- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- A-1406-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01261-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–14), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinę žalą.
Nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. perpildytose kamerose, kurių plotas nuo 6 iki 20 kv. m, su 5–8 asmenimis, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Kamerų patalpose buvo stalas, užimantis apie 1,5 kv. m, sanitarinis mazgas, užimantis apie 2,5 kv. m, gultai (dviejų aukštų), užimantys apie 2 kv. m, kėdė, užimanti apie 0,09 kv. m, suolas, užimantis apie 0,25 kv. m grindų ploto. Tokiose patalpose jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, dėl ko jam pradėjo skaudėti nugarą, o gamtinius reikalus turėjo atlikti visų akivaizdoje, kas yra nepakeliama kiekvienam. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas pakenkė jo akims, taip pat čia rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Pareiškėjo nuomone, jei patalpa yra 20 kv. m, čia turėtų būti ne daugiau nei 4 miegamieji gultai. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: patalpoje yra šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Manė, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, kuri laikė kamerose daug žmonių ir neužtikrino laikymo-kalinimo sąlygų. Nurodė, kad įrodinėdamas neturtinę žalą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, juos citavo, nurodė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 98–107) pareiškėjas nurodė, kad arba turi būti visiškai atsisakyta kalbėjimo apie ieškinio senatį, arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, o kitos atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 84–92) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125–1.127, 1.131 straipsnių nuostatomis. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 20 d. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. gegužės 15 d., iš viso tik 25 dienas, kameroje Nr. 24 su dar 2-5 asmenimis, kur vienam asmeniui teko nuo 3,14 kv. m iki 6,28 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Šiaulių TI administracija ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pabrėžė, jog EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu kameroje jo laikymo kamerose nebuvo atlikta kamerų patikrinimų dėl atitikimo higienos normos reikalavimams. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13, 2 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovavosi HN 76:2010 24 punktu. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254), kuriame nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Vadovavosi HN 76:2010 56–60 punktais. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja turtą. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 62/08-500, Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, nurodytas kamerose esantis inventorius, taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose kameros įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina HN 76:2010 21, 27 punktų reikalavimus. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus. Nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. balandžio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia. Pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvę pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta Higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas. Administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. Atsakovas nenurodo, kokios trumpalaikio sulaikymo kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, o skundžiasi abstrakčiai. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikinas sulaikymo kameras, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 111–122) pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2010 m. lapkričio 22 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovavosi CK 1.127, 1.125 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 20 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Šiuo atveju pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad arba turi būti visiškai atsisakyta kalbėjimo apie ieškinio senatį, arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl senaties termino yra subjektyvūs ir atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Tuo pačiu, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nes teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatomis. Byloje pateikta Šiaulių TI 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 60/09-14560 „Dėl D. S.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2012 m. balandžio 20 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. gegužės 15 d. (26 dienas, t. y. laikotarpis, kuriam ieškinio senatis netaikoma). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 16 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 5 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o 5 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas skunde apskritai nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta drėgna, tamsu, trūko oro, nebuvo užtikrinta natūralus apšvietimas. Tokiems pareiškėjo teiginiams paneigti atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktą Nr. EP-242 (patikrinimas atliktas 2011 m. birželio 15 d.), 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo aktą Nr. EP-444 (patikrinimas atliktas 2011 m. spalio 20 d.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Teismas darė išvadą, jog tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, remiantis atsakovo pateiktu 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.), 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktu Nr. EP-6 (patikrinimas atliktas 2013 m. vasario 7 d.).
Pareiškėjas skunde apskritai nurodė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais asmenimis. Toks abstraktus pareiškėjo teiginys vertintas kritiškai, nes iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2010 m. gegužės 31 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių nurodyta: rūkymas, alkoholis, pats pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui yra pateikęs 2010 m. lapkričio 22 d. prašymą, kad yra rūkantis, todėl prašo jį paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs, o ginti kitų asmenų interesų pareiškėjas neturi įgaliojimų.
Iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 62/08-500 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėta, kad dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Taip pat paminėtame dokumente nurodyta, kaip Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos kameros, koks inventorius privalo būti jose ir koks yra, koks gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas. Pasisakė, kad HN 76:2010 sanitarinio mazgo atitvarų jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms nereglamentuoja. HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, taip pat nurodyta apie sanitarinio mazgo, atitvarų įrengimą, kasdien atliekamą kamerų dezinfekciją, švaros ir tvarkos palaikymą gyvenamosiose patalpose. Nurodyta, kad Šiaulių TI kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas, pasisakyta dėl patalynės išdavimo, keitimo, dėl sanitarinės valyklos, prausimosi patalpų, pasivaikščiojimo kiemelių, jų įrengimo, paskirties, pasivaikščiojimo trukmės.
Pirminės gydytojų apžiūros metu 2010 m. gegužės 31 d. užfiksuota iš pareiškėjo žodžių, kad pareiškėjas vaikystėje yra sirgęs (duomenys neskelbtini), skundžiasi kosuliu, taip pat įrašyta, kad pareiškėjui yra (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįstas pareiškėjo teigimas, jog nuo nuolatinio gulėjimo arba sėdėjimo jam pradėjo skaudėti nugarą, nes pareiškėjas atvyko į Šiaulių TI su nurodyta (duomenys neskelbtini), tačiau dėl nugaros skausmų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, skundėsi kairės ausies skausmu, dėl to buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, skundėsi lėtine sloga, tačiau patologijos nerasta. Asmens sveikatos istorijoje apie regos sutrikimus, ką akcentavo savo skunde pareiškėjas, nėra jokių įrašų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas kitų atsakovo pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenustatė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikyti pakankamai aiškiais ir detalizuotais. Teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjui nežymiai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir trumpą laikotarpį (5 dienas buvo pažeistas ir 5 dienas svyravo), pareiškėjas nuo paskutinio pažeidimo dienos (2012 m. gegužės 15 d.) į teismą kreipėsi praėjus beveik trims metams, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 125–128) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi arba kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų konstatuota legislatyvinė omisija, teismui neturint galimybės atlyginti asmeninių neturtinių teisių pažeidimu asmeniui padarytą žalą.
Nurodo, kad toks sprendimas, kaip abstraktus asmeninių neturtinių teisių pažeidimo konstatavimas, apskritai nėra administracinių teismų priimamų sprendimų rūšimi. Pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 20 d., kas yra pareiškėjo teisės kreiptis teisminės gynybos pažeidimas. Pažymi, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.
Teigia, kad tinkamiausias žalos atlyginimas už pažeistas nuteistojo asmens teises yra bausmės termino sutrumpinimas. Administraciniam teismui neturint žalos atlyginimo būdų pasirinkimo ir vieninteliu galimu žalos atlyginimo būdu esant piniginei kompensacijai, o teismui negalint net ir tokios kompensacijos priteisti, turi būti vadovaujamasi Konstitucijos 110 straipsniu ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133–134) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Teigia, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, konstatavęs, jog pareiškėjas 5 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o 5 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, o pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, nepagrįsti: kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. S. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 20 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 16), atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 84–92), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. balandžio 20 d.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. atsiradusios neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, Šiaulių TI kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo per mažas, buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, sanitariniai mazgai netinkamai įrengti, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.
Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pagal 2015 m. balandžio 29 d. pažymos Nr. 60/09-14560 „Pažyma dėl D. S.“ (b. l. 45–48) duomenis galima spręsti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. kameroje Nr. 24, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,14 kv. m iki 4,71 kv. m. Atitinkamai, ginčo laikotarpiu 10 dienų (5 dienas – visą parą, 5 dienas – pusę paros) pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Pareiškėjas skunde pakankamai abstrakčiai teigė, jog buvo laikomas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, taip pat skundėsi asmens ir daiktų apžiūros sąlygomis. Šiems pareiškėjo teiginiams paneigti atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (2011 m. birželio 27 d. Nr. EP-242, 2011 m. spalio 26 d. Nr. EP-444, 2012 m. liepos 9 d. Nr. EP-254, 2013 m. vasario 8 d. Nr. EP-6), priimtus patikrinus Šiaulių TI kameras ir kitas Šiaulių TI patalpas, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 5 d. pažymą nr. 62/08-500 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurių matyti, kad patikrinus priėmimo–paskirstymo skyrių, taip pat 2012 m. birželio 25 d. patikrinus (2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-254) Šiaulių TI kamerą Nr. 24, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo įvardinti HN 76:2010 pažeidimai čia nenustatyti, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu išsamiau ir nepasisako.
Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nenustatė neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis: pats pareiškėjas buvo nurodęs, kad yra rūkantis, bei teikęs prašymą Šiaulių TI direktoriui paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 33, 83). Duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neberūkė, būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs perkelti į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, byloje nėra, to neteigia ir pats pareiškėjas.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose buvo netinkamai įrengti, pažymėtina, jog HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 5 d. pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-500 (b. l. 49–52) nurodyta, kad unitazų nėra įrengta: yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Kaip minėta, vadovaujantis HN 76:2010 21 punktu, sanitariniame mazge turi būti unitazas. HN 76:2010 termino „unitazas“ apibrėžimo nėra, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 punktu, unitazas – tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pats atsakovas pripažino, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai nėra įrengti, darytina išvada, kad sanitariniai mazgai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų.
Be to, pažymėtina, kad Taisyklių 14.5 punkte yra įtvirtinta ir tai, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nors atsakovas ir teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas atsižvelgiant į šį reikalavimą, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui 2012 m. birželio 25 d. patikrinus kamerą Nr. 24 (2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-254, b. l. 67–72), buvo nustatyta, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamos patalpos atskirtas užuolaidomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktus, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Šiaulių TI kameros Nr. 24 sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir tuo aspektu, kadangi nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamos patalpos.
Kadangi laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, t. y. 10 dienų jam nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas, o sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta.
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į itin trumpą ginčo laikotarpį, vertinant kiekvieną iš nustatytų pažeidimų atskirai, teisės pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija. Tačiau įvertinus pažeidimų visumą (neužtikrinta gyvenamo ploto norma, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, jo atskyrimas nuo gyvenamos erdvės), darytina išvada, jog yra pagrindas pareiškėjo pažeistas teises apginti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 15 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokios kategorijos bylose, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 15 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, patirtoms laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. gegužės 15 d., kompensuoti nustatytina 150 Eur suma.
Pažymėtina, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reiškė reikalavimą ne neturtinės žalos, atsiradusios jį kalinant teisės aktų reikalavimų netinkančiomis sąlygomis, atlyginimo, priteisiant patirtai žalai kompensuoti pinigines lėšas, šio reikalavimo nekeitė, t. y. nereiškė reikalavimo už kalinimo sąlygų pažeidimus sutrumpinti laisvės atėmimo bausmę, todėl jo teiginiai, susiję su būtinybe konstatuoti legislatyvinę omisiją, nėra reikšmingi: pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.