Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-03-28 nuosprendžio, kuriuo:

M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. P. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-02-06 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie 2013-02-06 nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė M. P. paskirta – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo M. P. suėmimo nuosprendžio vykdymo metu dienos.

Priteista iš M. P. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui nukentėjusiajam V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2013-07-09 apie 15.09 val., būdamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), panaudodamas kompiuterį su internetiniu ryšiu, kurio IP (duomenys neskelbtini), internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt patalpino skelbimą apie parduodamą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S4“, nors telefono parduoti neketino, 2013-07-10 iš nukentėjusiojo V. S. sąskaitos į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos bankas“, gavo 1000 Lt, kaip sumą už mobilaus ryšio telefoną „Samsung S4“, tačiau telefono nukentėjusiajam nepristatė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 1000 Lt.

Apeliantas pažymi, kad būtent susiklosčiusi labai sunki turtinė padėtis, noras padėti savo šeimai pastūmėjo nuteistąjį M. P. nusižengti įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišsiaiškinęs M. P. turtinės padėties, negalėjo nustatyti nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 4 p. (veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties).

Atsižvelgiant į tai, nuteistasis M. P. mano, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, sutiko dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir tikėjosi švelnesnės bausmės.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis teismų praktika, buvo galimybė jo atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. ir skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę arba taikyti LR BK 75 str. 1 d. ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Jis teigia, kad vien dėl įstatymų nežinojimo neprašė Mažeikių rajono apylinkės teismo vadovautis LR BK 76 str. 1 d., kuria nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleisti nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir M. P. veiką teisingai kvalifikavo pagal LR BK 182 str. 1 d. Kvalifikacijos apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis.

Skirdamas M. P. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamų veikų pavojingumą – buvo nustatyta, kad jis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau būdamas teistas už analogiškas veikas, teistumui neišnykus. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, žalos neatlygino.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visos minėtos aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad nuteistasis nepasitaisė, nesilaiko teisės normų, toliau daro analogiškus nusikaltimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis bausmėmis, nei laisvės atėmimas. Vadovaujantis LR BK 26 str., M. P. laikomas recidyvistu, o pagal LR BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį, o bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, skiriama tik išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad M. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, visais atvejais jo padaryti nusikaltimai buvo susiję su svetimo turto neteisėtu įgijimu, be to jis daug kartų baustas administracine tvarka, vėl padarė naują nusikaltimą nuosavybei, todėl daroma išvada, kad nuteistajam skirtos bausmės ir administracinės nuobaudos nebuvo efektyvios, nepasiekė joms keliamų tikslų, nepakeitė jo nusikalstamų polinkių.

Nustatant laisvės atėmimo bausmės terminą, buvo atsižvelgta į minėtas aplinkybes dėl M. P. ankstesnių teistumų, į jį charakterizuojančią medžiagą, bei šeiminę padėtį ir teisingai paskirta bausmė, mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Be to, M. P. atžvilgiu buvo pagrįstai taikytas LR BK 64¹ str. ir, atsižvelgiant į tai, kad jis pilnai prisipažino dėl padaryto nusikaltimo, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas buvo pagrįstai sutrumpintas vienu trečdaliu. Kolegijos nuomone, ši bausmė yra teisinga, ne per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo teisingai subendrinta vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu ir teisingai nustatytas subendrintos bausmės dydis, galutinė bausmė yra teisinga, ne per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.

Kolegija atmeta apelianto argumentą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo jo atžvilgiu. LR BK 75 str. 1 d. numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jei teismas nusprendžia, kad yra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Kaip minėta, M. P. anksčiau buvo teistas tris kartus, 2013-02-06 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu M. P. padarė naują nusikalstamą veiką, taigi, akivaizdu, kad be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo LR BK 41 str. numatyti bausmių tikslai nebuvo pasiekti, o byloje nėra jokių naujų duomenų, suteikiančių pagrindo tikėtis šių tikslų įgyvendinimo be realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.

Be to, kolegija atmeta apelianto argumentą dėl galimybės jo atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę. LR BK 54 str. 3 d. numatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų apelianto padarytų nusikaltimų ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, taigi, taikyti LR BK 54 str. 3 d. nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nuteistajam nustatyta liga - paveldima motorinė ir sensorinė neuropatija (Šarko-Mari liga) nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintą Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą. Tai patvirtina Teismo medicinos ekspertizės, atliktos 2014-11-12, aktas Nr. EG 1388/14(04). Remiantis išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam skirti švelnesnės bausmės rūšies ar jo atleisti nuo bausmės remiantis LR BK 76 str. nėra pagrindo.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl sveikatos būklės ir sunkios materialinės padėties, šių aplinkybių neįvertino kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kolegija atmeta šį argumentą. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos jo padėties (BK 59 str. 1 d. 4 p.). Pagal teismų praktiką nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susiklostė tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-531/2014).

Nagrinėjamu atveju M. P. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad jis veikos padarymo metu neturėjo pajamų, jam reikėjo įsigyti vaistų ir papildų dėl blogėjančios jo sveikatos būklės, taip pat turėjo teikti išlaikymą savo vaikui, tuo tarpu jo šeimos pajamos yra vien tik neįgalios motinos gaunamos pašalpos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis M. P. kai kuriais laikotarpiais dirbo, turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kurį pardavinėjo ir realiai galėjo jį parduoti, kad įgijo išsilavinimą ir gali dirbti darbą pagal įgytą specialybę, pajamų įgijimas iš nusikalstamos veikos įgavo versliškumo požymių, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis M. P. nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės ar beviltiškos padėties.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.