- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- A-143-3027-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00055-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mari transportas“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mari transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mari transportas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mari transportas“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Mari transportas“, apeliantas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-640 ,,Dėl UAB „Mari transportas“ skundo“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0116 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0116 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ pripažino UAB „Mari transportas“ skolininku muitinei ir paskyrė 395 787 Lt baudą už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 209 246 Lt muitą, 2 998 670 Lt akcizą, 749 950 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 395 787 Lt baudą bei 98 356 Lt ir 24 598 Lt delspinigių. Vilniaus teritorinė muitinė sprendimą motyvavo tuo, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 04-1-118-10 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog 2010 m. balandžio 9 d. apie 3 val. 15 min. Vilniuje, Žirnių g., Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pareigūnams sustabdžius UAB „Mari transportas“ priklausantį vilkiką „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykusį iš Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto, nustatyta, jog vietoje pagal dokumentus deklaruotos prekės – faneros, buvo vežamos cigaretės. Transporto priemonę vairavo įmonės darbuotojas A. S. Tyrimo metu nustatyta, kad pagal pateiktus dokumentus buvo įforminta klaidinga Bendrijos tranzito procedūra. Nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0116, pareiškėjas jį apskundė Muitinės departamentui, kuris 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-640 ,,Dėl UAB „Mari transportas“ skundo“ patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendimu, teigdamas, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo metu UAB „Mari transportas“ darbuotojas A. S. prisipažino, jog jis savavališkai, nežinant UAB „Mari transportas“ vadovui, pakrovė į įmonei priklausančią priekabą importo muitais apmokestinamas prekes. Atsakovo nurodytas argumentas, kad pateiktuose pasiaiškinimuose A. S. nurodė, jog buvo suklaidintas dėl pakraunamo krovinio, nepatvirtina, kad įmonėje dirbantys asmenys pakrovė ar su jų žinia buvo pakrautos paminėtos cigaretės. UAB „Mari transportas“ negali būti atsakinga už A. S. neteisėtus, savavališkus veiksmus, kurių įmonė negalėjo kontroliuoti ir išvengti. Pažymėjo, jog, remiantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalimi, įmonė negali būti pripažinta skolininku, nes ji prekių į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, nedalyvavo jas įvežant ir niekaip neprisidėjo prie jų įvežimo. Be to, neteisėtai įvežtų prekių neįsigijo, jų nesaugojo bei nelaikė, jomis niekaip nedisponavo, t. y. nebuvo prekių valdytojas. Kadangi, pagal paminėtą Bendrijos muitinės kodekso nuostatą, UAB „Mari transportas“ nelaikytina skolininku, todėl jai negalėjo atsirasti skola muitinei bei negalėjo būti paskirta bauda. Be to, įmonei pagal aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas nėra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, ji nėra įtariamasis šioje byloje, dėl jos nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai įmonę pripažino skolininku muitinei.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo motyvas, jog nagrinėjamo ginčo atveju skola turėjo būti įregistruota vairuotojui A. S., yra nepagrįstas, nes: 1) pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją, pareiškėjo vardu muitinei buvo pateikta tranzito deklaracija ir deklaruota, kad vykdant tranzito procedūrą yra gabenama klijuota fanera. Kertant Bendrijos išorės sieną, transporto priemonę vairavo pareiškėjo darbuotojas (vairuotojas A. S.), kuris pateikė tranzito deklaraciją MRN Nr. 10LTVK3000117BA9B1 ir išimtinai veikė pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, vardu bei atstovavo jo interesus muitinėje; 2) pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl visais atvejais atsako už jo vardu veikusių fizinių asmenų (darbuotojų) veiksmus, kartu patiria ir neigiamas teisines pasekmes; 3) nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra laikytinas žinojusiu ar galėjusiu žinoti, kad cigaretės yra įvežamos neteisėtai. Tokia išvada grindžiama tuo, jog neteisėtai įvežant cigaretes buvo naudojama pareiškėjui priklausanti transporto priemonė, prekės bei jas lydintys dokumentai muitinei buvo pateikti pareiškėjo vardu; 4) pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, būtų laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudarytų sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo (Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-230/06). Dėl išdėstytų aplinkybių, atsakovo nuomone, pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą nėra. Taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, kai skola muitinei atsiranda dėl aplinkybių, kuriomis tranzito procedūros vykdytojo veiksmuose nematyti apgaulės arba aplaidumo (asmuo buvo sąžiningas), tranzito procedūros vykdytojui leidžiama prašyti atsisakyti išieškoti muitus. Tam yra įtvirtinta bendradarbiavimo procedūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, įregistruodamas pareiškėjui skolą, vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, kuriame nurodyta, jog už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, jos įvykdymą atsako jos vykdytojas; Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Taip pat rėmėsi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. išaiškinimu administracinėje byloje Nr. C-459/07, kurioje pasakyta, kad muitinės pareigūnams nereikalingas nustatinėjimas fakto apie pažeidėjo žinojimą ar nežinojimą dėl nesumokėtų mokesčių, o pakanka „pagrindo manyti“, jog asmuo turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju cigaretės buvo gabentos pareiškėjo automobiliu. Jos buvo vežamos vietoje prekių, deklaruotų tranzito deklaracijoje, todėl jos yra laikomos neteisėtai įvežtomis į Bendrijos muitų teritoriją. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog gabentos cigaretės nebuvo pateiktos muitinės įstaigai, taip pat nebuvo pranešta apie šių prekių įvežimą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės pagrindai yra skirtingi. Todėl pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktų, o baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pabrėžė, kad pareiškėjas atsako už jo vardu veikusių fizinių asmenų elgesį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A15-1421/2005).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 87–92) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57, 58 straipsniais. Nurodė, jog ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjas šio nagrinėjimo atveju gali būti laikomas muitinės skolininku. Pareiškėjas skunde neginčija fakto, jog cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, taip pat neginčija visų Vilniaus teritorinės muitinės sprendime priskaičiuotų mokesčių apskaičiavimo metodikos ir jų apskaičiavimo teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas ginčija patį mokesčių priskaičiavimo faktą, jog skola muitinei buvo įregistruota visiškai nekaltam juridiniam asmeniui, t. y. tranzito procedūros vykdytojai UAB „Mari transportas“, kuriai ikiteisminio tyrimo byloje net nėra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, jog, administruodama muitus, muitinė pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), nuostatomis, o Mokesčių administravimo įstatymu tiek, kiek jis neprieštarauja paminėtiems reglamentams. Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsniu, teismas konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę Mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu. Atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju atliekant tranzito įforminimo procedūrą buvo rasta prekių (cigarečių), kurių pareiškėjas nepateikė muitinei, todėl atsirado skola muitinei. Teismas taip pat įvertino Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nustatė, kad pareiškėjo teiginys, jog A. S. prisipažino, kad jis savavališkai bei įmonės vadovui nežinant pakrovė muitais apmokestinamas prekes, byloje esančiais dokumentais neįrodytas. Byloje pateikti 2010 m. balandžio 9 d. ir 2010 m. birželio 28 d. A. S. pasiaiškinimai, kuriuose, priešingai nei teigė pareiškėjas, paaiškinta, jog vairuotojas buvo suklaidintas ir nežinojo, kad bus pakrautas toks krovinys, dėl padaryto gailisi ir prašo neatleisti iš darbo. Šios aplinkybės nereiškia, jog vairuotojas prisipažino dėl savo neteisėtų veiksmų. Teismas atkreipė dėmesį į Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 9 straipsnio 1 punktą, 17 straipsnio 1 punktą, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalį. Nustatė, kad tranzito deklaracijoje MRN Nr. 10LTVK3000117BA9B19, kurioje užfiksuota gabenama fanera, o nedeklaruotos cigaretės, matyti, jog įmonės vairuotojas A. S. veikė UAB „Mari transportas“, kaip tranzito procedūros vykdytojos ir vežėjos, vardu, tuo atstovaudamas įmonės interesus muitinėje. Tokiu atveju pareiškėjas atsako už jo vardu veikusių fizinių asmenų elgesį, nes „juridinio asmens atstovo vardu padaryta neteisėta veika yra nuosava juridinio asmens veika ir už tokią veiką privalo atsakyti pats juridinis asmuo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A15-1421/2005). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad deklaracijoje pateikti duomenys būtų teisingi. Prekės buvo gabenamos UAB „Mari transportas“ priklausančiu vilkiku „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Koegel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tai yra vienintelė įmonės transporto priemonė. Todėl pareiškėjas negalėjo nežinoti, apie vilkiko naudojimą. Todėl, nesant įrodymų apie tai, jog vairuotojas, veikdamas įmonės vardu, veikė savavališkai, teismas laikė, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad prekės yra įvežamos neteisėtai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A6-238/2007, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog įmonei nėra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, ji nėra įtariamoji ikiteisminio tyrimo byloje bei dėl jos nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra reikšminga. Teismo nuomone, atsižvelgiant į muitinės sprendimuose taikytų teisės aktų nuostatas, argumentus, skundo nuostatas, patenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96–97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, negali būti pripažintas skolininku, nes prekių (cigarečių) į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, nedalyvavo jas įvežant ir neprisidėjo prie jų įvežimo – įmonė nėra įvežto krovinio savininkė, siuntėja ar gavėja. Prekės (cigaretės) buvo pakrautos į įmonės vilkiką neteisėtai, be jos žinios. Įmonės darbuotojas (vilkiko vairuotojas) A. S. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad savavališkai, nežinant įmonės vadovui ar kitiems darbuotojams, pakrovė į įmonės vilkiko priekabą importo muitais apmokestintas prekes. Vairuotojo paaiškinimuose nėra prieštaravimų jo prisipažinimui. Įmonė nėra atsakinga už trečiųjų asmenų neteisėtus, savavališkus veiksmus, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir išvengti. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–104) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigė, jog dėl neteisėto cigarečių įvežimo yra kaltas įmonės vairuotojas A. S. ir jis prisipažino veikęs savavališkai. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šiuos pareiškėjo teiginius, o vairuotojo pasiaiškinimuose nurodytos aplinkybės nereiškia, kad vairuotojas prisipažino dėl savo neteisėtų veiksmų.
2. Įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją, pareiškėjo (tranzito procedūros vykdytojo ir vežėjo) vardu muitinei buvo pateikta tranzito deklaracija ir deklaruota muitinei, kad vykdant tranzito procedūrą yra gabenama klijuota fanera. Kertant Bendrijos išorės sieną, pareiškėjui priklausančią transporto priemonę vairavo pareiškėjo darbuotojas (vairuotojas A. S.), kuris pateikė tranzito deklaraciją MRN Nr. 10LTVK3000117BA9B1 ir išimtinai veikė pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, vardu bei atstovavo jo interesus muitinėje. Pareiškėjas turėjo žinoti ar galėjo žinoti, kad cigaretės yra įvežamos neteisėtai, o tai yra pagrindas laikyti jį muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasmę. Teismo sprendime pateiktas faktinių aplinkybių ir teisės aktų įvertinimas atitinka ir Europos Teisingumo Teismo sprendimų Nr. C-414/02 ir Nr. C-230/06 nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad cigaretės, gabentos puspriekabėje vietoje prekių, deklaruotų tranzito deklaracijoje MRN Nr. 10LTVK3000117BA9B1, bet nepateiktos muitinės kontrolei, yra neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės. Procedūros vykdytojas UAB „Mari transportas“ nesilaikė Bendrijos muitinės kodekso 38 ir 40 straipsnių reikalavimų. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šiuo atveju skola muitinei už neteisėtai įvežtas cigaretes atsirado 2010 m. balandžio 9 d. Kadangi UAB „Mari transportas“, kaip vežėjas ir procedūros vykdytojas, įvežė prekes ir prisiėmė atsakomybę už jų muitinį įforminimą, todėl jam tenka atsakomybė už nelegalų akcizinių prekių įvežimą, o tuo pačiu už skolos muitinei atsiradimą. Pareiškėjo teiginys, kad jis negali būti skolininku, nes apie krovinio turinį (cigaretes) nežinojo ir negalėjo tokios situacijos nei numatyti, nei kontroliuoti, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas yra atsakingas už visų prekių teisingą deklaravimą bei kitų nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Nesant įrodymų apie vairuotojo, kuris veikė išimtinai įmonės vardu, savavališkus veiksmus, laikytina, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad prekės (cigaretės) įvežamos neteisėtai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A15-1421/2005. Pažymi, jog baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės atsiradimo pagrindai yra skirtingi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad 2010 m. balandžio 9 d. pareiškėjui priklausančioje transporto priemonėje, kurią vairavo pareiškėjo samdomas darbuotojas A. S., į Europos Bendrijų muitinės teritoriją vietoje deklaruotų prekių – klijuotos faneros, neteisėtai buvo įvežtos cigaretės. Byloje taip pat nėra ginčijama, kad toks prekių įvežimas buvo atliktas TIR procedūros metu, vykdant muitinio tranzito procedūrą. Pareiškėjas buvo šios tranzito procedūros vykdytojas ir TIR knygelės turėtojas. Kolegija pažymi, kad nurodyto cigarečių įvežimo į Europos Bendrijų muitinės teritoriją faktas jau savaime suponuoja importo skolos muitinei atsiradimą. Tokios skolos atsiradimas byloje taip pat iš esmės nėra ginčijamas. Todėl kolegija, atsižvelgdama į šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus teisinius argumentus, nepripažįsta būtina detaliai aptarti nurodytos skolos atsiradimo teisinį pagrindimą.
Nagrinėjamo ginčo esmė yra klausimas, ar Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu pareiškėjas gali būti pripažintas skolininku, kuriam atitenka pareiga likviduoti nurodytą skolą muitinei ir sumokėti su šios skolos atsiradimu sietinus mokesčius. Kolegija pažymi, kad, atsakant į šį klausimą, yra būtina pateikti Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimą. Šiuo konkrečiu atveju – nustatyti, ar pareiškėjas kaip paminėtos muitinio tranzito procedūros vykdytojas - prekių vežėjas – gali būti pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 įtraukos taikymo prasme (pagal ją, skolininku dėl neteisėto prekių įvežimo laikomas asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes), ar jo atžvilgiu taikytinos šios dalies 2 įtraukos nuostatos, pagal kurias skolininku laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Aiškindama paminėtų (1 ir 2 įtraukų) nuostatų tarpusavio atskyrimo klausimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad 1 įtraukoje nurodyto asmens samprata apima ne tik fizinį, bet ir juridinį asmenis. Todėl pareiškėjo juridinio asmens statusas negali būti kliūtimi laikyti jį skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 įtraukos taikymo prasme. Antra vertus, kolegija pažymi, kad šios dalies 2 įtraukos nuostatos apie subjektyvų prekių įvežimo neteisėtumo suvokimą (o tai yra viena iš būtinų sąlygų pripažinti asmenį skolininku šios įtraukos taikymo prasme) leidžia daryti išvadą, kad šios nuostatos yra adresuotos būtent fiziniam asmeniui. Be to, pažymėtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas solidarios, o ne individualios atsakomybės muitinei principas. Tai reiškia, kad skolininku muitinei pripažinimas pagal vieną iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukų savaime nepaneigia nei galimos kitų asmenų atsakomybės muitinei, nei tokių asmenų tarpusavio atsakomybės regreso tvarka.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat į aukščiau aptartą faktinę bylos aplinkybę, kad teisės taikymo požiūriu paminėtų nelegaliai įvežtų prekių (cigarečių) vežėju buvo būtent pareiškėjas, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas (ir trečiasis suinteresuotas asmuo) teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei pagal atitinkamą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 įtrauką. Tai reiškia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jo nežinojimo ir negalėjimo žinoti apie paslėptų cigarečių gabenimą jo deklaruotoje siuntoje nėra bylai reikšmingi. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų apelianto nenurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.