Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Okzo“ administratoriaus skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Okzo“ 2014 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato Civilinio proceso kodeksas (CPK) ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Okzo“ iškelta bankroto byla. 2010 m. birželio 14 d. įvykusiame kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas leisti parengti sklypo, esančio Varluvos kaime, Kauno rajone, priklausančio nuosavybės teise BUAB „Okzo“, detalųjį planą kreditorių UAB „Jiesios idėjos“ (kreditoriaus teisių perėmėjas G. J.) ir R. D. lėšomis iki 2011 m. liepos 1 d. 2011 m. liepos 10 d. įvykusiame kreditorių susirinkime buvo pažymėta, kad minėto žemės sklypo detalusis planas nėra parengtas, todėl buvo priimtas sprendimas pratęsti detaliojo plano rengimo terminą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. 2012 m. birželio 5 d. kreditorių susirinkime kreditorius R. T. teigė, kad minėto sklypo detalusis planas yra rengiamas UAB „Polilinija“ ir, kad iki 2012 m. pabaigos bus parengtas. 2014 m. balandžio 3 d. įvyko penktasis kreditorių susirinkimas, kuriame tai pat buvo iškeltas klausimas dėl turto pardavimo, tačiau kreditorių susirinkimo balsų dauguma buvo nuspręsta turto neparduoti, pratęsti sklypo, esančio Varluvos kaime, Kauno rajone, priklausančio nuosavybės teise BUAB „Okzo“, detalaus plano rengimą. 2014 m. gruodžio 30 d. įvyko dar vienas BUAB „Okzo“ kreditorių susirinkimas, kuriame raštu balsavo kreditoriai AS Parex bankas, VĮ Turto bankas, R. D., G. J. ir K. M., kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudaro 90,85 proc. visų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų. Asmeniškai kreditoriai ir jų atstovai į susirinkimą neatvyko. Susirinkime buvo svarstomas vienas darbotvarkės klausimas - dėl turto pardavimo. Administratorius buvo pateikęs tokius pasiūlymus (nutarimų projektus): 1. Skelbti dvejas turto pardavimo varžytynes (vykdyti vadovaujantis 2001 m. liepos 3 d. Nr. 831 LRV nutarimo „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ nuostatomis); 2. Nekilnojamą turtą - bendrovei nuosavybes teise priklausančius žemės sklypą pardavinėti neskaidant (kaip vieną vienetą). Parduodamas turtas: žemės sklypas, esantis Kauno r. sav. Domeikavos sen. Varluvos k., unikalus Nr. 5217-00070012, plotas 2 ha. 3. Nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, lygią 1.169.748Lt (bendro kreditorinio reikalavimo dydžio); 4. Nustatyti kainos didinimo intervalą lygų 2 procentams nuo pradinės turto pardavimo kainos. Nustatyti, kad pakartotines varžytynes (nepardavus turto) vykdyti po 20 dienų nuo paskelbtų pirmųjų varžytynių dienos. Antrosiose varžytynėse pradinę turto pardavimo kainą mažinti 50 procentų. Nepardavus turto dvejose varžytynėse administratoriui realizuoti turtą laisvu pardavimu už ne mažesnę nei 86 000 Lt kainą (Pagal 2013-03-01 Baltijos turto vertinimo agentūros ataskaitą Nr. 745:2013). Nepardavus turto laisvame pardavime, organizuojamos varžytynes. I varžytynėse pradinė pardavimo kaina – 86 000 Lt (100 proc. rinkos vertės), II varžytynėse - 80 proc. rinkos vertės. Nepardavus organizuojamas dar vieną varžytynių turas: I varžytynės - 60 proc. rinkos vertės, II - 40 proc. rikos vertės. „Už“ šiuos administratoriaus pasiūlymus balsavo 38,22 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių mansinių reikalavimų sumos. „Prieš“ - 52,63 proc. (kreditoriai G. J. ir R. D.), visų teismo patvirtintų kreditorinių finansinių reikalavimų sumos.

Ginčo atveju skundą dėl 2014 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo pateikė bankroto administratorius. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į pirmiau aptartą administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką, bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad turto pardavimo procedūros nuo 2010 metų vidurio iš esmės nėra pradėtos. Iš UAB „Okzo“ bankroto byloje esančių kreditorių susirinkimų protokolų galima daryti išvadą, kad šios procedūros tęsiasi taip ilgai dėl dviejų kreditorių (R. D. ir G. J.), turinčių balsų daugumą, sprendimų. Bankroto procedūros pradėtos 2010 metais, bendrovės UAB „Okzo“ kreditoriai, sudarantys kreditorių susirinkimuose balsų daugumą, dar 2010 metais įsipareigojo parengti bendrovės turimo turto – žemės sklypo Varluvos k., Domeikavos sen., Kauno r., detalųjį planą, siekiant turimą turtą parduoti. Nepaisant nurodyto įsipareigojimo, duomenų apie tai, kad detalusis planas būtų parengtas, iki šiol nėra. Nuo nurodyto laiko (2010 m. birželio mėn.) įvyko dar keletas kreditorių susirinkimų, kuriuose, minėtų kreditorių balsų dauguma buvo tęsiami terminai dėl detalaus plano rengimo, o skundžiamu 2014 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nutarta nepritarti bankroto administratoriaus siūlomai turto pardavimo tvarkai. Iš UAB „Okzo“ bankroto bylos matyti, kad bendrovė 2012 m. birželio 28 d. pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsižvelgiant į tai, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas 24 mėnesių terminas likvidavimo procedūroms vykdyti pradedamas skaičiuoti nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos, jis nurodytai bankroto procedūrai baigėsi 2014 m. liepos 6 d., tačiau bendrovės turto pardavimo procedūros dar net nepradėtos.

Pažymėtina, kad įstatymas numato, jog kreditorių susirinkimo kompetencija spręsti svarbiausius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus išreiškia kreditorių autonomijos principą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Tačiau pažymima, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Taip sujungiami ir atstovaujami visų kreditorių interesai, nes įmonių bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o kreditorių visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip antai, tęs ar nutrauks įmonė savo ūkinę komercinę veiklą, įmonė bus likviduojama ar bus sudaryta taikos sutartis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju - kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2012). Nors ĮBĮ nėra reglamentuota situacija, kai kreditorių susirinkimas netvirtina turto pardavimo tvarkos ir kainos, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, ir siekiant bankroto procedūrų efektyvumo, turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą gali nustatyti teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-387/2012). Ši teismo teisė sietina su paties bankroto proceso esme - kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (nutarimų nepriėmimas) gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai.

Nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, todėl siekiant bankroto procedūrų efektyvumo, pareiškėjo skundas tenkintinas, nustatytina turto pardavimo tvarka ir pradinė parduodamo turto kaina.

Pažymėtina, kad bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 str. pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę, nes, iškėlus įmonės bankroto bylą, yra stabdoma įmonės ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui atsiskaitymai su kreditoriais, o šios padėties tęsimas yra nenaudingas nei kreditoriams, nei įmonei. Todėl visi bankroto proceso dalyviai turi veikti už greitą bankroto proceso tikslų pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2007).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 1 straipsnio 1 dalimi, 290-291 straipsniais, ĮBĮ 25 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Okzo“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Apertus“ įgalioto asmens skundą tenkinti.

Panaikinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Okzo“ 2014 m. gruodžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą ir klausimą išspręsti iš esmės.

Nustatyti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Okzo“ turto pardavimo tvarką ir kainas:

1. Skelbti dvejas turto pardavimo varžytynes (vykdyti vadovaujantis 2001 m. liepos 3 d. Nr. 831 LRV nutarimo „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ nuostatomis);

2. Nekilnojamą turtą - bendrovei nuosavybes teise priklausančius žemės sklypą pardavinėti neskaidant (kaip vieną vienetą). Parduodamas turtas: žemės sklypas, esantis Kauno r. sav. Domeikavos sen. Varluvos k., unikalus Nr. 5217-00070012, plotas 2 ha;

3. Nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, lygią 338 782,44 Eur (1 169 748 Lt)(bendro kreditorinio reikalavimo dydžio);

4. Nustatyti kainos didinimo intervalą lygų 2 procentams nuo pradinės turto pardavimo kainos. Nustatyti, kad pakartotines varžytynes (nepardavus turto) vykdyti po 20 dienų nuo paskelbtų pirmųjų varžytynių dienos. Antrosiose varžytynėse pradinę turto pardavimo kainą mažinti 50 procentų. Nepardavus turto dvejose varžytynėse administratoriui realizuoti turtą laisvu pardavimu už ne mažesnę nei 24 907,32 Eur (86 000 Lt) kainą (Pagal 2013-03-01 Baltijos turto vertinimo agentūros ataskaitą Nr. 745:2013). Nepardavus turto laisvame pardavime, organizuojamos varžytynes. I varžytynėse pradinė pardavimo kaina – 24 907,32 Eur (86 000 Lt) (100 proc. rinkos vertės), II varžytynėse - 80 proc. rinkos vertės. Nepardavus organizuojamas dar vieną varžytynių turas: I varžytynės - 60 proc. rinkos vertės, II - 40 proc. rikos vertės.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.