Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. P., pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje ir nubausta:

pagal BK 155 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų 00 ct) dydžio bauda;

pagal BK 154 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda;

pagal BK 155 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda pagal BK 155 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir skirta subendrinta 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutine subendrinta bausme R. P. paskirta 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų 00 ct) dydžio bauda.

R. P. nustatytas terminas baudos sumokėjimui savo noru – 3 (trys) mėnesiai nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, nukentėjusiajam L. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš kaltinamosios R. P., a. k. (duomenys neskelbtini), priteista 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš R. P., priteista L. S., 2420,00 Lt (du tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt litų 00 ct) bylos procese turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteista už tai, kad 2012 m. birželio 20 d., 22.41 val. į L. S. mobilaus ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), iš savo mobilaus telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė įžeidžiančio turinio žinutę: „ „šaunuolis“ - žaloji nuosavo vaiko psichiką neaišku kokios reputacijos kaimynui. (duomenys neskelbtini) univeras turėtų sudegt už tokius absolventus. Susitiksime vaikų teisių tarnyboje. Liudininkų yra“, taip R. P. neviešai įžeidė L. S. ir padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.

Be to, R. P. nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 22 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose nenustatytam (duomenys neskelbtini) r. PK pareigūnui, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ant paruoštos formos (pareiškimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui A. G. adresuoto blanko) surašė ir pateikė (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams tirti 2010 m. vasario 22 d. pareiškimą, kuriame, be kitų duomenų, nurodė, jog „...darau išvadą, kad kaimynas L. S., būdamas nestabilios psichikos, galėjo vakare arba naktį ateiti į mūsų kiemą ir padaryti žalą mums savo chuliganiškais veiksmais“, o 2013 m. vasario 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo posėdyje teismui, savo atstovei advokatei, nukentėjusiajam asmeniui L. S. ir jo atstovei advokatei pateikė 2010 m. vasario 22 d. pareiškimo kopijas, taip paskleidė apie L. S. tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir pažeminančią L. S. informaciją, kuri gali pakirsti pasitikėjimą L. S., viešai raštu jį įžeidė ir taip galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje.

Taigi remdamasi išdėstytų aplinkybių visuma, nukentėjusiojo atstovė mano, kad nėra jokio pagrindo išteisinti R. P. nei pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nei pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Atstovės teigimu, nukentėjusiojo pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas iš dalies. Apylinkės teismo nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis yra visiškai pagrįstas, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų - nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyra. Nekyla abejonių, kad nuteistoji savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam neturtinę žalą, kuri yra preziumuojama įstatyme, kad labai įžeidė nukentėjusįjį, sukėlė stresą jam bei jo šeimos nariams, tačiau priteista nors ir nedidelė neturtinė žala yra pakankama kompensacija už patirtą stresą ir nemalonius išgyvenimus. Taigi mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atitinkamos kategorijos bylose, išaiškinimais, apibendrinimais bei apžvalga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti proceso išlaidas, nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas

Dėl BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje įvertino tik pačios SMS žinutės turinį, nevertindamas šios SMS žinutės turinio kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuteistoji R. P. SMS žinutę L. S. išsiuntė po to, kai jos sutuoktinis V. P. jai papasakojo apie tai, kaip su juo ir liudytoju A. V. bendravo L. S. dukra. Todėl šiuo atveju būtina įvertinti ne tik pačios SMS žinutės turinį, tačiau ir jos išsiuntimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kaip liudytojas apklausiamas V. P. parodė, kad 2012 m. birželio 20 d. su draugu A. V. sėdėjo ant suoliuko prie verandos lauke ir buvo labai nustebęs, kad mažametė mergaitė priėjo prie tvoros ir pasakė „tu su mėlyna maike dink, o tu seni dink iš to kiemo“. Aiškiai suprato mergaitės žodžius, gal kokių raidžių neištarė. Šalia jo sėdėjęs A. V. pasakė, kad pasitraukim į šoną ir jie įėjo į kambarį. Po to grįžęs į namus papasakojo žmonai, kuri, kaip mokytoja, nusiuntė informacinio pobūdžio žinutę, kurioje jis nematė jokio įžeidimo, grasinimo. Mano, kad žmona, kaip pedagogė, turėjo atkreipti dėmesį į tokį dalyką. 2012 m. birželio 27 d., apie 20 val. atėjo draugas A. V. pasišnekėti ir vėl sėdėjo, kai atėjo mergaitė prie tvoros ir pasakė „tai tepkit slides iš čia“. Liudytojas A. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. birželio 20 d. buvo išėję į kiemą, V. P. sėdėjo ant suoliuko, jis stovėjo, kai prie tvoros priėjo S. mergaitė ir pasakė „ei tu mėlyna maike varyk iš kiemo ir tu seni dink iš čia“. Jis pasakė, kad čia provokacija, vaikas negali taip pasakyti ir jie įėjo į vidų. Mėlyna palaidine buvo jis, o kitas kreipinys „seni“ buvo skirtas V. P.. Birželio 27 d. ta pati mergaitė pribėgusi prie tvoros pasakė, o jie nebandė su ja kalbėtis, suprato, kad provokacija, įėjo į vidų. Mergaitė buvo apie 1 metro su trupučiu ūgio, galėjo būti apie 2-3 metų amžiaus. Sakydama kažkokios raidės aiškiai netarė, bet sakinio prasmė buvo aiški. Mergaitė iš viso neturėjo įžeidžiančiai sakyti, anksčiau niekada nekalbino. Vaikštinėdavo mergaitė po kiemą, bet prie tvoros nėra priėjusi. Tą dieną su mergaite buvo I. S.. Nuteistoji R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2012 m. birželio 20 d. sutuoktiniui grįžus iš sodybos, iš jo žodžių sužinojo apie įvykį, kad L. S. dukra jos sutuoktiniui ir jo draugui A. V. pasakė „tu mėlyna maike varyk iš čia ir tu seni varyk iš kiemo greitai, supratai“. Jiems aptarinėjant konfliktą parašė L. S. žinutę telefonu. Žinutė buvo informacinio pobūdžio, išreikšta nuomonė, be jokių grasinimų ir įžeidinėjimų. Netinkamas vaiko auklėjimas pasireiškė tuo, kad suaugusiems žmonėms kaimynų mergaitė pasakė nepagarbius žodžius. Kreipėsi į (duomenys neskelbtini) vaikų teisių apsaugos skyrių (toliau – VTAS) su pareiškimu, antrą pareiškimą parašė jos sutuoktinis. Kaimynų mažametė dukra savo kieme nepagarbiai kalbėjo su svetimais žmonėmis. L. S. ir I. S. turi prižiūrėti vaiką ir klausytis ką jis kalba, tuo labiau svetimiems suaugusiems žmonėms. Tėvai už tokį vaiko elgesį turėtų būti įspėjami. Mergaitė mažametė, trijų su pusę metų, todėl ji šitaip kalbėti pati negalėjo, akivaizdu, kad buvo suaugusių provokacija. Kieme iš jos sutuoktinio negalėjo išgirsti tų žodžių. Kaimynas A. V. pasakė „tylėkim“, nes mergaitė pirmą kartą jam būnant kieme pribėgo prie tvoros, kadangi anksčiau neateidavo prie tvoros ir niekada nieko nesakydavo. Rašydama „žaloji nuosavo vaiko psichiką“ turėjo tiesioginę prasmę. Kad leidžia vaikui nepagarbiai elgtis su suaugusiais. Kad „(duomenys neskelbtini) univeras turėtų sudegti už tokius absolventus“, turėjo galvoje L. S. ir jo sutuoktinę I. S.. Kvietė į pasimatymą, nes tikėjosi pokalbio vaiko teisių skyriuje, kad abi pusės dalyvaus. Jos sutuoktinis parašė antrą pareiškimą VTAS, nes kaimynų dukra po savaitės, birželio 27 d., pasakė „tepkis slides, dinkit iš kiemo“. Nuvyko į VTAS liepos 12 d. paklausti tarnybos vadovės O. V. ar vyko pokalbis su vaiko tėvais. Mergaitė daugiau prie tvoros nėra atėjusi ir jokių žodžių nėra pasakiusi. Siųsdama žinutę ji siekė, kad tėvai atkreiptų dėmesį ir kontroliuotų kur vaikas laksto, ką jis kalba ir, kad vaikas daugiau taip nedarytų. Šiuo atveju vaiko psichika buvo žalojama, todėl, kad vaikas buvo pamokytas kartoti kažkieno žodžius ir suaugusiems vyrams juos sakyti, varyti juos iš svetimo kiemo. Tai, kad L. S. dukra buvo atbėgusi prie tvoros ir V. P. bei A. V. pasakė „tu su mėlyna maike dink, o tu seni dink iš to kiemo“ patvirtina liudytojos, (duomenys neskelbtini) rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėjos O. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad 2012 m. birželio mėnesį atėjo R. P. su prašymu, o po savaitės atėjo jos vyras ir buvo pateiktas antras prašymas. Prašymo esmė, kad kaimynų duktė netinkamai pasielgė – per tvorą pasakė „eik tu seni iš kiemo“, ar panašiai. Jie kreipėsi į skyrių prašydami, kad atkreiptų į tai dėmesį ir, kad pakalbėtų su tėvais, kad tokie atvejai daugiau nesikartotų. Ji paskambino L. S., pasakė, kad yra gauti P. prašymai ir L. S. su žmona atėjo į skyrių. Kalbėjosi apie tai, kad tėvai turi panaudoti tėvų valdžią vaiko interesais. S. turi 3 ar 4 metų dukrą. S. nustebo, kad jų vaikas galėjo taip pasakyti, sakė, kad vaikas visų raidžių dar neištaria, bet nurodė, kad atkreips į tai dėmesį. Šias aplinkybes patvirtina ir kaip liudytojos apklaustos L. S. žmonos I. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2012 m. birželio 20 d., 22.41 val. iš kaimynės R. P. jos sutuoktinis gavo žinutę, ryte atsikėlęs vyras rado žinutę. Susinervino, nes buvo parašyta, kad vyras žaloja savo vaiko psichiką, (duomenys neskelbtini) turėtų sudegti išleidęs tokį absolventą, susitiksime vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Nei ji, nei vyras nežaloja vaiko psichikos ir žinutė labai juos įžeidė ir pažemino. Turi vieną vaiką Ln. S., dabar jai nepilni 4 metai. Po to buvo iškviesti į VTAS, nes buvo parašytas raštas, kad jie neteisingai auklėja vaiką. Pirmą raštą parašė R. P., po to antrą raštą rašė jos vyras V. P.. Skyriaus vedėja juos apklausė, jie papasakojo situaciją, koks buvo įvykis tą dieną, parašė paaiškinimus. Niekas jų nenubaudė, neįspėjo. 2012 m. birželio 20 d. vakare, jai girdint V. P. sakė, kad palauks kai ta mergiotė bus viena. Tas ją labai išgąsdino. Tuo metu dukrai buvo 3 metai, ji neaiškiai kalbėjo, netarė l, r, ž, š raidžių, tačiau aiškiai dėstė mintis. R. P. tą vakarą visai nebuvo kieme, buvo V. P., jo draugas. Ji buvo kambaryje, pro langą matosi jų kiemas, vaikas uogavo ir pamatė, kad ji priėjo prie tvoros. Ji iš karto išlėkė į lauką pasižiūrėti, kodėl vaikas nuėjo prie tvoros, matė, kad prie tvoros kažkoks subruzdimas. Ji pasiėmė mergaitę ir nuėjo uogauti ir tada išgirdo V. P. sakantį, kad „aš palauksiu, kol ta mergiotė kieme bus viena, tada susitiksime vaikų teisėse“. Teisėjų kolegija minėtų nuteistosios ir liudytojų įrodymų kontekste įvertinusi nuteistosios R. P. L. S. išsiųstos žinutės „ „šaunuolis“ - žaloji nuosavo vaiko psichiką neaišku kokios reputacijos kaimynui. (duomenys neskelbtini) univeras turėtų sudegt už tokius absolventus. Susitiksime vaikų teisių tarnyboje. Liudininkų yra“ turinį, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad tokiu būdu R. P. siekė įžeisti L. S.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. P. išsiųsdama minėtą žinutę, būdama pedagogė, įvertinusi netinkamą mergaitės elgesį išsakė savo nuomonę mergaitės tėčiui, apie netinkamą dukters auklėjimą, po ko dar dėl to paties įvykio kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos skyrių. Teisėjų kolegijos nuomone, toks R. P. žinutės turinys nesudaro pagrindo daryti vienareikšmės išvados, kad žinutės turinys akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams ir yra akivaizdžiai įžeidžiantis. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Taigi, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. P. veiksmuose nebuvo tyčios įžeisti nukentėjusiojo L. S., dėl to jos veiksmuose nėra BK 155 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių visumos, todėl šioje dalyje R. P. išteisintina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas R. P. kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, jog ji paskleidė apie L. S. tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir L. S. pažeminančią informaciją ir jį įžeidė, ir tokiais veiksmais galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, tokiu būdu išreikšdamas abejones dėl nuteistosios R. P. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-171/2013).

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už asmens įžeidimą. Įžeidimas, tai tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-4/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos žmogaus teisių teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, patikrinusi byloje surinktus įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog nuteistoji R. P. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, byloje nustatytas aplinkybes vertino formaliai, neįvertindamas jų esmės, dėl to padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas. Iš 2010 m. vasario 22 d. R. P. pareiškimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui A. G. matyti, kad R. P. būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pranešė, jog 2010 m. vasario 22 d. 7.10 val. rado garažo, esančio (duomenys neskelbtini), užkastas duris sniegu iki pat viršaus. Dėl to jos vyras V. P. negalėjo išvykti į darbą, dėl to patyrė materialinę ir moralinę žalą. Šeštadienį (02.20) gretimame sklype gyvenantis L. S. reiškė pretenzijas dėl kasamo sniego, nes jie sniegą pila prie tvoros, o susidarius krūvai, nedidelis kiekis nubyrėjo į jo sklypo pusę. Buvo grasinta susidorojimu. Ji asmeniškai jam skambino ir ragino blaiviai galvoti ir būti kaimynišku. Tada dar kartą buvo grasinama susidoroti, sekti, varyti jų vaikus iš kiemo. Iš to daro išvadą, kad kaimynas L. S. būdamas nestabilios psichikos, galėjo vakare arba naktį ateiti į jų kiemą ir padaryti žalą savo chuliganiškais veiksmais. Neatmeta galimybės, kad prie to prisidėjo giminystės ryšiais susijęs bendrasavininkis R. A. ir jo žmona, nes sniege matė moteriškas pėdas. Prašė ištirti šį įvykį, kadangi ji kreipsis privačia tvarka į teismą dėl žalos padarymo.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad R. P. būtų buvusi patraukta atsakomybėn pagal BK 236 straipsnį dėl 2010 m. vasario 22 d. pareiškime nurodytų aplinkybių. Iš byloje esančio nutarimo nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos matyti, kad nebuvo gauta duomenų patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes. Iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad konfliktai tarp S. ir P. vyksta dažnai, dėl to santykiai tarp šių šeimų yra itin įtempti.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (59-67 b. l.) matyti, kad nuteistosios R. P. gynėja teisiamojo posėdžio metu teismui pateikė daug dokumentų, taip pat ir 2010 m. vasario 22 d. R. P. pareiškimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkui A. G. kopiją. Tuo nuteistoji R. P. norėjo pagrįsti savo nuomonę, ir ji neturėjo tikslo šio dokumento pateikti į viešumą. Iš šių aplinkybių matyti, kad R. P. pateikdama teismui minėto pareiškimo policijai kopiją siekė pagrįsti savo nekaltumą, siekė įrodyti konfliktų su L. S. buvimą, tokiu būdu siekė paveikti teismo procesą nagrinėjamoje byloje, tačiau tuo nesiekė paniekinti, užgauliai pažeminti ar kitaip pažeisti L. S. teisių ir laisvių. Byloje nėra duomenų, kad R. P. būtų turėjusi tikslą 2010 m. vasario 22 d. pareiškimo policijai kopijoje deklaruota savo nuomone tyčia L. S. paniekinti ar užgauliai pažeminti. Be to, iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad privatų kaltintoją ir nuteistąją sieja ilgalaikiai nesutarimai, dominuoja konfliktinė situacija. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes daro išvadą, kad nuteistosios R. P. minėtos nuomonės išdėstymas pareiškime policijai negalėjo itin šokiruoti nei vienos pusės, negalėjo būti netikėtas, atitiko įprastą nuteistosios R. P. ir nukentėjusiojo L. S. nesutarimų pobūdį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog L. S. galėjo pasijusti labai įžeistas ir pažemintas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistosios R. P. neigiami, hiperbolizuoti, ironiški ar sąlygiški pasisakymai apie L. S. asmenį savaime negali būti vertinami kaip galintys paniekinti ar užgauliai pažeminti pagal BK 154, 155 straipsnių prasmę. Nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Taigi, teisėjų kolegija remdamasi tuo kas išdėstyta, daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad R. P. pareiškime policijai nurodydama apie galimai padarytą pažeidimą, išsakydama savo nuomonę siekė paniekinti ar užgauliai pažeminti L. S., kad R. P. parašyto sakinio turinys yra akivaizdžiai prieštaraujantis įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams ir siekia tokį pavojingumo lygį, kad būtų taikomos baudžiamosios teisės priemonės ir konstatuoja, kad R. P. veiksmuose nenustatyta jos tyčia paniekinti ar užgauliai pažeminti L. S., todėl ji nepagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, dėl to ji išteisintina, kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis L. S. byloje pareiškė 20 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai dėl R. P. neteisėtų veiksmų atlyginti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo L. S. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti iš dalies ir iš R. P. nukentėjusiajam priteisė 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistoji R. P. išteisintina, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, L. S. pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis L. S. byloje pateikė prašymą iš nuteistosios R. P. priteisti patirtas 2420,00 Lt išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo prašymą ir iš R. P. priteisė 2420,20 Lt advokato pagalbai apmokėti.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad R. P. išteisintina, neįrodžius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, netenkina nukentėjusiojo L. S. prašymo jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji R. P. ir jos gynėjas pateikė prašymą priteisti R. P. turėtas proceso išlaidas iš L. S..

BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ši baudžiamoji byla pradėta privataus kaltinimo tvarka pagal L. S. skundą. R. P. proceso metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 1200 Lt išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, R. P. turėtas išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, įvertinusi proceso trukmę, jo pobūdį ir kitas aplinkybes, priteistinos išlaidų sumos dydį mažina iki 600 Lt, jas priteisiant iš L. S..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Nukentėjusiojo L. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Netenkinti nukentėjusiojo L. S. prašymo pripažinti jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš R. P..

R. P. išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir iš L. S. a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 600 Lt (šešis šimtus litų) gynėjo paslaugoms apmokėti R. P. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.