. U. po smūgio į veidą elgėsi abejingai, nekreipė jokio dėmesio, nepaklausė, ar skauda. Be to, T. U. į K. namų valdą atėjo vykdyti „teisingumo“ – nubausti už neva sūnaus E. K. atliktą sužalojimą jo sūnėnui. Dėl to laikytina, kad T. U. veiksmus atliko netiesiogine tyčia. Nors jis tiesiai ranka į veidą nesmūgiavo, tačiau suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokiais veiksmais T. U. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d, todėl turi būti nubaustas ir atsakyti už savo veiksmus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis T. U. prašo P. K., R. K. apeliacinius skundus atmesti, civilinių ieškinių netenkinti. Atsiliepime T. U. nurodo, kad P. K. parodymai, siekiant apkaltinti nusikaltimo padarymu, yra akivaizdžiai duodami su tikslu atkeršyti dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas, kadangi P. K. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl tą pačią dieną prieš išteisintąjį naudoto fizinio smurto. Teismas labai kruopščiai išanalizavo visą įvykio situaciją ir padarė teisingas išvadas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde yra cituojamas tik tas liudytojų parodymų turinys, kuris yra naudingas apeliantams. Remiantis įrodymais, kurie yra byloje, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka bylos aplinkybes, nėra įrodyta, kad išteisintasis padarė nusikalstamas veikas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Byloje yra daug prieštaravimų, šie prieštaravimai pašalinti nebuvo ir turi būti aiškinami išteisintojo naudai.

Teismo posėdyje išteisintasis T. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., požymių.

Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos BPK 20 str. Pagal šio straipsnio 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Privatūs kaltintojai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl T. U. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d., skunde akcentuoja, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl T. U. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantų argumentai nepagrįsti. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, kad apeliantai kitaip vertina byloje surinktus įrodymus pateikdami savo įvykių versiją, kurios nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įrodymus vertino netinkamai, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių privačių kaltintojų P. K. ir R. K. nurodytas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad apie 2012-04-08, 18-18.30 val. įvykius nusikalstamos veikos padarymu kaltintas asmuo T. U. ir privatūs kaltintojai P. K. ir R. K. pateikė skirtingas versijas. T. U. neneigė, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku buvo, tačiau jokių nusikalstamų veiksmų P. K. ir R. K. atžvilgiu neatliko. Privatūs kaltintojai nurodė priešingai tvirtindami, kad T. U. tyčia sudavė ranka į galvą P. K., taip pat tyčia ranka sudavė į veidą R. K. ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. (nežymiai sutrikdė sveikatą P. K. ir sukėlė fizinį skausmą R. K.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kuri iš keliamų versijų yra teisinga, vertino ne tik privačių kaltintojų ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens paaiškinimus, bet ir palygino juos su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: liudytojų paaiškinimais, rašytiniais duomenimis. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą pagal BPK 20 str. 5 d. taisykles, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad privačių kaltintojų versijos jokie kiti byloje surinkti įrodymai, kurių patikimumu nebūtų pagrindo abejoti, nepatvirtina. Byloje buvo apklausti privačių kaltintojų naudai liudiję E. B., M. A., A. D., tačiau jų paaiškinimai pagrįstai nebuvo pripažinti patikimu ir objektyviu įrodymų šaltiniu, patvirtinančiu privačių kaltintojų nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamią minėtų liudytojų parodymų analizę, palygino juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos įrodymais ir nurodė aiškius bei konkrečius motyvus, kodėl šių asmenų parodymais, spręsdamas dėl T. U. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nesivadovauja. Su šiais motyvais kolegija sutinka.

Skunde E. B., M. A., A. D. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą bandoma pateisinti praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo įvykių, taip pat kiekvieno asmens subjektyviu situacijos supratimu ir vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, atsižvelgė į tai, kad nuo įvykio yra praėjęs nemažas laiko tarpas, tačiau pagrįstai šios aplinkybės nelaikė esmine, pateisinančia parodymuose nustatytus esminius prieštaravimus apie įvykio faktines aplinkybes. Teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai sutapo tik dėl vienos aplinkybės, kad T. U. sudavė ranka per galvą P. K.. Tikslinant kitas reikšmingas aplinkybes, liudytojų parodymai nesutapo tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo P. K. parodymais. Nuosprendyje parodymuose nustatyti prieštaravimai išsamiai aprašyti ir įvertinti, todėl skundą nagrinėjantis teismas šių aplinkybių dar kartą neanalizuoja ir nevertina.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti T. U., S. O. ir S. K. parodymus ir jais besąlygiškai nesivadovauti, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių minėtų asmenų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, apeliantai nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir skundą nagrinėjantis teismas. Analizuojant T. U. parodymus viso proceso metu matyti, kad jis dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklus, kategoriškai tvirtino fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojęs. T. U. nurodytos aplinkybės teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas S. O. patvirtino, kad T. U. kalbėjosi su P. K., tačiau jokių smūgių suduota nebuvo. Šias aplinkybes patvirtino ir S. K.. Be to, S. K. nurodė, kad asmenys, buvę automobilyje (E. B., M. A., A. D.) negalėjo matyti, kaip kalbasi T. U. ir P. K., nes pokalbis vyko už parduotuvės pastato šono. Įvertinęs liudytojų E. B., M. A., A. D. ir privataus kaltintojo P. K. paaiškinimuose nustatytus prieštaravimus, detaliai aprašytus skundžiamame nuosprendyje, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su T. U., S. O. ir S. K. parodymų, kaip objektyvių, nuoseklių ir neprieštaraujančių faktinėms bylos aplinkybėms, vertinimu. Tokio vertinimo nepaneigia ir skunde nurodoma aplinkybė, kad minėti asmenys yra pripažinti nukentėjusiaisiais kitoje byloje, kurioje pripažinti kaltais ir nuteisti P. K. ir K. K., dėl to jų parodymai negali būti laikomi objektyviais. Pažymima, kad asmenų procesinis statusas byloje, pats savaime, nelaikytinas aplinkybe, sudarančia pagrindą asmens parodymus vertinti kaip išimtinai teisingus, ar, priešingai – kaip nepatikimus ir neobjektyvius. Dėl asmens (liudytojo, nukentėjusiojo, kaltinamojo, nuteistojo) parodymų patikimumo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje jų parodymus lyginant tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos duomenimis. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad T. U., S. O. ir S. K. faktines aplinkybes, reikšmingas bylai, nurodė neteisingai. Iš tikrųjų minėti asmenys buvo pripažinti nukentėjusiaisiais baudžiamojoje byloje, kurioje nusikalstamų veikų padarymu buvo kaltinami ir nuteisti K. K. ir P. K., tačiau ši aplinkybė, kaip minėta, pati savaime nerodo jų paaiškinimų neteisingumo ar melagingumo. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad apeliantų minimoje baudžiamojoje byloje T. U., S. O. ir S. K. parodymų prieštaringumas, melagingumas ar neatitikimas faktinėms aplinkybėms taip pat nebuvo nustatytas, kaip ir nenustatytas šių asmenų suinteresuotumas pakenkti privatiems kaltintojams, juos apkalbant ar duodant neteisingus parodymus.

Nesutiktina ir su skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo R. K., dėl to nepagrįstai T. U. išteisino. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. U. kaltės sukėlus fizinį skausmą R. K., teisingai pastebėjo, kad tuo metu, kai, pasak R. K., T. U. jai sudavė ranka per veidą, tarp S. O., S. K., K. K. ir P. K. vyko konfliktas. Šio konflikto metu R. K. pripažino suėmusi T. U. už rankos, siekdama atkreipti dėmesį, nes konflikto metu to žodžiais padaryti nebuvo įmanoma. Tuo metu T. U. jai ir sudavė. T. U. neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajai. Pažymima, kad BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika (fizinio skausmo sukėlimas) yra tyčinė nusikalstama veika, kuri gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Įvertinus pačią įvykio situaciją, t. y. tai, kad tarp paminėtų asmenų vyko intensyvus konfliktas, kurio metu buvo ir smurtaujama, taip pat įvertinus ir liudytojų parodymus, daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad T. U. tyčia ranka sudavė R. K. per veidą, taip jai sukeldamas fizinį skausmą, nėra pagrindo. Remiantis P. K. parodymais nustatyta, kad R. K. laikė T. U. ranką, o jis kėlė rankas iš apačios į viršų. Viskas vyko tuo pat metu, kai vyko konfliktas tarp S. O., S. K., K. K. ir kitų asmenų. Iš Z. N. M. paaiškinimų matyti, kad R. K. gal ir prilaikė T. U. ranką, pridėjusi savo ranką. Remiantis E. D. parodymais, kuriuose jis patvirtino paaiškinimus, duotus baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-445/2015, nustatyta, kad prie K. namų vyko konfliktas, stumdymasis, reikėjo asmenis skirti. T. U. tik mosikavo į šonus rankomis, norėdamas atsistumti tuos, kas jį bando pulti. Taip pat matė, kaip visi K. buvo pripuolę prie T. U., šis nuo savęs nustūmė K. K., išsimovė iš striukės. Atsižvelgiant į paminėta, spręstina, kad jei T. U. ir kliudė ranka R. K., toks jo veiksmas buvo nesąmoningas, sąlygotas vykstančio konflikto ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų elgesio. BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika negali būti padaroma dėl neatsargumo, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad T. U. veiksmuose nėra nustatytas vienas iš būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčia. Asmens veiksmuose nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Apeliantai pateikia savo byloje surinktų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimą, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, patys analizuoja byloje surinktus įrodymus pateikdami sau palankų jų vertinimą. Tačiau jokių naujų esminių šiai bylai įrodymų, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat esminių faktinių aplinkybių, apie kurias nebuvo žinoma teismui, priėmusiam skundžiamą nuosprendį, apeliantai skunde nenurodė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad T. U. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. požymių, išteisinimo motyvų dar kartą nekartoja.

Apeliaciniame skunde prašoma tenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, taip pat priteisti iš T. U. bylinėjimosi išlaidas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti. Atsižvelgiant į paminėta, taip pat į BPK 106 str. 2 d., 115 str. 3 d. 2 p. nuostatas, toks prašymas negali būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo T. U. gynėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė pinigų priėmimo kvitą (T.2, b. l. 144). BPK 105 str. 6 d. nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas privačių kaltintojų iniciatyva. Išnagrinėjus apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti. Atsižvelgiant į paminėta, spręstina, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo išteisintas asmuo T. U. turi teisę gauti išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu, atlyginimą. Pinigų priėmimo kvitu nustatyta, kad T. U. už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme advokatui A. Biguzui sumokėjo 242 Eur. Įvertinus tai, kad advokatas A. Biguzas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo, dėl to turėjo susipažinti su visa bylos medžiaga ir ją išanalizuoti, taip pat atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamų klausimų pobūdį (ginčijami išteisinimo motyvai), laikytina, kad prašoma priteisti suma yra proporcinga suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl priteistina iš privačių kaltintojų P. K. ir R. K..

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. K. ir P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. K. ir P. K. priteisti T. U. 242 Eur jo turėtoms išlaidoms, susijusios su advokato teisine pagalba, atlyginti.