Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2-578/2010 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovams J. M. (J. M.), K. M., L. M. ir L. P. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Koliažas“, uždaroji akcinė bendrovė „Autofreitas“ ir I. L. (I. L.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus apskrities VMI) patikslintu ieškiniu, pareikštu atsakovams J. M., K. M., L. M. ir L. P. pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų J. M., L. M. ir jų dukters K. M. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, pagal kurią nurodytas butas padovanotas atsakovei K. M. (toliau – Buto dovanojimo sutartis); 2) taikyti restituciją ir grąžinti butą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 3) panaikinti buto teisinę registraciją K. M. vardu; 4) pripažinti negaliojančia J. M., L. M. ir jų dukters L. P. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą garažo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, pagal kurią padovanotas garažas atsakovei L. P. (toliau – Garažo dovanojimo sutartis; toliau dovanojimo sutartys vadinamos ginčo sutartimis); 5) taikyti restituciją ir grąžinti garažą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 6) panaikinti garažo teisinę registraciją L. P. vardu (1 b. t., 1-4, 212-217 l.).

Nurodė, kad ieškovas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo muitinės prašymą priėmė sprendimus išieškoti iš atsakovo J. M.: 1) 2006 m. lapkričio 15 d. – 1 303 823,96 Lt mokestinės nepriemokos; 2) 2007 m. rugsėjo 12 d. – 70 584,58 Lt mokestinės nepriemokos. 2008 m. rugsėjo 3 d. ieškovas pakeitė 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir nusprendė iš šio atsakovo išieškoti 979 033,90 Lt mokestinę nepriemoką. Ieškovo teigimu, atsakovai J. M. ir L. M. 2006 m. vasario 11 d. buto dovanojimo sutartimi padovanojo nurodytą butą atsakovei K. M., o tos pačios dienos garažo dovanojimo sutartimi jie padovanojo garažą atsakovei L. P..

Pasak ieškovo, atsakovas J. M. perleido aukščiau paminėtą nekilnojamąjį turtą po to, kai jam 2003 m. spalio 19 d. pranešimu buvo pateiktas Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės tarnybos raginimas sumokėti jo mokestinę skolą, todėl paminėtas atsakovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, siekė išvengti mokestinės prievolės įvykdymo; jis neprivalėjo sudaryti šių sandorių, žinojo, kad dėl jų atsakovo turtas ženkliai sumažės ir dėl to bus neįmanoma išieškoti skolos, kadangi atsakovas J. M. neturi kito registruoto turto, o tokie jo veiksmai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams bei pažeidžia mokesčių mokėtojo pareigą mokėti mokesčius, bet neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens (ne)sąžiningumo (CK 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 d., 6.66 str. 1, 2 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko be pagrindo sprendė, jog atsakovas J. M. ginčo sandorių sudarymo metu buvo sąžiningas, jog nežinojo ir neturėjo žinoti, kad šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Žinojimas apie mokestines prievoles siejamas su viešai paskelbtais įstatymais ir juose nustatytomis pareigomis, todėl pareiga atsakovui J. M. sumokėti akcizą atsirado nuo cigarečių įvežimo į Europos Bendrijos teritoriją (2001 m. vasario 8 d.), o ne nuo pranešimo apie skolą gavimo, kaip teigia pirmosios instancijos teismas. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1253/2001).Atsakovas J. M., pasirašydamas Potsdamo muitinės paieškos tarnybos 2001 m. vasario 9 d. protokolą, patvirtino, kad įgalioja nurodytus asmenis atsiimti įteikiamus dokumentus, ir įpareigojo juos persiųsti jam šiuos dokumentus paprastu laišku, be to, patvirtino, kad jis yra mokesčių mokėtojas, kad protokole įvardijami asmenys yra atsakingi už mokesčių surinkimą. Pagal Vokietijos mokesčių įstatymo 122 straipsnį, pranešimas siunčiamas paprastu laišku ir laikoma, kad jis įteiktas. Nėra pagrindo teigti, jog atsakovas J. M. nebuvo informuotas apie privalomus sumokėti mokesčius už įvežtas prekes, nes pareigą mokėti mokesčius nustato ES muitinės kodeksas. Taigi paminėtas atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius, buvo nesąžiningas, nes turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus, t. y. Vokietijos valstybės, teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, byloje turėjo būti įvertintos ir aplinkybės, susijusios su atsakovo nusikalstamos veikos padarymu bei apmokestinamo krovinio gabenimo per Vokietijos Federacinės Respublikos sieną momentu, be to, byloje neįvertintas Europos Sąjungos ir Vokietijos teisės aktų nuostatų taikymas atsakovo sąžiningumui objektyviuoju aspektu nustatyti. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, taikant objektyvųjį atsakovo veiksmų vertinimo kriterijų, taip pat įvertintinas laiko tarpas nuo mokestinės prievolės atsiradimo momento iki atsakovo turto perleidimo momento ir reikalavimo įvykdyti mokestinę prievolę tinkamo pateikimo momento. Todėl sprendė, kad galutinė išvada dėl atsakovo sąžiningumo (nesąžiningumo) galima tik tinkamai įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes.

Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje taikydamas ir aiškindamas CK 6.66 straipsnį, nepakankamai tyrė ir vertino actio Pauliano instituto taikymo sąlygas mokestinės nepriemokos atveju ir nevisapusiškai išnagrinėjo aplinkybes dėl vienos iš šio instituto sąlygos – skolininko nesąžiningumo, šios sąlygos taikymo mokestinės nepriemokos atveju ar atsiradusiems mokestiniams teisiniams santykiams, kai skolininkas perleido turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2, 3 d., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, pažeisdamas CPK taisykles, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių (CPK 176 str., 183 str., 185 str.), dėl ko, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė bylą, nepagrįstai atmesdamas ieškinį (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana taikoma, esant tokioms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010).

Dėl atsakovo J. M. (ne)sąžiningumo

Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis požiūris nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009).

Pagal bylos duomenis, atsakovo J. M. mokestinė prievolė kildinama iš nesumokėto muito mokesčio už vežamus ir nuslėptus tabako gaminius, t. y. iš muitų teisinių santykių, atsiradusių ES vidaus rinkoje. Nurodyti santykiai reglamentuojami ES muitinės kodekse (ES muitinės kodekso 1 str.), kurio 202 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, laikomas skolininku (ES muitinės kodekso 202 str. 3 d. 1 p.).

ES Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad ES muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas asmuo, neteisėtai įvežęs prekes, t. y. asmuo, faktiškai vežęs prekes (pavyzdžiui, transporto priemonės vairuotojas), kuris faktiškai kontroliuoja prekes, kai jos įvežamos į ES muitų teritoriją (ES Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 4 d. sprendimas Viluckas ir Jonušas, sujungtos bylos C-238/02 ir C-246/02, ECR I-000, § 29; ETT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Spedition Ulustrans, byla C-414/02, § 26; ETT 2005 m. kovo 3 d. sprendimas Papismedov ir kiti, byla C-195/03, § 39).

Byloje nustatyta, kad atsakovas J. M. kartu su trečiuoju asmeniu I. L. 2001 m. vasario 8 d. buvo sulaikytas Vokietijoje už neapmokestintų, neturinčių muitinės banderolių ir nedeklaruotų cigarečių įvežimą į Bendrijos muitinės teritoriją, o 2001 m. liepos 3 d. Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas J. M. buvo nuteistas už šią nusikalstamą veiką (neturinčių muitinės banderolių ir nedeklaruotų cigarečių įvežimą į Bendrijos muitinės teritoriją; 1 b. t., 45-46 l.; 2 b. t., 80 l.).

Taigi atsakovas J. M. pripažintinas asmeniu, neteisėtai įvežusiu prekes į Europos Bendrijos teritoriją, kuriam skola muitinei atsirado nuo neteisėto prekių įvežimo momento, t. y. 2001 m. vasario 8 d. (ES muitinės kodekso 202 str. 2 d., 202 str. 3 d. 1 p.), kuris jau nuo sulaikymo Vokietijos muitinės pareigūnų momento žinojo (turėjo žinoti), jog yra muito mokesčio skolininkas. Tai patvirtina ne tik aukščiau paminėtos ES muitinės kodekso nuostatos, bet ir Potsdamo muitinės paieškos tarnyboje 2001 m. vasario 9 d. surašytas atsakovui J. M. protokolas dėl užstato, įgaliojimo priimti įteikiamą dokumentą gavėjo vardu ir mokesčių surinkimo įgaliotinio paskyrimo, kurį pasirašė paminėtas atsakovas, patvirtindamas, jog suprato šio protokolo turinį, gavo jo nuorašą ir paaiškinimą (jam suprantama) rusų kalba (2 b. t., 51, 58 l.). Paminėtame protokole nurodyta, kad atsakovas kaltinamas mėginimu nuslėpti mokesčius, be to, atsakovas (kaltinamasis) nurodomas kaip mokesčių mokėtojas, kuris įgalioja Protokolo 4 punkte nurodytus asmenis, atsakingus už mokesčių surinkimą, jo vardu atsiimti ir persiųsti šiam atsakovui mokesčių surinkimo procese įteikiamus dokumentus (Protokolo 2, 4, 5 p.). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad atsakovas J. M. (nuteistas už neturinčių muitinės banderolių ir nedeklaruotų cigarečių įvežimą į Bendrijos muitinės teritoriją), žinojo (turėjo žinoti), jog jis yra mokesčių mokėtojas, todėl už padarytą nusikalstamą veiką jam kilo ne tik baudžiamoji atsakomybė, bet atsirado ir mokestinė prievolė Vokietijos valstybei, apie kurią jis žinojo (turėjo žinoti).

Dėl pasakyto, atsakovas J. M., 2006 m. vasario 11 d. sudarydamas buto ir garažo dovanojimo sutartis (1 b. t., 11-20 l.), žinojo (turėjo žinoti), kad ginčo sutartimis jis perleidžia vienintelį savo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, taip apsunkindamas Vokietijos muitinės galimybę išieškoti nurodyto atsakovo skolą ir siekdamas išvengti šios prievolės, t. y. veikė nesąžiningai, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo atsakovo J. M. sąžiningumą. Šiuo atveju trečiųjų asmenų (ne)sąžiningumas neturi reikšmės, kadangi ginčijami neatlygintiniai sandoriai (CK 6.66 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, atsakovų J. M. ir L. M. prašymas nutraukti jų santuoką Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo gautas tik 2006 m. lapkričio 15 d. (praėjus 9 mėnesiams po ginčo sutarčių sudarymo); be to, ginčo sutarčių 8 punktuose nustatyta atsakovų J. M. ir L. M. (dovanotojų) teisė gyventi dovanojamame bute iki gyvos galvos bei teisė naudotis padovanotu garažu, pasikeitus jo savininkams (1 b. t., 11-19 l.), o pagal Gyventojų registro duomenis atsakovas J. M. iki šiol savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs padovanotame bute. Todėl nepagrįstas atsakovų teiginys, kad ginčo sutartys buvo sudarytos, siekiant išvengti galimų ginčų dėl turto pasidalijimo ir naudojimosi juo santuokos nutraukimo byloje.

Dėl kitų actio Pauliana sąlygų

Bylos duomenimis, ginčo sutarčių sudarymo metu, Vokietijos Federacijos Respublikos Potsdamo muitinė, kurios interesus atstovauja ieškovas pagal 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos 76/308/EEB (2001 m. birželio 15 d. redakcija), 2003 m. spalio 16 d. Pagalbos ES valstybių narių institucijos, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų ES valstybių narių institucijų teikiama pagalba, išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui J. M., skolingam Vokietijos valstybei 980 341,49 Lt nesumokėtų mokesčių bei delspinigių, kurie 2006 m. lapkričio 15 d. sudarė 323 482,47 Lt, o 2008 m. gegužės 13 d. Vokietijos muitinės rašto duomenimis, mokestinės nepriemokos išieškojimo iš atsakovo J. M. Vokietijos valstybės naudai senaties terminas sueis 2012 m. gruodžio 31 d., ir Vokietijos Federacijos Respublikos Potsdamo muitinė nurodytą reikalavimo teisę turi iki šiol (2 b. t., 55 l.).

Nustatyta, kad ginčo sutartimis atsakovas J. M. pažeidė kreditoriaus – Vokietijos valstybės interesus – siekė išvengti skolos nurodytai valstybei sumokėjimo, neatlygintinai perleisdamas savo turtą tretiesiems asmenims, tokiu būdu atimdamas iš nurodyto kreditoriaus galimybę gauti savo reikalavimo (jo dalies) patenkinimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, kreipęsis į teismą 2007 m. vasario 9 d., t. y. nepraėjus 1 metams nuo 2006 m. vasario 11 d. Dovanojimo sutarčių sudarymo.

Be to, nenustatyta, kad egzistavo teisinė pareiga sudaryti ginčo sandorius (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai, tarp jų – atsakovas J. M., pagal įstatymą, teismo sprendimą ar kitu pagrindu atsiradusį imperatyvą būtų privalėjęs sudaryti ginčo dovanojimo sutartis. Juolab kad minėta, jog pagal ginčo sutarčių 8 punktą, atsakovai J. M. ir L. M. turi teisę iki gyvos galvos gyventi padovanotame bute bei naudotis padovanotu garažu. Taigi nustatyta ir ketvirtoji actio Pauliana taikymo sąlyga. Tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Iš nurodyto matyti, kad apygardos teismas, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs paminėtų reikšmingų bylos aplinkybių, padarė neteisingas išvadas dėl nebuvimo aukščiau nurodytų actio Pauliana sąlygų, dėl ko be pagrindo atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis, pareikštą CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (CPK 185 str.).

Dėl pasakyto panaikintinas apygardos teismo sprendimas, ir nustatytų faktinių aplinkybių viseto pagrindu pripažintinos negaliojančiomis ginčo dovanojimo sutartys pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį (actio Pauliana) bei panaikintina buto teisinė registracija atsakovės K. M., o garažo – atsakovės L. P. vardu (CPK 178 str., 185 str.; CK 4.255 str. 2 p., 6.66 str. 1 d.).

Dėl restitucijos taikymo

Nagrinėjamu atveju, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, taikytina restitucija natūra, ginčo sutartimis neatlygintinai perleistą butą ir garažą grąžinant nuosavybės teise atsakovams J. M. ir L. M. (CK 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį ieškovo, kuris yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, iš atsakovo J. M. valstybei priteistinas žyminis mokestis, mokėtinas už ieškinį (nuo 200 365 Lt sumos – 5 007,30 Lt (3 000 + 2 007,30 Lt (200 365 Lt – 100 000 Lt)*2%), kaip ir patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš nurodyto atsakovo valstybei priteistinas tokio paties dydžio – 5 007,30 Lt žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 1 d.), be to, valstybei priteistina 265,50 Lt (135,40 Lt + 14,85 Lt + 107,15 Lt + 8,10 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (iš viso iš atsakovo J. M. valstybei priteistina 10 280,1 Lt bylinėjimosi išlaidų; 1 b. t., 1 l.; 2 b. t., 130, 227, 241 l.; CPK 92 str., 93 str. 1, 5 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, į. k. 188728821, ieškinys.

Priimti naują teismo sprendimą – patenkinti nurodyto ieškovo ieškinį.

Pripažinti negaliojančiomis sutartis, sudarytas: 2006 m. vasario 11 d. atsakovų J. M. (J. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini); 2006 m. vasario 11 d. atsakovų J. M. (J. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), dovanojimo (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu.

Panaikinti garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu.

Taikyti restituciją – grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovų J. M. (J. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn.

Priteisti iš atsakovo J. M. (J. M.), a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5 007,30 Lt (penkis tūkstančius septynis litus 30 ct) žyminio mokesčio išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, 5 007,30 Lt (penkis tūkstančius septynis litus 30 ct) žyminio mokesčio išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir 265,50 Lt (du šimtus šešiasdešimt penkis litus 50 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.