Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 294 straipsnio 2 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių. Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Nukentėjusiojo V. R. civilinis ieškinys dėl 7095,69 EUR turtinės ir 120 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo I. M. civilinis ieškinys dėl 25319,88 EUR turtinės ir 5500 EUR neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. B. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas:pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d. – UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ir teisėtiems interesams: žinodamas, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena V. R., neturėdamas gyventojo sutikimo įeiti į patalpas, 2014 m. birželio 30 d., apie 12.00 val., pasinaudojant antstolės pagalba bei iškvietęs avarinio spynų atrakinimo įmonės darbuotoją, pateko į gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), savavališkai pakeitė laukinių durų spyną ir tokiu būdu siekdamas iškeldinti V. R., 2014 m. liepos mėn. pradžioje, apie 12.00 val., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, atvyko, adresu (duomenys neskelbtini), išlaužė ir pakeitė 1448,10 eurų vertės namo laukines duris, dėl to padarė V. R. didelę žalą jo teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomą asmens teisę į būsto neliečiamumą.pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d. – UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ir teisėtiems interesams: žinodamas, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena V. R., kuris buvo nuo 2013 m. balandžio 2 d. sudaręs panaudos turto sutartį Nr. 01/2013 su I. M., pusrūsyje naudotis patalpomis veterinarijos gydyklai, neturėdamas teismo sprendimo iškraustyti I. M. veterinarijos klinikos ir joje esančio I. M. priklausančio turto iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 30 d., apie 14.30 val., pasinaudodamas antstolės pagalba bei iškvietęs avarinio spynų atrakinimo įmonės darbuotoją, savavališkai pakeitė laukinių durų 24,61 eurų vertės spyną, užplombavo patalpas, taip apribojo galimybę I. M. teisėtai patekti į patalpas, dėl to šis negalėjo toliau vykdyti savo veiklos bei realizuoti savo teisę į daiktą, bei ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 18 d., trūkus namo palėpėje rankšluosčių džiovintuvui, buvo užlietas namas, dėl to I. M. patyrė 14107,54 eurų turtinę, didelę žalą, dėl to padarė didelę žalą I. M. teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomą asmens teisę į nuosavybę.pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d. – UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė tariamą teisę naudodami prieš V. R. psichinę ir fizinę prievartą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 28 d., apie 12.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad name gyvena V. R., ir norėdamas patekti į namo vidų bei pasitelkęs dviejų asmenų pagalbą, V. R. atidarius duris ir pasipriešinus patekimui į jo namus, pagriebė V. R. už abiejų rankų ir kojų, ir tokiu būdu jį laikydami, padarė kairio žastikaulio didžiosios šiurkštumo lūžį, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to V. R., bijodamas dėl savo gyvybės, priverstinai išsikraustė, taip padarė didelę žalą jo teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomą asmens teisę į būsto neliečiamumą.Pirmosios instancijos teismas dėl jam pateiktų kaltinimų S. B. išteisino, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 294 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 294 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniu skundu nukentėjusysis I. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl teismo šališkumo ir netinkamai surašyto kaltinamojo akto. Apelianto teigimu, S. B. buvo apkaltintas ne pagal visus BK straipsnius, taip pat nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn jo bendrininkai – antstolė S. S. ir advokatas R. B.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis turėtų būti panaikintas dėl teisėjos Eglės Žakevičiūtės šališkumo, nes tik pradėjus nagrinėti bylą teisme teisėja nepagrįstais motyvais atsisakė apriboti S. B. teisę į jam priklausanti turtą, nors nukentėjusysis V. R. pareiškė 127095,69 EUR civilinį ieškinį, o apeliantas pareiškė 30819,88 EUR ieškinį. Mano, kad teisėja iš anksto, dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, žinojo, koks byloje bus priimtas procesinis sprendimas. Teisėja net neperkvalifikavo kaltinimo iš savavaldžiavimo į įsibrovimą į būstą pagal BK 165 straipsnį, nors faktinės aplinkybės nesikeičia ir minėto straipsnio sankcija švelnesnė nei BK 294 straipsnio sankcija. Apelianto manymu, teisėja klaidingai suprato BK 294 straipsnio dispoziciją apie didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymą ir nepagrįstai neįžvelgė didelės žalos S. B. veikoje. Kai pažeidžiama Konstitucija, Advokatūros ir Teismo antstolių įstatymai, žala padaroma ne tik asmenims, bet ir valstybei, nes šiuo atveju buvo sumenkintas advokato ir antstolio vardas, sugadinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Advokatų tarybos reputacija, buvo šiurkščiai pažeistos Konstitucijos normos, o į gatvę be teisinio pagrindo išmesti nukentėjusieji negalėjo ilgą laiką normaliai gyventi ir dirbti, jautė nuolatinę baimę. Anot apelianto, žala turėtų būti matuojama ne tik pinigais, nors byloje ir pareikšti dideli civiliniai ieškiniai. Be to, pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad S. B. yra padaręs ir kitų nusikaltimų (neteisėtas įsibrovimas į būstą, turto sugadinimas dėl neatsargumo, medicininės-veterinarinės įrangos, veterinarinės-medicininės literatūros, specialios paskirties baldų, buhalterinės dokumentacijos, sąskaitos faktūros, veterinarinių-medicininių, iš jų psichotropinių-narkotinių vaistų užgrobimas ir neteisėtas laikymas), bei tai, kad prie nusikalstamos veikos galėjo būti prisidėję ir kiti asmenys (tai antstolė S. S. ir advokatas R. B.), teismas motyvuota nutartimi turėjo apie tai pranešti prokuratūrai, tačiau to nepadarė. Apeliantas nurodo, kad jis nieko apie UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimą nežinojo iki tol, kol buvo išlaužtos jo veterinarijos klinikos durys ir užgrobtas jo turtas, o jis pats išmestas į gatvę, todėl jam yra nesuprantamas teismo įsitikinimas, jog tarp jų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad UAB (duomenys neskelbtini) atstovai su bendrininkais išlaužė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), duris, pakeitė durų spynas, išėmė 2-o aukšto langų rėmus, grasino apeliantui susidoroti, sulaužė V. R. ranką, užvaldė apelianto turtą ir veterinarinę-medicininę įrangą, išvarė jį į gatvę, todėl neaiškus teismo argumentas, kad tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis V. R. patalpas apleido geranoriškai, t. y. be jokios prievartos. Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad jis galėjo atsiimti savo turtą, ir tai vertina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Jo teigimu, Konstitucija garantuoja, kad visi Lietuvos piliečiai prieš įstatymą yra lygūs, tačiau šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu sukurtas pavojingas teisinis precedentas, kai solidūs žmonės (verslininkas, advokatas, antstolis) savanaudiškais tikslais veikia kaip nusikaltėliai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas dirbtinai sukūrė pavojingą teisinį precedentą – neteisėtą įsibrovimą į būstą, neteisėtą iškeldinimą, savavaldžiavimą, tyčinį turto sunaikinimą ir sugadinimą dėl neatsargumo, V. R. kairio žastikaulio lūžį, psichotropinių ir narkotinių medžiagų užgrobimą ir neteisėtą jų laikymą įvardijęs civiliniais santykiais.Nukentėjusysis I. M. nurodo, kad 2014 rugpjūčio mėn. buvo užpultas jo turtą užgrobusių piliečių, prieš jį buvo pavartotas fizinis ir psichologinis smurtas, buvo prievartaujami pinigai už jo užgrobto turto laikymą, užpuolimas įvyko prie (duomenys neskelbtini) viešbučio ir (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur yra vaizdo filmavimo kameros. Todėl mano, kad prokurorai turėjo prie medžiagos pridėti vaizdo įrašą. Šis atvejis buvo vienintelis kartas, kai jis bendravo su UAB (duomenys neskelbtini) atstovais dėl jo turto grąžinimo, nes tie asmenys į jo skambučius neatsakydavo, jokių raštų jis negavo ir byloje nėra jokių įrodymų apie jam įteiktus raginimus išsikraustyti iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), išskyrus 2014 m. gruodžio 10 d. iš advokato R. B. gautą raštą „Dėl daiktų inventorizacijos ir išgabenimo“. Dėl to R. B. tvirtinimus, jog į raginimus pasiimti jam priklausančius daiktus apeliantas nereagavo, reikia vertinti kritiškai, nes tai yra bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytus nusikaltimus. Apelianto teigimu, nors turtas – pastatas (duomenys neskelbtini), – 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. birželio 11 d. turto perdavimo išieškojimo akto pagrindu nuosavybės teise perėjo UAB (duomenys neskelbtini) (CPK 702 straipsnis), tačiau priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarką reglamentuoja CPK 769 straipsnis. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras, priimdami sprendimus, neatsižvelgė į šias civilinio proceso normas, jų sąsajų su sprendžiamomis problemomis neaptarė. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo S. B. gynėjas advokatas R. S. prašo nukentėjusiojo I. M. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto pateikti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti, nes šiuo atveju nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas I. M. nušalinimų teisėjai nereiškė, todėl galima teigti, jog teisėjos šališkumą I. M. įžvelgia vien tik todėl, kad nuosprendyje padarytos išvados jam nepriimtinos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo paskirtį bei esmę, visiškai teisingai įvertino, jog apriboti nuosavybės teisę netikslinga ir tai negali būti laikoma teisėjos šališkumu. Be to, apeliantas I. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija neperkvalifikuoti kaltinimo iš savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) į įsibrovimą į būstą (BK 165 straipsnis). Šiuo atveju S. B. pats yra būsto, į kurį, pasak nukentėjusiojo I. M., buvo įsibrauta, savininkas. Patekti į savo nuosavybę ir fiksuoti jos būklę, pasitelkiant antstolį, kuris fiksavo faktines aplinkybes vietoje, buvo teisėtas pagrindas. Prašymo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką nei apeliantas I. M., nei kitas nukentėjusysis, nei prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė, todėl kvalifikuoti veiką pagal BK 165 straipsnį šiuo atveju tikrai nebuvo jokio pagrindo.Atsiliepime taip pat teigiama, kad nukentėjusysis I. M. nepagrįstai abejoja teismo pozicija dėl didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams nustatymo. Pats apeliantas I. M. teisme ne tik pripažino, kad dėl daiktų atsiėmimo į pastato savininko atstovą nesikreipė sąmoningai, nors tokią galimybę turėjo ir buvo raginamas daiktus atsiimti, bet ir patvirtino, jog dar prieš išsikraustant iš patalpų buvo pastebėjęs, kad per namo sieną laša vanduo, matė, jog vidinės kiemo pusės siena drėksta. Byloje nustatyta, kad veterinarijos gydyklos patalpos buvo užlietos trūkus rankšluosčio džiovintuvui, o dar iki vamzdyno avarijos I. M. turėjo realią galimybę pasiimti savo turtą, tačiau to nepadarė. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tarp kaltinime nurodytų S. B. veiksmų ir I. M. priklausančio turto sugadinimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl nėra ir jokio pagrindo konstatuoti, jog S. B. kaltinime nurodytais veiksmais pažeidė I. M. teisę į nuosavybę ir tokiu būdu padarė jam didelę žalą ir klausimas dėl didelės žalos buvimo ar nebuvimo šiuo atveju teisiškai neaktualus.Dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad teismas turėjo pranešti prokurorui apie galbūt kaltinamojo padarytas kitas nusikalstamas veikas ar apie kitus asmenis, kurie galbūt padarė nusikalstamą veiką, išteisintojo gynėjas nurodo, kad šiuo atveju nebuvo (ir nėra) jokio pagrindo konstatuoti, jog galėjo būti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnyje ar BK 188 straipsnyje, nes S. B. veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų požymių. Apelianto teiginiai, kad prie nusikalstamos veikos galėjo prisidėti ir kiti asmenys, taip pat teisiškai nepagrįsti, nes tiek antstolės S. S., tiek advokato R. B. veiksmai pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai išnagrinėti, šie asmenys byloje apklausti kaip liudytojai, jų parodymai įvertinti, ir teismui neįžvelgus jokių nusikalstamų veikų požymių, nebuvo ir pagrindo kreiptis į prokurorą. Išteisintojo S. B. gynėjas pažymi, kad apelianto teiginiai apie neva pavojingo precedento sukūrimą ir jo išreikšta asmeninė pozicija, kad S. B. veiksmai galbūt atitinka daugybę nusikalstamų veikų požymių, niekuo nepagrįsti, nes išteisinamasis nuosprendis priimtas išsamiai išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius įrodymus ir laikantis bylų nagrinėjimo teisme ribų. Apeliantas skunde bandydamas argumentuoti galimus lygiateisiškumo principo pažeidimus, nenurodo jokių aiškių aspektų, kaip konkrečiai šis principas buvo pažeistas, o tiesiog reiškia nieko bendro su šia baudžiamąja byla neturinčius pasvarstymus, o skunde išdėstyti teiginiai apie baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes iš viso yra nesuprantami. Skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad tiek V. R., tiek I. M. patalpas apleido geranoriškai, t. y. be jokios prievartos, nurodoma, kad prieš apeliantą buvo pavartotas fizinis ir psichologinis smurtas, prievartaujami pinigai, tačiau tokie apelianto teiginiai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Pats nukentėjusysis I. M. teisme parodė, kad 2014 m. birželio 30 d. jam buvo leista pasiimti daiktus ir duotas telefono numeris, kuriuo turi paskambinti, kai norės pasiimti likusius daiktus, 2014 m. rugpjūčio 28 d. jis buvo paragintas greičiau pasiimti savo daiktus bei informuotas, kad to nepadarius už daiktų saugojimą gali būti taikomas mokestis. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo prieš I. M. būtų pavartotas fizinis ar psichologinis smurtas, o informavimas apie visiškai teisėtą dalyką – pinigų už daiktų saugojimą ėmimą – tikrai negali būti vertinamas kaip pinigų prievartavimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad I. M. patalpas apleido geranoriškai, be jokios prievartos.Dėl nukentėjusiojo skunde pateikto prašymo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, nes teismas buvo šališkas ir netinkamai surašytas kaltinamasis aktas, atsikirtime nurodoma, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, o kaltinamojo akto turinys atitinka įstatyme jam keliamus reikalavimus. Pažymi, kad nukentėjusysis I. M. savo apeliaciniame skunde aiškiai nenurodo, kokie BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai, keliami kaltinamojo akto turiniui, šiuo atveju buvo pažeisti, taip pat neįrodinėja, kad yra kitos būtinos sąlygos – kaltinamojo akto trūkumų nebuvo galima ištaisyti teisme ir tai trukdė nagrinėti bylą. Todėl vertinti šio apelianto reikalavimo pagrįstumą gana sudėtinga. Pagal BPK 256 straipsnį teismas, prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat prašyti pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas bylą išnagrinėjo dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliantas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašymo kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir / ar prašymo pakeisti kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą neteikė, todėl šie jo skundo argumentai visiškai nepagrįsti.Teismo posėdyje apeliantas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo S. B. gynėjas advokatas R. S. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.