Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. patikslintą skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1A-327 ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 7PM190489.

Paaiškino, jog Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-272-175/2017 buvo pripažintas kaltu, įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 199² straipsnio 1 dalyje, paskiriant baudą. Teismo baudžiamuoju įsakymu nutarta sunaikinti 8 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“ ir 1 000 pakelių cigarečių “NZ Gold Superslims“. Civilinis ieškinys dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas.

Kauno teritorinė muitinė 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 7PM190489 pripažino pareiškėją skolininku muitinei ir apskaičiavo mokestinę prievolę: akcizus – 15 355 Eur, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) – 4 018 Eur, delspinigius už nesumokėtus akcizus – 1 912 Eur, delspinigius už nesumokėtą PVM – 500 Eur. Muitinės departamentas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-327 patvirtino minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Teigė, jog Kauno teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas, priimdami sprendimus, vadovavosi negaliojančiais teisės aktais. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 286 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) panaikinamas nuo 288 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d. Nuo šios dienos pradeda galioti ir turi būti taikomas Sąjungos muitinės kodeksas. Tačiau Kauno teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas, priimdami sprendimus, vadovavosi Bendrijos muitinės kodeksu.

Nurodė, jog, sprendžiant klausimą dėl skolos muitinei atsiradimo fakto, remiantis teisės aktų nuostatomis, galima teigti, kad skola muitinei buvo atsiradusi, kadangi pareiškėjas nesumokėjo privalomų mokesčių. Tačiau sprendžiant skundžiamų sprendimų pagrįstumo klausimą dėl pripažinimo skolininku muitinei būtina nustatyti ne tik skolos muitinei atsiradimo faktą, bet ir tai, ar nėra aplinkybių, kurioms esant skola muitinei išnyksta.

Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktu, skola muitinei išnyksta tais atvejais, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio e ir f punktuose šis klausimas reguliuojamas kitaip, t. y. Sąjungos muitinės kodeksas, lyginant su Bendrijos muitinės kodeksu, numato platesnį sąrašą aplinkybių, kurioms esant išnyksta skola muitinei. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jeigu prekės sulaikomos prieš joms patenkant už vietovės, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga Bendrijos muitų teritorijoje, ribų. Tačiau jeigu šios prekės pergabenamos per šią vietovę, jų sulaikymas (konfiskavimas ar sunaikinimas) skolos muitinei nepanaikina. Tuo tarpu pagal Sąjungos muitinės kodeksą skola muitinei laikoma išnykusia, kai importo muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba sunaikinamos tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, neatsižvelgiant į tai, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmos muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Tokios Sąjungos muitinės kodekso, kuris taikomas tiesiogiai, nuostatos leidžia teigti, kad neteisėtai įvežtos prekės, kurios konfiskuojamos ir sunaikinamos, neturėtų būti apmokestinamos akcizais ir PVM, nepriklausomai nuo to, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmos muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016).

Darė išvadą, jog šiuo atveju importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės (cigaretės) yra sunaikintos, todėl skola muitinei yra išnykusi. Pabrėžė, kad nusikalstama veika įvykdyta 2016 m. rugsėjo 13 d., nuosprendis priimtas 2017 m. birželio 12 d., t. y. po Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo (b. l. 10–12).

Pateiktame atsiliepime atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog teisės teorijoje pripažįstama, kad principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) yra taikomas materialinės teisės normoms. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti skolos atsiradimo momentu – 2016 m. rugsėjo 14 d. – galiojusių normų, kurių pagrindu pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei, pobūdį.

Teigė, kad ginčo atvejui taikomas 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas (toliau – ir Akcizų įstatymas), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), kitų teisės aktų nuostatos.

Iš Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 33 punkto, 135 straipsnio 1 dalies ir 139 straipsnio bei šių nuostatų aiškinimo seka, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežus prekes (cigaretes) su trečiųjų šalių banderolėmis, jas būtina pristatyti į muitinę. Nesilaikant Sąjungos muitinės kodekso 135, 137 ir 139 straipsnių reikalavimų, pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnį atsiranda skola muitinei.

Pažymėjo, jog Kauno teritorinė muitinė 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 7PM190489, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, už neteisėtai gabentas ir 2016 m. rugsėjo 14 d. sulaikytas bei konfiskuotas prekes – cigaretes, nepažymėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, pareiškėjui importo muito skolos muitinei neapskaičiavo ir neregistravo.

Nurodė, kad Sąjungos muitinės kodeksas nereglamentuoja akcizų ir PVM apmokestinimo, šių mokesčių mokestinės prievolės atsiradimo / išnykimo sąlygas, sulaikius gabentas neteisėtai įvežtas į Sąjungos muitų teritoriją prekes (cigaretes), nustato skolos atsiradimo momentu galioję Mokesčių administravimo įstatymas, Akcizų įstatymas ir PVM įstatymas. Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 93 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje C-230/08, nustatęs, kad prekės (cigaretės) buvo sulaikytos įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją ((duomenys neskelbtini)), darė išvadą, jog PVM ir akcizų mokestinė prievolė nepasibaigė. Teigė, jog Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi PVM įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, 3 straipsnio 3 dalies, 12³ straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 15 dalies, 18 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 13 dalių nuostatomis, 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 7PM190489 ginčo prekėms (cigaretėms), sulaikytoms (konfiskuotoms) jų gabenimo metu (2016 m. rugsėjo 14 d.), pagrįstai apskaičiavo importo PVM ir akcizus (b. l. 27–31).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateiktame atsiliepime, kurį grindė analogiškais argumentais, kurie nurodyti ir atsakovo atsiliepime teismui, su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 67–69).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 7PM190489, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei: 15 355 Eur akcizai, 4 018 Eur PVM, 1 912 Eur akcizų delspinigiai ir 500 Eur PVM delspinigiai, ir pareiškėjas įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka šią prievolę sumokėti, bei jį patvirtinusio Muitinės departamento 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1A-327 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pasisakant dėl kilusio ginčo esmės pirmiausiai akcentuotina, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos šios faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra:

1. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-272-175/2017 nustatyta, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2016 m. rugsėjo 14 d., vykdamas lengvuoju automobiliu „Škoda Octavia“ nuo Baltarusijos Respublikos valstybės sienos link (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes: 8 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ ir 1 000 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, nepažymėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Sąjungos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, neturėjo. Todėl Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam baudą. Taip pat teismas nusprendė 8 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ ir 1 000 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, sunaikinti (b. l. 55–62).

2. Kauno teritorinė muitinė, gavusi įsiteisėjusį Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. 1-272-175/2017, 2017 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 7PM190489, kuriuo dėl neteisėtai įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją 8 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ ir 1 000 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, neturint įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, pripažino pareiškėją skolininku muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies c punktą ir, vadovaudamasi PVM įstatymo, Akcizų įstatymo bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, apskaičiavo mokestinę prievolę muitinei: 15 355 Eur akcizus, 4 018 Eur PVM, 1 912 Eur akcizų delspinigius ir 500 Eur PVM delspinigius. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, kuriame nustatyta, jog importo skola muitinei išnyksta, kai importo muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, minėtu sprendimu Nr. 7PM190489 už neteisėtai laikytas ir 2016 m. rugsėjo 14 d. sulaikytas bei konfiskuotas prekes – cigaretes, nepažymėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, importo muito skolos muitinei neapskaičiavo ir neregistravo (b. l. 43–48). Tokią vietos mokesčių administratoriaus poziciją palaikė ir centrinis mokesčių administratorius, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. lapkričio 14 d. skundą, 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-327 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 7PM190489 (b. l. 33–36).

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimais, nekvestionuodamas skolos muitinei atsiradimo ir jo pripažinimo skolininku muitinei fakto, teigė, kad neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės (cigaretės), kurios buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturėtų būti apmokestinamos akcizais ir PVM, nes, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktais, skola muitinei yra išnykusi.

Ginčo teisiniam santykiui aktualaus Sąjungos muitinės kodekso 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Sąjungos muitinės kodekse nustatomos bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms. Ši nuostata suponuoja tai, jog į Sąjungos muitų teritoriją įvežus prekes, yra taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, be kita ko, Sąjungos muitinės kodekso 135 ir 139 straipsnių nuostatomis, nustatančios, jog į Sąjungos muitų teritoriją įvežus prekes, jos turi būti pristatytos į muitinės įstaigą. Nesilaikant minėtuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsniu, atsiranda importo skola muitinei. Skolos muitinei išnykimą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos (e punktas), taip pat skola muitinei išnyksta, kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn (f punktas).

Įvertinus skundžiamus sprendimus išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, jog muitinė, teisėtai ir pagrįstai, nustačiusi, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 14 d. neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežė importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes ir nepateikė įrodymų, kad už jas apskaičiuoti ir sumokėti importo muitas ir mokesčiai, vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis skolos muitinei atsiradimą, skolos muitinei atsiradimo laiką ir vietą, pripažinimą skolininku, prekių tarifinį klasifikavimą, muitinės vertės nustatymą, taip pat ir skolos muitinei išnykimą. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 7PM190489 už neteisėtai laikytas ir 2016 m. rugsėjo 14 d. sulaikytas bei konfiskuotas prekes (cigaretes, nepažymėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis) importo muito skolos muitinei neapskaičiavo ir neregistravo. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 18 punktas skolą muitinei apibrėžia kaip asmens pareigą sumokėti importo ar eksporto muito, taikomo konkrečioms prekėms pagal galiojančius muitų teisės aktus, sumą. Todėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja asmens pareigos sumokėti būtent importo ar eksporto muito sumą išnykimą. Tačiau Sąjungos muitinės kodeksu nėra administruojami akcizai ir PVM. Šie mokesčiai, kuriuos muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal PVM įstatymą ir Akcizų įstatymą (Mokesčių administravimo įstatymo 15 str. 2 d.), administruojami pagal Mokesčių administravimo įstatymą (13 str.). Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame įstatyme numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, šis įstatymas ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, taip pat pasibaigia, jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos.

Atvejus, kai akcizais apmokestinamos prekės (be kita ko, apdorotas tabakas (Akcizų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.)) atleidžiamos nuo akcizų, reglamentuoja Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, kurioje nėra nuostatos, jog nuo akcizų galėtų būti atleistos konfiskuotos ir sunaikintos prekės. Nors Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog be šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytų atvejų, nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai, tačiau minėtoje dalyje įtvirtinta išimtis, kad šios dalies nuostatos netaikomos sunaikintam apdorotam tabakui, kuris pagamintas ar laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba yra neteisėtai atgabentas ar importuotas.

Atvejus, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, nustato PVM įstatymo V skyrius, kurio nuostatos nenustato, jog nuo importo PVM būtų atleidžiamos konfiskuotos ir sunaikintos importo PVM objektu esančios prekės.

Taigi atitinkamų mokesčių – akcizų ir PVM, įstatymuose nesant nuostatų dėl asmens atleidimo nuo pareigos sumokėti akcizus ir PVM dėl neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją atgabentų prekių konfiskavimo ir sunaikinimo, turi būti vadovaujamasi bendrojo teisės akto – Mokesčių administravimo įstatymo, nuostatomis.

Aiškinant skolos muitinei atsiradimo momentu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punktą, matyti, jog jame įtvirtintos dvi kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu) sąlygos tam, kad muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė būtų pripažinta pasibaigusia, t. y. 1) importo mokesčiais apmokestinamos prekės turi būti sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir 2) tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos.

Pasisakant dėl pirmosios sąlygos ir joje įtvirtintos sąvokos „neteisėtas įvežimas“, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prekių importas yra neteisėtas įvežimas, jeigu nesilaikoma Bendrijos muitinės kodekse numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną. Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. Šio kodekso 4 straipsnio 19 dalis „prekių pateikimą muitinei“ apibrėžia kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą (Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimo Papismedov ir kt., C‑195/03, 26 p.; Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz, C-459/07, 21 p.). Prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos nepristatytos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai išvežamos iš jos (minėto sprendimo Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz 25 p.).

Kadangi nuo 2016 m. gegužės 1 d. galiojantis Sąjungos muitinės kodeksas taip pat nustato reikalavimus į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes pristatyti į muitinės įstaigą ir pateikti muitinei, teismas neturi pagrindo neatsižvelgti į minėtą Teisingumo Teismo praktiką ir joje pateiktą sąvokos „neteisėtas įvežimas“ išaiškinimą. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų importo mokesčiais apmokestinamų prekių nepristatė į muitinės įstaigą ir nepateikė muitinei, ginčo prekės buvo išvežtos iš muitinės įstaigos ir sulaikytos (duomenys neskelbtini), t. y. prekės buvo sulaikytos ne jų neteisėto įvežimo metu muitinės įstaigoje, o jas išvežus iš muitinės įstaigos, darytina išvada, jog pirmoji Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlyga yra netenkinama. Netenkinus šios sąlygos, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teismas, vadovaudamasis Akcizų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 13 dalimi, PVM įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 24 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 3 dalimi, 12³ straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 13 dalimi, 15 straipsnio 15 dalimi, nenustatęs teisinio pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punktą, be kita ko, remdamasis Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Dansk Transport og Logistik vs. Skatteministeriet (byla C-230/08) išaiškinimais, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustačius, nes prekės buvo sulaikytos už pirmosios muitinės įstaigos ((duomenys neskelbtini) kirtus sieną, konstatuoja, jog mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui apskaičiavo akcizus ir PVM bei įpareigojo jį šiuos mokesčius sumokėti teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, jog laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (pvz.: 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje A143-205/2009; 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1011/2011; 2017 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-168-143/2017).

Pareiškėjas patikslintame skunde teismui savo poziciją grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016, kurioje teismas darė išvadą, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos leidžia teigti, kad neteisėtai įvežtos prekės, kurios konfiskuojamos ir sunaikinamos, neturėtų būti apmokestinamos akcizais ir PVM, nepriklausomai nuo to, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmosios muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo kasacinį skundą dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, 2017 m. liepos 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-696/2017 nurodė, jog „turtinė žala valstybei nebuvo padaryta, nes nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, prekių įgijimas, laikymas ar gabenimas neįvyko. Tokiu atveju tenkinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nebuvo pagrindo“. Pažymėjo, kad „klausimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti sprendžiamas kitaip, jei asmenys akcizines prekes pradėtų gabenti Lietuvos teritorija. Tokiu atveju galėtų būti konstatuotas žalos padarymas valstybei, nes neteisėtai įgytomis prekėmis kaltininkai jau disponuoja, bet mokesčiai nesumokėti ir nesiruošiama jų mokėti dėl neteisėto jų įgijimo“. Taip pat nurodė, jog „šioje byloje nuteistiesiems pagal BK 199² straipsnio 1 dalį inkriminuotas ne skirtingos redakcijos muitinės kodeksų normų pažeidimas, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (2016 m. rugsėjo 10 d. redakcija) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų pažeidimas. Kasacinis skundas netenkinamas ne dėl netinkamo Muitinės kodekso normų taikymo, o dėl nusikaltimu padarytos žalos nebuvimo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo aiškinti Bendrijos muitinės kodekso ir Sąjungos muitinės kodekso normas“. Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuri priimta vadovaujantis ne muitinės kodeksų nuostatomis, o Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio nuostatomis dėl nusikaltimo dispozicijos rūšies, nusikaltimo sudėties požymių, nusikaltimo baigtumo ir žalos padarymo momento bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio nuostatomis dėl turtinės žalos sampratos baudžiamajame procese, spręstina, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma ir nurodytomis teisės normomis, konstatuotina, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Naikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 7PM190489 ir jį patvirtinusio Muitinės departamento 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1A-327 pareiškėjo patikslintame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. J. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.