- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-27
- Bylos Nr.
- I1-2344-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02884-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 103500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2022-11-16 iki 2023-05-24 buvo kalinamas Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime (toliau – Kauno kalėjimas) (iki 2023-01-01 Kauno tardymo izoliatorius), ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad kameroje Nr. 240 jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, kamera visada buvo perpildyta, iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, nes sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas mažas. Dėl šių pažeidimų jis daug nervavosi, buvo pakėlęs prieš save ranką, juto orumo pažeminimą, diskomfortą, kitus nepatogumus, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Kauno kalėjime, priteisti 103500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime (b. l. 6-10) nurodė, kad pareiškėjui Kauno kalėjime ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Kauno kalėjime pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti taip, kad juose laisvai galėtų judėti visi asmenys tuo metu išvesti pasivaikščioti. Kauno kalėjime kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų sanitariniai mazgai įrengti pačiose gyvenamose patalpose kaip numatyta Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunktyje, nustatytais kamerų įrengimo reikalavimais, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo patalpos durys tvarkingos, todėl patalpa užtikrina nuteistųjų privatumą. Kauno kalėjimo administracija imasi visų būtinų priemonių, kad kamerose nebūtų rūkoma, tai yra apie draudimą rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose skelbia iškabinti įspėjamieji ženklai apie draudimą rūkyti patalpose. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Kauno kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad nuo 2022-11-16 iki 2023-05-24 Kauno kalėjime jis buvo laikomas kameroje Nr. 240, kur trūko ploto, neatitiko higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu, nuo 2022-11-16 iki 2023-05-24, Kauno kalėjime buvo laikomas kameroje Nr. 240 kur trūko ploto, ji neatitiko higienos normų, todėl bus nagrinėjamos aplinkybės susijusios su kalinimu kameroje Nr. 240 ir pareiškėjo nurodytu laikotarpiu t. y. nuo 2022-11-16 iki 2023-05-24.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 240 pareiškėjas bausmę atliko nuo 2022-11-17 iki 2023-08-01 (b. l. 7).
Ginčo metu minimalų gyvenamųjų patalpų plotų pataisos įstaigose reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-317 patvirtintos ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“ (galiojo iki 2023 m. sausio 5 d.). Minėto teisės akto 2.2 papunktis numatė, jog nuteistajam laikomam kameros tipo patalpoje tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022-11-17 iki 2023-08-01 paskirtas ir gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 240, kuri yra 15.63 m² ploto, įrengtos 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3.9 m² (b. l. 7, 12).
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kauno kalėjimo administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 ir 2023-01-03 įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,9 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pareiškėjas teigia, kad kameroje buvo blogas kvapas, nes sanitarinis mazgas nėra pilnai izoliuotas nuo likusios kameros ploto, netinkamas vėdinimas. Pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų.
Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Kauno kalėjimo sanitariniai mazgai, ventiliacija buvo tvarkingi. Kauno kalėjime kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno kalėjimo kameros yra reguliariai tikrinamos
Iki 2020 m. gruodžio 22 d. galiojusios Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (14.5 p.), tačiau Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5. punkte numatyta, kad nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara iki kameros lubų. Į bylą pateiktos kameros fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad sanitarinis mazgas kameroje atitvertas ne iki lubų, o įėjimai į sanitarinio mazgo zoną atskirtas durimis (b. l. 17-22).
Vertinant netinkamo kvapo buvimą kameroje, teismas pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Kauno TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 12.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek anksčiau vyravusioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.), tiek ir naujausioje praktikoje tokį atitvėrimą bei patalpų vėdinimą pro langus laiko tinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus, nenustatyti. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Kauno kalėjimo administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tai yra nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Iš atsakovės atstovės atsiliepimo matyti, kad Kauno kalėjimo administracija imasi visų būtinų priemonių, kad kamerose nebūtų rūkoma, tai yra apie draudimą rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose skelbia matomose vietose iškabinti įspėjamieji užrašai, ženklai apie draudimą rūkyti (priklijuoti lipdukai, nurodantys draudimą rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose) (b. l. 15-16). Atsakovės atstovės pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, pareiškėjas jų nekvestionuoja, todėl teismas jais vadovaujasi.
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023). Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-556/2022; 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jį netenkinančių sąlygų, susiklosčiusių dėl to, kad jis laikomas su rūkančiais asmenimis, kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Atsakovės atstovas nurodė, kad Kauno kalėjime pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti taip, kad juose laisvai galėtų judėti visi asmenys tuo metu išvesti pasivaikščioti. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, bylai aktualiu laikotarpiu, į Kauno kalėjimo administraciją su skundais nesikreipė. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste, yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos, kurios šiuo atveju nepagrindė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 103500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose, buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis sprendime nurodytu teisiniu reglamentavimu, daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo argumentų, pagrįstų abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nors pareiškėjas teigė, jog dėl minėtų pažeidimų daug nervavosi, buvo pakėlęs prieš save ranką, juto orumo pažeminimą, diskomfortą, kitus nepatogumus, ir pan., tačiau atsakovės atstovė 2023-10-25 pažymoje Nr. RV-19-1619 nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų, į įstaigos psichologus nesikreipė. Nuteistasis įstaigos psichologų nurodytu laikotarpiu konsultuotas buvo, tačiau dėl kitų klausimų – suicidinių tendencijų (b. l. 24). Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti atsakovės psichologės pasirašytu oficialiu dokumentu. Pažymėtina, kad į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorija (b. l. 26-46) nepatvirtina, jog dėl pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių jis patyrė stiprius emocinius išgyvenimus. Be to, pabrėžtina, jog nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.