Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-08-31 · Civilinė byla Nr. 2S-966-372/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-31
Bylos Nr.
2S-966-372/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-03231-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Simonaitienė
Pareiškėjas
E. L.
Suinteresuotas asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, AB SEB bankui, AB Citadele bankui
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-966-372/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03231-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos 122.4. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 31 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo E. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-4483-907/2015 pagal pareiškėjo E. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (toliau – VMI), AB SEB bankui, AB Citadele bankui, antstolių R. A. ir D. P. kontorai, antstolio T. U. kontorai, S. L. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas E. L. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

Nurodė, kad jie atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytas sąlygas. 2006-05-19 jis gavo 232 274,55 Eur paskolą iš AB SEB banko verslui vystyti. Už gautas lėšas buvo nupirktos komercinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), jos įrengtos, įkurtas grožio salonas, įsteigta (duomenys neskelbtini). Grožio salone jis nedirbo, jokių pareigų neužėmė, grožio salonui vadovavo sutuoktinė S. L., panaudos sutarties su grožio salonu nebuvo jokios sudaręs, iš jo veiklos jokių pajamų negavo, patalpos buvo perduotos naudotis neatlygintinai, paskolą bankui grąžindavo iš savo darbo užmokesčio. Iki 2008-2009 m. grožio salonas dirbo pelningai, po to bankrutavo. Patalpos buvo parduotos iš varžytynių ir dalis skolos AB SEB bankui padengta. VMI atliko finansinės veiklos patikrinimą, priskaičiavo mokesčius ir baudas. Iš AB Citadele bankas imdavo paskolas, kai pritrūkdavo pinigų pragyvenimui. Kreditoriai vykdė išieškojimą per antstolius, todėl buvo paskaičiuotos vykdymo išlaidos. Jo skola šiai dienai sudaro 144438,89 Eur, mokėjimo terminai suėję.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. liepos 13 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui E. L..

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma akivaizdžiai viršija 7500 Eur (25 MMA). Teismo nuomone, pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, t.y. pareiškėjas yra nemokus (FABĮ 2 str. 2 d., 6 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu. Teismas nustatė, kad už iš AB SEB banko gautas lėšas buvo įgytos negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), jos buvo suremontuotos ir įrengtas grožio salonas, įsteigta (duomenys neskelbtini), kurios direktore tapo S. L.. Turtas buvo įregistruotas E. L. vardu, tačiau jis nebuvo (duomenys neskelbtini) nei savininkas, nei darbuotojas. Šiaulių apygardos teismo 2012-07-04 nutartimi (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduota. Pažymėjo, kad paskola AB SEB bankui buvo dengiama iš pareiškėjo darbo užmokesčio, nors jis nebuvo nei (duomenys neskelbtini) savininkas, nei direktorius, nei darbuotojas, negavo jokių pajamų iš minėtos bendrovės veiklos, patalpas suteikė neatlygintinai bendrovei naudotis, kas jau neatitinka apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus standarto, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prisiimdamas didelius trumpalaikius finansinius įsipareigojimus, neturėjo pakankamai gerai apmokamo darbo, gautus pinigus investavo į sutuoktinės verslą, iš to pelno negavo, paskolą įsipareigojo grąžinti ir grąžino iš savo darbo užmokesčio, kartu įgijo nemažos vertės nekilnojamojo turto, kurį realizavo iki priverstinio skolos išieškojimo pradžios. Konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad prisiimdamas itin didelius finansinius trumpalaikius įsipareigojimus, jis veikė neatsakingai, t. y. jis investavo pinigus, už tai nieko negaudamas, sudarinėjo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Pareiškėjas su sutuoktine šiuo metu nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi jokio, nors anksčiau turėjo nemažai nekilnojamojo turto (2 t., 26-96 b. l.) ir kelias brangias transporto priemones. Paskolos padengimui buvo panaudotas tik turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo įkeistas paskolos įvykdymo užtikrinimui. Kitas turtas (dalis turto, esančio (duomenys neskelbtini)), buvęs įkeistas paskolos AB SEB bankui vykdymo užtikrinimui, kuriam įkeitimas 2007-10-12 susitarimu buvo panaikintas: dalis žemės sklypo ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2007-12-19 buvo padovanotas I. J. (2 t., 76-85 b. l.), taip siekiant išvengti paskolos grąžinimo AB SEB bankui. Teismas nurodė, kad atsisakoma iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Tačiau pažymėjo ir tai, jog sąžiningumo aspektu yra vertinamas ir ankstesnis pareiškėjo elgesys, turintis įtakos bankroto bylos iškėlimui, t. y. paskolos paėmimo momentu ir gerokai prieš tai. O jis rodo tai, kad pareiškėjas, prisiėmęs didelius finansinius įsipareigojimus AB SEB bankui, pagal jo paaiškinimus - turėdamas dar nemažas skolas kitiems kreditoriams (Swedbank, AB, ir AB Citadele bankui), nors byloje tokių duomenų nėra pateikta, vietoje to, kad parduotų turimą nekilnojamąjį turtą ir už gautus pinigus grąžintų paskolas ar bent jų dalis, jį padovanojo. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikti jokie duomenys, kurie patvirtintų, dėl kokių pateisinamų priežasčių pareiškėjas privalėjo sudaryti šį sandorį, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas pagal 2007-12-19 dovanojimo sutartį perleidęs 232/1028 dalis žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 39600 Eur, ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 53265 Eur, pažeidė kreditorių teises, kadangi turėdamas vertingo nekilnojamojo turto turėjo galimybę padengti dalį įsiskolinimo kreditoriams ir todėl šį pareiškėjo veiksmą pripažintino nesąžiningu. Teismas nurodė, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat anksčiau priklausė pareiškėjui ir jo sutuoktinei, tačiau 2008-07-16 nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi (2 t., 104-110 b. l.) už 1670000 Lt buvo parduotas pareiškėjo sūnui D. L. ir jo sutuoktinei. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad minėta suma buvo panaudota pirkimui kitų patalpų (kokių patalpų, kokiam tikslui – nėra aišku), atiduotos skolos Swedbank, AB, ir AB Citadele bankui bei grąžinta dalis paskolos AB SEB bankui. Iš byloje esančio 2014-02-18 Šiaulių apskrities VMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo (1 t., 36-48 b. l.) matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo, kaip patys Šiaulių apskrities VMI nurodė, nedideles pajamas, todėl buvo atliktas finansinis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad jų pajamos neatitiko išlaidų, t. y. jas ženkliai viršijo, todėl pareiškėjui buvo paskaičiuoti mokesčiai ir bauda, dėl ko atsirado dar vienas kreditorius ir taip susidarė dar viena skola. Teismas konstatavo, kad minėti faktai tik patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, siekimą nuslėpti gautas pajamas. Mokestinės nepriemokos valstybei, kurios sudaro 23,39 procento pareiškėjo nurodytų skolinių įsipareigojimų, atsirado būtent dėl pareiškėjo nesąžiningumo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas akivaizdžiai vengė pateikti duomenis apie vykdytą veiklą, prisiimtus įsipareigojimus (pirko ir po to pardavė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), turėjo kitų kreditorių), tokių duomenų jis nepateikė ir teismui, o vengimas pateikti svarbius bylai dokumentus bei paaiškinti bylai svarbias aplinkybes, taip pat tikrovės neatitinkantys paaiškinimai laikytini nesąžiningais civiline teisine ir procesine prasme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog sūnus už parduotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), su juo atsiskaitė pilnai, jis ir jo sutuoktinė gavo visus pinigus. Iš 2014-02-18 Šiaulių apskrities VMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo (1 t., 36-48 b. l.) matyti, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei sūnus D. L. prieš sudarant minėto turto pirkimo - pardavimo sutartį tėvams po lygiai davė iš viso 334000 Lt grynaisiais pinigais, o po to bankiniu pavedimu tėvams pervedė 1336000 Lt, iš kurių pareiškėjas ir jo sutuoktinė išsigrynino dar 337137,84 Lt. Iš gautų lėšų pareiškėjas grąžino dalį įsipareigojimų bankams (Swedbank, AB - 500000 Lt, AB Citadele bankui - 250000 Lt), mokėjo įmokas AB SEB bankui, už išgrynintas lėšas (337137,84 Lt) pirko negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo paaiškinti, kur išleido 334000 Lt, o tai labai didelė suma, kuria galėjo padengti didelę dalį skolų kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad nuo 2009 m. pareiškėjas nustojo mokėti įmokas AB SEB bankui, ėmė vartojamuosius kreditus pragyvenimui, kaip nurodė pareiškėjas, nors būtinybės tam nebuvo ir įmokas bankui galėjo mokėti, nes 2009 m. pareiškėjas ir sutuoktinė pardavė kitą nekilnojamąjį turtą ir automobilį, už kuriuos gavo 228000 Lt, tačiau kur minėtas pinigines lėšas išleido, paaiškinimo pateikti Šiaulių apskrities VMI taip pat negalėjo. Nors šiuo metu pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturi jokios transporto priemonės savo vardu registruotos, tačiau anksčiau turėjo jų ne vieną ir brangias (BMW, M. B. (duomenys neskelbtini), VW Toureg ir t. t.), kurie buvo parduoti, o kur buvo panaudotos piniginės lėšos, gautos už minėtus automobilius, pareiškėjas paaiškinti negalėjo. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinei būnant (duomenys neskelbtini) direktore, sutuoktinės išlaidos viršijo jos pajamas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gavo daugiau pajamų, nei jų parodė Šiaulių apskrities VMI bei teismui, taip slėpė savo gaunamas pajamas nuo valstybės ir nuo kreditoriaus (AB SEB banko), pareiškėjas nustojo mokėti AB SEB bankui pagal kredito sutartį priklausančias mokėti įmokas, ėmė kitas paskolas, nors tam visai nebuvo būtinybės, pardavė arba padovanojo turimą turtą, slėpdamas gaunamas pajamas, kurios galėtų būti panaudotos įsiskolinimų kreditoriams dengimui, todėl konstatavo, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas sau tyčia sukėlė nemokumą, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, o po to nusprendė prašyti teismo iškelti jam bankroto bylą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas E. L. pats prisiėmė riziką dėl sudaromų sandorių, nes turėjo numatyti, kokias teisines pasekmes sudaromi sandoriai gali sukelti. Pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai nesiruošė vykdyti ir, tai žinodamas, pats sau ne tik sukėlė nemokumą, bet ir jį padidino. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog, nuslėpdamas pajamas, kai jo pagal Šiaulių apskrities VMI atliktą patikrinimą išlaidos viršijo pajamas, sąmoningai negrąžindamas paskolos, nustodamas mokėti įmokas, parduodamas ar dovanodamas turimą turtą, kad neliktų turto, į kurį ateityje bus galima nukreipti išieškojimą, už gautas lėšas menkai dengdamas skolas, imdamas vartojimo paskolas, dirbdamas už minimalią algą, sutuoktinei nedirbant arba dirbant ir gaunant menkavertes pajamas, abiems neieškant geriau apmokamo darbo, sąmoningai sunkina savo finansinę padėtį, siekdamas sukelti nemokumą. Tokie pareiškėjo veiksmai, sąmoningai didinant savo kreditorinius įsipareigojimus, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 str. 1 d. prasme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų visiškai nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei bent dalinai tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, kai pareiškėjas šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis už balandžio mėnesį buvo 246,80 Eur, už gegužės mėnesį buvo 415,81 Eur (2 t., 115 b. l.), darbo sutartis sudaryta tik iki 2015-09-30 (1 t., 58-60 b. l.), pradėjo dirbti prieš kelias dienas iki kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ((duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2015-04-14, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė 2015-04-22, tačiau jau žino, kad jo mėnesinės transporto išlaidos (kelionė į darbą) sudaro 50 Eur, ką nurodė pareiškime, nors dirba tik keletą dienų). Jo sutuoktinė per mėnesį gauna tik 52,72 Eur (1 t., 91 b. l.). Nėra jokių garantijų, kad pareiškėją ir jo sutuoktinę toliau rems sūnus, kad jie ir toliau gyvens jam ir jo buvusiai sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Be to, pareiškėjas nurodo, jog jam būtiniausiems poreikiams per mėnesį skirti reikia mažiausiai 215 Eur, dar 97,20 Eur reikia skirti mokesčiams mokėti, kas sudaro daugiau kaip pusė jo gaunamo atlyginimo, o dar turi būti grąžinama skola kreditoriams, tačiau tiek jau dabar skirti negali, todėl, teismo vertinimu, galbūt nurodo ne visas savo gaunamas pajamas. Akivaizdu, kad pareiškėjui sudėtinga būtų sudaryti mokumo atkūrimo planą.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Pareiškėjas E. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas paėmė 232 274,55 Eur paskolą iš AB SEB banko verslui vystyti, norėdamas pagerinti savo šeimos finansinę padėtį, atsiskaityti su kreditoriais, o ne didinti savo įsipareigojimus.

2. Kreditas buvo paimtas 2006 m. gegužės 19 d., t. y. prieš daugiau nei trejus metus, todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pareiškėjui iškelti bankroto bylą, nepagrįstai vadovavosi FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostata. Patys kreditoriai pirmosios instancijos teismo minėtų sandorių neginčijo, kaip pažeidžiančių jų interesų. Šioje byloje dauguma jų net nereiškė prieštaravimų dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo.

3. 2011 m. lapkričio 11 d. VMI inicijavo pareiškėjo mokestinį turto ir pajamų šaltinių tyrimą už 2006-2010 metus, t. y. prieš daugiau nei trejus metus. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas ir apskaičiuotas GPM, taikant 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas per paskutinius trejus metus nėra sudaręs jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių interesus. Pareiškėjo elgesys atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų esmę.

4. Pareiškėjas yra sąžiningas, stengiasi atsiskaityti su kreditoriais. Šią aplinkybę įrodo tai, kad su kreditoriumi AB SEB bankas, kuris yra vienas iš suinteresuotų asmenų šioje byloje, dalinai atsiskaityta, pardavus įkeistą už paskolą bankui turtą (patalpos (duomenys neskelbtini)) ir dalinai iš lėšų pardavus asmenini nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini)). Papildomai kas mėnesį iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio atskaitomos lėšos kreditoriams pagal vykdomuosius raštus. Bet teismas šią aplinkybę nepagrįstai įvertino, kaip pareiškėjo gaunamas menkavertes pajamas ir kad pareiškėjas sąmoningai sunkina savo finansinę padėtį ir sukelia nemokumą.

5. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas turėjo nekilnojamojo turto ir brangias transporto priemones, kurie buvo parduoti, o kur buvo panaudotos piniginės lėšos, neva, pareiškėjas paaiškinti negalėjo. Apeliantas pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo paaiškinęs teismui, kad pardavus nekilnojamąjį turtą, gautas lėšas panaudojo daliniam atsiskaitymui su kreditoriais AB PAREX bankas (2007 m. Kreditavimo sutartis Nr. KS/303, 72405,00 Eur kredito suma, laikotarpiui iki 2022 m.) ir AB bankas „Hansabankas“ (2007 m. Kredito sutartis Nr.07-007588-FA, 144810,00 Eur kredito suma, laikotarpiui iki 2017 m.). 2007 m. gautos iš išvardintų bankų lėšos buvo panaudotos komercinių patalpų pirkimui, kurios pagal Hipotekos lakštus buvo įkeistos, bet nepasisekus verslui, patalpos buvo parduotos ir trūkstamą paskolų dengimui lėšų suma buvo gauta pardavus asmeninį nekilnojamąjį turtą. Įsipareigojimų pagal minėtas sutartis pareiškėjas neturi ir Hipoteka yra išregistruota: pagal sutartį su AB PAREX bankas – 2008-09-23; pagal sutartį su AB bankas „Hansabankas“ - 2008-08-20. Įsipareigojimų, pagal aukščiau išvardintas kreditavimo sutartis, pareiškėjas neturi, todėl ir neminėjo šių aplinkybių pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo S. L. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Šalies argumentai

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. FABĮ 5 str. 8 d. nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Spręsdamas klausimą dėl E. L. sąžiningumo/nesąžiningumo, teismas turėjo daugiau dėmesio skirti analizuojant apelianto veiksmus per paskutinius 3 metus. Pareiškimas teismui pateiktas 2015-04-22, todėl teismas turėjo vertinti apelianto veiksmus nuo 2012-04-22 iki 2015-04-22 ir iš jų analizės vertinti apelianto sąžiningumą/ nesąžiningumą.

2. Kasacinis teismas konstatavo, kad FABĮ tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teises normų aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-65/2015). Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad per paskutiniuosius trejus metus apeliantas E. L. nėra sudaręs jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių interesus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., atsisakyta iškelti apeliantams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, nemokumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:

Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.

Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Nagrinėjamu atveju aktuali Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nuostata, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, vertindamas jo veiksmus ne tik per paskutinių trejų metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir per ankstesnį laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą pripažįsta pagrįstu. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas FABĮ, ne kartą yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi, asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus trejiems metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent šitaip nurodyta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo, aiškinama kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-561/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2015 m. balandžio 22 d., patikslintas pareiškimas teisme gautas 2015 m. gegužės 20 d., kuris priimtas 2015 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 1-6, 77-83, 95-96), todėl vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, pirmosios instancijos teisme sąžiningumo aspektu turėjo būti vertinami pareiškėjo sandoriai, veiksmai (neveikimas) už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., t. y. būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantui bankroto bylą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo nemokumą sukėlė jo paties nesąžiningi veiksmai. Konstatavo, kad pareiškėjas pagal 2007-12-19 dovanojimo sutartį perleidęs 232/1028 dalis žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 39600 Eur, ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 53265 Eur, pažeidė kreditorių teises, kadangi turėdamas vertingo nekilnojamojo turto turėjo galimybę padengti dalį įsiskolinimo kreditoriams, ir todėl šį pareiškėjo veiksmą pripažino nesąžiningu. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą, vadovavosi 2014 m. vasario 18 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, tačiau, kaip teisingai akcentuojama atskirajame skunde, minėtas VMI pareiškėjo turo ir pajamų šaltinių tyrimas buvo atliktas už 2006-2010 metus, t. y. prieš daugiau nei trejus metus.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, išsamiai ir visaverčiai turi būti vertinami pareiškėjo veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. Pažymėtina ir tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjo veiksmus, tačiau tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs pareiškėjo veiksmus (neveikimą) per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m . liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. E3K-434-686/2015). Pripažintina, kad pareiškėjo veiksmai (neveikimas) ankstesniu, nei Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nurodytu laikotarpiu, gali apskritai apibūdinti ir patvirtinti pareiškėjo tam tikrą nerūpestingumą, neatsakingumą tam tikru laikotarpiu. Tačiau ir tokiu atveju teismas turėtų tokius veiksmus vertinti bendrame kontekste kartu su kreditorių veiksmais, kurie taip pat tam tikra prasme gali būti laikomi neatsakingais.

Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsisakydamas kelti pareiškėjui bankroto bylą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų visiškai nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei bent dalinai tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienas iš svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas. FABĮ 7 str. 1 d. nustato reikalavimus mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo planui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos FABĮ 8 str. 1–4 d. nuostatos ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai. Plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo finansinėmis galimybėmis dalinai tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, turėtų būti vertinamos tik tuomet, jei pareiškėjui būtų nutarta iškelti fizinio asmens bankroto, ir jis tuomet turėtų pareigą parengti savo mokumo atkūrimo planą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apelianto (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, pernelyg formaliai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normas ir šis procesinis pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Birutė Simonaitienė