- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-93/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- J., J. M., K. M., L. M., L. P.
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- I.
- Advokatai
- Vaidotas Vaičius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams J. M. , K. M. , L. M. ir L. P. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys I. L. , UAB „Koliažas“ ir UAB „Autofreitas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus apskrities VMI) pareiškė actio Pauliana, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia J. M. bei L. M. ir K. M. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį; 2) taikyti restituciją ir gražinti butą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 3) panaikinti buto teisinę registraciją K. M. vardu; 4) pripažinti negaliojančia J. M. bei L. M. ir L. P. 2006 m. vasario 11 d. sudarytą garažo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį; 5) taikyti restituciją ir grąžinti garažą J. M. ir L. M. nuosavybėn; 6) panaikinti garažo teisinę registraciją L. P. vardu.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo muitinės prašymo pagrindu 2006 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą išieškoti iš atsakovo J. M. 1 303 823,96 Lt mokestinę nepriemoką, o 2007 m. rugsėjo 12 d. – sprendimą išieškoti iš J. M. 70 584,58 Lt mokestinę nepriemoką. 2008 m. rugsėjo 3 d. ieškovas pakeitė 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir nusprendė iš atsakovo J. M. išieškoti 979 033,90 Lt mokestinę nepriemoką. Buvo nustatyta, kad 2006 m. vasario 11 d. atsakovai J. M. ir L. M. sudarė buto dovanojimo sutartį, kuria padovanojo butą K. M. . Tos pačios dienos garažo dovanojimo sutartimi jie padovanojo garažą L. P. . Atsakovas J. M. perleido nekilnojamąjį turtą tuo metu, kai 2003 m. spalio 19 d. pranešimu buvo pateiktas Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės tarnybos raginimas sumokėti susidariusią mokestinę skolą. J. M. , sudarydamas ginčijamas sutartis, siekė išvengti mokestinės prievolės įvykdymo; šių sandorių jis sudaryti neprivalėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė
Teismas nustatė, kad Frankfurto prie Oderio apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu panaikino atsakovui J. M. 2001 m. liepos 3 d. sprendimu skirtą laisvės atėmimo bausmę pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui. Teismas nurodė, kad lygtinės bausmės laikas baigėsi, įsipareigojimai ir nurodymai buvo įvykdyti, nepaaiškėjo jokių aplinkybių, kas galėjo įtakoti lygtinės bausmės panaikinimą. 2006 m. rugpjūčio 3 d. raštu Vokietijos Centrinė Potsdamo muitinė prašė išieškoti iš atsakovo J. M. 377 613,52 EUR dydžio skolą. 2006 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apskrities VMI priėmė sprendimą išieškoti iš atsakovo 1 303 823,96 Lt, o 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimu išieškotiną sumą sumažino iki 979 033,90 Lt. Frankfurto prie Oderio Pagrindinė muitinė 2008 m. liepos 3 d. pranešime atsakovui J. M. nurodė, kad, patikrinus 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimą, nustatyta, kad buvo pažeista teisinė pristatymo procedūra. Dėl šių priežasčių 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas yra panaikinamas ir mokesčiai įvežamoms prekėms apskaičiuojami iš naujo. Vokietijos Federacinė finansų direkcija 2008 m. liepos 29 d. pranešime Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai nurodė, kad 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas buvo įteiktas per asmenį, kuris pagal Vokietijos mokesčių mokėjimo tvarką tik pavadavo paskirtą mokesčių surinkimo įgaliotinį. Kadangi tokiu atveju įteikimas gali būti ginčytinas, Frankfurto prie Oderio pagrindinė muitinė naujai pateikė mokėjimo reikalavimą, kuris užfiksuotas 2008 m. liepos 3 d., o 2003 m. spalio 9 d. apmokestinimo pranešimas buvo panaikintas. Naujasis apmokestinimo pranešimas skolininkui buvo įteiktas 2008 m. liepos 11 d. pagal visus reikalavimus per įgaliotą asmenį.
Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog 2003 m. spalio 9 d. pranešimas būtų įteiktas atsakovui J. M. , nors ieškovui buvo suteiktos visos galimybės pateikti atitinkamus įrodymus. Be to, aptariamas pranešimas buvo panaikintas pačios Frankfurto prie Oderio pagrindinės muitinės sprendimu suabejojus jo pristatymu (įteikimu) atsakovui. Frankfurto prie Oderio apylinkės teismui 2006 m. kovo 16 d. panaikinus atsakovui 2001 m. liepos 3 d. sprendimu skirtą laisvės atėmimo bausmę ir pasibaigus lygtinio nuteisimo terminui, teismo sprendime jokių įpareigojimų atsakovui J. M. sumokėti nesumokėtą akcizą nenustatyta. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas J. M. , 2006 m. vasario 11 d. sudarydamas ginčijamus turto perleidimo sandorius, buvo informuotas (žinojo) apie galiojantį Vokietijos muitinės reikalavimą sumokėti skolą. Taigi nėra būtinosios Actio Pauliana sąlygos – atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia Vokietijos muitinės teises. Nesant bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų, nėra prasmės vertinti ir analizuoti kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl teismas nepasisako dėl kreditoriaus reikalavimo teisės ir skolininko sąžiningumo, taip pat ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
Apeliantas Vilniaus apskrities VMI prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Ieškovas 2007 m. balandžio 27 d. rašte nurodė, kad pagal Vokietijos teisę baudžiamosios veikos persekiojimas ir iš mokesčių nepriemokos santykio kylantys reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose. Bausmę už nusikaltimą skiria teismas, o mokesčius išieško finansų institucijos. Šis įrodymas patvirtina, kad, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nėra sprendžiami mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo klausimai, todėl nėra pagrindo teigti, jog Vokietijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalėjo skolininkui išaiškinti akcizo skolos sumokėjimą. Žinojimas apie mokestines prievoles siejamas su viešai paskelbtais įstatymais ir juose nustatytomis pareigomis, todėl pareiga atsakovui J. M. sumokėti akcizą atsirado nuo cigarečių įvežimo į Europos Bendrijos teritoriją 2001 m. vasario 8 d., o ne nuo pranešimo apie skolą gavimo, kaip teigia pirmosios instancijos teismas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. N. R. , bylos Nr. 3K-3-1253/2001). Taigi atsakovas nuo pažeidimo padarymo momento žinojo apie mokėtiną akcizą. Be to, atsakovas, pasirašydamas Potsdamo muitinės paieškos tarnybos 2001 m. vasario 9 d. protokole patvirtino, kad įgaliojo tam tikrus asmenis atsiimti įteikiamus dokumentus ir įpareigojo juos šiuos dokumentus jam persiųsti paprastu laišku. Atsakovas taip pat patvirtino, kad jis yra mokesčių mokėtojas ir protokole įvardijami asmenys yra atsakingi už mokesčių surinkimą. Pagal Vokietijos mokesčių įstatymą pranešimas siunčiamas paprastu laišku. Byloje nėra įrodymų, kad po minėto protokolo surašymo atsakovui J. M. buvo įteiktas sprendimas dėl atleidimo nuo mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Tik tokie įrodymai patvirtintų, kad atsakovas suvokė nesąs skolingas Vokietijos biudžetui. Taigi galima daryti išvadą, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Aptarti įrodymai buvo pateikti teismui, tačiau sprendime jie liko neįvertinti.
Atsiliepimas
Atsakovas J. M. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantas nepagrįstai ginčija teismo išvadą, kad atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti, jog ginčo sandoriai pažeidžia Vokietijos muitinės teises. Skunde nurodoma visiškai nauja aplinkybė, kad atsakovas apie įsiskolinimą žinojo nuo cigarečių įvežimo į Europos Bendrijos teritoriją, nors pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, jog apie mokestinę prievolę atsakovas buvo informuotas 2003 m. spalio 9 d. pranešimu. Šis argumentas yra visiškai nepagrįstas. Pirma, atsakovas buvo tik vairuotojas, nieko nežinojo apie krovinyje paslėptas cigaretes, todėl pagrįstai tikėjosi, kad mokesčiai ir akcizai už krovinį sumokėti. Nagrinėjant baudžiamąją bylą net nebuvo užsiminta apie Vokietijos valstybei nesumokėtus mokesčius ir jų išieškojimą iš atsakovo. Gavęs Frankfurto prie Oderio 2006 m. kovo 16 d. sprendimą atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakomybė už inkriminuotą veiką dėl vengimo mokėti mokesčius yra pasibaigusi ir jis Vokietijai nebeturi prievolių. Antra, atsakovas, būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, negali ir neprivalo žinoti Vokietijos teisinio reguliavimo. Trečia, cigarečių įvežimo momentu net negalėjo būti žinoma apie paskaičiuotų mokesčių dydį. Nesumokėtų mokesčių klausimas buvo nagrinėjamas kitoje byloje, apie kurią atsakovas net nebuvo informuotas. 2001 m. vasario 9 d. protokolas negali būti laikomas įrodymu apie atsakovo skolą muitinei, nes jame tokios informacijos nėra. Apelianto nurodoma kasacinio teismo nutartimi negalima vadovautis, nes ji priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos.
2. Atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius, nesiekė išvengti mokestinės prievolės, nes nieko apie ją nežinojo. Sandorių tikslas – išvengti ginčų skyrybų metu. Jei dovanojimais būtų siekta išvengti mokesčių mokėjimo, sandoriai būtų sudaryti 2001 m., kai atsakovas buvo nuteistas už vengimą mokėti mokesčius, ar 2003 m., kai, apelianto teigimu, buvo gautas 2003 m. spalio 9 d. pranešimas.
3. Apeliacinis skundas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimą: nesumokėtas žyminis mokestis; nėra duomenų, kad apeliacinį skundą pasirašiusi apelianto atstovė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą; skundo dalykas suformuluotas netinkamai; remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.
Atsakovės K. M. , L. P. ir L. M. prašo skundą atmesti ir pateikia argumentus, savo esme analogiškus nurodytiems J. M. atsiliepime.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje apelianto nurodomi pirmosios instancijos teismo padaryti procesinių teisės normų pažeidimai susiję su šio teismo išvada, kad atsakovas J. M. , sudarydamas ginčo dovanojimo sutartis, buvo sąžiningas, nes nežinojo ir neturėjo žinoti, jog šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustačius skolininko nesąžiningumo – vienos iš būtinųjų sąlygų pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, tenkinti ieškinį negalima (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovo J. M. sąžiningumo
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, esminę reikšmę vertinant atsakovo sąžiningumą, turi ta aplinkybė, ar atsakovas žinojo apie egzistuojančią mokestinį prievolę užsienio valstybei ar ne. Visi tiek užsienio valstybės kompetentingų institucijų, tiek ir nacionalinių institucijų sprendimai ar veiksmai, priimti ar atlikti po ginčijamų sandorių sudarymo neturi įtakos sprendžiant nurodytą klausimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad iki dovanojimo sutarčių 2006 m. vasario 11 d. sudarymo atsakovo atžvilgiu buvo priimti šie sprendimai ir atlikti tokie veiksmai: 2001 m. vasario 8 d. atsakovas Vokietijoje sulaikytas už kontrabandos gabenimą (T. 2, b. l. 74); 2001 m. vasario 9 d. atsakovui Potsdamo muitinės paieškos tarnyba surašė protokolą dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo suteikimo, įgaliojimo priimti įteikiamą dokumentą gavėjo vardu ir mokesčių surinkimo įgaliotinio paskyrimo (T. 2, b. l. 57); 2001 m. liepos 3 d. Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas nuteistas už nurodytą nusikalstamą veiką ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė (T. 1, b. l. 45; T. 2, b. l. 74); 2003 m. spalio 10 d. Frankfurto prie Oderio Pagrindinė muitinės tarnyba surašė atsakovui pranešimą dėl nesumokėtų mokesčių išieškojimo (T. 2, b. l. 74-75).
Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu nustatyti, ar atsakovui buvo žinoma apie 2003 m. spalio 10 d. pranešimą išieškoti mokestinę skolą, nes kitų rašytinių įrodymų, kuriuose iki ginčo sandorių sudarymo būtų užfiksuota aptariama atsakovo pareiga, nėra. Minėtame 2001 m. vasario 9 d. protokole, be kita ko, nurodyta, kad atsakovas šiame procese įgalioja konkrečius asmenis gauti jam skirtus dokumentus ir įpareigoja pastaruosius gautus dokumentus jam persiųsti paprastu laišku (4 punktas). Byloje esantys kompetentingų Vokietijos institucijų raštai, taip pat pats aptariamas pranešimas dėl mokestinės skolos patvirtina, kad jis turėjo būti ne tik įteiktas atsakovo įgaliotiems asmenims, bet ir pastarųjų jam persiųstas (T. 2, b. l. 46, 75). Tačiau minėtas pranešimas atsakovui persiųstas nebuvo. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 29 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pranešimas buvo įteiktas tik paskirtajam įgaliotiniui (T. 2, b. l. 46). Pastebėtina, kad šio rašto lietuviškas vertimas aptariamoje dalyje yra netikslus: vertime nurodyta, kad pranešimas įteiktas per asmenį, kuris tik pavadavo paskirtą mokesčių surinkimo įgaliotinį (T. 2, b. l. 56), nors tiek originalo kalba surašytame rašte, tiek ir jo angliškame vertime kalbama tik apie įteikimą įgaliotiniui (vok. „[...] dieser Bescheid lediglich über die Vertretung der bestellten steuerlichen Empfangsbevollmächtigten [...] zugestellt wurde“ (T. 2, b. l. 46), angl. „[...] this note has been delivered only through the authorised receiving person“ (T. 2, b. l. 47)). Toks įteikimas pačių užsienio valstybės institucijų sprendimu pripažintas neteisėtu, todėl 2008 m. liepos 3 d. – po ginčijamų sandorių sudarymo – aptariamas pranešimas buvo panaikintinas ir surašytas naujas pranešimas (T. 2, b. l. 48-50, 69). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovui iki dovanojimo sutarčių sudarymo apie 2003 m. spalio 10 d. pranešime nurodytą sprendimą dėl mokesčių išieškojimo būtų žinoma bet kokiu kitu būdu.
Apeliantas taip pat įrodinėja, kad atsakovas apie mokėtinus mokesčius turėjo žinoti nuo pažeidimo padarymo momento, tai yra iš esmės kelia atsakovo sąžiningumo objektyviuoju požiūriu klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumas šiuo požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas yra toks asmuo, kuris veikia rūpestingai, teisingai, tai yra taip, kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias.
Vertinant nurodytą apelianto argumentą, visų pirma būtina pažymėti, kad jį turinti pagrįsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. N. R. (bylos Nr. 3K-3-1253/2001) šioje byloje negali būti taikoma, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa: kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nustatyto pažeidimo ir ginčyto sandorio sudarymo laikas iš esmės sutapo, skolininkas buvo juridinis asmuo, mokestinė prievolė kilo Lietuvos valstybei ir kt. Antra, kompetentingos užsienio valstybės institucijos sprendimą išieškoti iš atsakovo mokesčius priėmė ne pažeidimo padarymo dieną, o tik daugiau kaip po dviejų metų po jo. Tik nuo šio momento buvo aiškus ne tik prievolės dydis, bet ir jos skolininkai (atsakovas yra solidarusis skolininkas su kitu asmeniu). Trečia, nuo sprendimo išieškoti mokesčius iki ginčo sandorių sudarymo praėjo daugiau kaip dveji metai, o nuo pažeidimo padarymo – penkeri metai. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad iš rūpestingo ir atidaus asmens adekvačioje situacijoje nebūtų galima reikalauti žinoti apie kreditoriaus teisių pažeidimą, todėl ir atsakovo nagrinėjamu atveju negalima kaltinti nesąžiningumu.
Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo Frankfurto prie Oderio apylinkės teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti atsakovui skirtą laisvės atėmimo bausmę nenurodant jokių įpareigojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas priimtas jau po ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo, todėl, minėta, iš esmės neturi įtakos vertinant atsakovo sąžiningumą sandorių metu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė atsakovo nesąžiningumo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Asmenys, atmetus apeliacinį skundą turintys teisę į apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimą, įrodymų apie šias išlaidas nepateikė, todėl jos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
n u taria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.