- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-660-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-67294-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nukentėjusysis
- J. A.
- Nuteistasis
- A. A.
- Kaltinamasis
- A. A.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu vieniems metams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta viena trečiąja dalimi ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 10 punktais, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. A. šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo tęsti darbą ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo.
Bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką nuspręsta įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. gruodžio 26 d. 7.17 val. iki 2017 m. gruodžio 27 d. 14.45 val. (2 paras), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Bausmės vykdymo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kaltinamajam A. A. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.
Išaiškinta kaltinamajam, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:
1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 27 d., laikotarpiu nuo 02.00 val. iki 04.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konfliktuodamas su nukentėjusiąja savo sutuoktine J. A., ją stumdydamas, pargriaudamas ant žemės, tampydamas už plaukų, lauždamas abi rankas, padarė J. A. poodines kraujosruvas kairio žasto srityje, dešinio sėdmens srityje, dešinėje blauzdoje, dešinio kelio srityje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad A. A. veiksmai kvalifikuoti teisingai, jo kaltė įrodyta. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas jo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos vykdymą atidedant.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prašo atsižvelgti, kad už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti paskirta viešųjų darbų, arba laisvės apribojimas, arba areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų, kas reiškia, kad baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių teismas parenka vieną vadovaudamasis bausmių skyrimo pagrindais.
3.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė apkaltinamajame nuosprendyje, kad atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (įvertinus veiksmų apimtį), į kaltės rūšį (tiesioginė tyčia), į tai, kad nusikalstama veika baigta, į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, todėl paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, nustatant mažesnę bausmę nei sankcijos vidurkis. Tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl bausmės tikslai nebus pasiekti parenkant jam švelnesnes bausmės rūšis. Skunde jis nurodo, kad bausmė turi būti teisinga, ji turi atitikinti padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tačiau kartu apeliantas pažymi, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo, todėl bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu - bausmės individualizavimu, kuris reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.
3.2. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad konfliktas su sutuoktine buvo pirmas, ir jis įsitikinęs, kad daugiau tai nepasikartos. Tą patvirtina ir jo elgesys po nusikaltimo padarymo, kad iš karto po įvykio jis atsiprašė sutuoktinės, jie susitaikė ir iki šiol nėra jokių konfliktų, supratęs tokio elgesio priežastis jis ėmėsi veiksmų, kad to išvengti ateityje, kartu su sutuoktine lankė psichologo konsultacijas, gydėsi nuo alkoholio vartojimo. Apelianto nuomone, šios aplinkybės parodo, kad ir ateityje jis laikysis visuomenei ir šeimai priimtinų elgesio taisyklių ir visa tai pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti ir įvertinti. Teigia, kad teigiamai jį apibūdina ir tai, kad nors jis tik iš dalies darbingas, tačiau dirba pagal individualios veiklos leidimą, moka mokesčius, kas parodo jo požiūrį ir nusiteikimą laikytis visuomenei priimtinų elgesio normų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir šios aplinkybės.
3.3. Apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad teisminėje praktikoje laikomasi nuomonės, jog laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, skiriama tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis pakartotinai pavartoja smurtą prieš savo sutuoktinį, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas jam griežčiausią bausmės rūšį, nukrypo nuo teisminės praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-268-942/2017, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017 ir kt.).
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tik prašo skirti jam kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, spręsdamas klausimą dėl bausmės A. A. skyrimo, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tačiau, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė laikinojo sulaikymo laiko įskaitymo į bausmės laiką skaičiavimo tvarką bei nepagrįstai išaiškino nuteistajam BK 48 straipsnio 3 dalyje numatytas prievoles, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).
7.1. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš kelių nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo (BK 140 str. 2 d.) sankcijoje numatytų bausmių rūšių parinkdamas laisvės atėmimą, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teismas pačios griežčiausios bausmės parinkimo nemotyvavo, nes nuosprendyje buvo aptartos visos su bausmės skyrimu susiję aplinkybės ir padaryta pagrįsta ir teisinga išvada.
7.2. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas anksčiau šešis kartus buvo teistas už tyčines nusikalstamas veikas. Pirmaisiais nuosprendžiais jam buvo skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, vėliau, A. A. padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės į pataisos namus. Iš pataisos namų jis buvo paleistas taikant lygtinį paleidimą, per kurį nusikalstamų veikų jis nepadarė, tačiau praėjus kiek daugiau nei dviem metams ir vėl įvykdė tyčinį smurtinį nusikaltimą. Taigi, kaip matyti iš aptarto, skundžiamu nuosprendžiu už tyčinę nusikalstamą veiką A. A. nuteistas jau septintą kartą. Be to, jis sistemingai baudžiamas administracine tvarka už įvairius teisės pažeidimus. Tokios aplinkybės duoda pagrindo teigti, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra ne atsitiktinė klaida, o sistemingas ir sąmoningas teisės normų nepaisymas. Atsižvelgęs į šias apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat į kaltės rūšį, įvertinęs skiriamai bausmei keliamus tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas, jį auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.), apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantui skirtina griežčiausia BK 140 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatyta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Taigi, jo ankstesni teistumai ir aplinkybės, susijusios su asmenybe, požiūriu į savo elgesį ir siekį pasitaisyti, apylinkės teismo buvo įvertinos teisingai. Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į apelianto nustatytą po vieną atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę, įvertino jo asmenybę, ir paskyrė jam sankcijoje numatytos parinktos bausmės vidurkiui artimą bausmę, todėl ji negali būti laikytina aiškiai per griežta.
7.3. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgė ir į humanizmo, bausmės individualizavimo bei jos ekonomijos principus, ir padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai A. A. bus įgyvendinti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, t. y. gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones. Skunde apeliantas teigia, kad teismas neįvertino to, kad jis dirba, moka mokesčius, turi šeimą, augina du mažamečius vaikus. Aukštesnysis teismas pažymi, kad ši aplinkybė kaip tik pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinta, dėl ko ir nutarta paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Pagal teismų praktiką, teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016). Šiuo atveju nors pirmosios instancijos teismas ir konkrečiai neįvardijo bausmės vykdymo atidėjimo A. A. taikymo priežasčių, tačiau iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog buvo įvertinti ir jo teigiami socialiniais ryšiai.
7.4. Aukštesnysis teismas nesutinka su nukentėjusiąja šioje byloje pripažintos nuteistojo sutuoktinės J. A. apeliacinės instancijos teisme išsakytais argumentais, jog A. A. paskirtos bausmės pobūdis kelia jų šeimai, kurioje auga mažametis vaikas, įtampą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jis įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo tęsti darbą ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tai pat jam paskirta poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią turi įvykdyti per ta patį šešių mėnesių laiką, t. y. tos pačios priemonės, kurias tiek pats nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji laiko būtinomis norint pasiekti, kad bausmės tikslai būtų įgyvendinti A. A. realiai neatliekant paskirtos laisvės atėmimo bausmės pataisos namuose. Taigi, pritaikius paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą, įvertinus paskirtų įpareigojimų ir baudžiamojo poveikio priemonės suderinamumą, darytina išvada, jog tokio pobūdžio suvaržymai esminiai nepakeis jo turimų socialinių ir šeiminių santykių kokybės ir netrukdys jų vystyti bei puoselėti, o tik suteiks realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį. O nuteistajam per šį laikotarpį tinkamai vykdant visas nustatytas sąlygas ir nepažeidinėjant įstatymų, bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimui nebus jokio teisinio pagrindo.
7.4. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra įrodymų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.
8. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas, paskyręs nuteistajam laisvės atėmimo bausmę ir pritaikęs jos vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitydamas laikinojo sulaikymo laiką – 2 paras, nepagrįstai vieną laikinojo sulaikymo parą prilygo dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 str. 1 d. 1 p. b) p. p.). Taip pat teismas be pagrindo išaiškino nuteistajam prievoles, privalomas laikytis asmenims, nuteistiems laisvės apribojimo bausme (BK 48 str. 3 d.), todėl ši nuosprendžio dalis keistina, šiuos klausimus išsprendžiant tinkamai (BPK 328 str. 4 p).
9. Aptariamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodant nuteistojo ankstesnius teistumus, teismas suklydo nurodydamas, už ką A. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2012 m. sausio 4 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu: skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad šiuo jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau iš bylos duomenų apie jo teistumus (b. l. 58), matyti, kad nuosprendžiu nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl šis apsirikimas taisytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti:
Nurodyti, kad bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. A. į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. gruodžio 26 d. 7.17 val. iki 2017 m. gruodžio 27 d. 14.45 val. (2 paras), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išaiškinti kaltinamajam, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:
1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
Ištaisyti nuosprendžio rašymo apsirikimą ir nurodyti, kad A. A. 2012 m. sausio 4 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.